ČESLOVO MILOŠO "NEPASIEKIAMA ŽEMĖ" Spausdinti

Czeslaw Milosz: UNATTAINABLE EARTH. New York, Ecco Press, 1986.

"Unattainable Earth" (Nepasiekiama žemė) — šiuo pavadinimu Amerikoje pasirodė pirmoji Česlovo Milošo poezijos knyga anglų kalba po Nobelio premijos įteikimo jam 1980 metais. Prieš porą metų išėjęs lenkiškas originalas buvo pavadintas "Žemė — perdidelė, kad ją būtų galima suprasti". Eilėraščius išvertė pats autorius su poeto Roberto Hass'o pagalba.

Si Milošo knyga turi ypatingą struktūrą. Tai jo paties ir kitų rašytojų tekstų — eilėraščių, citatų, laiškų, aforizmų, filosofinių apmąstymų — rinkinys, primenantis poetinį dienoraštį. Įvairios knygos dalys "kalbasi" tarp savęs, ir skaitytojas, tarsi, seka patį poeto minties ir vaizduotės siūlą.

"Nepasiekiamą žemę" gaubia Apokalipsės — pasaulio pabaigos, kosminės katastrofos — dvasia. Istorija Milošui dažnai primena kovos tarp gėrio ir blogio sceną. Iškyla tradicinis teologijos klausimas — kaip suderinti Apvaizdos gerumą ir blogio viešpatiją? Mėgindamas atsakyti į šį klausimą, Milošas cituoja ištrauką iš savo draugo Jozefo Čapskio laiško:

"Nusikaltimai, neteisybės, Lenkijos žlugimas, jos didybė ir menkystė, jomis trypiama jaunoji karta — ar mes visa tai turime vadinti Apvaizda?" — klausia Čapskis ir nurodo į panašią problemą penktame šimtmetyje, kai Romą užėmė barbarai, daugelis romėnų pabėgo į Siaurės Afriką, kur dar tebebuvo gyvas šv. Augustinas. Pabėgėliai pasipiktinę jo klausė, kodėl Dievas taip baudžia krikščionišką Romą? Sv. Augustinas atsakė, jog negandos, nelaimės, katastrofos visad buvo neišvengiama istorijos dalis.

Kur mūsų XX-ojo amžiaus patirties esmė? "Asmens bejėgiškume", atsako Milošas. "Tai, ką žmonės sukuria, taip nedaug priklauso nuo jų norų". Tačiau, tai pareiškęs, poetas bematant priduria priešingą nuomonę: "O kaip su tokiais žmonėmis, kaip Solženicynas ar Walesa? Ar XX-ame amžiuje šie asmenys nesuvaidino didesnio vaidmens kaip vidutinės valstybės?".

Jei mūsų istorija—kraupi katastrofų grandinė, koksai joje poezijos vaidmuo? Milošas pabrėžia grožio svarbą, nes grožis jam neatjungiamai susijęs su gėriu:

Ir kai žmonės nustoja tikėję, kad yra blogis ir gėris, Vien tik grožis juos pašauks ir išganys,
Kad jie žinotų kaip sakyt: tai tiesa, ir tai melas.

Nors gamta ir istorija yra blogio užnuodytos, Milošas nenustoja stebėjęsis šio pasaulio grožiu. Jo poezija yra liaupsės ir dėkingumo himnas:

Stebi, kad yra, nors visa tai praeina, Ir esi dėkingas už kiekvieną savo būties akimirką.

Kadangi, anot poeto, mūsų juslės, intelektas, pati mūsų kalba yra netobuli, su jų pagalba negalima žemės aprėpti ar jos suprasti. Todėl jam tokios brangios tos "trapios ir praeinančios meilės ir draugystės akimirkos".
 
Iš Milošo knygos puslapių j mus kalba ne tiktai filosofas, moralistas, bet ir menininkas. Jis taip išreiškia savo literatūrinį idealą: "Atrast savo namus viename sakinyje — taupiame, lyg jis būtų iškaltas iš metalo. Nieko nežavėti. Neužsitarnauti garbės ateityje. Tvarka, ritmas, forma — trys žodžiai, kurie priešinasi chaosui ir nebūčiai".

"Nepasiekiamą žeme" labai palankiai sutiko amerikiečių kritikai. Thomas Evelyn pavadino šią "jaudinančią meditaciją apie dabartinę žmogaus padėtį" triumfalia knyga. Anot jo, Milošas — "Lenkijos sąžinė — rašo kaip modernaus žmogaus sąžinė ir priklauso didžiųjų moderniųjų mintytojų — Simone Weil, Kierkeggard'o, Levo Shestiv'o šeimai". Poetą paveikė ne tiktai marksizmas ir krikščionybė, bet ir jo "gimtojo krašto, Lietuvos, likimas". Kaip ir visa vidurio Europa, Lietuva buvo "žaisliukas karą laimėjusių galybių rankose" ir tam tikra prasme, "ji pradingo (nuo žemėlapio) — dabar ji Sovietų Sąjungos dalis.

Kaip ir kitose Milošo knygose, "Nepasiekiamoje žemėje" Lietuva taip pat yra svarbi jo dvasios vaizduotės gamtovaizdžio dalis. Jis kalba apie "nelaimingų užkariautų tautų mitologijas", dažnai cituoja Oskarą Milašių, prisimena Gasiulį, kurį "užpuolikai sušaudė už jų plakatų nuplėšimą".

Ilgoje poemoje "Tėvas Chomskis po daugel metų", kaip ir savo ankstesnėje knygoje "Gimtinėje Europoje", Milošas rašo apie savo gyvenimą, tačiau ši autobiografinė poema nesiriboja mūsų šimtmečiu, o nuklysta atgal į Kristaus laikus, į Apokalipsę, į patį Rojų. Čia kristalizuojasi nuolatinės poeto temos, kurias, Europos kultūrinės krizės fone, jis gvildeno savo paskutinėje knygoje "Ulro žemėje": nesuderinami sielos ir kūno reikalavimai, praraja tarp dvasinių vertybių ir medžiaginio pasaulio pagundų.

Poemą įkvėpė Milošo buvusio mokytojo ir kapelionio mirtis Lietuvoje:

Tėvas Chomskis, Vaidotų parapijos vikaras, I Mirė sulaukęs 97-erių, susirūpinęs savo I parapijiečiais, nes nebuvo, kas jį pakeistų. I Ramiojo vandenyno pakrantėj, aš, jo buvęs mokinys, I Verčiu Apokalipsę iš graikų į lenkų kalbą, I Nes mano laikas tam pribrendęs. I jie turėjo paremti jo rankas, I Kai jis keldavo ostiją ir vyną prie altoriaus. I Jį sumušė imperijos budeliai, I Nes jis atsisakė nusilenkti pasauliui.

Tėvas Chomskis Milošo poemoje atstovauja grynam dvasiniam pradui. Save patį autorius vaizduoja kaip žmogų, nesugebėjusį atsispirti juslinio pasaulio traukai, bet ir nenustojusį siekti dvasinio išganymo. Pasigirsta užuominos apie totalitarizmo kovą prieš religiją, Bažnyčios persekiojimą ir paties autoriaus neilgai užtrukusį bendradarbiavimą su lenkų komunistine valdžia po Antrojo pasaulinio karo:

O aš? Ar aš nenusilenkiau? Didžioji Nebūties dvasia, I Šio Pasaulio Kunigaikštis, turi savo metodus. I Aš nenorėjau jam tarnauti. Aš visad plušėjau, Siekdamas nudelsti jo pergalę . I Idant Dievas ir jo angelų legionai švytėtų. I Jis visagalis, bet jo malūnai mala lėtai.

Jis, kurį kasdien nugali beribiam kare, I O jis per savo bažnyčias neduoda ženklų, I Jis, kuriam mokyklos koplytėlėj pažadėjau būt ištikimu, I Kai Tėvas Chomskis, priėjęs pirštų galais, užgesindavo žvakes.

Savo jaunystę Milošas vaizduoja kaip atitolimą nuo Tėvo Chomskio pasaulio:

Nepaklusnus, smalsus, prie pragaro pirmojo laipto, I Lengvai sugundomas naujausios idėjos. I Visur aplinkui save girdėjau: patirti gera, I Gera jausti, išdrįsti, išsivaduoti iš kaltės jausmo. I Norėjau viską įsiurbti, viską suprasti, I Ir tamsa pasirodė esanti man atlaidi.

Sekanti poemos scena rojuje, kur poetas atranda Ievą, savo "nuodėmės dalininkę":

Drauge valgėm vaisius nuo Žinojimo Medžio I Vingiuotais takais klydom per dykumas.

Aprašęs savo kelionę per šimtmečius ir egzotišką erdvę, Milošas vėl pasiekia dabartį:

Dabar aš sėduos ir rašau save raštu apginti. I Liudininkai — seni daiktai, neišblėsę, nekintantys.

"Dangus virš manęs buvo perdide-lis", rašo jis, "jo nesuskaitomos žvaigždės paneigė mano unikalumą. Ir laiko linija į begalinę praeitį ir begalinę ateitį sunaikino kiekvieną mano gyvenimo akimirką". Poetas atranda laikiną prasmę savo kūryboje: "Aš teturiu savo nagingumą. Buvau homofaber, kūrėjas, darytojas, fabrikuotojas, statytojas".

Poemai baigiantis, poetas rašo:

Nesugebu savęs įsivaizduot tarp Jėzaus mokinių, I Mažojoj Azijoj keliaujančių iš miesto į miestą I Ir savo žodžiais priartinančių imperijos žlugimą . I Aš buvau rinkos aikštėje tarp vyno amforų...

Per visą autoriaus gyvenimo kelionę jį iš vaikystės lydi Tėvo Chomskio balsas. Savo poemoje Milošas apsinuogina ir atgailauja už tai, kad jis neatsisakė (kaip ankstyvieji krikščionys) atnašauti prie Cezario statulos; kad, tarsi svyruoklė, jisai svyravo tarp dvasios ir kūno, ar levo Sestovo žodžiais — tarp Atėnų ir Jeruzalės.

"Galbūt visos mano sapnų kelionės", rašo Milošas, "turi vieną labai realų modelį: kelionę vežimu iš Raudonės į Vilniaus - Jašiūnų kelią, turgelių gatvės link". Taip, Lietuvoje prasidėjo Česlovo Milošo literatūrinis ir filosofinis nuotykis.