ISTORINIAI IR VĖLIAUSIEJI ARCHEOLOGINIAI ATRADIMAI VILNIAUS KATEDROJE Spausdinti
Kauno Kunigų Seminarija

1987 metais Lietuva šventė 600 m. sukaktį nuo krikščionybės įvedimo. Lietuva buvo viena iš paskutinių valstybių Europoje priėmusi krikštą. Nors jos vakariniai kaimynai buvo apsikrikštiję prieš 600 m., rytiniai ir pietrytiniai prieš 400 m., o šiauriniai prieš 200 m., Lietuva kaip pagonybės tvirtovė, dar gynė savo senolių įsitikinimus daugiau negu 8 generacijų laikotarpyje. Dabartiniai istoriniai tyrinėjimai duoda gana išsamų atsakymą, dėl ko taip įvyko.

Popiežiaus autoriteto smukimas X - XI amžiuose, po to sekusios popiežiaus Gregorijaus VII reformos ir kova tarp imperijos ir Bažnyčios, kryžiaus karų manijos vakarų Europoje, pagaliau popiežiai Avignone ir didžioji vakarų disintegracija sudarė sąlygas didelio masto pasikeitimams požiūriuose, kaip vakarų tautos žvelgė į krikščionybę, valstybę, ir žmogų, ypatingai jeigu jie buvo kitokio tikėjimo ar pagonys. Žmogiškumas, taip kruopščiai saugotas senųjų patricijų, galutinai dingo, gi filosofiniai pamatai įgimtųjų teisių dar nebuvo suformuluoti. Pirmiausia buvo žengta link autokratinės jėgos centralizacijos, o paskui į anuliavimą žmogiškumo ir teisingumo. Įsigaliojo net teise pagrįstas brutalumas, savavaliavimas bei barbarizmas.

*    Paskaita, skaityta anglų kalba Gregorianumo universitete 1987 m. birželio 26 d. Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus moksliniame seminare. į lietuvių kalbą išvertė dr. Stasys Bačkaitis, peržiūrėjo ir suderino dr. Jurgis Gimbutas. (Pusiau laisvas vertimas).

Tokiame fone, 1202 m. į šiaurės vakarus nuo Baltijos genčių gyvenamų vietovių buvo įkurtas Kristaus kovotojų — Kalavijuočių ordinas (vardas paimtas iš kalavijo ženklo, kuris buvo prisiūtas prie kario apsiausto) ir 1228 m. pietvakarinėje srityje Nekaltosios Marijos ordinas — Kryžiuočiai (vardas kilo nuo kryžiaus ženklo ant kario apsiausto). Abejų ordinų tikslas buvo jėga apkrikštyti gentis, gyvenančias Baltijos rytiniame pakraštyje. Abu ordinai veikė pagal šūkį sukurtą šv. Barnabo antrojo kryžiaus karo metu: "In morte pagani christianus gloriatur, quia Christus glorificatur". Tai skyrėsi nuo taikaus ir vidinio entuziazmo bei evangeliško atsidavimo būdingų VII - VIII amžiams, kurie charakteringi šv. Bonifacui ir daugumai airių bei škotų vienuolių, atvėrusiems vartus Kristaus evangelijai frizams, vokiečiams, frankams bei kitoms vakarų Europos tautoms, gyvenusioms tame laikotapryje. XIII - XIV amžių kryžiaus karai Lietuvoje reiškė pirmiausia krikščionybės įvedimą jėga ir po to apvokietinimą. Lietuva kovodama gynėsi nuo tokios politikos įgyvendinimo.

Didysis kunigaikštis Mindaugas, Lietuvos suvienytojas ir toli pramatantis politikas, suprato krikščionybės naudą ir svarbą Lietuvai. Apie 1251 m. jis pakvietė Rygos misionierius ir kartu su savo šeima bei didikais priėmė krikštą. Tuo pačiu jis įsteigė, kaip dabar išaiškėjo, Lietuvos dieceziją Vilniaus mieste ir ten pastatė katedrą pirmajam Lietuvos vyskupui. Popiežius Inocentas IV patvirtino šiuos veiksmus ir, įvertindamas Mindaugo pastangas krikščionybės labui, pasiuntė jam 1253 m. karaliaus karūną. Tokiu būdu Lietuva jau kaip krikščioniška karalystė įstojo į kitų Europos krikščioniškų valstybių eiles. Deja, po dešimties metų karalius Mindaugas buvo nužudytas dėl politinių intrigų. Valstybės valdymas buvo perimtas pagonybės šalininkų, ir krikščionybė buvo sustabdyta daugiau negu 120 metų.

Kunigaikščiai, kurie valdė Lietuvą vėliau, aktyviai kovojo prieš oficialiuosius Lietuvos krikštytojus — Krikščionių karinį ordiną, nors jie aiškiai suprato istorinę būtinybę šalies apsikrikštijimui ir ieškojo būdų tai įvykdyti. Tai įvyko gan nelauktai 1386 m., kai didysis Lietuvos kunigaikštis po apsikrikštijimo tapo Lenkijos karaliumi. 1387 m. pradžioje karalius Jogaila su savo broliais bei energingu pusbroliu Vytautu, grupe didikų ir kunigų Vilniuje ir svarbesnėse Lietuvos dalyse organizavo žmonių krikštijimą, steigimą parapijų ir bažnyčių statymą.

1387 m. vasario mėn. 17 d. karalius Jogaila specialiu dekretu įsteigė Vilniaus vyskupiją ir įsakė pastatyti katedrą ant tos pačios vietos, kur anksčiau stovėjo pagonių šventovė ir degė jų šventa ugnis.

Vilniaus katedra, kurioje 1956 m. buvo įkurta meno galerija, yra iki šiai dienai seniausia Lietuvos katalikų bažnyčia. Dabartinių archeologinių tyrinėjimų dėka Vilniaus katedra atskleidė daugybę dar nežinotų faktų apie krikščionybės pradžią Lietuvoje.

Katedros istorija dėl Lietuvos įsivėlimo į daugelio šimtmečių karus yra gana komplikuota. Pastatas, kuris stovi šiandieną, buvo suplanuotas ir pastatytas architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus 1771-1801 m. Pastatas turi klasikinę formą, ortogonalinį išdėstymą, halinę erdvę, su trimis navomis ir vienuolika koplyčių, iš šonų, zakristiją, du šoninius įėjimus. Didysis įėjimas su portiku yra vakarinėje pusėje. Navos yra aukštesnės už koplyčias. Rytiniame gale simetriškai kyla du bokštai su šv. Kazimiero koplyčios langais ir zakristija. Pagrindinio portiko fasadas yra dorinio hexastiliaus su šešiomis kolonomis ir trikampiu frontonu. Timpanas išpuoštas skulptoriaus T. Righi horeljefais, vaizduojančiais Nojaus dovanas. Pagrindinis fasadas išdekoruotas to paties skulptoriaus skulptūromis bei horeljefais, vaizduojančiais apaštalų darbus. Šoniniai fasadai yra simetriški. Sienos virš koplyčių turi pusiau apskritus langus su sandrikais. Koplyčių sienos yra padalintos ortogonalinio pavidalo langais bei skulptūromis tarpsienuose.

Vidaus sienos turi dorėnų orderio piliastrus, sujungtus portalais su trikampiniais sandrikais. Kvadratinės kolonos yra apvainikuotos dorėniškais kapiteliais. Sferiniai kryžminiai skliautai paremti arkomis ir išdekoruoti gėliniais ornamentais bei rozetėmis. Pagrindinio altoriaus retablį sudaro dorėniškas tetrastiliaus portikas. Jo nišos šoninėse navose papuoštos T. Righi skulptūromis. Ši neoklasicistinė katedra atrodo harmoninga, didinga ir karališka. Tai vienas iš didžiųjų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus lietuviško klasicizmo darbų.

Nors yra daug rašytų šaltinių apie Vilniaus katedrą, bet patikimi duomenys prasideda tik XVII šimtmečiu. Ankstyvesni šaltiniai iš XIV- XVI šimtmečių duoda duomenų daugiausiai apie statybos darbus, gaisrus ir atstatymus. Todėl daugumoje leidinių randami tvirtinimai apie ankstyvąją katedrą dažnai tėra paremti spekuliacijomis, spėliojimais ir kontradikcijomis. XIX šimtmetyje T. Narbutas, J. Kraševskis ir M. Baliackis paskleidė nuomonę, pagal kurią pirmoji katedra buvusi didelė, pastatyta ant pagonių šventyklos akmeninio pamato. Atvirkščiai, XX amžiaus dvidešimtaisiais ir trisdešimtaisiais metais nuomonės skyrėsi. Pagal vieną nuomonę 1387 m. statytoji katedra buvusi medinė, gi pagal kitą — mūrinė. Pastaroji prielaida buvo laikoma netikėtina, nes tuometinėje Lietuvoje nebuvę jokių galimybių išmūryti tokio didumo pastatą tokiu trumpu laiku. Reikiama informacija buvo tik dabar sukaupta dėka architektūrinių tyrimų pastato sienų ir archeologinių duomenų.

Po didžiojo 1931 m. Neries upės potvynio, katedros sienose žymiai padaugėjo sutrūkimų — plyšių skaičius. Kritiškai situacijai išspręsti, reikėjo inspektuoti katedros sienas ir požemius. Peržiūra buvo atlikta 1931-1932 m. vedama Juliaus Klosso, architektūros profesoriaus Vilniaus universitete. Daugelis rūsių, kurie buvo užmūryti XVIII šimtmečio pabaigoje architekto L. Stuokos - Gucevičiaus, tapo dabar atkasti. Iškasinėjimų metu ten buvo rastos liekanos gotiškos sienos: tokia dislokacija reiškė, kad šioje vietoje seniau buvęs kitas mažesnis statinys. Ankstyva prof. J. Klosso mirtis neleido užbaigti ir susumuoti šių darbų. 1934 m. vyriausias Vilniaus ir Naugarduko konservatorius L. Lorenzas, atsiliepdamas apie J. Klossą, priėjo nuomonės, kad atkastos sienos esančios Jogailos statytosios katedros liekanos. Atrastasis pastatas betgi buvo mažas, vienos navos ir be tinko. Grindų viršus rastas 1,91 m. gylyje po dabartinėmis grindimis.

Likučiai pilioriaus, kuris buvo pristatytas iš vidaus pusės prie vakarinėje dalyje esančios senosios sienos, pagal L. Lorencą, priklausę katedrai, statytai po 1419 m. gaisro. Ši vėliau statytoji katedra, jo nuomone, buvusi didesnė, su trimis navomis. Šios katedros statybai buvo panaudotos tiktai dalys senojo pastato. 1,73 m. gylyje rastos raudonų plytų grindų liekanos, Lorenco manymu, priklauso naujai katedrai, statytai XV amžiaus pradžioje.

Visi šie Lorenco išvedžiojimai buvo paskelbti periodinėje spaudoje. Jie sukėlė kontroversiją, nes iki tol buvo priimta, kad pirmoji katedra buvusi medinė. Tačiau vėlesniuose leidiniuose, kaip trečioje J. Klosso "Vilniaus vaizdinis vadovas" laidoje, galima rasti teigimą, kad pirmoji Jogailos laikų katedra buvusi medinė ir pastatyta ant pagonių šventovės. Beveik tuo "pačiu metu buvo pristatoma ir kontradiktuojanti informacija. Tai pripažįsta ir faktas, kad prieš antrą pasaulinį karą tyrinėtojai dar nebuvo susidarę aiškesnės nuomonės apie kilmę atkastų gotiško stiliaus sienų liekanų.

Po karo Vilniuje buvo išleisti du pagrindiniai leidiniai — "Vilniaus istorija" ir "Lietuvos pilys". Šių darbų autoriai pagrindė savo nuomonę Lorenco teigimu, kad Jogailos katedra buvusi mūrinė, maža, apimanti vieną navą.

Šeštame dešimtmetyje pastebėti plyšiai katedros šiaurės vakariniame sienos kampe. Turėjo būti atliekami nauji rūsio, pamatų ir istorinių medžiagų tyrimai. Šis darbas buvo pavestas Paminklų apsaugos instituto specialistams. Archeologiniai kasinėjimai atnešė naujų duomenų. Esamo pastato vakarinėje dalyje 1973 m. buvo rastos liekanos keturkampio pastato. 1974 m. buvo atrasti 2,5 - 2,7 m. gylyje glazūruotų grindų fragmentai. 1976 m. rudenį buvo užtikti rytinėje keturkampio pastato dalyje presbiterijos pamatai. Šie sienų likučiai lyg ir suformuluoja nuomonę, kad dalis liekanų XIV šimtmečio pabaigos katedros, pagal mūro išdėstymą, glazūruotas grindis ir jų gylį, esančios dalys pastato statyto tarpe antrosios pusės trylikto šimtmečio ir pradžios keturiolikto šimtmečio.

1984 m. buvo atliekami darbai pagerinti oro pakaitą Lietuvos meno muziejuje (katedros pastate), kur šiuo laiku laikoma nemažai Lietuvos meno turto. Pagal Paminklų apsaugos instituto naujai paruoštą katedros apšildymo projektą buvo numatyta po grindimis įrengti oro paskirstymo sistemą. 1984 m. archeologiniai tyrimai buvo pradėti ten, kur naujoji oro paskirstymo sistema turėjo būti įvesta. Žinant šio pastato svarbą Lietuvos praeities tyrimuose, 1984 - 85 m. prie šio projekto darbavosi Paminklų apsaugos instituto specialistai: istorikai stat. inž. Napoledonas Kitauskas ir Albertas Lisanka, archeologas Gintautas Stankevičius ir architektai Sigitas Lasavickas ir Dalė Bugliškytė.

Tyrimai buvo daromi vidurinėje šiaurinės navos dalyje (sekcijoje tarp antros ir šeštos kolonos) ir centrinėje navoje tarp antros ir ketvirtos kolonos. Kasinėjimai buvo vykdomi ir pietinėje navoje tarpe pirmos ir ketvirtos kolonos. Išlaukinėse pastate investigacijose buvo pravesti tyrimai išlaukinių sienų ir rūsių rytinėje pusėje.

Pastarųjų archeologinių iškasenų rezultatai buvo paskelbti spaudoje 1986 - 87 m. Pirmiausia jie pristatė pilną įsivaizduojamą planą senojo keturkampio pastato. Tai buvo bažnyčia 22,7 m. ilgumo ir 22,4 m. pločio. Pastato vidus buvo padalintas į tris navas, susidedančias iš dvejų kolonų eilių. Šoninės sienos stovėjo paremtos storais piliastrais. Rytinėje pusėje buvusi presbiterija, kuri kartu su absida turėjo apie 15,9 m ilgį ir 12,1 m. plotį. Absidos planas yra pusiau apskritas, bet, palyginus su pilnu presbiterijos pločiu, absida buvo siauresnė. Panašios mažesnio pločio absidos negu presbiterijos buvo statomos vakarų ir centrinės Europos bažnyčiose iki XIII amžiaus vidurio. Dvi skirtingų pločių koplyčios, kurių viena galėjo būti zakristija, buvo pristatytos prie šiaurinės presbiterijos sienos. Išlaukiniai pastato kampai ir sienos buvo paremti kontraforsais. Didžiulis 12,5 m. skermens bokštas (sienų storumas žemutinėje dalyje buvo 3 m.) buvo pastatytas netoli vakarinės sienos vidurio. Žemutinė grindų dalis randama 2,5 - 2,7 m. gylyje, gi viršutinė 1,73 m. žemiau šiandieninių grindų. Aukščiau šių, vieno metro gilumoje, buvo rastos grindys XV šimtmečio pastato. Virš pastarųjų rastos liekanos dar šešių grindų, kurios buvo dėtos XIV - XVI šimtmečiuose. Taip pat buvo rastas dar vienas nesunaikintas glazūruotų plytų grindų fragmentas.

Keturkampio bokšto ir koplyčių pamatams buvo naudojami laukakmeniai, murinami horizontalinėmis eilėmis su skiediniu iš kalkių ir smėlio ir maišyto su moliu ir pelenais. Tik likusioji presbiterijos dalis buvo pastatyta iš laukakmenių, surištų su baltos ir šviesiai žalios spalvos skiedinio fragmentais. Rūsio mūruose plytos matomos retai. Šiaurinėje presbiterijos dalyje ir buvusios koplyčios vietovėje, apimančioje viršutinę dalį prieš tai stovėjusios bažnyčios, kai kur rastos plytų liekanos su rudu skiediniu. Plytų matmenys yra panašūs į Rygos pastatų plytas iš XIII amžiaus, Tauridos pilies Latvijoje ir Kominec pilies Volinijoje. Šios pilys yra taip pat iš XIII šimtmečio. Cheminė skiedinio sudėtis yra panaši į Kauno, Medininkų, Krėvos, Lydos ir požeminių Vilniaus katedros varpinės pamatų statybai naudoto skiedinio sudėtį. Visi šie pastatai yra iš trylikto ir pirmos pusės keturiolikto amžiaus.

Daug atitrukusio stiuko ir tinko fragmentų buvo rasta griuvėsiuose. Ant jų paviršiaus rastos sienų spalvų liekanos — juoda, ruda, raudona, mėlyna ir žalia. Tai rodo, jog bažnyčios vidus buvo išdailintas spalvomis. Vidus buvo plotas glazūruotų plytų grindimis. Pagal Lietuvos architektūrinius paminklus tokie puošmenys buvo rasti pirmą kartą. Be šių dvejų nesunaikintų glazūruotų plytų sekcijų, griuvėsiuose rasta šimtai pavienių glazūruotų plytų ir jų gabalų. Plytos yra 17 x 17 cm. dydžio ir 4 - 6 cm. storumo su tamsiai žaliomis, žaliomis, geltonomis, neutraliomis ir narcizinėmis glazūros spalvomis. Mažesnės plytos yra 13 x 13 cm. dydžio, 2,2 - 2,7 cm. storumo. Taip pat rasta plytų 27 cm. ilgio, 11 cm. pločio ir 3,7 - 4 cm. storumo. Glazūruotos plytos ir jų dalys rastos su reljefiniais ornamentais.

alt
XIII amžiaus katedros šiaurės vakarų vaizdas. N. Kitkausko brėžinys

Kaimyniniuose kraštuose glazūruotos plytos
buvo naudojamos X-XIII amžiuose. Vidurinėje Europoje, Čekijoje ir Lenkijoje taip pat ir ordino pilyse dekoruotos, glazūruotos plytos buvo naudojamos romaniškoje ir ankstyvosios gotikos architektūroje. Glazūruotų plytų raštai, artimai giminingi vilniškiams, randami ir Gardino pilyje. Grindys vidurmiesčio pilies, kuri buvo pastatyta apie XII amžiaus vidurkį, buvo irgi išpuoštos glazūruotomis plytomis. Taip pat žinoma, kad Smolenske, Polocke, Suzdalyje glazūruotų plytų grindys buvo naudojamos nuo" X šimtmečio galo iki XIII šimtmečio pradžios.

alt
XIII amžiaus katedros šiaurės vakarų vaizdas. N. Kitkausko brėžinys

Atrodo, kad Vilniaus katedros grindys buvo išpuoštos tam tikro rašto arba su apskritimų kompozicija. Grindys, panašios į esančias centrinėje pastato dalyje, randamos ir Gardino vidurmiesčio pilies centrinėje dalyje po kupolu. Kai kurios plytos turi romaniško ir ankstyvosios gotikos formatą, gi kitos priskiriamos vėlesniajai gotikai. Būtų galima prieiti išvadą, kad glazūruotos plytos su ryškia ornamentacija Vilniaus katedroje lyg ir nebūtų to paties periodo. Plytos su ryškia ornamentacija buvo rastos griuvėsiuose sutrūkusios į fragmentus, bet ne pavienios.

alt
Šiaurinės  navos  skerspjūvis N. Kitkausko brėžinys
1.    Siaurinis piliastras
2.    Ketvirtasis šiaurinis piliorius
3.    Senojo kvadratinio pastato šiaurinės sienos kontūrai
4.    Kvadratinio pastato šiaurinio pilioriaus kontūrai
5.    Siaurinės navos rytinių laiptų likučiai
6.    Kvadratinio pastato iš XV amžiaus pirmosios grindys
7.    XVII amžiaus laidojimo kriptos kontūrai
8.    Laikinojo pastato iš XV amžiaus pirmosios grindys
9.    Kvadratinio pastato viršutinės grindys
10.  Kvadratinio pastato paskutinės grindys
11.  Kvadratinio pastato glazūruotos grindys

Pastatų liekanų amžiaus nustatymas yra labai svarbus. Mūsų istorikai, archeologai ir tyrinėtojai priėjo sekančios išvados: Vilniaus katedra buvo pastatyta Mindaugo. Jie pagrindžia savo argumentus sekančiai:

1. Griuvėsių liekanos yra bažnyčios, statytos XIII amžiuje. Tai aišku iš architektūrinės pastato formos (būdas sujungti presbiteriją su absida), ir konstrukcijos metodo (statybinis skiedinys, plytų liekanos ir 1.1.). Katedra buvo pastatyta tais laikais, kai vakarų Europos architektūroje dominavo stilistinės formos, išreiškiančios perėjimą iš romantikos į gotiką. Ji yra viena iš pirmųjų ir unikalių bažnyčių, statytų Lietuvoje. Pagal kilmę panašūs trijų navų, trumpi, haliniai su keturiais vidiniais pilioriais iš XIII amžiaus pastatai randami ir kaimyniniuose kraštuose. Mes galime priimti, kad trys pusapskritinės formos langai buvę įstatyti kiekvienoje bažnyčios sienoje, jos bokštas buvęs uždengtas piramidės formos stogu su 35 - 40 laipsnių nuolydžiu, gi karnizinė dalis buvusi^ išdekoruota arkadomis. Įėjimo angos buvo kiekvienoje sienoje, ir tai duoda pagrindą ankstyvesniųjų amžių kilmei. Stogas turėjo būti apdengtas švino plokštelėmis, nes švino liedinio gabalai rasti gaisro vietoje virš glazūruotų plytų. Sekantieji faktai yra taip pat svarbūs: pagrindinio fasado centre buvo pastatytas tik vienas bokštas, tai forma, kuri nėra charakteringa vėlesniajai lietuviškai gotikai. Bet ordino žemėse, arba Kulme, vienabokštinės bažnyčios tada jau buvo pastatytos.

alt
Aukštutinė ir Žemutinė pilys, žiūrint iš pietų pusės. Archit. J. Kamarausko rekonstrukcija

2.    Popiežius Inocentas laiškuose informuoja, kad karalius Mindaugas turėjo pastatyti katedrą vyskupui naujai įkurtos diecezijos. Tekstas šio laiško pristatomas studijoje "Histórica Russiae Monumentą", Turgenev, A. J. Petrapoli 1841, p. 75 - 77, kuri dabar yra Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje. Savo laiške Kulmo vyskupui 1251 m. popiežius rašo: "Mes sakome, kad jūs paskirtumėte vyskupą ir ganytoją (kunigą) likusiai Lietuvai ir kartu su dviem ar trim vyskupais atliktumėte jo konsekraciją, bet prieš tai ištiriant, ar kilnusis karalius Mindaugas paskyrė žemę ir reikalingus išteklius būsimai katedros statybai". Laiške Livonijos ir Prūsijos arkivyskupams popiežius Inocentas IV 1252 m. rašo: "Kalbama, kad garsusis Lietuvos karalius, kuris neseniai atsivertė į krikščionių tikėjimą, labai pageidauja turėti apaštalinę karūną savo valdomoje srityje ir labiausiai, jis jau asmeniškai nusistatęs pastatyti katedros bažnyčią ir duoti jai reikiamų išteklių".

3.    Yra išlikusių duomenų iš XIV -XV šimt- . mečių, liečiančių XIII šimtmečio Vilnių. Kalavijuočių ordino laiškas Romos popiežiui 1388 m. tvirtina, kad karalius Mindaugas įsteigęs Lietuvos dieceziją. Laike derybų su Lenkija Torūnės mieste, ordino atstovai taip pat patvirtino, kad Mindaugas XIII šimtmetyje buvo įsteigęs Vilniaus dieceziją. Konstancos bažnyčios konsiliume 1414 — 1418 m. kryžiuočių ordino prokuratorius Petrus von Wormdit, atsakydamas karaliui Jogailai, patvirtino, kad karalius Mindaugas XIII šimtmetyje pastatė Vilniuje katedrą ir kad Vilnius buvo oficiali vyskupo rezidencija.

Kas galėjo atsitikti su karaliaus Mindaugo pastatyta pirmąja katedra po to, kai jis ir jo šeima buvo 1263 m. nužudyti? Lietuva vėl sugrįžo į pagonybę. Dabartiniai archeologiniai tyrinėjimai duoda tik tiek šviesos. Glazūruotų plytų grindys buvo padengtos smėliu (benf vakarinėje pastato dalyje), kai viršutinė pastato dalis sudegė. Atrodo, kad po kurio laiko buvo bandyta rekonstruoti pastatą iš liekanų. Griuvėsiuose atrastos mūro liekanos senojo keturkampio pastato šiaurinėje navoje lyg tai ir patvirtintų. Šios mūro liekanos yra priplotos prie šiaurinės sienos vidinio paviršiaus arti senojo pastato centro. Abejose pusėse, į vakarus ir į rytus nuo šių liekanų, buvo pastatyti 1,6 m pločio laiptai. Jų pakopos kilo pietų kryptimi. Pavienių slenksčių aukštis 9 - 11 cm. ir plotis 21 - 42 cm. su plytų ornamentuotu paviršiumi atsuktu į laukinę pusę. Plytų matai panašūs į esamus pogrindžio keturkampėje dalyje po Varpinės bokštu. Plytos rišamos su pilkos ir baltos spalvos skiediniu.

alt
Katedrų planai

Dabartinė katedra
Senoji XIII amžiaus katedra

Klausimas kilo dėl laiptų reikiamumo. Laiptai apėmė visą šiaurinės sienos plotį; katalikų bažnyčių pastatuose tatai būtų trukdę žmonių judėjimui. Taip pat laiptai nėra nusinešioję, kas liudija jų mažą naudojimą. Žemiausia pakopa trijų metrų gylyje yra lygi su senojo keturkampio pastato šiaurinės sienos pamatu, o tai, pvz., rodytų, kad šiais laiptais nebuvo galima išeiti. Įėjimo anga būtų galima tiktai centrinėje dalyje 5 m. pločio šiaurinėje sienoje, kuri yra tarpe abejų laiptų. Šešios laiptų pakopos yra išlikę (šeštoji rasta 2,35 m. gylyje). Toliau pietuose laiptai ir mūras buvo sunaikinti, kai buvo statoma šiaurinė kolonų eilė dabartiniam pastatui. Laiptų pagrindas rastas tvirtas, pastatytas iš laukakmenų, gulinčių ant kietos bazės.

1985 m. buvo rastas 3,5 m. gylyje tinko gabalas 50 - 65 cm. pločio, kurio kilmė dar nenustatyta. Jis rastas tarpe pietinės griuvėsių sienos senojo keturkampio pastato ir trečio stulpo pietiniame pogrindyje dabartinio pastato. Mūro statyba buvo akmeninė, baltos spalvos, dislokuota, tiesiogiai priekyje senųjų rytinių laiptų šiaurinės navos. Keliama galimybė laiptų taip pat senojo keturkampio pastato pietinėje navoje panašių į šiaurinės sienos laiptus.

Vėliausių atradimų šviesoje atsižvelgiama taip pat ir į anksčiau istorikų minėtus teigimus (T. Narbuto, S. Daukanto ir kt), pagal kuriuos čia vietoje katedros stovėjusi pagonių šventovė su įėjimo anga, atsukta į didžiąją upę Nerį. Šventovės viduryje stovėjęs pagoniškas altorius su laiptinėmis pakopomis. Senoviškas mūras ir pakopos, atsuktos tiesiai į Neries upės pusę, buvo rastos šiaurinėje navoje.

Todėl palyginus vėliausių tyrinėjimų duomenis su istorikų teiginiais iš XIV amžiaus, galima prieiti išvadą, kad po karaliaus Mindaugo mirties jo statyta katedra buvo paversta į pagonių šventovę.

Anksčiausieji duomenys apie pagonių šventovę Vilniaus pilyje buvo pateikti popiežiaus Urbono IV laiške, rašytame Poznanės vyskupui Debroghostui 1388 m. kovo mėn. 12 d., kuriame popiežius kalbėjo apie karalių Jogailą, Vilniuje sunaikinusį pagonių šventovę ir stabus ir įsakiusį pastatyti toje vietoje Šventos Trejybės, Marijos Nekaltosios Dievo Motinos ir kankinio Šv. Stanislovo garbei bažnyčią ir jo norą, kad pastatytoji bažnyčia taptų katedra.

XV amžiaus istorikas Jan Dlugoš rašo, kad 1378 m. karalius Vladislovas (Jogaila) įsakęs žynio saugomą amžiną ugnį užgesinti ir šventovę su altoriumi, ant kurio buvo aukojamos aukos, sunaikinti ir pastatyti katedrą su altoriumi toje vietoje, ant kurios degė amžina ugnis. XV amžiaus antrosios pusės istorikai taip pat pateikė įrodymų, pagal kuriuos Vilniaus katedros vietoje stovėjusi pagonių šventovė su pagonių dievu Perkūnu ir amžinai degančia ugnimi.

XIX amžiuje T. Narbutas "Senovinės Lietuvos istorija" pirmame tome duoda aprašymą, pagal kurį pagonių šventovė buvusi mūrinė, gardinio pavidalo ir be stogo. Įėjimas buvęs iš Neries pusės. Priekyje įėjimo, prie laukinės sienos buvusi koplyčia su medine pagonių dievo Perkūno statula. Koplyčios priekyje stovėjęs keturkampis altorius su dvylika slenksčių. Panašią informaciją apie šventyklą teikia ir kiti XIX amžiaus istorikai: Simanas Daukantas, Mykolas Balinskis, Juozas Kraševskis.

Duomenis apie šventyklą paėmė iš Johanes Fredericus Bivius kronikos, kurioje paimtas aprašymas iš Lietuvos Kronikos, parašytos lotyniškai istoriko Augustus Rotundos, gyvenusio Vilniuje XVI šimtmetyje (Rotundo kronikos neišliko). Narbutas Rivijaus kroniką gavęs Taline 1808 m.

Dabar Rivijaus ranka rašyta kronika yra laikoma LTSR Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje Vilniuje. Ji parašyta vokiečių kalba, gotišku raštu. Rivius savo kronikoje nurodo, kad jis gimęs 1673 m. 1689 m. persikėlęs į Kuršių žemę, kur Piltene palaidoti jo proseneliai. Šie faktai dabar patvirtinti, kad Johannes Fredericus Rivius Vendensis 1690 m. buvo matrikuliuotas Tartu universitete (Evaldas Gečianskas, Tartu valstybinis universitetas, Tartu, 1982 m. p. 60). Po to, kai kronikos kilmė buvo patvirtinta, taip pat išaiškėjo, jog medžiagą apie šventyklą Narbutas perkopijavo savo istorijon, pakeisdamas tik kelias detales. Originaliai kronika nurodo šventyklos pastatymą 1285 m., tuo tarpu Narbutas ir Daukantas pristato jos statybą 1265 m. Bet šventyklos pamatai Rivijaus kronikoje yra daugiau išplėsti, atitinka anksčiau aptartą keturkampį pastatą. Gal kas nors norėjo, kad tai atitiktų šių laikų katedrą?

Mūsų dabartiniai istorikai neneigia priešistorinio kulto galimybe Vilniuje XIII - XIV šimtmečiuose. Jie prieina išvadą, kad pagonių kulto šventykla buvo pastatyta Vilniuje pirmiausia atsispirti didėjančiai Katalikų Bažnyčios įtakai. Panašios nuomonės yra išreikštos ir kitų sovietų tyrinėtojų. 1908 m. ir 1975 m. Kijevo senamiestyje buvo tyrinėjamos dvejų pagonių šventyklų liekanos. Vienoje buvo garbinamas pagonių dievas Perun, gi kitoje buvo dievų panteonas. Pastarasis buvo vėliau pavadintas "Vladimiro Panteonu", nes jis buvo pastatytas jo iniciatyva 980 m. po jvedimo reformacijų senosiose Kijevo Rusijos pagonių religijose. Pagal tyrinėtojų nuomonę tai buvę X amžiuje pagrindinės pagonių šventyklos Rusijoje (J. Boprovskij, "Heathenism of Ancient Kiev", Moscow, 1985, p. 150).

alt
Katedra dabartinėje Vilniaus miesto panoramoje

Daugelyje atvejų taikus arba karinio pobūdžio sąlytis su krikščioniškąja Europa ir ypatingai krikščionybės pavyzdys iš Mindaugo laikų po 1263 m. tragedijos, atrodo, galėjo būti vienas iš akstinų konsoliduoti Lietuvoje įvairius pagoniškus centrus j vieną.

Kas atsitiko pagoniškai "Perkūno" šventyklai? 1984-85 m. tyrinėjimai rodo, kad laiptai į keturkampio pastato šiaurinę navą ir jų mūro fragmentai buvo užkasti po žeme (kai kurios plytos, dalys glazūruotų plytų priskiriamos XIV šimtmečiui). Virš sunaikintų laiptų griuvėsių naujos grindys buvo išklotos pagal dabartinius matus 1,93 - 2 m. gylyje nuo dabartinių grindų. Šių grindų išklojimas suderinamas su daliniu nugriovimu keturkampio pastato sienų (vakarinėje ir centrinėje dalyse sienos buvo nugriautos iki požemio; akmeninės sienos su rudo skiedinio viršumi liko 1,7 - 2 m. gylyje). Naujos sienos buvo pastatytos ant seno rūsio ir išdėstytos gotiniame saite. Fasadai buvo ornamentuoti degintais karnizais rišamais pilkos ir baltos spalvos skiedinio. Perstatant vakarų sieną, keturkampiame pastate buvo įrengta įėjimo anga 1,17 m. pločio ir pristatytos koplyčios: viena šiaurinėje ir dvi pietinėje dalyse. Pastato viduje buvo pastatytos dvi kolonos su kvadratine 2 m. baze. Bazės pakilimas 0,57 m. aukštyje perėjo į ok-togonalinės formos cilinderį.

Naujoji katedra turėjo glazūruotų čerpių stogą, gi vidus buvo išpuoštas freskomis (jų maži fragmentai išliko šiaurinėje ir vakarinėje sienoje). Rašyti šaltiniai patvirtina, kad Vilniaus katedra buvo Jogailos užbaigta XIV šimtmečio gale.

1387 vasario 17 d. Vilniaus diecezijos įkūrimo proga Jogaila paskelbia: "Bažnyčia pastatyta ir įkurta mūsų Vilniaus pilyje, kur mes nutarėme įsteigti Vilniaus vyskupo sostą, dovanojant jame esančius turtus ir žemę". Šis dokumentas parodo, kad 1387 vasario 17 d. nauja bažnyčia ir sekanti katedra jau buvo pastatyta, todėl ji turėjo būti statoma 1386 m. (pagal
Riviaus kroniką pagonių šventykla buvo sugriauta 1386 m.).

Įdomus faktas, kad tarp Narbuto žinių apie ankstyvąją Vilniaus katedrą iki šiolei nebuvo išaiškėjęs vienas dalykas: T. Narbutas aprašė padavimą, pagal kurį po pagonių šventyklos sugriovimo toje vietoje buvo pastatytas kryžius ir, kai naujoji katedra buvo atstatyta karaliaus Jogailos, kryžius liko neperkeltas, ir toje vietoje įrengtas Švento Kryžiaus altorius. T. Narbutas taip pat informuoja, kad Švento Kryžiaus altorius įrengtas tarp ketvirtos ir penktos poros kolonų dabartinio pastato. Šiandieną žinome, kad keturkampio pastato rytinės sienos likučiai (taip pat Jogailos katedros) buvo atrasti tarp ketvirtos ir penktos kolonų poros ir, be abejonės, prie šios rytinės sienos buvo pirmosios katedros didysis altorius. J. Dlugoš taip pat rašo, kad ant buvusios pagonių garbinimo vietos buvo pastatytas Vilniaus katedros altorius. Taip dabartiniai tyrimai patvirtina, jog Narbuto minėta legenda turėjo teisingų žinių.

1985 m. buvo rastos kriptos liekanos keturkampio pastato pietinės sienos laukinėje pusėje. Vakarų - rytų kripta buvo 2,4 m. ilgio. Jos pietinė pusė buvo sugriauta, statant pamatus dabartinio pastato pietinei sienai. Sienų freskos - paveikslai buvo rasti kriptos šiaurinėje sienoje ant vidinio stiuko paviršiaus (geriausiai išsilaikęs). Sienų išdažymai, restauruotojų nepaliesti, išlikę gerame stovyje. Tai yra vienintelis pavyzdys gotinio sienų meno Lietuvoje iš XIV amžiaus galo ir XV amžiaus pradžios. Sienos paveikslo dydis 144 x 137 cm. vaizduojantis Nukryžiuotąjį su Marija ir Jonu Evangelistu iš šonų. Paveikslas, pieštas tekančiomis ir vingiuotomis linijomis, yra gyvas ir švelnus. Linijos tobulai perduoda žmonių ir jų rūbų judesį bei ritmą. Judesiai figūrose yra simboliniai, abstraktūs. Menininkai dar vis nemokėjo išreikšti erdvės: paveikslo užnugaris yra plokščias su suplotomis švelniai apskritomis figūromis. Kompozicija išreikšta gerai; lakoniška, tiksli. Veidų grimasa ir gestai bando iliustruoti jausmą žmogiško skausmo ir kančios.

Sieniniuose piešiniuose mišinys raudonos ir rudos spalvos yra panaudotas neryškiai pilkame fone. Baltos ir pilkos spalvos Kristaus kūnas matomas ant kryžiaus su ant pečių ir per veidą apdribusiais rusvais plaukais. Marijos rūbai yra tamsiai raudoni ir rudi. Šv. Jono figūra su tamsiai rusvais kaip Kristaus plaukais ir pilkos ir žalios spalvos rūbais. Jo ir Marijos veidai rusvi. Kraujas, tekantis iš Kristaus krūtinės ir rankų, yra aiškiai matomas. Bendrai paveikslas daugiau skiriamas bizantiškam, romaniškam ir gotiniam menui. Sis paveikslas tikriausiai yra vienas iš seniausių Lietuvoje.

Į kriptą buvo galima įeiti 1 m. pločio laiptais, įmūrytais keturkampio pastato pietinėje sienoje. Kriptos plytinė siena randama 4,06 m. gylyje. Be abejonės, kripta buvo pristatyta prie Jogailos katedros: kriptos lubos neišlikę, viršuje griuvėsių (jie randami, pradedant 1,69 m. gyliu nuo dabartinių grindų aukščio)) nėra išlikusių jokių skliauto pėdsakų. Atrasta kripta buvo dengta plokščiomis medinėmis lubomis: tuo tarpu, jeigu ji buvo dengta su skliautu, tai jos viršūnė pagal tų dienų laikus galėjo būti gana aukšta. Be abejonės, galima sakyti, kad koplyčios grindys buvo aukščiau negu dabartinės Jogailos katedros grindys.

Ši kripta išsiskyrė iš kitų katedroje esančių kriptų pastebimu išdailinimu (visos kitos gotikinės ir renesansinės kriptos buvo be stiuko). Aišku, kad jos buvo skirtos laidojimui vieno ar keleto kilmingų žmonių. Gal ši koplyčia buvo statyta XIV šimtmetyje pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus? Jo laiške rašytame koplyčios pamatų statybos proga 1397 spalio 27 d. nurodoma, kad naujoji koplyčia būtų pastatyta prie zakristijos ir choro presbiterijos. Pagal išlikusius duomenis karaliaus Jogailos katedros zakristija buvo pietinėje pusėje. Dar vienas garbingas asmuo, kuriam kripta galėjo būti skirta, yra kunigaikštienė Ona (Lietuvos didžiojo suvereno Vytauto žmona), mirusi 1418 m.

Jogailos statyta katedra sudegė 1419 m. Po gaisro senosios sienos buvo nugriautos ir jų vietoje pagal Lietuvos didžiojo suvereno Vytauto nurodymą buvo pastatyta nauja, platesnė ir ilgesnė katedra. Naujasis pastatas buvo ortogonalinio plano (maždaug 62 m. ilgio ir 28 m. pločio), halinės erdvės, su trimis navomis ir plokščia rytine siena visose trijose navose. Pastato vidus buvo padalintas į 9 dalis aštuoniomis poromis kryžiaus skerspjūvio kolonų. Presbiterija yra vidurinėje katedros navoje. Jos priekis tarp ketvirtos ir šeštos kolonų porų ir nusitęsiantis iki rytinės sienos.

XV šimtmečio katedros fasadas ir vidaus išdekoravimas yra sunykę, ir XVIII šimtmečio galo dekoracijos slepia pilną gotinės katedros dydį, jos sienas bei kolonas. XV šimtmečio sienų išmūrinimas su antlangių likučiais slepiasi dabartinio pastato prieglobstyje. Gotinių sienų ir kolonų mūryjimas yra iš gotikos eros rišamos medžiagos, plytų matmenys charakteringi XV šimtmečiui. Iš pradžių katedros fasadas buvo be tinko. Arkados buvo pritvirtintos prie sienų — jų buvimą galima rasti katedros paveiksle, atvaizduojančiame Vilniaus panoramą XVI šimtmečio pabaigoje. Tai patvirtina vėliausi sienų tyrimų duomenys. Kampai buvo paremti kontraforsais (kontraforsų pamatai atrasti pietrytiniame kampe 1985 m.).

XV ir XVI šimtmečio pradžioje kelios fondacijos pristatė koplyčias prie katedros sienų (Manvydai, Goštautai, Kęsgailai II, Rakauskai, Karaliai, Taboro vyskupas, kanauninkas Kasparas). Jos turėjo du įėjimus, retai zakristijas. Visi šie pridėjimai galėjo būti pristatyti tik prie ilgosios naujos katedros dalies.

Tokiu būdu vėliausi archeologiniai Vilniaus katedros tyrimai davė vertingus duomenis, kurių rezultatai padėjo atskleisti įdomų ir reikšmingą istorijos lapą, nušviečiantį Lietuvos krikščionybės pradžią. Lietuvos istorija tuo buvo papildyta naujais iki šiolei nežinomais faktais.

Šaltiniai

Handbook of Church History, t. Ill, Herder and Herder, New York 1969.
Vilniaus miesto istorija, Vilnius 1969.
Vilniaus architektūra, Vilnius 1985.
Antanas Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1936.
Augustinas Janulaitis, Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancoje, Kaunas 1932.
A. Zabitis - Nezabitauskas, Vilniaus bažnyčios, Vilnius 1940.
Dr. Zenonas Ivinskis, Krikšč. Vak. Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva, Athenaeum, t. IV, Kaunas 1933, p. 135 - 143.
Napoleonas Kitauskas, Albertas Lisanka, Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą, Kultūros barai, Nr. 4, p. 59 - 63; Nr. 5, p. 57 - 61; Nr. 6, p. 47 - 51, Vilnius 1986.
Napalys Kitkauskas, Elvyra Telksnienė, Pirmosios Vilniaus katedros liekanų medžiagos ir mūrijimo technika, Architektūros paminklai, Nr. 10, p. 30 - 48, Vilnius 1987.

ARCHITEKTŪROS TERMINŲ PAAIŠKINIMAI
Paaiškinimus surašė Jurgis Gimbutas

Absida arba apsida — (gr.) pusapvalė arba pusės daugiakampio plano rytinės bažnyčios dalies, už didžiojo altoriaus užbaiga.

Arkada — (pranc.) eilė kolonų arba piliorių, sujungtų vienodomis arkomis.

Choras — (gr.) 1. Bažnyčios dalis tarp transepto ir absi-dos, paskirta dvasininkams ir giedotojams, dažniausiai sutampa su presbiterija. 2. Vargonų tribūna, kur gieda choras; papastai viršum nartekso ("ant viškų").

Cilindras (gr.) ritinio pavidalo geometrinis kūnas, paprastai status ir apskritas. Pvz., bokštelis gali būti cilindrinis.

Fasadas (pranc.) pastato priešakys su didžiosiomis durimis; išorinės, priešakinė pastato pusė.

Fragmentas — (lot.) 1. Nedidelė kūrinio dalis. 2. Išlikusi kūrinio nuotrupa, atplaiša.

Freska — (ital.) sienų, lubų ar skliautų tapyba ant drėgno tinko.

Frontonas — (pranc.) 1. Viršutinė, dažniausiai trikampė fasado dalis, apribota sienos karnizo ir stogo šlaitų. 2. Trikampė arba pusapvalė plokštuma, puošianti durų ar langų viršų.

Gotika — architektūros stilius, iš Prancūzijos paplitęs po visą vakarų Europą. Jam būdinga: smailūs skliautai su briaunomis, daugybė skulptūrinių puošmenų, vitražai, kontraforsais suremtos sienos.

Halė — (pranc.) vėlyvosios gotikos bažnyčios tipas; visos navos vienodo aukščio; skersinės navos paprastai nėra. Iš to: halinė tvarka.

Horeljefas — (pranc.) sksulptūros rūšis, kada vaizdas iškyla iš savo fono plokštumos didesne tūrio puse.

Kapitelis — (lot.) kolonos, pilioriaus ar piliastro viršutinė dalis, vainikas, ant kurio guldomas architravas arba arkos.

Karnizas — (ital., pranc.) atbraila; viršutinis antablemento ruožas; prasikišantis gulstinis ruožas, vainikuojantis sieną, langą, duris.

Klasicizmas — (lot.) meninis stilius Vakarų Europoje nuo XVII a., Lietuvoje XVIII a. pabaigoje po baroko. Klasicizmo sekėjai laikė antikinį (senovės graikų ir romėnų) ir renesansinį meną idealiu pavyzdžiu.

Kolona — (pranc, lot.) apskritas statmenas stulpas, remiantis siją, architravą arba arką; sudėta iš bazės, liemens ir kapitelio.

Kontraforsas — (pranc.) mūrinė vertikali sienos atrama, sutvirtinanti sieną savo svoriu ir perduodanti skliautų ar stogo skėtinio jėgą į pamatus.

Kripta — (gr.) rūsys ar koplyčia po bažnyčia mirusiems laidoti, paprastai su skliautais ir daug kolonų.

Kryžminis planas — graikiškas (lygiašonis) arba lotyniškas (kai skersinė nava trumpesnė už išilginę).

Kupolas — (ital.) pusrutulinis (pusiau sferinis) skliautas. Jo apatinis cilindrinis pagrindas vad. būgnas, o viršūnės iškilimas su langeliais vad. žibintas.

Nava - (lot., gr.) išilginė bažnyčios vidaus patalpos dalis nuo nartekso iki presbiterijos; dar būna šoninės navos, skersinė nava arba transeptas.

Niša — (pranc.) įsienis, įdubimas sienoje statulai, vazai pastatyti arba tuščia, tik sienos paviršiui suskaldyti.

Orderiai — (lot.) tvarka, sistema antikinėje architektūroje. Susideda iš bazės, kolonos ir antablemento. Yra toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir sudėtinis orderiai. Jie skiriasi proporcijomis ir formomis.

Ornamentas — (lot.) meniškas pagražinimas pagal simetrijos, ritmo ar kitokius dėsnius. Naudojami geometriniai ar stilizuoti gamtiniai vaizdai.

Piliastras — (pranc, ital.) plokščia statmena sienos iškyša, turinti bazę, liemenį ir kapitelį, panašiai kaip kolona.

Piliorius — (isp.) kvadratinės arba daugiakampės formos stulpas, kuris laiko skliautus, arba antablementą, arba arkas.

Portalas — (lot.) didelės durys, aprėmintos didesne ar mažesne puošyba; fasade išskirtas įėjimas į pastatą.

Portikas — (lot.) 1. Atvira kolonada prie įėjimo. 2. Kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.

Presbiterija — (gr.) vieta kunigams prie didžiojo altoriaus; jos grindys iškeltos keliais laiptais viršum navos grindų.

Rekonstrukcija — (lot.) 1. Pastato pirmykštės išvaizdos atstatymas. 2. Pagrindinis pertvarkymas, perstatymas.

Retablis — architektūrinis altoriaus antstatas už mensos, kuris gali būti puošiamas skulptūra, tapyba, drožiniais.

Romaninis stilius — (lot.) architektūra, atsiradusi Vakarų Europoje X - XIII a. ant senovės romėnų kultūros pagrindų. Pasižymi paprastumu ir masyvumu.

Rozetė — (lot.) apskritas ornamentas, dekoruotas augaliniais ar geometriniais elementais. Naudojamas frontonuose, fasadų languose, skliautuose.

Sandrikas — puošni atbraila viršum lango ar durų. Esti juostiniai, trikampiai ar segmentiniai sandrikai.

Skliautas — išgaubtas patalpos perdengimas, seniau sumūrytas iš akmenų ar plytų, dabar dažniau iš betono; pasitaiko ir medinių.

Stilius — (gr.) meninių, idėjinių, istorinių ypatybių darni visuma kūryboje. Istoriniai stiliai: antikinis, bizantinis, romaninis, gotikinis, renesansinis, barokinis, klasicistinis.

Stiukas — (ital.) skulptūroje masė, sudaryta iš praskiesto gipso, kalkių ir smėlio. Greitai sukietėja. Naudojama sienų ir lubų puošybai.

Tinkas — smėlio ir rišamųjų medžiagų, kaip kalkės, atskiestas mišinys sienoms ir kitiems mūro paviršiams padengti; glaistas. Džiūdamas, sustingsta į kietą medžiagą.

Zakristija — (lot.) kambarys prie presbiterijos, kur laikomi apeiginiai reikmenys, kur kunigas pasiruošia.