1988 METAI LIETUVOJE Spausdinti
alt

1988 metai Lietuvoje buvo tikrai ypatingi. Įsibėgėjo antrasis tautos atgimimas, griaunama stalinizmo ir stagnacijos metais sukurta priežiūros ir bauginimo sistema, lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba, trispalvė — vėl valstybės vėliava, Lietuvos himnas — valstybinis himnas, palaužta cenzūros galia, klesti laisva, neoficiali spauda, oficialieji leidiniai dažnai spausdina straipsnius, kurie prieš metus būtų buvę vadinami antitarybine propaganda ir agitacija. Gimė Lietuvos Perstvarkymo sąjūdis ir per trumpą laiką tapo svarbiausia visuomenės jėga visoje respublikoje. Oficialiai pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, atkuriamos senos politinės partijos, moksleivių ir studentų organizacijos. Rašoma apie Lietuvos okupaciją, reikalaujama ne tik suverenumo, bet ir nepriklausomybės. Vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas kardinolu ir veikiai pradėjo vesti Ražnyčią nauju drąsesniu keliu. Valdžia nutarė Ražnyčiai grąžinti Vilniaus katedrą, metų pabaigoje leido vyskupui Julijonui Steponavičiui vėl eiti Vilniaus apaštalinio administratoriaus pareigas, katalikai ir kiti tikintieji pradeda atgauti savo teises. Svarstomi ūkio autonomijos projektai, raginama sukurti savo valiutą, sustabdyta Ignalinos trečiojo bloko statyba, galvojama, kaip apriboti ateivių antplūdį Lietuvon, sustabdyti gamtos teršimą, palaužti centro žinybų galią. Visa tai svarbu, bet dar svarbesni lūžiai tautos savimonėje. Atsinaujino tautinis orumas, susidomėjimas politika bei įsitikinimas, kad galima paveikti valdžios nutarimus, laipsniškai iš viešojo gyvenimo šalinama baimė ir prisitaikėliškumas. Taigi, Lietuva daugeliu požiūrių tiek pakito, kad sunku ją net ir atpažinti.

Šie dideli pasikeitimai, dideli laimėjimai jvyko taikiai, bet ne be įtampų padidėjimo. Ne tik velionis Petras Griškevičius, bet ir jo įpėdinis Ringaudas Songaila priešinosi persitvarkymo politikai, mėgino išlaikyti senąją tvarką. Santykiai tarp partijos ir Sąjūdžio dažnai buvo įtempti, nes partija negalėjo perprasti, kad Sąjūdis tapo svarbiausia visuomenės organizacija. Santykiai pagerėjo po Rrazausko išrinkimo pirmuoju sekretoriumi, bet vėl atsirado trintis po to, kai dėl partijos spaudimo ir pirmininkaujančio manipuliavimo Lietuvos Aukščiausioji Taryba lapkričio mėnesį nebalsavo dėl Lietuvos suverenumo deklaracijos. Partija padarė kai kurių nuolaidų Sąjūdžiui ir tautai, bet neketina atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens ir tebemano, kad turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius klausimus.

Beveik šešis mėnesius Lietuvoje vyravo įaudrintos nuotaikos. Euforija varžosi su neviltimi, nerimas su didžiausiu optimizmu. Gruodžio mėnesį paskelbtas pilietinis adventas, mėginama įvertinti įvykių raidą, permąstyti veiklos planus ir strategiją. Ateities numatyti negalima, bet neįsivaizduojama, kad grįžtų tokia padėtis, kokia buvo 1988 metų gegužės mėnesį. Keturi veiksniai ateityje turės ypatingą įtaką: Kremlius, Lietuvos kompartija, Sąjūdis ir lietuvių tauta. Vis didėja atbundančios tautos reikalavimai ir kai kuriuose sluoksniuose nekantrumas, noras kuo greičiau atsikratyti praeities slogučio. Sąjūdžio nelengva užduotis: jis turi skatinti reformas bei patenkinti tautos lūkesčius, tuo pačiu išvengdamas nereikalingų konfrontacijų su partija. Perdėm baikštus nusistatymas pakenktų Sąjūdžio patikimumui, nuviltų nemažai šalininkų; per griežti reikalavimai galėtų sukelti konfliktą, kurio Sąjūdis negali laimėti. Antra vertus, partijos padėtis nė kuo ne-lengvesnė. Ji turi likti paklusni Maskvos nurodymams, tuo pačiu metu patenkindama minimumą gyventojų vilčių. Nevalia užmiršti pamatinio fakto, kad Tarybų Sąjunga yra vieninga ir centralizuota valstybė, ir Kremliaus norai tebeturi įstatymo galią. Iki spalio pabaigos Maskva apsaugojo persitvarkymo daigus nuo vietos pareigūnų kėslų, bet nėra jokių garantijų, kad Kremlius visą laiką rodys šitokį pakantumą.

Senojo galvojimo gajumas. Poslinkiai metų pradžioje nebuvo palankūs. Jau 1987 m. lapkričio mėnesį LKP CK ideologinis sekretorius Lionginas Šepetys teigė, jog "atėjo laikas, kad mūsų mokslininkai iš esmės nušviestų buržuazinių istorikų suidea-lizuotą, savo kėslams pajungtą vasario 16 dieną, atskleistų jos reakcinę reikšmę lietuvių tautai". Pasipylė straipsnių srautas šiuo klausimu, bet kai kurie istorikai, tarp jų Aldona Gaigalaitė ir Alfonsas Eidintas, rašė įdomiau, stengėsi atsisakyti senų pasakų. Propagandos kampanija apėmė ne vien Lietuvos praeitį. Sausio mėnesį Šepetys išspausdino straipsnį Komuniste, ragindamas tobulinti ateistinį auklėjimą. Jis skundėsi dėl plintančios Bažnyčios įtakos, ypatingą reikšmę skirdamas kovai su vadinamuoju religiniu ekstremizmu, naujo turinio ateistinių tradicijų diegimui, bei individualiam darbui su šeimomis. Be to, Šepetys apkaltino kai kuriuos tikinčiuosius už tariamą prievartinį religijos mokymą. Spaudoje pasirodė daug stalinistinių straipsnių. Sausio 19 d. Komjaunimo tiesa išspausdino pokalbį su istoriku Juozu Jermalavičium apie pasirodžiusią knygą Liaudies gynėjų žodis. Jermalavičius teisino partizanų šeimų trėmimus, aiškindamas, kad ištremtos partizanų šeimos nebuvo Stalino asmenybės kulto aukos. Jų išvežimas buvusi efektyvi kontrrevoliucijos slopinimo priemonė, kuri gerokai pakirto partizanų socialinę bazę. Jermalavičius sutiko, kad būta klaidų, bet jų nebuvo daug. Niekas viešai nepasipiktino dėl šitokio stalinistinio teroro gynimo.

Jermalavičius nebuvo vienintelis, entuziastiškai įsijungęs į CK diriguojamą propagandos kampaniją. Sausio 19 - 20 d. Tiesa paskelbė Vytauto Žei-manto straipsnius apie valdžios nužudytą Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Pasikliaudamas tarybinių saugumiečių išgautais parodymais, kitais senais prasimanymais, suplakdamas į vieną vyskupus Borisevičių, Staugaitį ir Ramanauską, Zeimantas drąsiai tvirtino, kad masiniai Telšių gyventojų šaudymai vyko tyliai, pritariant vyskupijai, o vyskupas Rorise-vičius net buvęs masinių žmonių žudynių talkininkas. Nuo Žeimanto ir Jermalavičiaus daug kuo neatsiliko Arnoldas Čaikovskis, iš piršto išlauždamas teigimą, kad esą žmogaus ir religijos teisių gynėjos Nijolės Sadūnaitės tėvas buvęs nacių talkininkas. Panašaus turinio straipsnius TASS'ui rusiškai rašė Saliamonas Vaintraubas. Vasario mėnesį buvo rodomas filmas apie vieną drąsiausių Lietuvos kunigų — Alfonsą Svarinską, tuo metu dar kalinamą lagery. Filmo režisierius Ferdinandas Kauzonas Komjaunimo tiesoje įtikinėjo, kad populiarumo ieškojimas — viena pagrindinių kunigo Svarinsko elgesio paskatų.

Valdžia nepasitenkino, telkdama ideologinius smogikus. Prisimindama 1987 m. rugpjūčio 23 d. demonstracijas Ribbentropo — Molotovo sutarčiai minėti, ji griebėsi fizinių ir administracijos priemonių užkirsti kelią numatomam Vasario 16-sios minėjimui. Vasario 2 d. Petras Gražulis buvo nuteistas kalėti dėl to, kad neva tyčia vengė atlikti papildomą karo tarnybą; iš tiesų gi dėl to, kad tvirtino, jog katalikai diskriminuojami, o Lietuva okupuota šalis. Re to, teisiniu susidorojimu buvo mėginama įbauginti kitus kitamanius. Vasario mėnesį Vilniuje buvo telkiami stambūs milicijos daliniai, žmonės įspėjami nedalyvauti demonstracijoje. Vasario 15 d. Vilniuje buvo surengta kontrdemonstracja. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pareiškė protestą prezidentui Reaganui ir Amerikos Kongresui dėl jų pareiškimų Lietuvos nepriklausomybės reikalu. Vasario 16 d. kai kurie žinomi kita-maniai buvo laikomi namų arešte. Į Vilnių atvežtas užsienio korespondentų būrys buvo sugrąžintas į Maskvą vasario 16 d. popietę, pirma negu įvyko demonstracijos. Tų dienų dvasią gerai pavaizdavo Komjaunimo tiesos pagrindinės antraštės. Vasario 13 buvo rašoma: "Kauniečiai pareiškia, mes ištikimi revoliucijos žygiui. Vasario 16-ją: Ryžtingas Vilniaus darbo žmonių protestas", ir sekančią dieną: "Atkirtis užjūrio vaduotojams".

alt
Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, už nevykdymą antireliginių potvarkių namų arešte laikytas 27 metus, sveikinasi su popiežium 1988 m. spalio 5 d. Vatikane.
 
Tačiau teisus Maironis: Nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu, nebsulaikysi naujo kilimo, norint pasveikinti tau ir baisu. Lietuva jau budo, tyliai, laipsniškai, bet nesustabdomai. Jau 1987 m. pradžioje kai kurie rašytojai ir istorikai, pavyzdžiui, Sigitas Geda, Vytautas Petkevičius, literatūros kritikas Aleksandras Krasnovas ragino šalinti istorijos baltąsias dėmes, pažymėjo, kad Lietuvos istorijos mokymas tiesiog skandalingai skurdus, kad prarandame tautinę savigarbą, pasiguosdami vien šalies kančiomis. Rašytojai siūlė pakeisti kultūros paveldėjimo kriterijus, smerkė Kudirkos, Maironio, Baranausko ir Pietario raštų cenzūravimą, siūlė atvirai nagrinėti nacionalinę priespaudą caro laikais. Istorikai irgi kalbėjo apie reikalą nauju žvilgsniu vertinti daugelį naujausių Lietuvos istorijos momentų, pabrėždami, kad reikalingi archyvai neprieinami, ir kad užtruks, kol bus galima parengti tinkamas studijas. Sis tas buvo pasiekta, nors Petras Griškevičius kelis kartus stengėsi nesėkmingai lėtinti atvirumo raidą.

Persitvarkymų stiprėjimas. 1988 m. pradžioje lygiagrečiai su stalinistinio pobūdžio propaganda pūtė ir šviežesni vėjai. Sausio pabaigoje istorikas Bronius Vaitkevičius faktiškai pripažino, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė tris slaptus protokolus dėl Lietuvos likimo, nors pridūrė, kad dokumentų autentiškumas dar galutinai nenustatytas ir kad protokolai nieko naujo neduoda, vertinant nepuolimo sutartį. Tuo metu Vaitkevičiaus pastabos buvo drąsiausios, kokios iki tol buvo paskelbtos viešoje spaudoje; po aštuonių mėnesių jos būtų laikomos persitvarkyme stokos ženklu. Ir kitos istorijos tiesos skynė sau kelią į viešumą. Bet iki balandžio pabaigos drąsesnę mintį nuolat lydėdavo išlygos, šablonai, oficialių tiesų pabrėžimas. Nauji, iki šiol neminėti faktai buvo kaišiojami j straipsnius, kaip razinos į pyragą. Vienur mažiau, kitur daugiau, visur gana nesistemingai, bet buvo mėginama visa tai įspausti į senuosius rėmus, pagal kuriuos šlovinga partija pergalingai žygiavo iš vieno laimėjimo į kitą, nors buvo kai kurių smulkių nukrypimų. Tarybų Sąjungoje kilus kontroversijai dėl Andrejevos laiško laikraštyje Sovietskaja Rossija, ekonomistas Saulius Pečiulis parašė straipsnį, kuriame pirmasis metė iššūkį melagingam pokario metų aiškinimui, nurodydamas, kad Stalino siautėjimas iš esmės turėjo paveikti ir Lietuvos gyvenimą. Istorikas Juozas Jermalavičius puolė Pečiulį, griežtai teigdamas, kad su šmeižtais nediskutuojama, jie atmetami. Tačiau Jermalavičius nerado šalininkų, atvirumas praeities atžvilgiu įsiviešpatavo Lietuvos spaudoje.

Istorijai teko ledlaužio vaidmuo. Atrodė, jog tauta turėjo atkovoti savo praeitį, ją išlaisvinti iš netiesos ir prasimanymų, kad galėtų iš naujo atgimti ir paimti į savo rankas ir dabartį, ir ateitį. Vasario, kovo ir balandžio mėnesiais pradėta rašyti apie kalbos, demografijos, ūkio ir ekologijos problemą. Švyturys išspausdino aktualių straipsnių apie neigiamus demografijos poslinkius. Vienas jų dramatiškai, bet taikliai, klausė: Ar mes nykstame. Straipsnyje nurodyta, kad per pastaruosius 25 metus Lietuvos natūralusis prieaugis sumažėjo daugiau negu dvigubai, kad tūkstantį dabarties gyventojų pakeičia tik 970 naujagimių. Pradėta viešai rūpintis lietuvių kalbos padėtimi. Jau prieš devynerius metus pogrindžio Aušroje lietuvių kalbos gynimo inciatyvinė grupė savo kreipimesi į Jungtinių Tautų organizaciją nurodė, kad lietuvių kalbai gresia išnykimo pavojus. Tai buvo lyg šauksmas tyruose. Oficialūs sluoksniai neigė, kad lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo. Esą tai tik nepagrįsti nacionalistų išpuoliai. Tačiau atleidus cenzūros varžtus, paaiškėjo, kad pogrindžio spaudos rūpestis buvo labai rimtas. Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos susirinkime balandžio mėnesį rašytojai ragino atsisakyti nepateisinamų projektų kurti mišrias mokyklas ir darželius, kuriuose mokoma dvikalbystė. Jonas Avyžius siūlė suvienodinti rusiškų ir lietuviškų mokyklų programas, o LKP CK plenume tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis pabrėžė reikalą lietuvių kalbą sugrąžinti "į tas natūralaus vartojimo sferas, iš kur ji buvo nuosekliai išstumta".

Tame pačiame rašytojų susirinkime rašytojas Jonas Mikelinskas iškėlė lietuvių padėtį Latvijoje, Baltarusijoj ir Kaliningrado srityje, pabrėždamas, kad nei lietuvis, nei estas, nei baltarusis už savo respublikos ribų negali mokyti savo vaikų jų gimtąja kalba, kaip gali rusas. Šis nelygus rusų ir nerusų traktavimas rodė, pasak Mikelinsko, kad tautų lygybė ne tikrovė, bet graži pasaka. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes reiškė, kad atsisakoma senos neoficialios taisyklės, pagal kurią nebuvo galima svarstyti už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių būklės, ypač kaimyninėse respublikose, tarsi tai būtų nedraugiškas kišimasis į kitų vidaus reikalus. Susirūpinimas kitų lietuvių padėtimi irgi reiškė naują požiūrį į atsakomybę už tautos likimą, kad nebegalima leisti valdžios biurokratams Vilniuje ir Maskvoje spręsti svarbiausius klausimus, tarsi jie turėtų kokį nors tiesos ir išminties monopolį.

Kitamaniai irgi nesėdėjo, sudėję rankų. Jų neįbaugino nei valdžios propagandos ir spaudimo kampanija po 1987 m. rugpjūčio demonstracijos, nei priemonės, kuriomis buvo mėginama užkirsti kelią vasario 16-sios minėjimui. Kitamaniai ir žmogaus teisių gynėjai kelis kartus kvietė Lietuvos gyventojus paminėti įvairias tragiškas Lietuvos istorijos sukaktis. Pirmasis minėjimas buvo skiriamas pagerbti masinių 1948 metų gegužės 22 d. trėmimų aukas. Kintančiomis sąlygomis valdžia griebėsi naujos taktikos, surengdama oficialų minėjimą mažoje Anga-riečio aikštėje, kuriame pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek nekaltiems Lietuvos ūkininkams, kiek nuo Stalino nukentėjusiems partiečiams, kaip Angariečiui ir Putnai. Neoficiali demonstracija vis dėlto įvyko. Dar kita neoficiali demonstracija, šį kartą birželio 14 d., vyko Gedimino aikštėje. Buvęs partizanas Leonas Laurinskas pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę, kuri plevėsavo gal kokį pusvalandį, kol milicija įsakė ją pašalinti.

Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis. Iki gegužės mėnesio partijai dar sekėsi primesti savo valią tautai. Tačiau kilus kontroversijai dėl Andrejevos straipsnio, liečiančio delegatų į 19-ąją partijos konferenciją rinkimo, Lietuvos komunistų partijos vadovybė buvo paralyžuota, bijodama, kad nebūtų kaltinama priešiškumu persitvarkymui dėl griežtesnių priemonių vartojimo. Partija dar mokė ir nurodinėjo, bet mažai kas jos klausė. Birželio 3 dieną įsisteigė Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, greitai tapęs svarbiausia visuomenės organizacija ir pagrindiniu reformų varikliu. Įsteigtas be partijos pritarimo, dažnai kaltinamas bendradarbiavimu su nacionalistiniais elementais, Sąjūdis taip aiškiai reiškė tautos lūkesčius, kad po kelių mėnesių jis, o ne partija, kėlė viešumon svarbiausius klausimus. Pirmieji Sąjūdžio siekiai buvo gana kuklūs. Sąjūdis aiškiai pasisakė ketinąs bendradarbiauti su partija, kad būtų įgyvendinama persitvarkymo politika; ragino paskelbti lietuvių kalbą valstybine kalba, užtikrinti respublikai daugiau ūkio, kultūros ir politikos autonomijos. Šitie pasiūlymai nebuvo nauji. Kūrybinės sąjungos anksčiau siūlė pasukti panašiu keliu. Tačiau Sąjūdis dviem atžvilgiais skyrėsi nuo kitų inteligentų grupių. Jis nutarė išsamiai informuoti plačiąsias mases apie savo veiklą ir jas įtraukti į savo veikimą. Praėjus dešimčiai dienų nuo Sąjūdžio įsteigimo, Vilniuje pasirodė Sąjūdžio žinios, o Vilniaus pavyzdžiu greit išaugo Sąjūdžio skyriai Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje ir kitur. Birželio 24 ir liepos 9 įvyko pirmieji masiniai Sąjūdžio mitingai. Antrajame dalyvavo šimtas tūkstančių žmonių. Be to, Sąjūdžio atstovai įsijungė į roko žygį po Lietuvą, per pertraukas susirinkusiems aiškindavo Sąjūdžio tikslus ir siekius, dalyvavo ekologinių organizacijų mitinguose. Tuo būdu per trumpą laiką didelė dalis Lietuvos provincijos ir miestelių gyventojų susipažino su Sąjūdžiu. Vilniaus inteligentijos rūpesčiai tapo visos tautos rūpesčiais.

Naujomis, anksčiau neįsivaizduojamomis sąlygomis augo ir brendo tauta, partijos vadovai turėjo keisti savo veikimo būdą. Tuo atžvilgiu įdomūs skirtumai tarp birželio 24 ir liepos 9 d. mitingų. Birželio 24 d. Algirdas Brazauskas sakė, kad jis nekalbės mitinge, jei plevėsuos trispalvė. Susirinkusieji buvo palyginti nedrąsūs, atsargiai kėlė klausimus. Tačiau liepos 9 d. Vingio parke plevėsavo daugybė vėliavų, minia jau buvo kitokia, garsiai skandavo šūkius, reiškė savo pritarimą ar nepritarimą kalbėtojo mintims, elgėsi lyg ji būtų šitokiose demonstracijose dalyvavusi visą savo gyvenimą.

Partijos krizė. Tauta greitai priprato prie naujų sąlygų, partijos vadovai — gerokai lėčiau. Atsakomybės dėl smunkančio partijos prestižo nebuvo galima suversti vien nerangiems partijos darbuotojams. Negalima užmiršti, kad labai staiga pasikeitė politikos taisyklės. Jei praeityje reikėjo be saiko liaupsinti valdžios laimėjimus, tai dabar reikėjo viešumon kelti trūkumus. Partijos pareigūnai negalėjo taip laisvai ir griežtai kritikuoti valdžios, nepasmerkdami savo pačių ir savo kolegų darbo. Jie nedrįso atvirai kalbėti apie Lietuvos okupavimo aplinkybes, kol Maskva dar neigė Ribbentropo -Molotovo sutarties slaptųjų protokolų buvimą. Politikos diskusijos nebevyko jaukiose CK patalpose, bet masiniuose mitinguose. Partijos pareigūnai neturėjo poetų ar rašytojų iškalbingumo, istorikų ir ekonomistų žinių, negalėjo ko nors pažadėti, neįpareigodami partijos. Antai birželio 24 d. mitinge Brazauskas, klausiamas, ar bus atstatomos Stalino laikais nugriautos statulos virš katedros, galėjo tik diplomatiškai atsakyti, kad partija svarsto šį svarbų klausimą. Be to, partijos pareigūnams nebuvo lengva suprasti pakitusį gyventojų nusistatymą partijos atžvilgiu. Dar prieš metus partijos atstovas galėdavo eiti į susirinkimą, žinodamas, kad susirinkusieji klausys kiekvieno jo žodžio, lyg jis būtų pranašas, ir kad jo sprendimus galės pakeisti tik aukštesni partijos organai. Dabar Brazauskui buvo keliami klausimai, kurie kadaise būtų buvę laikomi antitarybiniais. Be to, du CK skyrių vadovai buvo išprašyti iš pirmojo Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimo.

Rugpjūčio pradžioje partija turėjo tik minimalų vaidmenį dideliuose Lietuvos gyvenimo pasikeitimuose. Jos politika nepatenkino nei persitvarkymo rėmėjų, nei priešų. Praraja tarp partijos ir tautos didėjo. Partija nesiryžo griebtis geriausios priemonės pasitikėjimui atgauti, būtent nuoširdžiai vykdyti gyventojų norus. Tiek dešimtmečių pripratusi vykdyti svetimųjų nurodymus, ji nedrįso eiti savarankesniu keliu gal dėl to, kad nebuvo tikra dėl galimos Maskvos reakcijos. Politbiuro nario Jakovlevo apsilankymas Lietuvoje ir Latvijoje pakeitė padėtį. Jei Lietuvos kompartijos vadovai laukė, kad Jakovlevas reikalaus daugiau partinės drausmės ir griežtesnės laikysenos Persitvarkymo sąjūdžio atžvilgiu, jie turėjo nusivilti. Jakovlevas ne vien tik pareiškė, kad reikia viską spausdinti ir diskutuoti, bet ragino partiją aktyviau įsijungti į įvykių raidą, pavartoti tautinį momentą persitvarkymui skatinti. Partija pakluso ir veikiai ėmėsi konkrečių priemonių dėl tautinių simbolių, gamtosaugos, istorijos klastojimo, lietuvių kalbos ir persitvarkymo sąjūdžio. Rugpjūčio 18 d. ELTA pranešė, kad galima naudoti nacionalinius simbolius, heraldikos ženklus, giedoti Nepriklausomos Lietuvos himną. Po dviejų dienų partija ir vyriausybė priėmė nutarimą dėl lietuvių kalbos rrokymo gerinimo. Nutarimas patenkino daugelio žmonių reikalavimus, nes nurodė, kad ikimokyklinėse įstaigose bus auklėjama gimtąja kalba, sistemingas antrosios kalbos mokymas prasidės tik nuo trečios klasės. Partijos pareigūnų susirinkime antrasis sekretorius Mitkinas, kurio atsistatydinimo reikalavo daugelis Sąjūdžio narių, aiškino, kad reikia santūriai išklausyti Sąjūdžio narių pasiūlymą, nevalia liepti partijos nariams pasitraukti iš Sąjūdžio rėmimo grupių, ragino partijos komitetus eiti ne konfrontacijos, bet bendro darbo keliu.

Rugpjūčio 23 d. Vingio parke susirinko apie 200 000 žmonių Ribbentropo — Molotovo sandėrių sukakties paminėti. Daugelis kalbėtojų, ypač istorikai Gediminas Rudis ir Liudas Truska, atvirai kalbėjo apie Lietuvos okupavimą. Net CK sekretorius Šepetys neneigė slaptųjų protokolų buvimo, tik aiškino, kad dabartinė tarybinė vyriausybė nebūtų jų pasirašiusi. Kalbų atvirumu, dalyvių skaičiumi ir nuotaika šis mitingas buvo įspūdingiausias masinis renginys su gal viena išimtimi, būtent demonstracijomis Gedimino aikštėje Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo dienomis. Mitingu Vingio parke baigėsi pirmasis persitvarkymo etapas, kuriame istorijos atkovojimas buvo pagrindinis atsinaujinimo variklis. Po jo Sąjūdis ir tauta daugiau dėmesio skyrė dabarties reikalams: Ignalinai, respublikinės ūkiskaitos, tautinės mokyklos kūrimui, gamtosaugos klausimams.

Kitamaniai ir katalikai. Sąjūdis buvo dėmesio centre, bet ir kitos organizacijos skatino persitvarkymo raidą. Pavasarį Šventasis Tėvas paskyrė Kaišiadorių vyskupą Vincentą Sladkevičių Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Gegužės mėnesį vyskupas Sladkevičius buvo paskelbtas kardinolu, pirmasis lietuvis po keturių šimtų metų. Paaukštinimas asmens, kuris dešimtmečius gyveno tremtyje, pradžiugino tikinčiuosius; jiems parodė, kad Vatikanas įvertino Ražnyčios kovos ir kančios kelius, kad ryžtas kovoti su netiesa ir persekiojimu dėl žmogaus, tautos ir religijos teisių nebuvo bergždžias. Verta prisiminti, jog prieš dešimtmetį tik tikintieji ir mažas būrys kitamanių drįso neslėpti savo įsitikinimų, jog į poeto Gintauto Iešmanto, docento Vytauto Skuodžio ir Povilo Pečeliūno teismą neatėjo jo kolegos, jog teismo salė būtų buvusi tuščia, jei katalikai nebūtų jautę reikalo išreikšti savo solidarumą, jog tie, kurie dabar taip viešai rūpinasi Iešmantu, nestovėjo šalia jo didžiojo išbandymo metu.

Grįžęs į Lietuvą po įvesdinimo iškilmių Romoje, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino kunigus drąsiau laikytis ir nebepaisyti neteisėtų religijų reikalų tarybos darbuotojų nurodymų. Kunigų simpoziume kardinolas priminė susirinkusiems, kad istorija rodo, jog laisvė niekada nebuvo dovanojama, bet palankiomis aplinkybėmis, patys žmonės, visuomenė turėtų elgtis tarsi būtų laisvi — patys laisvės reikalauti. Kardinolas Sladkevičius pabrėžė, jog valdžia turi liautis kištis į Bažnyčios vidaus reikalus, kunigai turi viešai mokyti vaikus tikybos, atsiimti tas pozicijas, iš kurių buvo išvaryti. Pati Bažnyčia turinti nustatyti, kokie jos leidiniai ir kokiu tiražu bus spausdinami. Kardinolas pasakė, kad prieš 40 metų nusavinusi šimtus Bažnyčios pastatų, valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną. Jei ir numeta kokį trupinį, o po to visam pasauliui apie tai skelbia. Iš tiesų, persitvarkymo nuotaikų veikiami, Lietuvos kunigai pradėjo uoliau eiti ganytojiškas pareigas, perėmė savo parapijų valdymą, įsijungė į visuomenės gyvenimą.

Kurį laiką atrodė, kad buvę kitamaniai ir žmogaus teisių gynėjai neteks savo vaidmens visuomenės gyvenime. Sąjūdžio ir kita neoficiali spauda nagrinėjo tuos klausimus, kuriuos pirma keldavo tik pogrindžio leidiniai. Dabar net Tiesa spausdino generolo Raštikio atsiminimų ištraukas. Nebereikėjo ypatingos drąsos ginti žmogaus teises, nes už tai žmonės nebebaudžiami. Sąjūdis rengė masinius mitingus, minėdamas svarbias tautos sukaktis su valdžios pritarimu, jos nariai mokslininkai turėjo daugiau žinių apie tragiškus istorijos momentus, geresnį priėjimą prie archyvų. Re to, per pirmuosius savo veikimo mėnesius Sąjūdis aiškiai vengė glaudesnių santykių su buvusiais kitamaniais, neleido jiems kalbėti Sąjūdžio renginiuose. Liepos 3 dieną Lietuvos laisvės lyga, įsteigta 1978 m. ir veikusi pogrindžio sąlygomis, pranešė, kad pradės viešai veikti ir leis savo žurnalą Vytį. Savo programiniame pareiškime Laisvės lyga pabrėžė, kad jos galutinis tikslas — tikros nepriklausomybės atkūrimas, jos ginklas — atviras ir viešas žodis. Ret nebuvo aišku, ar negausus sambūris galės pasiekti to, kas Sąjūdžiui buvo neįmanoma.

altKun. Alfonsas Svarinskas, energingai kovojęs už religijos laisve ir už tai daug kentėjęs net Gulage, dabar gyvena Vakarų Vokietijoje.

Tačiau kitamaniai ir Laisvės lyga susirado savo vaidmenį. Persitvarkymai Lietuvoje nevyko vienoda sparta, nelygiai paveikė įvairias gyvenimo sritis. Atsirado spragų ir nenuoseklumų, į kurias kitamaniai atkreipė visuomenės dėmesį. Laisvės lyga pirmoji siūlė viešai paminėti Ribbentropo - Molotovo sukaktį rugpjūčio 23 d., bet savo minėjimo atsisakė, kai Scįjūdis gavo leidimą rengti mitingą Vingio parke. Daug reikšmės turėjo dviejų buvusių politinių kalinių Petro Cidziko ir Algimanto Andreikos ryžtas rugpjūčio 17 d. Gedimino aikštėje pradėti badavimą. Tuo jie reikalavo, kad valdžia paleistų visus politinius kalinius ir panaikintų tuos baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos jie buvo teisiami. Bado streikas dėl kalinių išlaisvinimo buvo nelauktas reiškinys ir nesuprantamas senoviškam galvojimui. Net toks Persitvarkymo sąjūdžio veikėjas, kaip Algimantas Cekuolis, suskubo pranešti, kad Sąjūdis atsiriboja nuo bado streiko. Tačiau kai kurie kiti Sąjūdžio nariai, dramaturgas Kazys Saja, stojo ginti ne tik badaujančius, bet tvirtai rėmė jų reikalavimus. Po kiek laiko streikas buvo nutrauktas, vėliau atnaujintas. Valdžia delsė, bet ilgainiui politinių kalinių dauguma galėjo grįžti į Lietuvą. Bado streikas, senas pasyvaus pasipriešinimo būdas, ir Lietuvoje tapo ginklu kovoje dėl žmogaus teisių.

Vasarą Lietuvos komunistų valdžia, sekdama Maskvos pavyzdžiu, paskelbė įstatymą, gana griežtai ribojantį mitingų ir demonstracijų teisę. Įstatymas pabrėžė, kad negalima rengti mitingo be valdžios leidimo. Daugelis buvo nepatenkinti šiuo susirinkimo teisių apribojimu, bet Laisvės lyga išjudino visą reikalą, rugsėjo 28 dieną be valdžios leidimo rengdama mitingą antrajai slaptai Ribbentropo - Molotovo sutarčiai paminėti. Mitingui vos prasidėjus, specialūs vidaus reikalų ministerijos daliniai užpuolė taikius jos dalyvius, kitos dienos rytą milicija žiauriai mušė ir išvaikė bado streikininkus. Kilo stichiškas tautos pasipiktinimas. Rugsėjo 29 Lyga ir Sąjūdis suorganizavo viešą protestą prieš smurto vartojimą. Sklido reikalavimai, kad atsakingi pareigūnai būtų nubausti. Milicijos savivaliavimas turėjo didelį poveikį. Ruvo aišku, kad Songaila ir jo bendrininkai liko persitvarkymo priešai net po Jakovlevo apsilankymo. Nepraėjus nė savaitei, CK plenume Sąjūdžio atstovas filosofas Bronius Genzelis pareikalavo, kad atsistatydintų Songaila ir kai kurie kiti partijos vadai. Antra, Lyga parodė, kaip valdžia gali piktnaudžiauti įstatymu dėl susirinkimų tvarkos, ir kilęs didžiulis visuomenės pasipiktinimas ilgainiui vertė valdžią jį atšaukti. Į rugsėjo 28 d. mitingą atėjo apie 10 000 žmonių, t. y. gerokai daugiau negu anksčiau. Tai rodė ne tik didėjančią Lygos įtaką, bet ir gyventojų masių tapimą savarankiu veiksmu; taip pat tai, kad reikia į visuomenės nuomonę ir nuotaikas atsižvelgti.

Spalio pergalės. Spalio mėnuo 1988 m. buvo tautos džiaugsmo ir vienybės šventė. Gyventojų nuotaikos kilo. Artėjant Sąjūdžio suvažiavimui, spauda tapo dar atviresnė. Kelias dienas prieš suvažiavimo atidarymą Maskva pakeitė pirmąjį sekretorių Songailą Algirdu Brazausku, kurio paskyrimui entuziastingai pritarė visuomenė ir Sąjūdis. Jo suvažiavimą gaubė nepaprastai pakili nuotaika. Buvo daug jaudinančių momentų — vakaro eisenos su žibintais į Gedimino aikštę; tiesioginis ir necenzūruojamas viso suvažiavimo transliavimas per radiją ir televiziją; atviri delegatų pasisakymai prieš kai kuriuos partijos ir vadovybės vadovus už Lietuvos nepriklausomybę; staigus nutarimas Katalikų Bažnyčiai sugrąžinti Vilniaus katedrą; mišių transliavimas per televiziją. Atrodė, kad tauta ir valdžia susivienijo ir siekė tų pačių tikslų. Si euforija tęsėsi dar kelias savaites. Visų Šventųjų diena buvo pskelbta nedarbo diena. Sąjūdžio atstovai gavo priėjimą prie masinės informacijos priemonių. Algirdas Brazauskas ir kiti aukšti partijos pareigūnai per radiją atsakinėjo į klausytojų klausimus. Universiteto mokslinė taryba nutarė, kad ateizmas nebus privalomas kursas, siūlė kitų mokymo programos pakeitimų.

Tautos ir pasaulio dėmesys buvo skiriamas įvykiams Vilniuje, Sąjūdžio veiklai, pasikeitimams partijos viršūnėje. Budo visa tauta visoje Lietuvoje. Ir miestuose, ir kaimuose, ir jauni, ir seni. Buvo atkuriamos senos politinės partijos, kaip socialdemokratai ir krikščionys demokratai, ir steigiamos naujos. Esperantininkai atnaujino savo veiklą. Įsteigtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Ypač išsijudino jaunimas, kuris pradėjo leisti Aušrinę, atkūrė skautus, rengėsi atgaivinti moksleivius ateitininkus. Pradėjo veikti kudirkiečiai ir maironiečiai, Vilniuje — gediminaičiai, kurie net galvojo apie pagonybės atkūrimą. Itin aktyviai ėmė reikštis Lietuvos žalieji. Kiekvienas Lietuvos miestas turi savo specifiką. Kaune labai veikliai reiškiasi žalieji, Tremtinių klubas, Tautinė jaunimo sąjunga, Kauno darbininkų sąjunga. Klaipėdoje Sąjūdis ir valdžia glaudžiai bendradarbiauja — iš dalies dėl to, kad ten daugiau nelietuvių.

Naujosios ir atkuriamos politinės organizacijos dar neturi realios politinės galios. Nelengva bus jos išsikovoti ir ateityje. Nežinia, kurios jaunimo grupės suvaidins  reikšmingesnį vaidmenį,  kurios  greit sužlugs, kiek ilgai tęsis jaunimo entuziazmas. Tačiau ši organizacijų steigimo banga rodo Lietuvos visuomenės įvairumą, skirtingus gyventojų lūkesčius, norus ir polėkius, kurie lig šiol negalėjo reikštis. Akivaizdus gyventojų ilgesys kitokios Lietuvos, apvalytos nuo tarybinės santvarkos primestų apnašų, deformacijų ir iškreipimų; Lietuvos, kurioje sumažintas vaidmuo tų visagalių ideologijos cerberių, kurie keturiasdešimt metų jautėsi žiną, ko žmonės nori, ko jiems reikia, kas leistina ir draustina; Lietuvos, kur grupė žmonių gali rūpintis tuo, kas jiems svarbu be priežiūros iš viršaus, be įtarinėjimų, kad ir po nekalčiausiais siekiais slypi kokie nors priešvalstybiniai kėslai. Steigdami šias mažas, kol kas nedidelį svorį visuomenėje turinčias organizacijas, žmonės gal ir nesąmoningai kuria tuos visuomenės vienetus, kurie demokratinėse valstybėse sudaro reikalingą užtvarą tarp eilinio piliečio ir valdžios; tampa tarpusavio solidarumo ir ištikimybės šaltiniu, kuris riboja tiesioginį valdžios poveikį ir padaro žmogų laisvesnį. Kitaip tariant, atkuriama pilietinė santvarka, kurios sunaikinimui tiek daug reikšmės skiria totalistinės vyriausybės, siekdamos, kad pilietis stovėtų nuogas ir viehišas galingos valdžios akivaizdoje.

Lūkesčių revoliucija. Dideli buvo 1988 metų pokyčiai, bet gyventojų lūkesčiai dar didesni. Vis daugiau laukiama, vis daugiau tikimasi; kartais atrodo, kad net pasiduodama iliuzijoms; lyg užmirštama, kad ne tik Lietuvos gyventojai lems šalies likimą. Jei prieš metus tiktai drąsuoliai kalbėdavo apie nacių ir komunistų sąmokslą, jei Cekuolis ir kiti smerkė kitamanius dėl to, kad jie rugpjūčio 23 dieną surengė demonstracijas, tai dabar daugelis žmonių pradėjo reikalauti suverenumo, net nepriklausomybės, tikėdamiesi, jog Brazausko vadovaujama partija pritars jų troškimui. Šios viltys neišsipildė. Lapkričio pradžioje šalį sujaudino siūlomos TSRS konstitucijos pataisos, smarkiai ribojančios respublikų teises. Sąjūdžio seimo taryba priėmė rezoliuciją, ragindama TSRS Aukščiausiąją Tarybą atmesti pataisas, pradėjo rinkti parašus protesto rezoliucijai. Respublikos partija neoficialiai pritarė šiai akcijai, buvo surinkta 1 800 000 parašų, bet tautos dėmesys nukrypo kitur. Dėmesio centre iškilo projektas pakeisti šalies konstituciją taip, kad tarybiniai įstatymai galiotų tik tada, kai juos patvirtina LTSR Aukščiausioji Taryba. Tačiau dėl partijos ir paties Brazausko spaudimo bei sesijos pirmininko Šepečio manipuliavimo Respublikos Aukščiausioji Taryba nepriėmė atitinkamo nutarimo. Nors Taryba priėmė reikšmingus nutarimus dėl vėliavos, himno ir kalbos teisių ir pasisakė prieš numatomas TSRS konstitucijos pataisas, žmonės vis tiek pasipiktino dėl suverenumo klausimo svarstymo atidėjimo. Sąjūdis surengė protesto demonstraciją ir nesėkmingai mėgino bent įtikinti trečdalį deputatų, kad šauktų neeilinę TSRS Aukščiausios Tarybos sesiją. Be to, Sąjūdžio seimo taryba paskelbė moralinės nepriklausomybės pareiškimą, kuriame pažymima, kad "nuo šiol Lietuvoj bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros". Taigi, ir S(įjūdis, taip ilgai vengęs žodžio "nepriklausomybė", pagaliau jį pavartojo.

Partija reagavo gana griežtai, apribojo Sąjūdžio priėjimą prie masinės informacijos priemonių. Vietinėje ir tarybinėje spaudoje pasirodė kaltinimų srautas; vietiniai laikraščiai spausdino piliečių laiškus, kurie sveikino Algirdą Brazauską ir partiją dėl realistiškų sprendimų. Partijos atstovai pradėjo teigiamai kalbėti apie Vienybės organizaciją, kuri telkia stagnacijos šalininkus, ypač nelietuvius, — kalbėti apie ją, lyg ji būtų lygiavertė Sąjūdžiui. Įtampa po kiek laiko sumažėjo, televizija vėl transliavo Sąjūdžio teleforumą. Pats Sąjūdis gruodžio mėnesį paskelbė pilietinio advento mėnesiu; nutarė kurį laiką neberengti  demonstracijų;  daugiau  dėmesio skyrė organizaciniams reikalams — strategijai ir taktikai, taip pat kovo mėnesį įvykstantiems rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, į kurią kandidatuos nemaža Sąjūdžio atstovų. Tačiau žalieji surengė dviejų savaičių užterštų pieno produktų boikotą, Sąjūdis ragino Lietuvos gyventojus išreikšti savo pritarimą Lietuvos valstybingumui, Kūčių vakarą užgesinant lempas ir uždegant žvakutes, posėdžiavo jaunimo organizacijos, katalikų Bažnyčia rengėsi leisti savo pirmąjį legalų laikraštį Katalikų pasaulis.

Suverenumo klausimas. Kai kurie gyventojai labai nusivylė Algirdo Brazausko laikysena per Aukščiausios Tarybos sesiją ir po jos; iš jo laukė didesnių žygių, tikėjosi, kad jis seks Estijos kompartijos vadovų pavyzdžiu. Neginčytina, kad Brazausko nelengva padėtis. Kol Maskva neatsisako demokratinio centralizmo, tai žmogus be Kremliaus pasitikėjimo negali būti ir nebus Lietuvos kompartijos pirmuoju sekretoriumi. Brazauskui, be abejo, buvo daromas spaudimas, kad Lietuva nepriimtų suverenumo deklaracijos. Bet ir patys gyventojai per daugis jo laukė, užmiršdami, kad Brazauskas vienuolika metų buvo CK sekretorius, tad vienas iš pagrindinių stagnacijos laikų Lietuvos respublikos vadovų. Vis dėlto Brazausko populiarumas nepalyginamai didesnis už kitų pareigūnų, kaip, pavyzdžiui, Šepečio ar Astrausko. Jis nuosaikiai kalba, net ir Sąjūdį kritikuodamas. Gal jam pasiseks atkurti partiečių pasitikėjimą savimi ir sustabdyti partijos prestižo žlugimą. Bet nereikia laukti iš jo stebuklų ir laikyti jį kokiu nors bedėmiu riteriu, kuris stebuklingu būdu patenkins ir tautos, ir Kremliaus reikalavimus. To nebus, nes daugelis lietuvių ir Kremliaus norų nesuderinami, takoskyra Lietuvos suverenumo reikalu beveik neišvengiama. Lietuvos suverenumo, iš tikrųjų, nepriklausomybės klausimas nei greitai išsispręs, nei greitai išnyks. Gorbačiovas neatėjo į valdžią, kad sugriautų tarybinę imperiją. Kremlius nepritars tam, ką laiko separatizmu. Antra vertus, įvykių ir reikalavimų logika vers lietuvius reikalauti kuo daugiau laisvės ir nepriklausomybės. Rengiami respublikinės ūkiskaitos projektai, kuriuose pabrėžiama, kad Lietuvos žemės, oras ir vanduo yra Lietuvos nuosavybė, kad sąjunginės žinybos neturi teisės nurodinėti, kas darytina. Kalbama apie kultūros ir švietimo autonomiją, nacionalinių kariuomenės dalinių steigimą. Jei Lietuvai svarbu tvarkyti savo ūkį, kultūrą ir visuomenę, tai nuoseklumas ir praktiško proto dėsningumas reikalauja, kad Lietuva ieškotų šiems tikslams įgyvendinti priemonių. Pati Lietuva turi nulemti savo vidaus ir užsienio politiką, t. y. tapti nepriklausoma.

Nepriklausomybė šiuo metu nepasiekiama. Lietuvos gyventojai tai puikiai žino. Idealas nevisada įgyvendinamas, bet jis lieka savotišku tikrovės matu, kuriuo vertinami poelgiai ir padėtis. Kol suverenumo idealas gajus, tol partijos kompromisai ir nuolaidos Maskvai bus aiškūs, ir jokios kalbos apie realistinį tikrovės vertinimą to nepakeis. Lietuvos kompartija yra aklavietėje, stengdamasi suderinti nesuderinamus siekius, ir ši dilema jai neduos ramybės.

Ateities rūpesčiai. Ūkio ir gamtos teršimo problemos negreit išsispręs, nors ir čia daroma pažanga. Ignalinos trečiojo bloko statyba nutraukiama, bet nežinia, ar visam laikui. Gruodžio pabaigoje branduolinės energijos ministras Lukoninas, pranešdamas, kad šešios branduolinės jėgainės nebebus statomos, pažymėjo, jog atsisakyta ketvirtojo Ignalinos bloko, ir trečiojo bloko statyba užšaldoma. Taigi, nėra galutinio nutarimo dėl Ignalinos, nors lengvos avarijos ir gaisrai įvyksta kone kas mėnesį. Sėkmingas pieno produktų boikotas parodė, kad visuomenė nebepakęs užteršto maisto, reikalaus geresnių produktų. Vis dažniau girdimi reikalavimai riboti maisto produktų iš Lietuvos išvežimą. Bet tai nebus lengva įgyvendinti, ypač dabartinėmis sąlygomis, kai visoje Tarybų Sąjungoje dideli maisto nepritekliai. Sunku įsivaizduoti, kad centro organai leistų Lietuvai ir kitoms ūkiškai pažangesnėms respublikoms užsidaryti savyje ir smarkiai apriboti reikalingų maisto produktų tiekimą kitoms valstybės dalims.

1989 metais bus žengiami pirmieji žingsniai ūkio autonomijos linkme. Netrūksta drąsių žodžių net valdžios pareigūnams. Spalio 9 d. paskelbtame Lietuvos ministrų tarybos projekte pažymima, kad visos įmonės Lietuvos teritorijoje yra pavaldžios Lietuvos TSR įstatymams ir pagal juos apmokestinamos. Lietuva pati sprendžia savo ūkio politiką, įveda savo valiutą, savarankiškai tvarko ekonominius ryšius su užsieniu. Bet šių planų įgyvendinimas priklauso nuo Maskvos, ir Maskva nelabai palankiai į juos žiūri. Antai net vienas nuosaikiausių Politbiuro narių Aleksandras Jakovlevas, kalbėdamasis su New York Times korespondentu pasakė, kad kai kurie pabaltiečių reikalavimai esą visiškai nerealistiški, pavyzdžiui, noras turėti savo pinigus. Bet savos valiutos neturėjimas apsunkintų pastangas plėsti užsienio prekybą. Lapkričio mėnesį paaiškėjo, kad sąjunginės žinybos pradėjo daugiau įsakinėti bendrovių direktoriams negu anksčiau. Tai tik du ženklai, kad kelias į ūkio savarankumą nebus lengvas.

Iškils dar didesnės problemos. Tarkime, kad Lietuva perima į savo rankas visas gamyklas, kurioms ir toliau reikės gauti įvairios produkcijos, žaliavų, kuro ir kitų išteklių. Šitoks žingsnis labiausiai erzintų tas ministerijas, kurios daugiausia nukentėtų, būtent tas, kurios turėjo didžiausias gamyklas ir tad neteko didelių investavimų. Ojų gera valia labai reikalinga, nes esant nuolatiniams nepritekliams, Lietuvos gamyklos turės kreiptis į šias ministerijas ar joms pavaldžias įstaigas dėl reikalingų žaliavų ar gaminių. Sunku įsivaizduoti, kad jos skubėtų Lietuvai skirti reikalingus gaminius, net, jei būtų siūlomos geros kainos. Aišku, Kremlius galėtų šias problemas pašalinti. Bet jei Lietuvos reikalavimai didėtų dėl didesnio suverenumo ar dėl kitų priežasčių, įsitemptų Lietuvos ir centro santykiai, Maskva galėtų konkrečiai parodyti pabaltiečiams, kad jų savarankaus ūkio idealas neturi realaus pagrindo. Neveiksmingų gamyklų uždarymas irgi galėtų sukelti konfliktų, ypač kai darbininkų daugumą sudaro nelietuviai. Tada kiltų priekaištai, kad ūkio persitvarkymo dingstimi mėginama išguiti nevietinius gyventojus. Šis klausimas itin opus Latvijoje ir Estijoje. Nežinia, kiek Lietuvai pasisektų gauti iš užsienio kapitalo ir kaip jai sektųsi susirasti vietą pasaulio rinkoje. Vakaruose jau yra didžiausias maisto produktų perteklius, tarybiniai gaminiai gi neatitinka pasaulinių standartų, Pietryčių Azijos tautos taip pat siūlo pigią darbo jėgą. Pagaliau ūkio reformų įgyvendinimą, ypač gyvenimo lygio kėlimą, sunkins reikalas nedelsiant sutvarkyti seniai apleistas sritis. Reikės investuoti milžiniškas sumas gamtosaugai, žemės ūkio infrastruktūrai gerinti, kultūros paminklams restauruoti ir visoms kitoms apleistoms sritims.

Šiuo atžvilgiu palankiausia padėtis būtų kultūrinėje srityje. Čia daugiausia galimybių, ir kelias į laimėjimus atviresnis. Šalinami kone visi varžtai, iki šiol riboję priėjimą prie tautos kultūrinio paveldėjimo. Pagaliau pripažįstama, kad ir išeivija yra pilnateisė tautos dalis, pasiekusi reikšmingų kultūrinių laimėjimų. Veikalai, už kurių turėjimą žmogus prieš kelerius metus būtų patekęs valdžios nemalonėn, dabar viešai spausdinami. Geriausias pavyzdys — tai buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimai. Tačiau vis dėlto atsiranda kliūčių tai dėl popieriaus stokos, tai dėl neišvystytos poligrafijos bei noro išspausdinti visa tai, kas daugiau kaip 40 metų buvo draudžiama. Valdžia duoda leidimą spausdinti knygas ir laikraščius didesniais tiražais, negu ji šiam reikalui paskiria popieriaus. Taigi Bažnyčia gali spausdinti net 100 000 egzempliorių naujo dvisavaitinio žurnalo Katalikų pasaulis, nors popieriaus gaus tik 50 tūkstančių egzempliorių. Panašiai ir su Šapokos istorija. Kitų svarbių darbų spausdinimas atidedamas net keleriems metams.

Šios didelės problemos net ir palankiausiomis aplinkybėmis nebūtų lengvai sprendžiamos, o Lietuvoje sąlygos dar nėra pačios geriausios. Valdžia pakankamai dažnai parodė, kad ją nevisiškai patenkina įvykių raida. Sąjūdžio teleforumo laikinis nutraukimas tai akivaizdžiai parodė. Bet yra ir daugiau panašių atvejų, kaip pavyzdžiui, švietimo ministro instrukcija, nurodanti, kad komjaunimo ir pionierių rūmus bei patalpas gali naudoti tik šios organizacijos, o ne naujai kuriami nepriklausomi jaunimo vienetai;

kad reikia remti tik tas moksleivių organizacijas, kurios atitinka komunistinio jaunimo auklėjimo idealą. Be to, Maskva dar gali reikalauti griežtesnių priemonių prieš augantį lietuvišką "nacionalizmą". Tačiau tauta jau pašalino nemažai kliūčių, kurios anksčiau atrodė neįveikiamos. Tautinio atgimimo išlaisvintas ryžtas ir pasitikėjimas savimi gali turėti poveikio ir ūkio sričiai.

Šiaip ar taip visa tai dar kartą patvirtina, kiek daug laimėta per tą trumpą laiką. 1987 metais šiuo laiku nebuvo rimtesnių kalbų apie suverenumą ar respublikinės ūkiskaitos įvedimą. Slaptieji Riobbentropo - Molotovo sandėrio protokolai "neegzistavo", partijos vadovai senoviškai smerkė vadinamuosius religinius ekstremistus ir buržuazinius nacionalistus. Nebuvo nei Persitvarkymo sąjūdžio, nei Laisvės lygos. Partija įsivaizdavo esanti visažinė, kone neklaidinga institucija. Šiandien ji galvoja blaiviau.
 
alt
Dalis Vokietijos lietuvių, pasitikusių kun. Alfonsą Svarinską Frankfurto aerouoste 1988 m. rugpjūčio 23 d. Iš kairės: Kęstutis Jokūbynas, vysk. dr. Antanas Deksnys, kun. Alfonsas Svarinskas ir Juozas Sabas. Nuotrauka M. Šmitienės