GRAFIKAS TELESFORAS VALIUS Spausdinti
Praeitų metų gruodžio 1 d. sukako dešimt metų nuo grafiko Telesforo Valiaus mirties. Tą dieną lietuvių dailininkų šeima neteko vieno ryškiausių kūrėjų savo narių tarpe ir lietuvių tauta iškilaus ir didelio menininko.

Valiaus kūryba lietuvių dailės istorijon įeina kaip vertybė, kuri ženklina lietuvių grafikos psiektus laimėjimus jo išgyvento laiko tėkmėje. Kartu ji liudija lietuvių dailės lygį nuo Nepriklausomybės atgavimo iki dabarties.

Su savo bendraminčiais ir bendraamžiais — Petravičium, Augium, Jurkūnu, Jonynu, Ratu ir kitais — Valius įsiterpė į kūrybinį darbą, kuris iškėlė lietuvių grafiką į tarptautinio lygio pakopą.

Neįtikėtina, kad iš kaimo genčių kilę jauni menininkai galėjo tai atsiekti. Bet juos įtaigavo mūsų liaudies meno tradicijų tęstinumas ir atgimusios tautos dvasinis entuziazmas.

Ingrida Korsakaitė įžvalgioje apybraižoje "Gyvybinga grafikos tradicija" ("Vaga", Vilnius, 1970) rašo: "Jo medžio raižinys "Velykų rytas Žemaitijoje" (1939) savo tematika kiek primena P. Augiaus - Augustinavičiaus estampus iš ciklo "Žemaičių Kalvarijos", tačiau labai nuo jų skiriasi visai priešinga dramatiška nuotaika. T. Valiaus raižinyje, lyg netekę pusiausvyros ar kažkokios mistiškos jėgos pastūmėti, virsta medinės bažnyčios siluetas, varpinė ir aukšti šventoriaus medžiai, mažos maldininkų figūrėlės ir jų nešamos vėliavos. Visą kompoziciją jungiantis judesys, nepastovi daiktų būsena teikia raižiniui didelės ekspresijos, kuri drauge su lietuvių liaudies architektūros motyvais išryškina nacionalinį koloritą. Tautosakos atgarsiai nuaidi T. Valiaus medžio raižinyje "Žemaičių pasakų velnias" (1938), taip pat pasižyminčiame ekspresyvia raižysena".

Kai V. Petravičiaus ir P. Augiaus kūryboje matome sekmadieninių švenčių, vestuvinių apeigų, kaimiško gyvenimo buities, legendų ir pasakų vaizdus, tai T. Valius, tas atkaklus žemaitis, iš savo gimtųjų kalvelių nusileidžia į Baltijos jūros pakrantę ir žvejų draugystę, kad pavaizduotų žmogiško gyvenimo kasdienybę ir tikrovę su visais džiaugsmais ir ašaromis.

Savo kūryboje jurą Valius pastato prieš gyvenimo realybę visoje didybėje, visoje platumoje. Žvejas, kuris išvargsta savo likimą ir viliojantį vandens gelmė yra kontrastai, kurie grumiasi ir nugali vienas kitą. Bangų ošimas ir vandens gelmė ženklina žmogaus likimą.

Raižinyje "Belaukiančios" dega laužai, moterys žiūri į juodą jūrą, bet jų laukimas yra amžinas, nes jos niekad nieko nesulauks.

Laidotuvių variantas "Paskutinis palydėjimas". Jame gyvenimo galą ir dienos pabaigą pabrėžia juodi šešėliai ir kapų duobė.

Visi Valiaus raižiniai iš serijos "Baltijos jūros tragedija" yra klaikus žmogiško ir žiauraus tragizmo ryškiausias pavyzdys visoje lietuvių grafikoje. Ir pakasynų sceną Valius vadina tiesiog "Grabas", tarytum tai būtų pagrindinis personažas, kur gamtos stichija ir žmogaus tragedija suvedama į klaikią visumą, kuri mus pastato prieš gyvenimo realybę.

Vėliau, jau tremtyje, Valius keičiasi, bet nepraranda savo individualaus kūrybinio charakterio ir savo veido.

Valius jau įveda spalvas į savo kompozicijas. Jos skaidrios ir žaismingos, kartais gilios ir dramatinės.

Visų jo kūrybos laikotarpių braižo originalumas jį sieja su Žemaitijos aplinkos glūduma ir lietuvių liaudies meno primityvizmu.

Gyvenimas Toronte kanadiečių menininkų aplinkoje ir kelionės į Paryžių praplečia jo horizontus, skonis modeliuojasi, braižas įgauna naujų atspalvių. Bet ir šį jo kūrybos laikotarpį vis palydi dramatinės įtampos gaida.

Visų kontrastų sugretinime ryškėja ir Valiaus persilaužimas į abstraktinį meną. Tam pavyzdžiu yra visa serija jo paskutiniųjų raižinių, kaip "Jubiliejinis Vilnius" ir kiti.

V. Vizgirda


Telesforas Valius — Moterys (medžio raižinys)