NAUJAS MYKOLO SLUCKIO ROMANAS Spausdinti

Mykolas Sluckis: MEDŽLIEPIS.

Vilnius, Vaga, 1986.

Didelės dorybės, stambios ydos — toks įspūdis, perskaičius Sluckio romaną "Medžliepis", kuris žymi naują kryžkele rašytojo kūrybiniame kelyje. Tai elegiškiausias jo prozos kūrinys — meditacija apie prarastą laiką ir užgesusias iliuzijas.

Pradėkime dorybėmis. Meistriškai sukomponuota pati romano pradžia: nuošalioje sodyboje bunda atostogaujantis Jonas Statkus, drauge su juo mes palaipsniui išgirstame ne tiktai aplinkos garsus, bet ir pagrindinius romano motyvus. Dvi poros — viena labai sena, kita viduramžė — primena styginio kvarteto instrumentus. Jų mintys, svajos, prisiminimai keliauja laiku ir erdve, suskamba patraukliomis melodijomis, susitinka ir išsiskiria. Sluckio proza čia priartėja prie muzikos. Pro žmogaus jausmų prizmę matoma gamta įgauna dvasinį matavimą ir padvelkia žmogiška šiluma; į gamtą įsilieja efemeriški veikėjų jausmai, darosi konkretūs, kaip gėlės ar vaisiai. Ir jau po pirmų puslapių pajuntame, kad tai romanas ne apie kaimą ar miestą, visuomenę ar politiką, bet apie negailestingąjį laiką, senėjimą, mirtingumą. Atminkit, kad senstant ir mirštant — rodosi, šnabžda romano sceną supantys medžiai.

Drauge matome, kad autorius įsijautė į moderniojo romano dvasią, įsisavino jo techniką, ir visa tai įdomiai perkėlė į lietuviškojo romano teritorinis keturių pagrindinių romano veikėjų Sluckiui geriausiai pavyko Petronėlės portretas. Pradžioje atrodo, kad ji tebus jos plačių užmojų vyro Lauryno niūri ir irzli priešingybė, meninis ir visuomeninis stereotipas — į siaurą pasaulėlį įsprausta šykščių "bruožų" duktė. Tačiau autorius skaitytoją apdovanoja netikėtumu. Romanui svirstant į pabaigą, Petronėlės charakteris, kaip tas saulės karūną siekiantis ir joje ištirpstantis medžlapis, sušvinta mistiška šviesa; "siauriausia" ir "provinciališkiausia" romano veikėja pakyla virš visų, pasipuošusi vaiskaus, graudaus tyrumo aureole. "Grožis", rašo Sluckis, "tebėra jai žmogiškos savybės matas, didžiausios vertės ženklas". Tai ne tiktai skambūs žodžiai — autoriaus dėka mes tą jos vidinį grožį pajuntame.

Sluckis gina Petronėlę prieš dabartinių užmaršų pasaulį. Jis nemėgsta jaunų gydytojų, kuriems ji tiktai "kaimo moterėlė", "praeities atgyvena". Pasak autoriaus: "Kažkur žiojasi šimtą metų tylėjęs ugnikalnis, o čia krūpčioja senos moters širdis" (panaši į Gustavo Flauberto "Paprastą širdį") ir nežinia koksai įvykis visatoje reikšmingesnis". Nesvarbu, kad "iš plieninio paukščio skrydžio" jos ir į ją panašių vargai ir ašaros nematomos. Sluckis tvirtina, kad ji labai svarbi ir jis tai įrodo meninėmis priemonėmis. Kai girdime jos riksmą, drauge su ja jaučiame, kad ji stengiasi perrėkti "galvą gniuždančią tuštumą. Pasaulio kietumą. Užsisklendimą nuo jos".

Romano ydos ryškiai pasirodo Petronėlės vyro, Lauryno Baliulio, charakteryje. Gėrio ir grožio siekėjas, nenuilstantis šventų medžių sodintojas Baliulis kartais dinamiškas ir patrauklus, bet jau ne toks vientisas ir išbaigtas kaip Petronėlė. Daugelis jo bruožų mums jau seniai pažįstami iš kitų lietuviškųjų kaimo romanų. Baliulis galėtų būti gyvas ir įdomus charakteris, bet atrodo, jog Sluckis jį kūrė standartinės partinės literatūros kompiuterio pagalba. Kadangi jis "liaudies sūnus", religija jam ne prie širdies ir jis eina į bažnyčią tiktai dėl žmonių akių. O jo uošviai, tipiški "buožės", laiko "kryžių iki debesų iškėlę". Lietuvos kaime dar taip tvirtai įsišaknijusios religijos Sluckio romane jau beveik nebėra. Taip pat, kadangi Laurynas ne buožė", o "plikšis - užkurys", jis nemėgsta nepriklausomybės laikmečio šaulių ir šautuvų, kurie "nearia ir neakėja". Religingumas ir abuojumas religijai, taikingumas, antimilitarizmas, kaip mus "subtiliai" informuoja Sluckis, yra visuomeninės klasės apsprendžiamos savybės.

"Medžliepio" ašimi turėjo būti Jonas Statkus, su kuriuo romanas prasideda ir baigiasi. Nors jis tiek daug kentėjo ir prarado — merginą, kurią tikrai mylėjo, prarado ilgai puoselėtą svajonę tapti dailininku ir labai artimą dukterį — jam nelengva simpatizuoti, nes jis taip ir neįgauna gyvybės, lieka inertiškas ir nelabai įdomus. Susvetimėjęs ir atitrūkęs nuo savęs, pabaigoje jis vėl save "susitinka", tačiau toks simbolinis romano užsklendimas skaitytojo neįtikina ir romanas pakimba ore.

Postalininio atlydžio metu Sluckis mėgino bent dalinai išsivaduoti iš ankstesniųjų stereotipų ir sudėtingiau pavaizduoti pokario metų kovas Lietuvoje. To ankstyvojo Sluckio "Medžliepyje" nebesimato. Jo partizanai ir "baltaraiščiai" tėra ankstesniųjų, stalininių karikatūrų šešėliai, kuriuos jis piešia jau be politinės aistros ir nebesistengdamas gvildenti tą nepaprastą laikmetį. Autorius net ir neužsimena, kodėl tie partizanai griebėsi ginklo. Jie žiaurūs, tamsūs, remia nacius, gąsdina dorus žmones, ir užmušinėja net šunis. Kodėl dešimtys tūkstančių lietuvių griebėsi ginklo ir ilgus metus kovojo prieš imperijos galybę? Į tai Sluckis net ir nemėgina atsakyti, tepaminėdamas, jog tie "buožiški" partizanai atiminėja iš vargšų dosnios tarybinės valdžios jiems anksčiau "padovanotą" žemę. Neužsimena jis ir apie tai, kad prievartinė kolektyvizacija tą žemę iš jų vėl išplėšė.

O Stalino laikų teroras? Apie jį mūsų "pilietiškai pareigingas" autorius porą sykių tesušnabžda puse lūpų, neišdrįsdamas paminėti "didžiausio pasaulio genijaus, tėvo ir mokytojo" vardo. Dėl visą Lietuvą gaubiančio siaubo šešėlio romane kaltas ne Stalinas, Suslovas, Dekanozovas, Berija ar kiti "tarybiniai" herojai, bet prieš svetimus okupantus kovojusieji partizanai. Kai kurios romano scenos apie Stalino laikų "teisybę" turi komišką atspalvį. Štai Lauryną Baliulį suima už jo trumpą dalyvavimą "baltaraiščių" veikloje. Sibiras? Anaiptol! Lauryno žmona Petronėlė pasikalba su "gražiu" tardytoju, ir po trijų dienų jos vyras vėl namuos.

Kuo paaiškinti tokį autoriaus lėkštumą, vaizduojant pokario laikus ir sovietinį terorą? "Medžliepis" esmėje yra nepolitinis romanas, be teigiamų "socrealistinių" veikėjų. Sluckiui rūpi seni, klasiški klausimai: kaip žmonės sensta, praranda, miršta. Romane piešiamas dabartinės Lietuvos vaizdas, nors ir nepilnas, nesiderina su Griškevičiaus ir Šepečio spalvotomis idilėmis, o veikiau primena lietuvių savilaidoje randamą visauomeninę kritiką. Kaip iš paskutinių Avyžiaus romanų, iš "Medžliepio" dvelkia gobšumo, paviršutiniškumo, sumedžiagėjimo tvaikas, kuriuo ypač pasižymi "tarybinėje" sistemoje užaugę žmonės. Palyginant su jais, Petronėlė ir Laurynas, tie oficialiai niekinamos "patriarchalinės" praeities atstovai, atrodo didžiuliai, kaip krūmokšnių medžiai.

"Medžliepis" žavi savo detalėmis, autoriaus sugebėjimu įsijausti į veikėjų vidaus pasaulius ir juos atkurti. Drauge tačiau pasigendi tampresnės struktūros, meninės drausmės. Kodėl Sluckis, kaip ir daugelis kitų lietuvių prozininkų, neatsispiria pagundai žodžių srautu užtvindyti pusę Lietuvos? (Gal apie tai susilauksime straipsnio iš Algimanto Bučio). Dialogas įvairuoja nuo taiklaus ir sodraus iki dirbtino ir sintetiškai "liaudiško". Be to, autorius kartais nebesusigaudo, kur baigiasi psichologija ir prasideda "psichologizavimas". Ir vis dėlto, tas ydas atsveria Petronėlės portretas ir Sluckio prozos muzika. Romanas kupinas prieštaravimų, kaip ir jo autorius.