PRANO ČEPĖNO NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJOS II TOMAS Spausdinti
Pranas Čepėnas: NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJA. II tomas. Išleido Dr. K. Griniaus fondas. Čikaga, 1986. 840 psl.

Kai nepavyko J. Puzino sumanytai ir suorganizuotai parašyti kolektyvi nei Lietuvos istorijai, to darbo ėmėsi vienas Pranas Čepėnas. Jis užsibrėžė parengti jos net tris tomus. Pirmą tomą skyrė XIX amžiui. Jį parašė ir Dr. K. Griniaus Fondas išleido 1977 m. Antrą knygą baigė, bet nesuskubo jos išleisti. Ji pasirodė 1986 m. jau autoriui numirus. Jai teskiriamas trumpas nepriklausomybės laikotarpis (1919 - 1922).

Tomas pradedamas skyriumi "Pirmoji Sovietų Rusijos invazija į Lietuvą". Pasakojama apie Kapsuko bandytą kurti Lietuvą ir lietuvių laikyseną jos atžvilgiu. Daugiau skiriama vietos vadinamam Lit-Belui, t. y. Lietuvos - Gudijos respublikai. Per trumpas laikas buvo jai pradėti veikti. (1919.11.27 - 1919.IV. 18).

Lietuvių karas su įsibrovusiais sovietiniais rusais trumpai išdėstytas. Neatsižvelgta į Santarvininkų priešinimąsi bolševikinei Rusijai pasiekti Baltijos pakraštį ir įsitvirtinti jame. Tuo ir pasinaudojo Pabaltijo tautos, iš dalies paremtos Santarvininkų. Lietuvos karas su bolševikais rusais išdėstytas trumpai. Jis baigiamas Maskvos sutartimi 1920 m. liepos 12 d.

Valstybės organizavimas pradedamas nuo 1919 m., kada buvo susektas vadinamas "peoviakų" rengtas perversmas, kur kėsintasi nuversti Lietuvos vyriausybe ir ją pakeisti prolenkiška. Neilgas, nuosekliai aprašytas vaizdelis, patrauklus skaitinys. Cia pat pasakojama, kaip kurtas valstybės aparatas, medžiojami finansai ieškant paskolų viduje ir užsienyje. Nuostabų autoriaus kruopštumą liudija vis pateikiamos gaunamų paskolų sumos.

Išskirtinis dėmesio vertas vaizdelis "Vilnius ir jo problema". Jame ryškėja ir autorių palietusi mūsų sostinės tuometinė padėtis. Tad vertąją pasvarstyti, sekant autoriaus mintimis.

"Kiekviena istorija yra šiuolaikinė istorija" (contemporanea). Žodžiai tarti didelio italų mokslininko Benedetto Croce's. Tuo mokslininkas pasakė, kad kiekvienoje istorijoje vis ryškėja autoriaus aprašomas laikas.

Nuo mūsuose pradėto judinti nepriklausomybės klausimo (nuo 1915 m.) ėmė ryškėti ir galimi santykiai su Lenkija. Štai 1917 m. gegužės 27 d. net 44 Vilniaus lenkų veikėjai įteikė Vokietijos kancleriui memorandumą, reikalaujantį priskirti Lenkijai Lietuvą kaip jos dalį. Lietuviai irgi reagavo memorandumu Vokiečių kancleriui. Prasidėjo lietuvių - lenkų konfrontacija, senosios unijos atrūgos. Taip mezgėsi kivirčai, išvirtę kovomis dėl Vilniaus. Nedaug tėra gyvenančių ir prisimenančių tas kovas, kai mūsų tauta jas jautriai pergyveno. Autorius Pranas Čepėnas ir buvo vienas tų, kurie dalijosi Vilniaus praradimo skausmu. Jis ir paliko istorinį aprašymą tautiečiams, tikrai vertą mūsų dėmesio.

Straipsnis pradedamas nuo Gedimino laikų, einama prie mišrių Vilniaus gyventojų, pasiskirsčiusių tautybėmis. Čia pat paminima 1919 m. balandžio 18 data, kai lenkai išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Lietuviai, dar kovoję su bolševikais, ribojosi tik protestais dėl Vilniaus okupacijos. Padėtis pakito nuo 1920 vidurio. Sovietai gavo persvarą, kovodami su Lenkija. Jie pradėjo stumti lenkus iš Gudijos ir Ukrainos, ir frontas artėjo prie Vilniaus. Šį lemiamą laikotarpį, kai Vilnius atsidūrė tarp trijų pretendentų, autorius gyvai ir visašališkai atpasakoja, išskirtinai pabrėždamas 1920 m. balandžio 19 d. konferenciją, kur lenkai prašė Santarvininkų paramos ir raštu pasižadėjo perduoti Vilnių Lietuvai. Tai buvo antr? pažadas lietuviams šalia 1920 m. liepos 12 d. atgauti Vilnių. Šia proga Čepėnas pastebėjo, kad Santarvininkai įtikinėjo lenkus perduoti Vilnių lietuviams, kol bolševikai nepriartėjo priėjo. Lenkai delsė, ir todėl Sovietai prieš lietuvius įžengė į Vilnių. Iš Čepėno platesnio Vilniaus bylos aprašo ryškėja faktas, kad santarvininkai, kaip beveik ir visi pašaliečiai, palaikė lietuvių teises į Vilnių. Lietuviai turėjo bent moralinę paramą. Ir nesustabdžius kovų, pavyko santarvininkų atstovui suvesti kovojančius pirma į Kalvarijos, paskui į Suvalkų derybas, privedusias prie sutarties abi puses. Suvalkų sutartį pasirašė ir net įregistravo Tautų Sąjungoje. Bet kas iš to, jei pats Pilsudskis ja nesidomėjo ir rengė Želigovskio "maištą'.

Po Želigovskiados, lenkų įsibrovimo į Vilnių (1920.X.9) vyko kovos, kai lenkai stengėsi pasistūmėti į šiaurės - rytus, praplėsti okupuotą sritį. Kariauta mėnesį laiko, kol lenkų užsimota ofenzyva tarp Širvintų ir Dubingių palūžo. Sutartos paliaubos pasirašytos Kauno geležinkelio stovyje 1920 m. lapkričio 29 d.