ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS KAUNE ATSIMINIMŲ NUOTRUPOS Spausdinti
Kaip apaštalinis vizitatorius arkivysk. Jurgis Matulaitis atvyko į Kauną 1925 metų gruodžio viduryje . Laikas buvo neramus. Pavasarį po demonstracijų prieš Vatikaną visuomenės įkarštis dar nebuvo atslūgęs. Vatikano atstovui arkivysk. Antaninui Zecchiniui išvykus, Vatikano atstovybėje buvo likęs tik prel. Luigi Faidutti kaip chargė d affaires laipsnio atstovas. Jurgio Matulaičio paskyrimu apaštaliniu vizitatoriumi stebėjosi visi — lietuvis paskirtas atstovauti Sv. Tėvui Lietuvoje! Tai greičiausiai lėmė dvi aplinkiybės: geri asmeniniai santykiai popiežiaus Pijaus XI su arkivysk. Matulaičiu ir Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Pietro Gasparrio išmintis bei palankum s.

Kard. Gasparri buvo žymus diplomatas ir daugelį metų Vatikano valstybės sekretorius. Jis jau 1919 metų vasarą Lietuvos delegacijai iš kunigų Bielskaus, Grigaičio ir Staugaičio buvo pažadėjęs Lietuvos pripažinimą de iure, kai tik pripažins didžiosios valstybės. Pažadą ištesėjo. Kai 1922 m. liepos pabaigoje Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvą de iure, Vatikanas taip pat tai padarė spalio viduryje . O ambasadorių konferencija (Prancūzija, Anglija, Italija ir Japonija) tepripažino Lietuvą de iure tik gruodžio pabaigoje.

Arkivysk. Jurgį Matulaitį pirmą kartą pamačiau, kai jis 1926 m. vasario pirmąjį sekmadienį Kauno studentams ateitininkams skaitė paskaitą. Jų susirinko daug. Universiteto rūmų I-oji salė buvo pilna. Arkivysk. Jurgis Matulaitis kalbėjo apie mokslą ir pasiruošimą gyvenimui. Norint pasisekimo, sakė jis, reikia atsisėsti į kietą kėdę. Paskutinius žodžius pabrėžiu, nes juos aiškiai prisimenu ir dabar. Baigdamas paskaitą, arkivyskupas priminė, kad tą dieną bažnyčiose buvo minima popiežiaus Pijaus XI-ojo ketverių metų popiežiavimo sukaktis ir suteikė apaštalinį palaiminimą.

Kaip vizitatorius arkivysk. Jurgis Matulaitis neapvylė nei Lietuvos, nei Vatikano. 1926 m. balandžio 4 d. Pijus XI paskelbė bulą Lituanorum gen-te apie bažnytinės provincijos įsteigimą Lietuvoje. Pagal ją Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris vyskupijas — Kauno, Panevėžio ir Telšių. Lietuvai priklausanti Vilniaus vyskupijos dalis tapo Kaišiadorių vyskupija, o Seinų vyskupijos dalis—Vilkaviškio vyskupija. Klaipėdos krašto katalikams įsteigtas mažesnis bažnytinės administracijos vienetas Prelatūra ir ją valdyti pavesta Telšių vyskupui.

Vyskupais paskirti šie dvasininkai: prel. Justinas Staugaitis — Telšiams, kan. Kazimieras Paltarokas — Panevėžiui, kan. Juozapas Kukta — Kaišiadoriams ir kun. Mečislovas Reinys — pagalbininku su paveldėjimo teise, arba koadjutoriumi — Vilkaviškiui. Vilkaviškio vyskupu ordinaru gi paskirtas buvęs Seinų vyskupas Antanas Karosas. Vyskupiškų konsekracijų iškilmės vyko Kauno bazilikoje nuo balandžio 25 iki gegužės 16 d. Per Šeštines (gegužės 13 d.) arkivysk. Jurgis Matulaitis iš bazilikos sakyklos paskelbė popiežiškosios bulos turinį ir įvesdino pirmąjį Lietuvos metropolitą arkivysk. Juozapą Skvirecką.

Konkordato sudarymas kiek užtruko. 1926 m. Lietuva pergyveno valstybinės santvarkos krizę. Gegužės mėnesį — posūkis kairėn, gruodyje — posūkis dešinėn. Konkordatą Matulaitis paruošė, bet jis buvo pasirašytas jau po jo mirties.

1927 m. sausio 27 -29d. Kaunas išgyveno graudų gedulą. Tai arkivysk. Jurgio Matulaičio mirtis ir laidotuvės. Mirė jis sausio 27 d. anksti rytą. Apie tai iš popietinės spaudos sužinojo visas miestas. Kai 27 dienos vakarą velionio kūnas buvo lydimas iš Hagentorno ligoninės į marijonų bažnyčią, Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Panašiai ir 28 d. pavakarę, kai karstą perkėlė į baziliką.

Sausio 29 d. rytą pamaldos bazilikoje prasidėjo 9 ar 10 vai. Egzekvijas giedojo visi vyskupai. Mišias laikė arkivysk. Juozapas Skvireckas, pamokslą pasakė vysk. Mečislovas Reinys. Į pamaldas atvyko ir prezidentas Antanas Smetona su žmona, lydimas ministrų bei aukšto laipsnio kariškių. Bazilika buvo pilna žmonių. Karstą nunešus į kriptą, iš bazilikos zakristijos per garsiakalbį pasakyta nemažai kalbų. Turininga ir stilinga prezidento Smetonos kalba tuojau buvo išspausdinta tautininkų sąjungos dienraštyje Lietuvoje. Kalbėdamas ateitininkų vardu. prof. Pranas Dovydaitis priminė velionio paskutinio palaiminimo žodžius marijonams "rikiuokitės ir aukokitės", kiek plačiau paaiškindamas jų prasmę.

Iš ano meto spaudos atsimenu kan. Juozo Tumo - Vaižganto žodžius, skaitytus bene tame pačiame dienraštyje Lietuvoje: Matulaitis mirė in odore sanctitatis (Matulaitis mirė kaip šventasis). Dabar, po 60 metų, Bažnyčia tai oficialiai pripažino.

Arkivysk. Jurgis Matulaitis gimė ir mirė Lietuvoje, nors daug metų gyveno už jos ribų. Jis gimė Matulaičiu ir beatifikacijos procese vėl tapo Matulaičiu, nors nuo seminarijos laikų buvo vadinamas Matulevičium ir pats taip pasirašinėjo. Naujųjų amžių istorijoje tarp daugelio nežinomų lietuvių šventųjų jis pirmas papuošiamas altoriaus garbe ir bus vadinamas palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Jo beatifikacija labai svarbus įvykis mūsų katalikiškos tautos gyvenime, o taip pat ir pasaulinėje plotmėje.