KNYGA APIE MOKSLININKĄ JĖZUITĄ TOMĄ ŽEBRAUSKĄ Spausdinti
V. Zubovas: TOMAS ŽEBRAUSKAS IR JO MOKINIAI, Vilnius, "Mokslo" leidykla, 1986. Viršelio iliustracijos: mokslininko ir jo kelių kūrinių nuotraukos.

"Aikštėj prie Vilniaus universiteto rūmų, virš buvusios kolegijos lygios sienos, kontrastingai iškyla puošnus Baltosios salės fasadas. Dideli klasikinių proporcijų langai, papuošti žaismingais rokoko ornamentais, rodo, jog tai 18 amžiaus vidurio kūrinys. Medalione virš vidurinio lango puikuojasi saulė, o virš kitų — šeši tada žinotų planetų simboliai; jie liudija, kad čia yra buvusi astronomijos observatorija. Tarplangėse nutapyti matematikos, fizikos, astronomijos, geodezijos ir horologijos prietaisai simbolizuoja mokslus, kurių pažinimas kadaise sklido kaip tik iš šitos salės. Pastato autorius architektas Tomas Žebrauskas (1714 - 1758) buvo ne tik jo kūrėjas ir statytojas, bet ir šeimininkas - vedėjas, astronomas profesionalas, Vilniaus universiteto matematikos mokslų ordinarinis profesorius" (5 psl.).

Tai pradžia knygos pratarmės, kuri nusako T. Žebrausko reikšmę. Knygos autorius architektas VI. Zubovas nežymiai pora kartų pamini, kad Tomas Žebrauskas buvo jėzuitas; nors jis teologinių disciplinų niekad nedėstęs, tik — mokslines (matematikos, astronomijos, architektūros). Autorius V. Zubovas knygą, kurią jis ruošė dvylika metų, skiria "Sūnaus Kastyčio atminimui".

Jau beveik metai, kai ši istorinė knyga apie Lietuvos mokslininkus išleista, iki šiol Lietuvoje dar nebuvusi paminėta, plačiau recenzuota.

Kas buvo Tomas Žebrauskas, tas vos 44 metus šiame pasauly gyvenęs dvasininkas, mokslininkas? Jo gimtoji kalba buvusi lietuvių, nors du puslapiai jo rašyti lenkų kalba 1974 metų rankraštinėje knygoje "Praxes" — seniausiame šaltinyje apie šį mokslininką; tada jis, 20 metų jaunuolis, jau mokėjo puikiai piešti architektūrines ir figūrines kompozicijas, nes tai knygai jis nupiešęs titulinį dekoratyvinį puslapį.

Apie Tomo Žebrausko studijas Vilniaus universiteto filosofijos ir teologijos fakultetuose nedaug tėra žinių (iš studentų jėzuitų ir eksternų egzaminų registracijos knygos). Jis matematikos ir architektūros mokslus studijavo Vienoje ir Prahoje. Grįžęs savo sugebėjimus ir patirtį norėjo perduoti savam kraštui, užtat griebėsi įvairių darbų. Jis turėjo ne tik mokslinių, bet ir meninių gabumų. Jo pirmas architektūrinis darbas — Bobruisko jėzuitų bažnyčios statyba (1746). Si bažnyčia stovinti ir dabar, tik po 1972 m. perdirbta į karinių reikmenų sandėlį. Vėliau suprojektavo ir statė Ilukštės, Kražių bažnyčias, nors pastarąją baigė statyti po jo mirties Treceris (pagal T. Žebrausko planus). Nesuspėjo paruošti ir mamatikos vadovėlių. Tai padarė jo mokinys Jokūbas Nakcijonavičius.

Kaip Tomas Žebrauskas buvo persikrovęs darbais, rodo universiteto katalogas "Catalogus" (1956), kur išskaičiuojamos jo pareigos: matematikos profesorius, teologijos fakulteto asistentas, muziejaus ir matematikos bibliotekos vedėjas, astronomijos observatorijos (kuriai jis buvo padaręs planus) statybos vedėjas. Be to, projektavo ir statė bažnyčias, sukonstruavo elektrostatinę mašiną ir savo mecenatui vysk. J. Sapiegai mauzoliejų... Žebrauskas dėstė matematiką, mechaniką (pats konstruavo gamtos energijos variklius), astronomiją (jo mokinys M. Počobutas vėliau aprašė savo mokytojo mėnulio horizonto platumos matavimus), geodeziją (ne tik dėstė universitete, bet ir rūpinosi žemės matavimo reikalais valstybiniu mastu (horologiją — mokslą apie laiko skaičiavimą (kūrė mechaninius laikrodžius), gamtos mokslus (kolekcionavo mineralus), geografiją. Architektūros jis kartais mokė ir praktiškai, pavyzdžiui, P. Bartoševičių jis mokė, tikrinant Kražių bažnyčios statybą.

Spėjama, kad Tomas Žebrauskas mirė nuo nemigos ir darbų persikrovimo, nes palūžo staiga ir po penkių dienų mirė.

Jo darbų rėmėjai buvo kunigaikščiai Oginskiai, M. K. Radvila, vysk. J. Sapiega ir kiti didikai. Girdi, jo laidotuvės buvusios tris kartus plačiau aprašytos negu šių didikų.

Knygoje sudėti įvairūs šaltiniai apie mokslininką T. Žebrauską — lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis, tačiau, plačiausiai aprašyti jo architektūriniai darbai (gal kad pats šios knygos autorius V. Zubovas yra architektas). Ne tik Ilukštės, Kražių bažnyčios, observatorijos pastatas, bet, spėjama (iš detalių panašumo), kadirPlocko, Minsko jėzuitų bažnyčios, ir Oginskių rūmai (Ha-nutoje, Baltarusijoje), galėjo būti to paties autoriaus. Štai kiek architektūrinių detalių apie observatorijos Baltąją salę.

Platūs laiptai, aptverti medine baliustrada, veda į erdvę tarp piliorių, kur išilginės arkos plačios - puselip-sinės, o galinės - pusapskritiminės. Lygus viršutinių piliorių karnizas su grakščiais išraitymais sudaro rokokui būdingo porcelianinio švelnumo įspūdį. Monarchai labai vertinę Baltosios salės interjerą. Tomo Žebrausko sukurtų pastatų savybės priskirtinos Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklai: paprasta, aiški pastatų forma, savitas, subtilus mastelio pajautimas, saikingas ir tikslus dekoras, paryškinantis pastato struktūrinius elementus — bendrai — lyrinė koncepcija. Visa tai gana skiriasi nuo Italijos, Ispanijos ir kitur to laiko vidurinėje Europoje pastatų, perkrautų puošmenomis, kompozicijų.

Vilniaus baroko stilių vientisumas išplaukęs iš to, kad buvę laikomasi bendrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų ir siekimų. Tomas Žebrauskas pateikęs savo įnašą. Net ir Stuoka-Guzevičius jau kūręs jo paruoštoje dirvoje.

Universalus prof. Tomas Žebrauskas, S.J., palikęs nemažai vėliau iškilusių jo mokinių, kuriuos siejusi meilė mokslui ir pasiaukojimas darbui. Jie buvę kolegijų profesoriai, administratoriai, kūrėjai. Iš jų žymesni:

Martynas Počobutas, kilme bajoras iš Gardino srities — filosofas, matematikas, astronomas. Jis didžiai vertinęs T. Žedbrausko pastatytą Observatoriją;

Jokūbas Nakcijonavičius, gimęs Baltarusijoje — teologas, matematikas;

Gabrielius Lenkevičius, lietuviškos kilmės bajoras, gimęs Baltarusijoj — matematikas, architektas, filosofas.

Kazimieras Naruševičius, gimęs Lietuvoj, dėstė matematiką, gamtos, fizikos mokslus.

Vaclovas Veževičius — dėstė matematiką, fiziką, psichologiją, metafiziką.

Petras Bartoševičius, įstojęs į jėzuitų ordiną, matematikas, architektas.

Dovydas Pilchovskis, gimęs Alvito parapijoj, — filosofas, pedagogas, matematikas.

Kiek profesorių ar mokytojų, vos šešerius metus tesuspėjusių dirbti aukštojoje mokykloje, palieka tiek iškilių savo mokinių? Reikia manyti, kad Tomas Žebrauskas, S.J., buvo ir didelis pedagogas... Jis dirbo kaip tik tuo metu, kai Vilniaus universitete vyko mokslų supasaulietinimas. Jis paruošė dirvą naujų kartų matematikams, mechanikams, inžinieriams - architektams.

Knygoje sudėtos ir įvairios publikacijos: matematikos egzaminų programos, geometrijos ir trigonometrijos teoremos, algebros uždaviniai, teorinė astronomija, parašyta Žebrausko lotynų kalba. Knygos autoriaus paaiškinta lietuviškai. Taip pat Žebrausko laiškai kolegoms ir mecenatams, prof. Steplingui, kunigaikščiui K. I. Plateriui, kun. M. K. Radvilai ir kt. Jie rašyti lietuviškai, lenkiškai, lotyniškai. Tomo Žebrausko dienoraščiai (iš Vilniaus Akademijos dienoraščio 1752 - 1766 m.) — lotyniškai; knygos autoriaus paaiškinta lietuviškai.

Gale knygos trumpa viso turinio santrauka rusų ir vokiečių kalbomis. Ši knyga, matyt, išleista "Lietuvos mokslo paminklų" serijoje. Redakcinę kolegiją sudarė Jonas Kubilius (pirmininkas), Algimantas Bikelis, Vytautas Merkys, Arnoldas Piročkinas, Algirdas Šidlauskas. Mokslinis redaktorius — prof. filos. dr. R. Plečkaitis.

Ši istorinė apie didį mokslininką knyga nėra populiaraus pobūdžio. Tai labai įdomus mūsų kūrybiškos praeities dokumentas.