J. JANKAUS "TĖVAS VENANCIJUS IR JO MATILDA"

Vienas populiariausių lietuvių išeivijos rašytojų Jurgis Jankus 1988 m. išleido naują apsakymų knygą "Tėvas Venancijus ir jo Matilda". Knyga išleista "Lietuviškos knygos klubo" rūpesčiu. Viršelis dail. G. Čepaity tės. Nuotaikingą, 269 puslapių apimties knygą sudaro dvylika apsakymų, kuriuos visus jungia turtinga, sodri, gyva kalba — skalsi kaip šviežia duona su sviestu. Temų atžvilgiu rašytojas Jankus apima labai platų registrą: čia ir senasis Lietuvos kaimas bei jo tiesūs, dori ir nuodėmingi žmonės; tai ir Amerikos miestai, istorinės problemos; painūs vyrų ir moterų santykiai; politika, prisiminimai, sapnai. Apsakymo "Juanita" herojė — juodaodė mergina, kurią rašytojas parodo kaip dorą, darbščią, ambicingą asmenybę. O apsakyme "Žemaičių laikrodis" užtinkame realybėje egzistuojantį pasakotoją — herojų dailininką A. Dargį. Rašytojo Jurgio Jankaus apsakymų knyga "Tėvas Venancijus ir jo Matilda" maloniai skaitoma ne vien todėl, kad autorius puikiai, meistriškai valdo žodį, bet ir sumezga intriguojantį siužetą, dažnai su itin įtempta kulminacija. Rašytojas apdovanotas neabejotinu jumoristo talentu, tad juokais ir pusiau anekdotinėmis nuotaikomis prisodrinti apsakymai tampa ypač paveikūs. Pusiaušypsnio, atviro juoko gaidelė jaučiama beveik visuose apsakymuose, netgi pačiose netikėčiausiose sandūrose, antai kaip apsakyme "Barborytė", kur net mirtis stebėtinai subtiliai suderinta su šposavimais. Tokias situacijas gali sukurti tik neeiline fantazija apdovanotas rašytojas. Apsakymo "Barborytė" herojė prieš savo mirtį staiga prisimena pirmąją povestuvinę naktį, ją apima pašėlęs juokas, ir Barborytė didžiausiai kaimo davatkai labai žmogiškai išaiškina savo ryšį su Dievu ir jo sukurtu pasauliu. Makabriškas apsakymas be pavadinimo tik su klaustuko ženklu. Jo herojė Onutė suvalgydina savo vyrui Mindaugui jo pirmosios žmonos palaikų pelenus, norėdama tokiu būdu atsikratyti ją persekiojančios konkurentės, kuri net mirusi nenori palikti ramybėje jos meilės. |domus apsakymas "Užmiršta nuodėmė", parašytas monologo forma, herojus pasakoja savo pergyvenimus nesančiai, tik įsivaizduojamai moteriai. Skundžiamasi karčia buvusio tremtinio dalia: "Juk žinai, kiek anais laikais turėjau gerų draugų, rodėsi, amžinų bičiulių. Grįžęs tuoj kelis aplankiau. Nebepažįsta". Ir toliau tęsia: "O kodėl taip? Praėjo kelios dienos, kol suvokiau, kad ne jie, bet aš. Aš juk "beklasės" visuomenės parijas, pažymėtas gulago ženklu, kurio pats negali nusitrinti, bet juo gali sutepti kitą. O kas nori būti suteptas pateptŲių bendruomenėje?" Apsakymas perjunktas nostalgija Lietuvai, gal dėl to kiek suidealizuojamas Baltijos pajūris — apsakymo herojus pamena jį kaip vieną tyriausių gamtos kampelių. Deja, šiuolaikinis paplūdimys prie Baltijos — pati užterščiausia zona, pavojinga net maudytis. Įspūdingai sukomponuotas apsakymas "Sukalkėjusi percepcija ar?", kuriame keliautojas susapnuoja išmintingą pakeleivį žydą, aiškinantį Lietuvos nesėkmes. Tačiau pačios svarbiausios Lietuvos negandų priežasties herojus taip ir nesužino, nes jį pačioje įdomiausioje vietoje pažadina traukinio palydovas. Visa istorija taip užintriguoja, kad ir skaitytojui lieka nutraukto, labai svarbaus ir pranašiško sapno nuotaika. Apsakyme "Melskis, kad numirtum pirmas" vaizduojami du kaimynai, kaimiečiai lietuviai, kurių vienas įkūnija žmogaus dorą, o kitas — niekšybę. Dramatiška, veik mistiška apsakymo atomazga suteikia daugiau erdvės apmąstymms. Nors visi apsakymai gerokai vienas nuo kito skiriasi, kiekvienas sukirptas vis kitaip, vis kitokiu rakursu, tačiau perjuos visus lygia realistinio pasakojimo srove teka rašytojo J. Jankaus neišsenkanti vaizduotė, išmonė, stiliaus bei minties brandumas. Apsakymų veikėjų charakteriai įsimena ilgam, prie jų keistų, dažnai komiškai tragiškų likimų vis norisi sugrįžti, suprasti kažką daugiau, negu perskaityta. Tą skaitytojo norą sugrįžti kelia gilios, talentingai parašytos knygos.