TRYS ODĖS Spausdinti
Poetas Vainis Aleksa gimė 1958 m. Čikagoje. 1984 m. baigė Illinojaus universitetą, įsigydamas anglų literatūros magistro laipsnį. Šiuo metu mokytojauja Vasario 16-tos lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje. Yra jaunųjų poezijos rinkinio "Keturi" (1986) dalyvis.

Vainio Aleksos rašoma poezija savo braižu, struktūra ir temomis yra labai šiuolaikinė. Tačiau tai irgi yra lietuviškosios dvasios išraiška, tai kasdieniškos bei kultūrinės buities ir savo paties giluminių šaknų literatrūrinis dialogas pasaulio platybėse.

1. pakeliui į darbą

rytais tartum kulka lekiu
priemiesčių pakraščiais į miestą
sąmonėn prasimuša
kaip tikrai greitai lekiu
dar traukiasi į narvus sapno įvaizdžiai
tarp jų ir architipinis sulinkęs jau avarijų metalas
kaip keista yra mirti aplamai
o dar ryte darbo dienai dienojant
palikti tik tuščias vietas take
vos juntant kaip metai greitai bėgo
kai prezidentą šovė vieną vėlų rytą
aš buvau dar vaikas
nesibaigiančioji popietė
laukė tartum motinėlė
vasara šešėliuose
naujienos tik vėliau ateidavo
išsaugotam Time žurnale kulkos takas
pavaizduotas schemoj
su laiku rytais vaizduotei pasirodė
kai tvarka kasdien nesikeičia
ir vairavimas pasąmonėj atliekamas
laisvai sau protas veikia
smegenų skersinis pjūvis
man primena perkirstą Gordijaus mazgą
prezidento mirtis
man primena vaikystės vasarą
kulkos takas
man primena kaip greit lekiu
prasimušu į miestą ir
spalvos kanale
tartum žiedai alyvų vandeny
mintys be valios ekrane
kartais išsipildo
jeigu teisingas galimumas
tai ne staigmena atsirasti plente
kaip amžinas popiergalio kilnojimas
atsikėlusiojo miesto jėgai traukiant
orlaivio šešėlis perlekia per kelią
ne taip greitai kaip manytum
būtų buvę laiko iš tokios mirties išnirt
būčiau kelią tartum ambulansui davęs
arba traukiniui kai įspėjimo ženklas blykčioja
ir širdis nei žvirblio tarp rankų
prisimenu mažiausias mylimųjų smulkmenas
mamytės rankas kai rytais ji ruošdamosi darbui
veidrodyje sega smeigę po kaklu
dažais vis aptaškyta tėvo darbų kepurė
kai savaitgaly nuo kopėčių jis mato mane lange
ir aš krentu kaip žvaigždė
ar kaip mama išlandžioju
pušynus lyg mėnulis
išsiritu ant kelio kaip kankoraižis po kojom
kad tėvelis vėl į mane pažiūrėtų
kad pasakytų
ką jis mano vietoj būtų daręs
su vos bepakeliamu čemodanu
klausau jo pasakų liūliavimų
ir mes turėjome stovykloj kapelioną
kuris sužadinęs mumyse gėrį tuoj keliaudavo toliau
o mes porą dienų vėl kaip visada pikti
kol įsivaizdavom vienas ką tas tėvas
būtų daręs jei jis dar tarp mūsų būtų
ir kitas sugalvojo kaltint jį
kad sužadinęs kažką jis mus paliko
dideliam pasauly papildant jį toliau keliauti
truputėlį perimt vairą
staigiai lėkti pro turėklus
truputėlį mirti
nors lyg geri žmonės prisiglaudę prie širdies
bent truputėlį čiupt gyvenimą iš naujo
amortizatorių lingavime rytais

lyg begalinis pienių laukas
mirusiųjų sielų trumpas pailsėjimas
prieš būsimą gyvenimą
mąsto visi ką čia pasirinkti
ar turtuolio bėdas išbandyti
ar pabuvus motina, žengti į pasaulį vyru
ar, kaip tėve mano tu darai
ramiai sėdėdamas šešėly
laukti tų atliekamų gyvenimų
piemenėlių tarpe
ar bėgančių nuo karo miniose
tėve, nepraslysk pro pirštus vėl
papasakok nuo pat pradžių
kaip laimė tave iš tikrųjų seka
nors iš toliau ir koks kaimynas pamanys
kad liūdna tavo išvaizda
papasakok kaip pilkas dangus būdavo
kai atsibusdavai kitiems bemiegant
pečių pakūrent ir gyvulius pašert
matyt man tavo pievos
daugiau nebežinau
ar man ar tau žvaigždutės ženklas
seksiu ją pro geto vasarą
eisiu kol iš gonkų mane pamatysi
taip kaip šis gyvenimas įpratino, pakviesk
taip kaip genčiai tinka
būsiu sūnus

2. pasivėlavimas
iš nugalėtų atnešu šakelę
iš žiemos pavasarį
iš pasakojimų senelį
sakoma, jis laikė upę šventa
plovė žaizdas
rankom gaudė žuvis
patardavo iki kelių įsibridusiom poniom
sakoma, jis nesiskųsdavo, nepykdavo
nors eidavo per kiemą karų frontai
nors sergantis skausmingai mirė
sakoma, kalbėjo jis visom kalbom
pareidavo pėsčias iš Sibiro
ir operacijas darydavo veltui
su aštriu kirviu ir peiluku
išdrožė medyje atominį reaktorių
pakeisdavo save į Rooseveltą ar Staliną
mylėdavo kaimynus
išalkęs rasdavo garuojančios sriubos
žegnojos ūkio gyvuliams bežiūrint
kodėl visa tai nemiršta man krūtinėj
kregždės kyla, nardo
nešdamos po gabalėlį šios širdies
kur tik ranką aš bekiščiau
kiekvienoj kišenėj, kiekvienam švarke
randu po saują pinigų
kur bestatyčiau koją, sniegas tirpsta
kur tik apie jį galvoju, dienos prailgėja

ant Atlanto vidury nakties siūbavimo
pasiilgo liūdna galva senos tamsumos
kur net nusidėjėlis sau lovą rasdavo
ir dieną apgalvojęs pasimelsdavo
vandenyne bangos ir mėnulis
prie namų juodieji paukščiai visą naktį
lemia naujam krašte
gyvenimą pradėt iš naujo
laikas gręžti lašais kaltininkams atleidimus
išsipainioti iš logikų prieš rusus žydus lenkus
užmigti ant bangų be jokios piktos minties
staiga diena ant krūtinės
galingiausia diktatūra, kasdieninis gyvenimas
per mane švelniai lenkus šmeižia
duoda pakramtyti kampe slėptą duoną
leidžia naktį prisitraukt paklodę ir budėt
staiga miestas
horizonte tūkstantis apšviestų langų
kiekviename paruoštas vaizdas
šeima ten sudiev mojuoja
žmogus ten per lauką bėga
krūva ten lavonų, ten kopūstų
ten ant vielos tupi kregždė
ten niekas jau nepersekios
ten niekas neatlygins
tiesus bus gyvenimas
ligi horizonto metaliniai bėgiai
spinduliai dulkėtoj virš galvos erdvėj

iš lėtai mąstančių atnešu raktus
mat, užsisapnavome, mašinos neberandam
šaligatvy sodina darbininkai medžius
ir mum patiktų šituo užsiimti
po tiltu pralekia traukiniai
ir mum patiktų būti pakeliui kažkur toli toli
vasara švelni, žalia, iš viršaus ir minkšta
ir mum patiktų pasileist į ją nuo pastato
kitaip neužsiėmus, ji sugaudys mus
apleido ji seniai jau brolius artojėlius
ir saugo tik dūmojančius
savo darže hamake gulinčius
tarp vijoklių įsistaisiusius
vakaro lapelis pasijudina
ir girdisi piemens istorija
kaip jis svajodavo po medžiais
kad ir ant mėnulio žmogus vaikščios
po klajonių ir karų
tėvas sau iš džiaugsmo
televizoriaus šviesoj pašoka
astronautai iš mėnulio mus filmuoja
pūkinės srovės virš namų
vėjeliais prisiartina prie daržo
trisdešimt jau metų
neva laimė seka
iš inercijos
hamakas supasi
ir mėlynas pasaulis
juodajam danguje

3. viršininko išharimas
broliai su tavim kalbės
stulpai apleistos tvoros
būgnai išsitempę
balsai palei žemę
pats matai iš trečio aukšto
kad kaip višta be galvos lakstai
o, kad būtų pagaliau gyvenimas
nusibrauktų viskas iki šiol
bent viena diena
bent viena naktis praeitų
be ant antlapio spaudimo
kaip gėlės jūsų naktys, broliai,
jūsų pasakos ir bokštai
karalysčių šviesos keičiasi po kojų
traukiasi nuo vietos iki vietos
procesijos ir kibirkštys
per mane jėgos traukiasi
šaltis kyla po rankove
akys seka šviesas
ląstelės migruodamos žemyn dalijasi
dalijasi
dalijasi ir vėl
išvargęs atsibundu darže tarp vijoklių
nusidėjęs atsirandu nakty
ne vien tave Dievas taupo
ne vien tu visiems bemiegant
atsibundi

bandė vieną deportuoti
manė, kad su naciais buvo susidėjęs
bendradarbiai sako, gali būt
jis tylus, sėdi vienas pietų pertraukoje
ryja sumuštinius
kaimynai vos iš viso tiki
kad tarp jų galėtų būti tpks
žmona tokia miela
sūnūs patys jau tėvai
iš bilijonų
Achilas matos prie ribos
degančiom akim
pasiruošęs Hektorui atkeršyt
stovi amžinai jis stulpas
tik vaizduotėj broliai vyrai
patys grūdo peilius Hektoro krūtinėn
tik vaizduotėj broliai vyrai bunkery
atsimena vaikystėje
tarp sienų ankštas vietas
būtų galima ten atsidust
akis pripratint prie šviesos
sunkios molio formos
tyliai užkandžiauja
prie žemėlapio žvakutė
rodo baimės centrą
va, adrenalino kalnas
pagreitinto galvojimo elektra
vėl ant manęs išsilieja
kaip audrų upeliai
bėga amžius

atmenu fizikos vadovėly nuotrauką
sėdi 1950-jų mašinoj žmogelis
kol trenkia laboratorijoj gamintas žaibas
apsaugotas guminių padangų
ir besišypsantis vidury šio šimtmečio
pačiam gyvenimo gražume
pagaliau ir aš atsirandu
pirmąkart, kai pats gavau vairuot
ar kai davė man balsavimo teises
ar kai nakty lovoj galva pilna m
kur m = mintis
= didžiulio krašto pasididžiavimas
milijonas kilogramų Babilonijos stiliaus siena
tarp kalnų tvenkinys kaip katedra
nugąsdinanti iš apačios bespoksančius miegalius
ežeras su burlaiviais,
kur tik prieš metus malūnsparniai
 nuleisdami į vietas generatorių dalis
kasnakt prižadino inžinierius iš m
kur m vis miegas
iš amžių, kai sapnavau dieną naktį, saldumynus
ir c = šviesos greitis virš lovos erdvėj
kai persunkia dienų dėžutės ryto įkaitis
kaip korio ląstelės
baltas tvenkinys lyg fonas nuolankesniam sapnui
sultingesnei m kur m = money
kai išvingiavimai vaizduotėj — tūkstantis darbuotojų
ant pastolio prie bekylančio baroko
E vis tiek ne šiam pasauly
kol m negauna nors dalelę masės
nors ostijos lengvutį svorį
palaimintom, nuplautam rankom iškeltą
padaugintą iš c
praktiškai didžiausias numeris
kol m = mirtis
ir tik tada