EILĖRAŠČIAI

Gunars Salins yra vienas įdomiausių latvių poetų išeivijoje. Drauge su kitu poetu, Linardu Taunu, jis sukūrė savitą poezijos srovę, kuriai buvo prisegtas "hell's kitchen" (Pragaro virtuvė), vadinamo New Yorko kvartalo vardas. Jo poezijos šokyje, humoras susiėmęs rankomis su giliu rimtumu, ironija su tikėjimu, tautosaka su džazu. Prieš dešimtį metų Salins apsilankė gimtojoje Latvijoje. Tos viešnagės vaisius buvo eilėraščių ciklas "Satikšanas" (Susitikimai). Salinšo braižas pasirodė esąs labai tinkamas prieštaringų jausmų ir minčių antplūdžiui aprėpti — aprašyti praeities nuolaužas, sunkiai beatpažįstamus paliktuosius namus, absurdiškus likimo vingius. KONCERTAS RYGOS KATEDROJE Rankos. Nukirstos rankos. Vorkutoj ant bėgių prieš dvidešimt metų nukirstos rankos gaivalingai groja vargonais, vien tiktai rankos, kai kitas nušalusiom amputuotom kojom, vien tiktai kojom bėga vargonų pedalais dvidešimt metų iš Arktikos bėga namo — namo. MANE PAŽADINO ARKLIO ŽVENGIMAS Mane pažadino arklio žvengimas, pro nakčiai pravertą viešbučio langą įlindo arklio galva. Tai Rygoje tebėra darbingų arklių? — nustebęs pasirėmiau ant alkūnės. Kuo pavaišint? — rugine duona? agurkėliu? Ir tada man dingtelėjo: — O jeigu jis persirengęs agentas! Bet arklys vėl sužvengė — tik daug suprantamiau: "Nesijaudink, aš ne čekistas, ne jankių šnipas. Ar nepažįsti? Ričis. Išsiskyrėm prieš trisdešimt trejus metus — kai mane deportavo į Volchovą". Iš tikrųjų, Ričis! Tik balsas gilesnis ir arklio gymis. "Taip lengviau", sužvengė, šnervės ant palangės. Po karo išvežtas į šiaurę — "poilsiauti", Galiausiai sugrįžęs neberado nė tėvo, nė motinos, nė sesers, nė merginos. "Tai tada — tapau vežiku". Vežiku?! Akylai apžvelgiau Ričį — arklys, kaip arklys! "Na", žvengtelėjo jis, "žmonės verčiasi, kaip išmano". Be to, kai kas lengviau — pavyzdžiui, jų mikrofonai negali pagaut arklių pokalbių"... Ir jis reikšmingai pažvelgė į mano lubas. Ir taip mes arklinėjomės Apie senus laikus. Ir taip toliau. Ir dar toliau. Išsiskirdami ištustinom po arklinio snapso taurelę. "Iki pasimatymo", sužvengė jis — ir kanopom nukaukšėjo per auštantį Rygos senamiestį — arklys kaip arklys. NAMIŠKIS Mus pasitikdamas, jis visas virpėjo, visas mirgėjo, girtas gėrė ir girdė — jis buvo serbentai, vyšnios, braškės, slyvos, pomidorai, krapai, kmynai — iš privačių daržų? iš privačių sodų? Jis savimi mus maitino visą tą dieną ir naktį ir paryčiui, išrūgęs, mus savimi girdė. O auštant, kai kojos mūsų nebeklausė, jis pakilo ir ant savųjų vyno pečių ir alkūnių nunešė mus namo. Bet kai pabudom, jis pats jau buvo kietai užmigęs — daržo kampely, ant žemės, ir išsigandom, pamatę: jis jau nebe serbentų krūmas, nė uogos, nė vynas — jis trešanti žemė — jis gulėjo patsai savyje, jau sutrūnijęs, jau nebegyvas, apsiraizgęs medžių ir krūmų šaknim, jo plaukuos begalė rudenio lapų, šaknys jo akių duobėse. Tos šaknys raizgėsi vis giliau į kitų akių duobes, pynėsi su spygliuotom vielom, tos šaknys kerojo jo akyse, mirties miege. Ne, ką aš sakau! — tą akimirką jis pabudo ir pajutęs, kad mes prie jo lenkiamės, — saulės apšviesti siluetai Rygos, Niujorko bokštų fone, — jis pakilo ir besikeldamas vėl save susirinko iš dulkių, vėl virto kūnu, vaisium, serbentų krūmu — uogomis, vynu. Ir vėl jis visas virpėjo ir visas mirgėjo ir pasigėrė ir girdė gerdamas, girdydamas dar vieną, dar vieną trumpą, kaip gyvenimas, gimtinės vasaros dieną.    Vertė A. L.