SENOVĖS LIETUVIŲ TIKĖJIMAS IR JŲ PASIPRIEŠINIMAS KRIKŠČIONYBEI Spausdinti
Kai kalbama apie 1385 - 1387 metų įvykius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, visų pirma reikia aptarti terminus: krikščionybę, pagonybę, Lietuvą ir pasipriešinimą.

Tad pirmas klausimas — ar lietuviai buvo priešiški krikščionybei? Iš tikrųjų pagonys lietuviai nesipriešino krikščionybės įvedimui, jei terminą krikščionybę vartojame ekumeniška prasme. Jau nuo Mindaugo laikų daug rusinu stačiatikių - ortodoksų įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sudėtį. Pagonys lietuviai ne tik toleravo pravoslaviją, bet ir daugelis jų kunigaikščių bei kilmingųjų, apsigyvendami nukariautose rusinu srityse, susituokė su pravoslavėmis, patys dažnai tapdami pravoslavais. Lietuviai pagonys toleravo ir katalikus — Vakarų apeigų krikščionis. Mindaugas su 600 bajorų priėmė Vakarų apeigų krikštą 1251 metais. Nuo DLK Gedimino laikų buvo katalikų vienuolių ir bažnyčių etnografinėje Lietuvoje. Nemaža kitataučių, ypač vokiečių pirklių, apsigyveno etnografinėse Lietuvos ribose. Buvo ir lenkų mozūrų katalikų Lietuvos vakarų pasienyje.

Nuo tėvo Algirdo Jogaila paveldėjo 700.000 kv km imperiją. Pagal demografo prof. Kazio Pakšto apskaičiavimus, Jogailai įsėdus į Vilniaus sostą 1377 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribose gyveno 1.400.000 gyventojų, kurių vos 30% buvo etniški lietuviai. Vadinasi, Didžiojoje Kunigaikštijoje gyveno arti milijono krikščionių.

Tad negalima jokiu būdu sakyti, kad krikščionys nebuvo žymus veiksnys lietuvių valstybėje. Kalbant apie 1385 - 1387 metų įvykius, reikia keisti terminą krikščionybę į katalikybę. Tai yra Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimas ir organizacija. Gal tiksliausiai būtų naudoti terminą Vakarų Krikščionių tikėjimas, nes, kaip pastebėsime, pagonys priešinosi ir liuteronams bei kalvinams, kurių doktrinos šaltiniai taipgi priklauso Vakarų krikščionybei.

Kadangi jau nuo 1358 m. Lietuvai priklausė Lucko, t. y. Vladimiro vyskupija vakarų Ukrainoje, kalbant apie 1387 m. krikštą, taipgi reikia patikslinimų. Čia ne visos Didžiosios Kunigaikštijos kristia-nizacijos data, o tik etnografinės Lietuvos, ir tai tik Aukštaitijos formalus krikštas. Mat Žemaičiuose vėliau pavyko įvesti krikščionybę.

Paskaita, skaityta Toronte š. m. kovo 3 d.

Dar 1387 m. visiška dauguma lietuvių buvo pagonys. Noromis nenoromis krikščionybės įvedimas ir krašto sukrikščioninimas iššaukė konfliktą tarp dviejų pasaulėjautų — tarp skirtingų pasaulėžiūrų. Apie krikščionybę ar viduramžių katalikybę čia netenka kalbėti. Tačiau reikia aptarti lietuvių pagonybę.

Žemaičių tautinio atgimimo veikėjas Simonas Stanevičius XIX a. pradžioje labai glaustai pristatė klausimą: "Kokius dievus tikėjo tos tautos, kurios, gindamos savuosius dievus ir nepriklausomybę, daugiau kaip šimtą metų atkakliausiai su krikščionimis kariavo, nepabūgdamos didžiausio kraujo praliejimo ir didžiausių nelaimių, kylančių iš žiauriųjų karų". Cia Stanevičius kalbėjo apie prūsų, žemaičių, lietuvių, jotvingių, žiemgalių ir sėlių pagonių pasipriešinimą Vokiečių ordinui kryžiaus karuose Pabaltijyje. Kryžiuočiai praliejo kraujo upelius, skindami kelią, anot jų, evangelijos meilei, o iš tiesų siekdami valdyti ir išnaudoti. Pagonys pabaltiečiai ištyrė ant savo kailio, jog vokiečių feodalai, prisidengdami krikštu, iš tikrųjų siekė ūkinių ir politinių užkariavimo tikslų. Tad nenuostabu, kad buvo toks atšiaurus priešiškumas "vokiečių krikščionybei".

Čia ir reikia aptarti antrą sąvoką "pagonybę". Lotynų žodis paganus (lietuviškai pagonis) pirma prasme reiškia "kaimietis", "pakraštinis". Antra reikšmė buvo pagus — gyventojas, arba provincijos civilis. Įsigalėjus krikščionybei Romos imperijoje, krikščionys save laikė miles C hristi, arba. Kristaus kariais, o kaimų nekrikščionys buvo vadinami paga-ni. Vėliau pagonis liko nekrikščionio išskirtiniu vardu. Ta prasme šis terminas buvo panaudotas oficialiai 370 m. po Kr. Valentijono I reskripte. Pagonių tikėjimas ar pagonybė yra terminas, kuriuo buvo bandoma aptarti visas pirmykštes ir išsivysčiusias politeistines religijas būtent visas religijas šalia krikščionybės, judaizmo ir islamo. Krikščionys dažnai sumaišydavo pagonybės sąvoką su stabmeldyste, mažai teskirdami Europos pagonių religijas nuo rytiečių ir graikų - romėnų kultų. Tą pačią klaidą darė krikščionys, sutapatindami baltų tikėjimą ir jo formas su graikų - romėnų pagonybe. Stabmeldystė ar idolatrija netinka baltų tikėjimui apibūdinti.

Senovės lietuvių tikėjimas dar buvo pirmykštėje stadijoje, nedaug pažengęs savo galvosena nuo primityvių indoeuropiečių protikybos (Urglaube).

Suprasti pagonybę, reiškia suprasti, ką etnografai ir sociologai vadina mitais. Mitai duoda neracionalų atsakymą į mirties klausimą. Mitai turi dvejopą funkciją: atsako į esminius klausimus: kas sutvėrė pasaulį, kada bus pasaulio galas, kur sielos nukeliauja? Antra mitų funkcija — pateisinti esamos visuomenės santvarką ir paaiškinti simbolius - apeigas.

Senovės lietuvių religijos pagrindinė mintis buvo kova už gyvybę, esančią gėrio ir grožio sinonimu, su amžinai gresiančiomis blogio ir mirties jėgomis. Baltų, t. y. lietuvių, prūsų ir latvių tikėjimas buvo gyvatos religija. Į jų tikybinį pasaulėvaizdį buvo įjungti du ašigaliai — dangus ir žemė. Juk indoeuropiečiai, gyvendami Eurazijos stepėse, išvydo žemės plotus, kur augo įvairūs augalai ir žvėrys, o virš galvos beribė dangaus mėlynė su savo galingais reiškiniais — šviesa, lietum, saule, griaustiniu. Jiems, kaip ir vėliau lietuviams, dangus buvo vyriškasis ašigalis, o žemė — gimdytoja buvo moteriškasis ašigalis.

Tad labai teisingai svarbiausia senovės lietuvių religijos ypatybe Petras Klimas laikė gamtos ir jos reiškinių garbinimą. Lietuviams visa gamta atrodė pilna slaptosios, galingesnės už žmogų jėgos, kuri arba jam priešiška, arba palanki. Cituoju prof. Petrą Klimą: "Visą gamtą šventa laikydamas, lietuvis meldėsi jai dažniausiai tokiai, kokia ji jam tiesiogiai rodėsi, neįsivaizduodamas sau kitų kokių šalia jos padarų. Su tuo yra surištas ir tas charakteringas lietuviams apsireiškimas, jog jie apskritai visą senosios religijos viešpatavimo tarpą, iš visko sprendžiant, nėra turėję stabų, idolų ar šiaipjau dievų paveikslų. Taigi, nebuvo jie, tikrai sakant, nė stabmeldžiai, kaip tas žodis paprastai suprantamas Romos ar graikų kulto pavyzdžiu".1

Garbindami, dievindami visus gyvastingus gamtos reiškinius, lietuviai buvo panteistai. Romantikas Juozapas I. Kraševskis savo veikale "Kunigas, Apysaka iš lietuvių padavimų" labai puikiai pagavo lietuvių panteizmo esmę. Kraševskis rašė:

Lietuva kitoks kraštas, kitokie papročiai, kitoks pasaulis ir žmonės kitokie. Kryžiuočių pilyse visa, ką tik bematysi, žmogaus padaryta. To žmogaus, kuris sudarkė Dievo kūrybą, Lietuvoje Dievas ne bažnyčioje, o visur jo pilna. Pilna dievų, pilna Dievo. Ten augo neišnaikinti miškai, didžiulės girios, o jose laukiniai žvėrys liuoksi kartu su laukiniais žmonėmis. Žvėris ir paukštis, žmogus ir medis, visi tikri broliai.

Lietuvių panteistinė religija turi šiuos bruožus: 1. animatizmą, 2. animizmą, 3. abstrakčių sąvokų sudvasinimą, 4. reinkarnaciją, 6. žalčių kultą, ir 7. sielos nemirtingumą.

Animatizmas. Senovės lietuviai sudvasino gamtos elementus ir kūnus. Ugnis, Žemyna, akmenys, kalnai, vanduo, saulė, griaustinis, mėnulis, ąžuolai, liepos ir žalčiai — visi sudvasinti. Animatizmas pagrįstas bausmės dėsniu: Gerbk ir bijok jų, nes ugnelė galės supykti ir sudeginti, vanduo paskandins, įžeista saulė nešvies, surūstintas griaustinis nutrenks.

Svarbiausia Dangaus ašigalio dievybė yra DIEVAS arba DEIVAS. Indoeuropiečių šaknys deiv — reiškia šviesti, o jo išvestiniai — dangus, dievas. Dievas — Dangaus dievybė. Indoeuropiečių svarbiausia dievybė buvo dyeupater, kas sanskritiškai atliepia Dyaus pitar. Dyeu ir Dyaus ir deitoas kilo iš tos šaknies Deiv-. Galimas dalykas, kad pirmykščiame baltų tikėjime pirmiausia ir svarbiausia dievybė buvo "Dangaus Tėvas", iš kurio kildinamas pavadinimas Dievas. Mažybinė forma dievaitis ar dievaitė reiškia žemesnio rango dievybę.

Vėliau, patriarchinėje epochoje, Dangaus Tėvo vietą užėmė gamtos reiškinio personifikuotas griaustinis — Perkūnas. Dievas Perkūnas buvo aiškiai antropomorfinė esybė, vaizduojama kaip aukštas vyras griežtu ugnies spalvos veidu, garbanota barzda ir plaukais, ugnies liepsna vainikuota galva, apsisiautęs ugniniu arba raudonu apsiaustu, su žaibų sauja ar akmeniniu kirvuku (Perkūno kulka). Perkūnas važinėja tarp debesų dangaus ugnies ratais, pakinkytais ugniniais žirgais ar ožiais. Perkūno žaibai ir lietus apvaisina žemę. Perkūnas rūsti dievybė — užtat žmonės bijo tarti jo tikrą vardą ir jį vadina: Dunduliu, Dundučiu, Dundusėliu, Burzguliu, Burbučiu, Tarškučiu, Tarškuliu, Poškuliu, ar paprastai Dievaičiu.

Svarbiausia žemiškoji būtybė yra Žemyna ar Žemynėlė — žemės dievaitė, maitintoja, gimdytoja, vaisingumo jėga. Ji buvo žemdirbių savarbiausia dievybė.

Kiti svarbūs dangiški dievaičiai buvo Saulė ir Mėnulis. Mėnulis yra meilės ir sveikatos dievaitis. Štai iškilusi maldos į Mėnulį nuotrupa: "Mėnulaiti, tau ant pilnystės, man ant jaunystės".2 Saulės ir Mėnulio vaikai buvo žvaigždutės.

Antras senovinis tikėjimo bruožas — animizmas. Animizmas yra tikėjimas, kad negyvieji daiktai turi sielą, kuri yra jų veiksmų ir judėjimų priežastis. Kitaip sakant, gamtos daiktai turi visokių globėjų ir valdytojų — dievužėlių.

Lietuviai garbino animistinius dievaičius, kurių tarpe vien Medeinė — gamtos saugotoja buvo apipavidalinta kaip aukšta šviesiaplaukė moteris su lokio kailiais, lanku ir strėlėmis. Kai kur jūrų dievaitis Bangpūtys vaizduojamas sparnuotu milžinu. Kiti, laukų ir javų bei gyvulių saugotojai, buvo javinė, Žvėrinė ar Žvorūnė, Lauksargis (pasėlių dievas), Laukpatis, Ganiklis, Vėjopatis, ir Žemėpatis (gyvulių ar sodybos dievaitis). Miškų dvasios buvo Miškinis ir Pušaitis. Krūminė buvo javų ir derliaus deivė. Keturios vandens dvasios buvo: Upinis — upių dievas, Lytuvanis — lietaus dievas, Ežerinis — ežerų dievas, ir Šulninis — šulinių dievas.

Ir medžiai, ir akmenys buvo gerbiami ne dėl savo kokių nors gerų ypatybių. Jiems buvo skiriama ypatinga reikšmė todėl, kad jie buvo tarpininkai tarp dievų ir žmonių. Iš to ir kilo akmens ir medžių animistiniai kultai.

Buvo ir ugninių dievybių ir dvasių. Svarbiausioji yra židinio ugnies dievaitė Gabija ar namų ugnies dievaitė. Ji turėjo daug vardų: Gabija, Gobija, Gabėta, Gobieta, Obija, Tobija, Zobija, Gubieta, Gabietėlė, Gabijonėlė, Gobelija. Išliko net jos garbei maldų, kaip antai: "Gobijėle, sugobta gobėk, Sužiebta žibėk!"3

Namų ar dvaro svarbiausias dievaitis buvo Dim-stipatis. Kitos naminės dvasios buvo: kaukai — matomi nykštukai su spalvingais rūbais. Barzdukai — barzdoti nykštukai, kurie gyveno po alyvos medžiu. Aitvarai — ugninės paukščio, žarijos pavidalo dvasios, įvairių spalvų. Esą, juodi — pavojingi.
Kitas bruožas — lietuvių tikėjime dar buvo abstrakčių sąvokų sudvasinimas. Lietuviai buvo ir tebėra pasidavę fatalizmui. Jie tiki į absoliutų likimą, gyvenimo nuskyrimą. Dar ir šiandien išliko tokie priežodžiai, kaip antai:

Su Laima laimėsim!
Laima ar Laumė lėmė!
Laimės lemta!

Laima buvo likimo deivė, kuri atitinka romėnų Fortūną. Vėliau šalia jos atsirado ir likimo deivių, kurios žmogaus likimą nustatė. Iš šios abstrakcijos atsirado ir piktoji deivė — Giltinė, kuri pikta ir kėsinasi į žmogaus gyvybę.

Dar kitas bruožas buvo reinkarnacija. Senovės lietuviai tikėdavo, kad dievai baudžia piktuosius, paversdami juos meška, gandru, medžiu, paukščiu. Taipgi reinkarnuotos giminių dvasios saugojo savuosius.

Šalia medžių, šventų miškų ir šventų vandenų kultų lietuviuose buvo ryškus žalčių kultas, ispanų jėzuitų misininkų sutapatintas su hindų tikėjimo gyvačių kultu. Senovės lietuviui gyvatė primena gyvybę savo vinguriavimu ir raizgesiais. Ji yra gyvybės — gyvastingumo — gyvas ir simbolinis ženklas. Užtat žalčiai atneša namams palaimą. Taipgi, būdami žemės ir namų prasmenys, žalčiai yra namų dvasios. Žalčiai dar yra dievų pasiuntiniai. Yra išlikusi sena žalčių giesmė: "Oi, tu, žalti, žaltinėli, Dievų siuntinėli..."4

Pagaliau bruožas, kuris yra visų tikėjimų - religijų esmėje — siela negali mirti! Anot senovės lietuvių, dvasia yra nemedžiaginė, nematoma, nukeliaujaį anapus. Tačiau vėlė yra matoma, lyg dūmelis ar šešėlis. Ji kurį laiką klaidžioja ant žemės, gyvena vandenyse, medžiuose, akmenyse. Nelaikis vaidenasi tol, kol jam būtų buvę lemta gyventi. Nelaikiais laikomi pakaruokliai, skenduoliai, nužudytieji, savižudžiai, kurie pasmerkti laumių klaidžioti po žeme iki jiems nustatyto gyvento laiko.

Dausos — tai lietuvių rojus. Dausos yra šilta, šviesi vieta danguje, į kurias nukeliauja dvasios paukščių taku. Daug pagreitina kelionę lavonų sudeginimas, nes dūmai greičiausiai pakyla dangun.
Taigi, matome, kad senovės lietuviai buvo gamtatikiai, kurių tikyba buvo panteistinė. Viskas, kas gyva, augąs, judąs, krutąs, yra sveika, gražu, gera, šventa. Blogis yra sustingimas, nykimas, merdėjimas, mirtis. Anapus laiko vyksta amžina kova tarp gėrio ir blogio, tačiau lietuviuose gerasis pradas visuomet paima viršų. Piktos jėgos, kaip giltinės, yra įveikiamos.

Iki kokio laipsnio ir kaip ilgai priešinosi krikščionybei pagonys lietuviai? Lietuvių tautoje pasipriešinti tegalėjo šie gyventojų sluoksniai: pagonių dvasininkai, didieji kunigaikščiai, bajorai ir liaudis.

Negalima daryti apibendrinimo, kuris visus tuos luomus apimtų. Reikia atskirai nagrinėti kiekvieną luomą.

Dvasininkai. Atrodytų, kad senovės pagonybės dvasininkų luomas labiausiai ir veikliausiai turėjo priešintis kristianizacijai. Tai tiesa. Pagonių dvasininkų išliko iki XVIII a. pabaigos. Tačiau jie nesugebėjo suorganizuoti visuotinės rezistencijos.

Iki kurio organizacijos laipsnio lietuvių tikėjime buvo susidariusi dvasininkų grupė, nėra visiškai aišku. XIX a. romantikai istorikai Narbutas, Kraševskis ir Daukantas, išeidami iš Dusburgo "Crivvės" apibrėžimo ir pasiremdami vėlyvais Hartknocho, Grunau išvedžiojimais, buvo sudarę kunigų hierarchiją su vyriausiuoju krivių krivaičiu viršūnėje. Taip susidarė istorinėje literatūroje visa lietuvių dvasininkų hierarchija, kuri iš tikro buvo labai svetima jų tikėjimo būdui. Lietuvių pagonių tikėjimas dar nebuvo priėmęs ryškiai antropomorfistinių dievų sistemos, bet reiškėsi nuo pačios gamtos neatitrūkusių įvairių jos objektų ir slaptingų reiškinių kultu, atliekamu miškuose, po medžiais, prie šaltinių, upių, eržerų. Nesant ištobulintos religijos, negalėjo būti ir organizuoto, laipsniuoto dvasininkų luomo.

Istoriniuose šaltiniuose minimi visokie kriviai, žyniai, vaidilos, ligašonys, tulašonys, aukotojai, burtininkai, vaidilučiai, kurie pagal liaudies išmintį tarpininkavo savo pranašystėmis, burtais, gydymais, užkalbėjimais tarp dvasių ir paprastų žmonių. Iš visos tos gausybės dvasininkų ryškesnę formą už kitus įgijo žynys. Taipogi burtininkai pagal spėjimo priemones turėjo įvairius pavadinimus, kaip antai: vaš-konys, žvakonys, dumonys, pūtonys, vidurionys, žvėrionys, žaltuonys ir 1.1. Su žmogaus gimimo, santuokų ir mirties momentais buvo susieta visa eilė tikėjimų ir apeigų, kurias sugebėjo atlikti tam tikri žmonės. Kol dar senajam tikėjimui nereikėjo slapstytis nuo krikščionių kunigų, tokių žmonių vaidmuo buvo didelis, aukojant aukas ir spėjant ateitį.

Būdami neorganizuoti, vietiniai dvasininkai tegalėjo tik savo apylinkėje priešintis krikščionių kunigams. Bet jų rezistencija buvo menka prieš organizuotus krikščionių misininkus, kuriuos rėmė valstybės karinė jėga. Tad nebuvo rimtos rezistencijos prieš šventų alkų ir ąžuolų iškirtimą ar šventų žalčių išpjovimą. Kai kada vienas kitas žynys mėgino replikuoti misininkams. Štai pavyzdys iš tų pačių 1387 m. Jogailai ir Vytautui suvarius minią išklausyti kalbų apie Dievą ir išmokti tikrojo tikėjimo tiesų ir tuo metu domininkonui kunigui Mikalojui Venzikui, valdovų akivaizdoje sakant žmonėms pamokslą, atsitikęs nemalonumas. Pamokslininkui aiškinant, kaip buvo sutvertas pasaulis, vienas senelis (suprask, žynys) sušukęs: "Vyrai, tikėkit manimi! Ką tas jaunutis žmogeliukas kalba, be abejo, yra melas. Iš kur gi šitą viską gali žinoti, kada aš, tiek metų, beveik visą šimtmetį pragyvenęs ir atminty apimdamas, nieko panašaus negaliu prisiminti?"5

Tikra pagoniška logika! Pamokslas būtų niekais nuėjęs, jeigu Jogaila nebūtų liaudies kalba, t. y. lietuviškai parėmęs kunigo žodžių. Po ilgų aiškinimų pagaliau buvo įveiktas tamsių žmonių nežinojimas, ir visi, kiek pajėgdami suprasti, buvo apšviesti krikščionių mokslo pagrindais. "Dideliam Jogailos ir Vytauto džiaugsmui", kaip rašo Dlugošas, jie "buvo apkrikštyti pagal katalikų tikėjimą iš Šventojo Šaltinio".6

Žyniai turėjo slapstytis miškuose ir vesti pasyvią rezistenciją — sporadiškai ir nesuderintai prieš svetimąją religiją.

Didieji kunigaikščiai. Kaip absoliutūs valdovai didieji Lietuvos kunigaikščiai nustatė valstybės religinę politiką, kuri buvo tolerantiška visų tikybų atžvilgiu. Išskyrus Treniotą ir Traidenį, Lietuvos valdovai nebuvo krikščionybės priešai. Mindaugas buvo priėmęs katalikų krikštą. Jo sūnus DLK Vaišvilkas net buvęs pravoslavų vienuoliu. Gedimino ir Algirdo žmonos buvo praktikuojančios pravoslavės. Marijos Algirdienės vaikai buvo pravoslavai kunigaikščiai. Kiti Gedimino sūnų kunigaikščiai Narimantaičiai ir Karijotaičiai buvo krikščionys. Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir vėliau Jogailos dvaruose buvo katalikų ir pravoslavų dvasininkų bei pasauliečių.

Nors XIII a. susikūrusi Lietuvos valstybė buvo pagoniška, tačiau jos valdovai, didieji kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, neįstengė pagonybės išsaugoti, ją kokiu nors būdu centralizuoti ir padaryti valdžios pagalbininke. DLK Vytenis norėjo krikštytis, jis kvietė pas save pranciškonus ir buvo pastatęs jiems bažnyčią. Kryžiuočiai aplinkiniais keliais pasiuntė savo kariuomenę ir tą bažnyčią sudegino. Istoriografijoje plačiai žinomi DLK Gedimino laiškai popiežiui Jonui XXII dėl krikšto. Viename laiške teigiama: "Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ir iš domininkonų ordinų ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas."7


KRISTAUS KRIKŠTAS    Lietuvių liaudies menas

Popiežius Jonas XXII 1324 m. rudenį nusiuntė pasiuntinius į Vilnių. Gediminas pareiškė, kad net nemanąs krikštytis. Jis kalbėjo:

Ką jūs sakote man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį piktą...8

Taip ir pasibaigė Gedimino pastangos priimti krikštą. Paskelbti valstybę krikščioniška trukdė ne religinės, bet politinės kliūtys. Gediminas ir Algirdas taip pat dėl politinių sumetimų atsisakė priimti pravoslavįją. Mat Konstantinopolio patriarchai dažniausiai palaikydavo Maskvos metropolitus bažnytinio autoriteto Rusioje klausimuose.

Algirdas ir Kęstutis net tris kartus — 1349, 1351 ir 1358 metais-vedė derybas dėl krikšto su katalikų valdovais. Pirmais dviem atvejais krikšto derybas sutrukdė Lenkijos Kazimiero ir Vengrijos Liudviko karai su lietuviais dėl Haličo - Valuinės žemių. Trečią kartą tarpininkavo vokiečių imperatorius Karolis IV. DLK Algirdas reikalavo atimti iš Kryžiuočių ordino ir grąžinti Lietuvai visas aisčių žemes, nuo Aistmarių iki Dauguvos žiočių. Be to, lietuviai reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į Aukso Ordos pakraštį ir gintų krikščionis nuo totorių puldinėjimo. Ir šios trečios derybos dėl politinių sumetimų baigėsi nesėkme.

Tačiau laikyti didžiuosius kunigaikščius pagonybės gynėjais nėra nė mažiausio pagrindo. Todėl pagoniškoje Lietuvoje neatsirado šventyklų su dievų statulomis, vienodomis apeigomis ir su krivių krivaičiais ar šventikų vyresnybe.

Lietuvos valdovai krikštą norėjo panaudoti taikai su ordinu sudaryti. Jei net toks paskutinis pagonybės gynėjas, kaip DLK Kęstutis iš derybų dėl krikšto matė naudą, tai tuo labiau jaunoji karta — Jogaila ir Vytautas — palankiai žiūrėjo į Vakarų krikščionybės įvadimą. Mirus paskutiniam Piastų karaliui ir jaunametei Jadvygai D'Anjou įsėdus į Lenkijos sostą, DLK Jogaila matė progą susitaikyti su katalikiškąja Lenkija. Jogailos ir Vytauto tikslas priimti krikščionybę buvo noras per ją sustiprinti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Kryžiuočių ordiną — prieš bendrą priešą.

Bajorai. Tikrojoje,arba pagoniškoje Lietuvoje, be valdovo ir kunigaikščių, stipriausias veiksnys buvo bajorija. Lietuvių ir žemaičių bajorai buvo karinis luomas, kuris telkė valstybei ir kariškius, ir valdininkus. Iki 1387 m. lietuviams bajorams tekdavo ginti savo apylinkes ir bendrai visą šalį nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Jie įtartinai žiūrėdavo į vokiečius katalikus misininkus ir buvo pagonybės ginkluotas ramstis. Nuo DLK Traidenio laikų buvo priimtina laikyti kunigaikščių kunigaikščiu ar valdovu pagonį Vilniaus valdovą.

Kilo politinė krizė, kai prasidėjo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir jo pravoslavų brolių kunigaikščių, o vėliau tarp Jogailos ir Vytauto. Pusbroliams kunigaikščiams susitaikius, reikėjo patraukti kaip nors pagonis bajorus savo pusėn prieš pravoslavus vyresnius Algirdaičius. 1385 m. Krėvos susitarimai ir krikšto įvedimas sudarė sąlygas DLK Jogailai (o vėliau ir Vytautui) konsoliduoti savo valdžią Vilniuje.

Pagoniškos Lietuvos bajoras nuo valstiečio skyrėsi savo ūkiu, sudariusiu jo turto pagrindą. Turtas buvo reikalingas žirgui išlaikyti, ginklams ir šarvams įsigyti, nekalbant jau apie papuošalus, kurie turėjo išoriniai skirti kilmingąjį nuo paprasto žmogaus. Bajoro sodyba buvo vadinama kiemu, nes susidėjo iš daugelio pastatų. Joje gyveno, be paties bajoro šeimos, šeimyniškiai ir nelaisvieji žmonės — kiemėnai.

Šita socialinė santvarka ne daug skyrėsi nuo stačiatikių, gudų ar ukrainiečių bajorų statuso Didžiojoje Kunigaikštijoje. Iki 1387 m. pagonis bajoras buvo lygus stačiatikiui bajorui.

1387 m. krikšto proga DLK Jogaila pakeitė vidaus santvarką, paskelbdamas tris teisinius aktus, vadintus privilegijomis, duotus steigiamos vyskupystės vyskupui, bajorams ir Vilniaus miestiečiams.

Vilniaus vyskupas iš Jogailos gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų valsčių, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Valstybė atsisakė nuo tų žemių ir nuo bet kokių teisių į tos valdos gyventojus.

Antroji privilegija buvo skirta bajorams, užtikrinant, kad jie, priimdami naują religiją ir politinę sąjungą su Lenkija, ne tik nieko nepraranda, bet daug ką laimi. Pradžioje sakoma: "Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus ir namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, tuo tarpu kai juos jungia tai, jog jie yra vienos karūnos pavaldiniai".9

Trečioji privilegija skirta Vilniaus miestiečiams (t. y. vokiečiams katalikams pirkliams). Jiems suteikiama Magdeburgo teisė, visai neaiškinant tos teisės reikšmės. Pagal tai miestas turėjo tvarkytis, susidaręs savo valdybą ir atskirą nuo bajorų teismą.

Krikšto proga duotos privilegijos sudarė teisinį pagrindą katalikų dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomams. Vadinasi, Lietuvos krikštas buvo iš tikrųjų daugiau politinis ir teisinis, negu religinis aktas. Jsidėmėtina, kad šios privilegijos nelietė etnografinės Lietuvos valstiečių. Nors jie buvo krikštijami, tačiau kokio nors valstybinio akto, kuriuo būtų nusakomos jų teisės, Jogaila nepaskelbė.

Išvada labai aiški: tapus privilegijuotu luomu, pagoniška lietuvių bajorija lengvai ir net mielai perėjo į katalikybę. Netrukus išnyko buvusių pagonių bajorų priešiškumas krikščionybei.

Liaudis. Didžiausią pagonių lietuvių skaičių sudarė laisvieji laukininkai ir nelaisvieji valstiečiai. Pagoniškoji liaudis buvo konservatyvi, prietaringa, tamsi ir ksenofobiška, ypač Žemaitijos liaudis, kuri iki 1410 kovojo dviejuose frontuose prieš nuolatinius kryžiuočių ir kalavijuočių grobuoniškus įsiveržimus. Lietuvių liaudžiai krikščionybė buvo iš aukšto didžiųjų kunigaikščių autoritetu įsakyta. Bet svetimi kunigai — lenkai, čekai ir vokiečiai, kurie, net nemokėdami lietuvių kalbos, nesant lietuviškai kalbančių misininkų Evangelijai skelbti, nė iš tolo nepriėjo prie dvasinio pasaulio to žmogaus, kuris buvo gavęs jam nesuprantamą krikštą ir naują vardą. Su valdinio paklusnumu ir nesipriešindami, paprasti žmonės tą naują tikybą priėmė, užleido jai vietą viešajame gyvenime, bet ilgai savo namuose ir slaptosiose giriose išlaikė savus dievus ir savas dvasias.

Teisingai apibūdino naujakrikščių lietuvių galvoseną istorikas prof. Zenonas Ivinskis. Cituoju:

"Atskiro žmogaus gryčia, jos vidus ir jos aplinka tačiau ilgai dar žmogaus sąmonėje išliko gerų ir blogų dvasių apsupta. Su iš Lenkijos atneštos katalikybės vidujiniu turiniu liaudis daugel kur ilgai visai nebuvo supažindinta. Pasitenkinta tik parodžius jai išorines bažnytines formas. Tad žmonės savo kasdieninio gyvenimo mažuose ir dideliuose reikaluose kreipdavosi slapta ne į sau nesuprantamą krikščionių Dievą, bet į savo pagoniškojo kulto būtybes.

Prieš įvairias gamtos jėgas silpnas žmogelis per ištisus XV - XVII amž. dešimtmečius ilgai dar laikėsi savo burtų ir prietarų, kuriuos vėlyvos Lietuvos istorijos versmės vadino bendru "ydolatriae" ar "zababonų" vardu. Visokie prietarai ir burtai, būrimai, be kurių, anot Dusburgo, senprūsiai nieko svarbaus nepradėdavę, lietuviuose ilgai stipriai išsilaikė ir buvo dažnai antspauduojami bendru pagonybės vardu. Šitokio pobūdžio pagonybė, ar bent jos reminiscencijos, nors su tuo energingai kovota, ilgai dar laikėsi liaudies masėse. Tos kovos pavyzdžių yra daug. Užteks čia pažymėti, pvz., kad Sembos vyskupas Mykolas Jungė (...) buvo išleidęs nuostatus, kuriuose yra smulkiai sužymėtos gana griežtos bausmės už sueigas miškuose, vėlių maitinimą, laidojimą ne kapų vietoje, raudas prie mirusiųjų ir 1.1."10

Reiškia lietuvių pagoniškoji liaudis pasyviai ir tyliai slaptuose užkampiuose tęsė savo apeigas ir senų dievų garbinimą. Lietuvos istorijoje taipgi yra užfiksuotas vienas žiauraus, ginkluoto pasipriešinimo atvejis. Tai buvo Žemaičių pagonių sukilimas.

1413 m. rudenį Vytautas su Jogaila išsirengė žemaičių krikštyti. Žemaičiai buvo pakrikštyti skubiai. Pagal lenkų kronikininką Dlugošą abu valdovai šiame žygyje užtruko 8 dienas. Bet tik 1417 m. rugsėjo mėnesį buvo įkurta Medininkų vyskupija. Medininkuose nauja katedra ir kapitula pašventinta. Vyskupu konsekruotas Motiejus Trakiškis. Pagonys žemaičiai, įpratę garbinti savus dievus, sukilo prieš naują tvarką 1418 m. DLK Vytautas žiauriai numalšino šį pagonių sukilimą, jo vadus suėmė ir pakorė. Tik per smurtą krikščionybei buvo nulenkti kietasprandžiai žemaičiai.

Istorikas Zenonas Ivinskis pastebėjo, kad reikia skirti dvi lietuvių tikėjimo fazes: senąjį kultą ir naująjį tikėjimą (apskritai nuo 1500 ar nuo XVI a. vidurio), kuris nebuvo pirmykštė pagonybė. Įdomu pažymėti, kad Simonas Daukantas savo Būde aiškiai pripažino lietuvių tikybos kitimą, laiko bėgyje naujų formų atsiradimą.

Prof. Ivinskis rašo:

"Juk per tuos 200 metų, kai pagonybė iš viešojo gyvenimo buvo išvaryta, žmogaus smegenyse senieji tikėjimai maišėsi su naujai nugirstomis krikščioniškomis sąvokomis, įvairios dvasios pynėsi su velniais, šventieji buvo siejami su įvairių apribotų funkcijų dievybėm ir 1.1.

Pamažu vyko motyvų keitimasis ir lietuvio dvasios perėjimas į naujas formas, kurios davė gana įdomių reiškinių lietuvių kultūros istorijoj. Atstatyti tą vėlyvą ir apgadintą pagonybę, žinoma, yra sunku. Niekas dar nėra giliau to XVI-jo amžiaus lietuvių tikėjimo, pasiremiant vėlyvais šaltiniais, tyrinėjęs.

Kadangi jis išeina daugeliu atžvilgių kitoks negu XIII-ojo - XV-ojo amžiaus lietuvių kultas, rekonstruoti iš tų XVI-ojo - XVII-ojo amžiaus versmių tikrąjį lietuvių pagonybės veidą sunku".11

Leiskit trupučiukoą pasukti į šalį. Toji pagonybė, nors jau ir nebe pirmykštės formos, šalia krikščionybės yra vienas iš įdomiausių lietuvių dvasinio gyvenimo reiškinių. Pavyzdžiui, XVI a. Livonijos rašytojas, pastorius ir Kuršo superintendentas Paulius Einhornas kalba apie kažkokį latvių confusum chaos, kai jie, kreipdamiesi į Švenčiausią Mergelę Mariją ir šventuosius, tai suderino su savo kreipimusi į savo dievus ir deives. Įsidėmėtina, kad panašiai įvyko pas prūsus ir lietuvius.

Reformacijos laikais pradėta dėstyti liuteronizmas ir kalvinizmas gimtąja kalba iš sakyklų ir iš raštų. Lietuvių liaudis turėjo progos susipažinti su Vakarų krikščionybės tikėjimu bei normomis suprantama ir prieinama kalba. Naujos sąvokos ir idėjos skverbėsi į lietuvio vidujinį gyvenimą. Krikščioniškos idėjos veikė pagonišką galvoseną. Užtat vėlyvąją reformacijos laikų pagonybę reikia skirti nuo ankstyvesnės pagonybės. Naujoje pagonybėje labai ryškiai aptinkamas motyvų keitimasis. Tik labai pamažu senasis tikėjimas užleido vietą naujajai religijai. Dažnai sim-bioziškai gyvos pagonybės liekanos žmogaus galvosenoje maišėsi su naujai išgirsto Evangelijos mokslo sukonkretintomis sąvokomis. Šalia naujai įgytųjų krikščioniškųjų sąvokų ilgai dar laikėsi pagoniškieji elementai ir gyvavo, vieni kitiems nekliudydami.

XVI a. Reformacijos metu senovės lietuvių tikėjimu ėmė domėtis ir apie jį rašyti žmonės, geriau pažįstantys liaudį. Pastebėjo daugybę dievų ir aprašė kultą M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Grunau, J. Maletijus, H. Maletijus, M. Strijkovskis, M. Pretorijus, K. Milkus, J. Brodovskis, L. Rėza ir kiti. Buvo kalbama apie vyriausiąjį dievą Sotvarą arba Santvarą, didžiąją deivę Ladą, galingą dievą Perkūną, Pikolį, Žvaigždikį, Pergrubę, Patrimpą, Žemyną, Žemėpatį, Lauksargį, Ganiklį, Lietuvanį, Babilą, Austėją, Laimą, Gabiją, Veliuoną, Praurimę, Ragį ir kitus. J. Lasickis pateikia žemaičių dievų sąrašą, nors daugumą jo dievų reikia priskirti demonams, o kita dalis yra išgalvota. J. Lasickis ir J. Bretkūnas lietuvių dievaičius gretino su katalikų šventaisiais. Dar XVIII a. ir vėliau dievaičiai dažnai būdavo garbinami drauge su katalikų šventaisiais tomis pačiomis dienomis ir tose pačiose vietose.

Kad ano meto lietuviai, t. y. XVI - XVII a., dar gyveno pagonybėje, žino ir svetimi, ir lietuvių dvasininkai. Naudingos istorikui, etnologui ir tautosakininkui yra žinios lietuviškuose Mažvydo, Daukšos ir anonimo Ledesmos vertėjo katekizmuose, Volfen-buetelio lietuviškame Evangelijų "Išguldyme", Bretkūno "Postilėje". Bet ir tie teologų aprašymai ir pastabos dažnai teduoda bendrus posakius ar neaiškius vaizdus, nors pamini eilę naujų vardų. Tie dvasininkai, matyt, nesugebėjo ar nenorėjo įžvelgti į pagonybės turinį.

Pagonybę mininčių liekanų išliko popiežiaus nuncijų reliacijose, vyskupų laiškuose, sinodų nutarimuose ir ypač jėzuitų pranešimuose. Toji įvairiaspalvė ir nevienoda savo kiekybe ir kokybe medžiaga, sudėstyta iš žinių žinučių, nors paviršutiniškai padeda suvokti, koks turiningas buvo lietuvių pagonių tikėjimas, kokie motyvai buvo stipriausi, nors jų esmės negalima išnarplioti.

Štai 1547 m. Mažvydo katekizmo, t. y. pirmosios lietuviškos knygos lotyniškoje prakalboje, kurią parašė Karaliaučiaus universiteto profesorius F. Sta-filas, sakoma: "daugelis dar ir dabar aiškią stabmeldystę ir vykdo, ir visai išpažįsta: vieni medžius, kiti upes, kiti žalčius, kiti ką kitą, atiduodami dievišką šlovę, garbina. Yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tų, kurie susirūpinę pasėliais — Lauksargis, tų, kurie gyvuliais — Žemėpatis yra garbinami. Kurie linksta į piktus darbus, tie savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus". Ypač paskutinė frazė rodo Stafilo griežtą nusistatymą prieš senąjį tikėjimą. Lotyniškai skamba ta frazė': "Qui ad malas artės adjiciunt animum, Eitchuaros et Caucos Deos profitentur suos". Pats Mažvydas lietuviškai parašytoje prakalboje ragino kaukus, žemėpačius ir lauksargius pamesti, visas velniavas ir deives apleisti, nes jos gali žmogų tik amžinai prapuldyti, o ne ką nors gerajam duoti.

M. Pretorijus, XVII a. autorius, aiškina, kad Žemėpatis — tai sodybos dievas. Jis globoja, saugo ir rūpinasi gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais: nuo jo priklauso ūkio gerovė. Užsirūstinus Žemėpačiui, nesisekąs gyvenimas nei šeimininkui, nei jo šeimai, nei gyvuliams. Visa, kas atsitinka kieme gera ar bloga, priskiriama Žemėpačiui.

Reformatoriai tačiau sau negalėjo skirti laurų dėl lietuviškosios krikščionybės įgyvendinimo. Toli gražu, ne! Mat teologiniai ginčai tarp katalikų ir protestantų ir net tarp pačių protestantų sektų Lietuvoje ėjo liaudžiai nesuprantamomis lotynų ir lenkų kalbomis. Tais teologiniais disputais tesidomėjo diduomenė ir miesčionys. Lietuviškas kaimas liko prietaringas ir tamsus, tikįs j savus dievus. Tokią padėtį rado jėzuitų vadovaujama kontrareformacija. Štai trys pavyzdžiai iš XVI a. antrosios pusės.

1569 m. gruodžio 10 d. laišku kunigas Baltazaras Hostovinas iš Vilniaus jėzuitų ordino generolui Borgijai pakartotinai davė smulkesnių žinių apie Vilniuje patekusių keturių jėzuitų darbą ir kai kurias žinias iš vietos gyvenimo. Iš 9 punktų pranešimo mums stringa į akį 4-tas punktas, būtent: "4) Vilniaus apylinkėse, kurias daugiau spėjęs pažinti, gyventojų tarpe dar esą daug prietarų ir pagoniškojo tikėjimo liekanų; todėl čia yra, tarsi šiaurės Indijos misijų kraštas".12

1587 m. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, šaukdamasis jėzuitų pagalbos, rašė, kokia siaubinga padėtis esanti jo vyskupijoje: valstiečiai neina išpažinties, nemoka ne tik poterių, bet ir žegnotis; jų tarpe nėra nė vieno, kuris ką nors žinotų apie tikėjimo paslaptis. Pamokomi arba barami jie atsikerta: "Mes ne liuteriai, penktadieniais mėsos nevalgom". Vyskupas Giedraitis teigia: "Visuotinai aukoja Perkūnui, gerbia žalčius, garbina ąžuolus kaip šventus, mirusių sieloms kelia puotas ir daug panašių dyvų daro daugiau iš nežinojimo negu iš blogumo ir nelaiko tai nuodėme".13

Pats būdamas patriotiškai nusiteikęs, vyskupas Merkelis Giedraitis nesmerkė savo pagonių žemaičių, tik jautė pareigą juos "apšviesti" Kristaus mokslu.

Jėzuitų istorikas S. Rostovskis aprašė žemaičių tikybines apeigas, kunigų iššifruotas 1589 metais. Jis sako, kad,artinantis Sekminėms, kaimo vyrai surinkdavo iš atskirų kiemų grūdų ir iš jų padarydavo alų. Po to paskirtą dieną susieidavo į puotą prie upelio kranto. Cia aukai nudurdavo aviną ar jautį ir mėsą iškepdavo arba išvirdavo. Valgyti pradėdavo burtininkas ar kitas kuris senesnis žmogus. Juo pasekdavo ir kiti, pasimeldę dėl gero oro ir derliaus.14

Pagal Rostovskį pagonišką aukojimą dievams taip pat sudarė vaišės. Dievams atitekdavo malda, o pirmasis pradėjęs valgyti burtininkas. Greičiausiai šita sudėtinė puota buvo patriarchalinė, nes ir šeimose pirmasis valgyti imdavo tėvas. Reiškia, pagonybės liekanos liko liaudies šeimų tradicijoje.

Jėzuitų misininkai lietuvių kaimiečių pagonybę ir aukojimo būdus dar aprašė XVII ir XVIII amžiais. Pavyzdžiui, 1605 m. Vilniaus kolegijos misininkai savo pranešime užrašė: "Taigi čia jėzuitas pamatė, kad labai daug žmonių apsipainioję įvairiais prietarais. Jie garbina daug dievų ir jiems kaimo papročiu nustatytu metų laiku neša aukas.

Sugabenę iš laukų javus, jie ruošia puotas, į kurias kviečia vienas kitą. Savo dvasininką jie pasodina žymiausioje vietoje. Tas, prieš pradėdamas vaišes, papjauna gaidį, jo kojas pasvilina ugnyje ir iš jų sprendžia apie sekančių metų derlingumą ar nederlingumą ir tą savo spėjimą kaip koks pranašas visiems garsiai paskelbia".15

Jėzuitas J. Ostrovskis 1718 m. Skirlionių kaime sužinojo apie stalų iškilmes. Per tas iškilmes prie vaišių stalo pakviečiamos ir mirusių vėlės. Misininkas padarė tokią išvadą: "Atrodo, jog tas paprotys jiems išliko pagoniškas, kaip kadaise senieji lietuviai, garbindami žalčius kaip dievus, galvojo, kad žalčiuose slypi demonai".16

1724 -1725 metais jėzuitų misininkai Okainiuo-se ir kituose Ramygalos parapijos kaimuose aptikę tokius dalykus: "Prie Juodžio upės miške, vidutinio aukščio kalnelyje rytojaus dieną po šv. Petro vyksta didelis žmonių susirinkimas, vadinamas žaislais arba velnio turgeliu. Renkasi abiejų lyčių žmonės, puotauja ištisą dieną ir dvi naktis. Vyrai žaidžia su kirviais" 17

Iš visų turimų XV - XVIII amžių aukojimų aprašymų matyti, kad tai buvo pavasario ir rudens šventės su puotomis, keliamomis gamtoje arba patalpoje ir kad per tuos tikrus ar tariamus vieno Dievo ar daugelio dievų pagerbimus gyvulių niekad nedegino, jų mėsą virė, kepė ir valgė. Tose šventėse buvo grojama, dainuojama ir žaidžiama. Tai būta labai seno ir liaudy ilgai likusio vaišinimosi papročio.

Apie akmenų garbinimą žinių duoda jėzuitų pranešimai. I. Ostrovskis 1723 m. ataskaitoje, rašydamas apie Lietuvą, sako, kad viduryje pelkės buvo gerbiamas didelis akmuo, kur kiekvieną sekmadienį, sutampantį su jaunu mėnuliu, iš visur sueidavo žmonės. Akmenį jie garbinę nusilenkdami ar priklaupdami arba jam aukodami duonos, vilnų, linų, pinigų. Čia ligoniai, darydami įžadus, tikėdavosi atgauti sveikatą — skaudamų kojų, akių, rankų stiprybę. Tą akmenį jėzuitų misininkai pastūmė po ledu į giliausią pelkę. 1724 m. Okainių kaime buvęs apvalus akmuo, vietos gyventojų vadintas Šora. Jis gulėjęs ant kalno tarp dviejų medžių ir nuo seno buvęs garbinamas kaip dievaitis. Paskiau buvęs padėtas kryžkelėje. "Garsus" jis daugeliu stebuklų: savo paniekintojus ugnimi naikinęs su visais namais. Kai misininkai tą akmenį įmetė į ugnį, liaudis būgštavo, kad ugnis į juos nenusikreiptų arba kokia nepaprasta pabaisa iš tų liepsnų neišeitų. Deginamas akmuo virtęs pelenais. Po to sklido gandai, kad misininkai už akmens sudeginimą buvę nubausti: vienas prieš laiką miręs, kitas buvęs kankinimais susuktas. Panaikinus akmenų kultą, buvo naikinami ir patys akmenys.

Lietuvių gerbti šventi akmenys, XIX - XX a. netekę sakralinės, simbolinės ir magiškos reikšmės, buvo vartojami ūkio reikalams.

Ilgai išliko pagoniškos apeigos. Pavyzdžiui, 1737 m. žemaičių vyskupas Juozapatas Mykolas Karpis savo ganytojiškame laiške kunigams aiškiais pagonybės ženklais laikė Joninių laužus, po Velykų švenčių (antrą ir trečią dieną), vienas kito vandeniu apliejimus, ketvirtos dienos šventimą.

XVIII a. antrojoje pusėje plintant mokslui ir švietimui dvasininkų ir bajorų tarpe, krašto kultūra sukrikščionėjo. Net liaudis pagaliau sukrikščionėjo. XIX a. žmogus jau įveikė gamtą ar bent įgijo mokslu pagrįstas priemones pašalinti įvairias ligas, gamtos kenkėjus ar išvengti gamtos nelaimių. Lietuvių liaudyje krikščioniškas Dievas pagaliau išstūmė Perkūno garbinimą. Katalikų šventieji užėmė pagonių dievaičių funkcijas kaip tarpininkai.

Bet pagonybė neišnyko. Žynių ir vaidilų vietas užėmė liaudies burtininkai, žolininkai, kerėtojai, raganiai bei raganos ir užkalbėtojai. Pagoniškų giesmių atgarsiai išliko liaudies dainose. Tikėjimai išliko ir papročiuose, ir liaudies šokiuose, ir žaidimuose. Pagoniški priežodžiai, prietarai ir sakmės išliko padavimuose ir dainose. Pagoniškos kilmės ženklai ir prasmenys tebeegzistuoja liaudies meno visose formose. Medžių ir žalčių kultai išliko iki šio šimtmečio pradžios.

Prieiname prie paskutinio klausimo, būtent: kada užsibaigė pagonių pasipriešinimas krikščionybei?

Dar 1910 m. suomių etnologas ir baltų tyrinėtojas Niemi užrašė tokį pokalbį. Jis užklausęs seną žemaitę motulę, kas yra Dievas. Ji persižegnojusi rodė pirštu į dangų, pagarbiai atsiliepdama: "Jėzulis!". Kai prof. Niemis jos užklausė, kas būtų, jeigu Jėzus Kristus mirtų, senoji žemaitė atsakė: "Vaikeli, jei Dievs mirtų, vis tiek būtų Perkūnas".18

1987.1.6

Nuorodos
1    Petras Klimas, Lietuvių senobės bruožai, Vilnius, 1919, 84 psl.

2    Jonas Balys, Lietuvių Liaudies Pasaulėjauta, Čikaga, 1966, 52 psl.

3    Jonas Balys, Lietuvių Tautosakos Skaitymai, II dalis, Tūbingenas, 1948, 27 psl.

4    Ten pat. 75 psl.

5    Alberto Wiivk Kojalowicz, Historiae Lituaniae pars altera, II tomas, 1669, 92 - 95 psl.

6    Jan Dlugosz, Dziela wszystkie, t. IV (Dziej6w Polskich, t. III), Krokuva, 1868, 442 psl.

7    V. Pošuta, J. Štai, Gedimino laiškai, Vilnius, 1966, 25 psl.

8    Ten pat, psl. 129-130.

9    Zhior pravo litevoskich od roku 1389 do roku 1529, Poznanė, 1841, 1-2 psl.; Lietuvos TSR Istorijos Šaltiniai, I tomas, Vilnius, 57 psl.

10    Zenonas Ivinskis, "Senovės Lietuvių Tikėjimas ir Kultūra", Rinktiniai Raštai, II tomas, Roma, 1986, 333 psl.

11    Ten pat, 335 psl.

12    Jonas Bičiūnas, "Pirmieji Jėzuitai Vilniuje", Tautos Praeitis, tomas II, Knyga 2 (6), Roma, 1965, 79 psl.

13    St. Rostovvski, Litvanicarum Societatis Jesu historia-rum provincialium, Vilnius, 1768, 164 psl.

14    St. Rostowski, Litvanicarum Societatis Jesu historia-rum provincialium pars prima, Vilnius, 1769, 119 psl.

15    J. Jurginis, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, Vilnius, 1976, 54 psl.

16    Ten pat, 55 psl.

17    Ten pat.

18    Pacituotas pas Joną Balį, "Perkūnas Lietuvių Liaudies Tikėjimuose", Tautosakos Darbai, III, Kaunas, 1937, 150 - 151 psl.