IŠ RINKINIO RANKRAŠTYJE "PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS" |
IŠ RINKINIO RANKRAŠTYJE "PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS", LAIMĖJUSIO LB KULTŪROS TARYBOS 1986 METŲ LITERATŪRINĘ PREMIJĄ MAN KAS DIENĄ MENAS Man kas dieną menas dobilas raudonas, Savo žemė, savas ežeras savasis, Gale lauko — šventas Nepomukas Jonas, Jaujoje palikę prausias piktos dvasios... Paupy su laumėm nakt] susitikom, Kai jos žlugų žlugtą atšaloj velėjo... Ašmenis išlaužėm, tartum ploną stiklą, Aštrų plieno dalgį nešdami prieš vėją. Gėrėm gerą girą, girdami ąsotį, Valgėm duoną rugio be rupaus kūkalio, Budo broliai — buvo žemė krauju soti Biržėse birželio stebuklingai žalio. Tėvas, aręs lauką, nevilty paskendęs, Motina, suklupus nešdama vergiją, Man kas dieną menas rytmečiais kaip šiandien Ir nuščiuvę metai vėl gyvai atgyja. VIRŠŪNĖJE HOREBO Amžinai žydėkit, Jerichono rožės. Ir minėkit rytmečio nutolusius namus... Ir sunkiųjų Šv. Rašto foliantų neatvožęs. Aš senus kartoju poteksčių posmus. Aš renku dygius lapus aloes Ir kaip šventą atminimą juos dedu Atverstan rudens albuman ir kartoju Mintimis daugybę žemės valandų. Kur žadėjo niekas nenuvysti, Kur, tikėjau, grįš, dar kartą grįš, Nuostabioji evangelijos jaunystė, Man atvėrus Viešpaties dienų duris. Nenulauš audra silpnos žolelės stiebo Ten prie vėlinių pravirusios duobės, Kai aukštoj viršūnėje Horebo Viešpats tau ir man balsu aukštųjų kiparisų, Jerichono rožių žydinčiu balsu kalbės. ORCHIDĖJŲ IR PAUKŠČIŲ KALBA Baltos puokštės orchidėjų, Paukštė vasaros raiba Tau žydėjo, man kalbėjo Nuostabių garsų kalba. Ir klausiausi jų stebuklo Visą dieną lig nakties... Praėjai bedugnę ties Tom viršūnėm, kur viliojo Ryto metą po sniegu, Tais žiedais, kurie po kojų Miega amžinu miegu... Balto balso orchidėjų Dar klausykim lig aušros — Tos, kur žemė nežadėjo, Evangelijos geros. BURTININKAS O Viešpatie, argi ne tu tuos kedrus auginai, Ne iš tavų gelmių šaltiniai semia srovę jauną, Argi ne tavo galvą puošia kloniai ir kalnai, Ne tu mūs sodus puoši flora irgi fauna? Argi ne tu sausus palaistai vynuogynus, Argi ne tu laikštingalą giedot išmokei? Argi ne tavo išmintį regiu žvaigždynuos, Ar vasaros džiaugsme girdžiu ne tavo juoką? Argi ne tu laukų lelijoj rytą gyveni, Argi ne tu jos žiedą tamsią naktį saugai? Argi ne tu kaip burtininkas sėdamas eini, — Ir mūsų mažos dienos amžių metais auga? O Viešpatie, argi ne tu jaunystę dovanojai Ir potvynius, kad eitų upės iš krantų? Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų — Argi ne tu? BERNARDAS BRAZDŽIONIS, kuriam vasario 2 d. suėjo SO metų amžiaus. Sveikiname garbingąjį jubiliatą. Nuotrauka V. Maželio |