Kiekvieną dieną lankau Jūsų tėvynę . . . Spausdinti
Šventojo Tėvo Jono-Pauliaus II pamokslas, pasakytas itališkai birželio 28, sekamdienį, švenčiant šešių šimtų metų Lietuvos krikšto sukaktį ir Dievo Tarno Jurgio Matulaičio beatifikaciją Šv. Petro bazilikoje.

1.    "Esame pakrikštyti Kristuje" (Rm 6, 3).

Kai šiandien — vienybėje su Bažnyčia Lietuvoje — dėkojame Švenčiausiai Trejybei už prieš šešis šimtus metų įvykusį krikštą toje tautoje, specialiai į mus prabyla šv. Paulius. "Argi nežinote, kad mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?... esame taigi kartu su juo palaidoti..., nes kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia,... galime gyventi naują gyvenimą" (Rm 6,3-4).

Jei šiandien kas nors klausia, kas ivyko prieš šešis šimtus metų Vilniuje ir Lietuvoje, randa atsakymą tik ką cituotuose apaštalo žodžiuose. Atsakymą pilną. Kristus savo velykine paslaptimi įėjo į asmeninę Didžiojo Kunigaikščio ir jo tautiečių istoriją. Jie buvo panardinti Kristaus atperkamoje mirtyje, kad per jo prisikėlimą galėtų drauge pereiti į naują gyvenimą.

2.    Šiandien susirinkę dvasinėje vienybėje su mūsų broliais ir seserimis Lietuvoje, apmąstome Krikšto sakramintinę realybę visoje jos gilybėje ir galybėje. Kada Prisikėlusysis siuntė apštalus į visas žemės tautas skelbti Evangeliją ir krikštyti Švenčiausios Trejybės vardu, išsipildė pranašo Ezechielio žodžiai, kartojami šios dienos liturgijoje: "Paimsiu jus iš pagonių, surinksiu iš visos žemės... duosiu jums naują širdį, įdiegsiu jumyse naują dvasią (Ez 36, 24-26).

Krikštas pagal Kristaus žodžius Nikodemui yra Sakramentas, kuris atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios. Krikštas — Sakramentas naujo gyvenimo, kuriame nugalima gimtosios nuodėmės pasėkos ir įskiepijama Išganymo paveldėjimas, būtent malonė ir meilė. Taip, kaip meldžia psalmistas: "Sutverk, o Dieve, manyje tyrą širdį, atnaujink manyje tvirtą dvasią" (Ps 12).

Krikštas — pirmoji šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje. Amžinojo išganymo pradžia Dievuje. Mumyse esanti Dievo karalystė.

3.    Šių iškilmių liturgija veda mus į vidinį žmogų, kuris yra iš naujo atkuriamas per Sakramentą: "Dėsiu savo dvasią jumyse ir veiksiu, kad jūs gyventumėte pagal mano įsakymus; padarysiu, kad jūs
įsigyvendintumėte mano nuostatus" (Ez 36,27). Šios iškilmės drauge veda į tautą: "Jūs gyvensite žemėje, kurią daviau jūsų tėvms; būsite man mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas" (Ez 36,28).

Kai klausomės pranašo žodžių, mūsų mintys ir mūsų širdys skrieja į žemę, kuri nuo amžių yra apgyvendinta lietuvių tautos: lietuviai yra mūsų broliai ir seserys katalikiško paveldėjimo vienybėje.

Esame dvasia vieningi su ana mūsų sese Bažnyčia, kuri šiais istoriniais 1987 metais dėkoja Švenčiausiai Trejybei už krikšto dovaną.

Ši dvasinė bendrystė nūdien turi ypatingiausią išraišką sutapime mūsų iškilmių ant apaštalo Petro karsto ir tautinio jubiliejaus minėjimo Vilniuje. Šiuo pat metu vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės drauge su tikinčiaisiais yra susirinkę prie švento Kazimiero, Lietuvos globėjo, karsto: jų ir mūsų balsai kyla drauge prie Viešpaties, visų Tėvo ir visokeriopų gėrybių Davėjo.

Dalyvavimas šioje bazilikoje iš Lietuvos atvykusios delegacijos, vadovaujamos mūsų garbingo brolio vysk. Antano Vaičiaus ir kunigų, kurie atstovauja kiekvienai diecezijai, daro itin gyvą, jauste jaučiamą mūsų bendrystę. Brangūs broliai! Jūsų buvimas mūsų tarpe, šioje katalikybės ir mūsų širdyje daro lyg visa jūsų garbinga tauta būtų su mumis; tauta taip turtinga tikėjimu ir gailestingumu, o taip pat nelygstamu lobiu dvasinių dovanų, ką ji šešių šimtų metų istorijos eigoje atnešė ir neša visuotinei Bažnyčiai.

Su džiaugsmu taipgi priimame lietuvius iš išeivijos, kurių daugelis atvyko iš įvairių kontinentų liudyti savo ištikimybę tėvų priimto krikšto dovanai ir parodyti brolišką vienybę katalikiškai bendruomenei tėvynėje.

4.    Brangūs broliai ir seserys lietuviai! Romos vyskupas, kuris, kaip švento Petro įpėdinis yra liudininkas ir tarnas vienybės visoje Bažnyčioje, šiandien nuoširdžiai jus sveikina ir jums teikia šioje Eucharistijoje brolišką taikos pabučiavimą.

Visu savo širdies troškimu esu su jumis. Šį troškimą nešioju savyje seniai: kiekvieną dieną maldoje lankau jūsu tėvynę. Šioje maldoje, prisimenant jus, jungiasi su manim visa Bažnyčia. Ypač Europos Bažnyčia, mylimieji broliai ir seserys, jaučia tamprius ryšius su jumis, nes jūs tiek geografine padėtimi, tiek visa istorine eiga priklausote prie šio kontinento krikščioniškų tautų šeimos. Kaip tik dėl to yra reikšmingas šiandien beveik visų Europos vyskupų atstovų dalyvavimas: tai juk sako, kaip giliai mes visi jaučiame bendrystę ir vienybę su jumis.

Džiaugiamės jūsų tikėjimu ir jūsų krikščioniška ištverme. Drauge su jumis išpažįstame, kad "Kristus, kartą prisikėlęs, nemiršta daugiau; mirtis neturi daugiau galios ant jo... Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui Jėzuje Kristuje" (Rm 6,9-11).

Meldžiame Visagalį Dievą drauge su jumis, kad "padarytų jus savo pašaukimo vertus ir savo galybe leistų jums įvykdyti gerus jūsų užsimojimus bei tikėjimo darbus; kad jumyse būtų pašlovintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas, ir jūs jame" (2 Tes 1,11-12).

5.    Šiandien norime dėkoti už visus tuos, kurie nuo šimtmečių iki dabar tarp jūsų senolių buvo tapę dieviškų paslapčių tarnais ir teikėjais. Dėkojame taipgi, kad Lietuvos krikštas ir toliau neša savo išganingus vaisius mūsų amžiuje. Ryškus šio patvirtinimas yra jūsų tautiečio Palaimintojo asmenybė. Jį kaip tik šiandien turiu džiaugsmą iškelti į altorių garbę.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis - Matulevičius, kurio gyvenimas ir nuopelnai buvo ką tik apibūdinti, yra ypatinga Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovana, švenčiant šį jubiliejų.

Tikras "Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas" (Petr 1,1), uolus ir nenuilstantis sielovados tarnystėje ne tik tėvynėje, bet ir Lenkijoje, Romoje ir kitose vietose, jis buvo ganytojas drąsus ir pilnas iniciatyvos, sumanus ir pasiaukojąs, pajėgus prisiimti ir veikti sunkiose Bažnyčiai gyvenimo sąlygose, virš visko ir pilnai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui.

Jeigu jis pajėgė nugalėti visokeriopus bandymus ir laimėti visų labai didelį vertinimą, tai priklausė nuo jo ypatingu būdu praktikuotų dorybių. Tai patvirtina gausūs liudijimai iš įvairių sričių, kur reiškėsi jo ganytojinė veikla, atnešusi gausių vaisių: nuo uolaus kunigiško apaštalavimo iki svarbių Švento Sosto jam patikėtų pareigų; nuo akademinio mokymo iki praktiškos kultūros ir socialinio teisingumo reikalavimų, o ir asmeninių nuolatinių įsipareigojimų vargdienių ir betur čių naudai. Ypač noriu priminti tą uolumą, kurį jis parodė vienuoliniame gyvenime, reformuodamas Marijonų kongregaciją ir įsteigdamas Nekalto Prasidėjimo seserų ir Jėzaus Eucharistijos tarnaičių vienuolijas . Jo dvasiniai sūnūs ir dukros, kurie šiandien čia gausiai dalyvauja, gavo brangų iš jo paveldėjimą šventumo ir atsidavimo Bažnyčios ir brolių tarnystei. Visi šie pasiekti rezultatai kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kuris jį laikė nuolatinėje vienybėje su Dievu.

Palaimintasis Matulaitis ypač yra šviesus vyskupo paveikslas, kuris pasidarė "visiem visa" būdamas giliai sąmoningas savo ganytojiniame pašaukime, tikras vienybės apaštalas, pilnai atsidavęs Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą.

6.    Šiai dienai skirtoje Evangelijoje girdime Viešpaties Kristaus žodžius: "kas neima savo kryžiaus ir neseka manim, nėra manęs vertas. Kas atrastų savo gyvybę, ją praras; ir kas prarastų savo gyvybę dėl manęs, ją atras" (Mt 10,38-39). Štai tiksliausias nusakymas gyvenimo ir pašaukimo arkivyskupo Jurgio. Per penkiasdešimt šešerius metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Nešė tad savo kryžių, o kryžiai, kuriuos jis turėjo nešti, buvo daugeriopi. Nešė jis šiuos kryžius ir sekė Kristų. Įvairiais atvejais buvo pasirengęs "aukoti savo gyvybę dėl Kristaus". Tai liudija jo darbai, jo žodžiai ir visa jo sielovadinė veikla. Neieškojo savęs. Nesiekė "surasti sau gyvenimo". Priešingai, buvo pasirengęs ne vienu atveju "prarasti" savo gyvenimą. Ir kaip tik dėl to atsirado anoje gyvenimo pilnatvėje, kurią žmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristų, vedė su savim kitus Evangelijos keliu; keliu, kuris yra vaisius ir pasekmė Krikšto Kristuje.

7.    Brangūs broliai ir sesės lietuviai, šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: "Priimkite pranašą kaip pranašą. Priimkite teisųjį, kaip teisųjį (Mt 10,41). Tai yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto sukakčiai. Šventuosius reikia priimti su širdimi ir su tikėjimu, kad jie parodytų kelią, tą kelią, kuris prasideda su "pasinėrimu Kristuje" per Krikštą.

Taigi drauge su naujuoju Palaimintuoju, kuris prisistato jums šalia šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, meldžiame, kad jūs nepaliautumėte būti "verti Kristaus". Jis gi sako: "kas ima savo kryžių ir seka manim, tas yra manęs vertas!"

Istorijos eigoje jūs tiek kartų parodėte ir įrodėte savo norą būti verti Kristaus: būti verti Kristaus neretai net heroišku būdu.

Ką daugiau galėtume šiendien, šiuose jubiliejiniuose metuose, linkėti jums ateičiai? Linkime: būti vertais Kristaus, būti Dievo tauta, žemėje, kurią Dievas davė jūsų senoliams ...ir kad Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas būtų visuomet jūsų Dievas (plg Ez 36,28).