EILĖRAŠČIAI |
Josif Brodsky, 1987 m. Nobelio premijos laureatas. Apie jį 137 - 138 p. ODISĖJAS TELEMACHUO Manasis Telemachai, Trojos karas jau baigėsi. Kas laimėjo — užmiršau. Gal graikai: tiek negyvėlių palikt toli nuo tėviškės tegali graikai... Ir vis dėlto kelionė į namus, ką besakysi, truputį prailgo, tarytum Poseidonas, kol mes ten eikvojom laiką, išaugino erdvę. Dabar nebežinau, kur aš esu, kas priešais. Rodos, nešvari sala, krūmokšniai, tvartai, kiaulių žviegesys, apleistas sodas, kažkokia valdovė, žolė ir akmens... Mielas Telemachai, labai supanašėja visos salos, kai taip ilgai klajojama, ir smegens jau klumpa, beskaičiuodamos vilnis, akiratis nei krislas temdo akį, ir klausą slegia vandenų mėsa. Kuo baigėsi tas karas, užmiršau, ir negaliu suprasti, kiek tau metų. Auk didelis, manasis Telemachai. Ar susitiksime — dievai težino. Tu jau ne kūdikis, kurį pamatęs,— aš jaučių jungą sustabdžiau vagoj. Anuomet mus išskyrė Palamedas, Bet gal gerai padarė: be manęs tu išvaduotas nuo Edipo aistrų, ir nuodėmė netrikdo tavo sapno. Vertė T. Venclova ŽYDŲ KAPINĖS PRIE LENINGRADO Žydų kapinės prie Leningrado. Supuvusios faneros kreiva tvora. Už kreivos tvoros greta guli juristai, prekijai, muzikantai, revoliucionieriai. Sau dainavo. Sau taupė. Už kitus mirė. Bet, svarbiausia — mokėjo mokesčius, gerbė policijos viršininką ir šiame neišvengiamai materialiniame pasaulyje aiškino Talmudą, pasilikdami idealistais. Gal matė daugiau. Gal tikėjo aklai. Bet mokė vaikus, kad būtų pakenčiami ir taptų atkaklūs. Ir nesėtų duoninių grūdų. Niekad nešėjo duonos. Tiesiai patys gulė į šiltą žemę, kaip grūdai. Ir amžinai užmigdavo. Uždegdavo žvakes, ir Atminu dieną alkani seniai, aukštais balsais, uždusdami nuo šalčio, reikalavo rimties. Ir jie ją rado, medžiagos išsisklaidymo pavidale. Nieko neatsimindami. Nieko neužmiršdami. Už supuvusios faneros kreivos tvoros, keturi kilometrai nuo tramvajaus posūkio. Vertė Povilas Gaučys LIETUVIŠKASIS DIVERTISMENTAS Tomui Venclovai 3. KAVINĖ "NERINGA" Laikas išeina Vilniuje pro kavinės duris, peiliams, lėkštėms bei šakutėms barškant, ir prisimerkus erdvė neblaivi ilgai žiūri į jo pakaušį. Stingsta oranžinis ratas ties čerpių stogais, savo apvalų vaizdą praradęs, ir pasmakrė aštrėja, tarsi staiga tik profilis liko iš veido. Girdi lydekos liepimo žodžius batistine bliuzele padavėja, mindama kojom, nuimtom nuo pečių vietos futbolo žaidėjo. 4. HERBAS Smakų kariauninkas Jurgis, alegorijų žaizdre įmurdęs ietį, išsaugojo ligi šiol žirgą ir kardą, ir užsimojęs jis Lietuvoje visur stropiai joja, siekdamas tikslo, kurio nemato kiti. Kardą iškėlęs, ką parklupdyt lekia jis it pašėlęs? Slepias už herbo briaunų jo auka. Ką? Stabmeldį, giaūrą — ryžtas pavyti jis? O gal — pasaulį? Jei šitiap, Vytautas Žinojo, ko siekia iškelta ranka. 6. PALANGA Vien jūra gali pažvelgti į veidą dangui: ir žemėn nuleidžia akis kopose vynelį betraukiąs keleivis, be lyrų likęs karalius ir tremtinys. Jo namai išplėšti. Nusivarytos bandos. Sūnų slepia piemuo olos gelmėje. Ir dabar priešais jį — tik žemės krantas, o žengt vandenimis neužteks tikėjimo. 7. DOMININKONAI Nukrypk nuo bruzdančių kvartalų pusiau-akligatvin ir čia įžengęs atsisėsk į suolą — bažnyčia šiuo metu tuščia — ir Dievui į ausies geldelę, kuri dienos triukšmus užskleis, kiek lukterėjęs, pakuždėk žodelį — Atleisk. Vertė Jurgis Blekaitis |