EILĖRAŠČIAI Spausdinti
alt
A. Kezio nuotrauka

Artojo Krikštas

Naujas Dievuli, ar iš tikro duosi
man gerą metą, rudens derlių dosnų,
kad išmaitinčiau būrį savo našlaičių,
be motinos,
kurią pribaigė šalčiai,
kai vienintele šiurkštaus milo sermėga
užklojau šeštą naujagimį
ir jis ramiai užmigo,
o ji, nabagė, jau daugiau neatsikėlė,
dievo Perkūno gojuose jos dabar vėlė,
medeliais ošia,
lakštingėle gieda,

gi man Valdovas užkrovė naują bėdą,
apkrikštijo,
kvapniais aliejais tepė,
naujo tikėjimo maldas išmokti liepė,
marškinius užtai vilnonius
padovanojo,
man vargdieniui žadėjo žemės rojų

O aš galbūt tą rojų kaip savo ausis matysiu,
todėl dievą Perkūną
iš molio nusilipdysiu,
ir atsiklaupęs šitaip jį prašysiu: —
saugok, kaip saugojęs, mano vaikelius,
laukus, namus mano,
pievas ir gyvulėlius ...
Kur man ten brangius marškinius nešioti,
kad nors žagrelę naują man padovanotų ...

O mano kaimynas Mankąs neiškentęs
atsivedė pas Valdovą pačią savo,
vaikų visą penketą, —
kai neužteko marškinių jiem,
tada Valdovas,
nužvelgęs nuogus pilvukus jų, nusimovė
žiedus nuo pirštų visų,
ir apsiaustą, auksu išsiuvinėtą,
metė po kojų Mankui, tardamas iš lėto: —
kolei šių vargšų neaprengsiu, nepamaitinsiu,
aš jokio aukso, brangenybių
į rankas neimsiu ...
 
Taigi, Dievuli, gal aš ir išmoksiu
tą Tėve Mūsų melstis, ir žegnosiuos,
jei padarysi, kad Tavo šventą žodį
gerais darbais Tavo broliai parodys ...
Tu atnešei mums taikos balandį,
o broliai Tavo vien peilius
galanda,
kalaviju ir kartuvėm grasina,
barbarais ir netikėliais vadina,
šventas girias ir ąžuolynus kerta,
neša ne taiką,
o kančias ir mirtį ...

O kad vasario šaltyje dėl rūbo vilnonio
iš tolimų pasviečių bėgom vargšai žmonės,
Tavo broliai tokia keista kalba prašneko,
kad, nors pasiusk, mes nieko nesupratom, —
ir tie vardai naujieji —
Petras, Marcijonas,
Povilas, Antanas, Jokūbas, Jonas,
vietoj gražių pagoniškų
Alkio ir Daujoto,
Skirmanto, Gineičio, Kerniaus ir Karijoto . . .
O vietoj Girdenės, Rusnės ir Žemynos
krikštija Daratom, Marijom, Kotrynom ...

Argi žinot mums,
kas tas Annus Domini
Milesimus Tricentesimus Octuagesimus Septįmus,
ir kas tos privilegijos trys,
duotos mums Valdovo,
ir kaip mes garbinsim Tave septyniose
šventovėse, —
ar mums žinot, kad po šešių šimtų metų
dar vis Tavęs nebūsime supratę,
kad mūsų vaikų vaikų vaikams
nebus ramybės,
reikės drebėti dėl jų gyvybės,
kad brolis brolį išduos,
Tavo tikėjimą praradę,
klūpos prieš naują dievą,
naują vadą ...

O aš, Dievuli, jeigu gyvensiu taip,
kaip Tu mus mokai,
negarbinsiu žalčio, raganų, gyvačių, kaukų,
nevogsiu, nepaleistuvausiu,
nemeluosiu,
ir savo dešimtinę kasmet atiduosiu,
o jokių privilegijų, jokių mandrysčių
Tavęs aš niekad prašyti
nedrįsčiau,

žinodamas, kad Tu taip užimtas, pavargęs,
— šitiek tikėjimo naujų darbų,
žemę ir dangų visą valdyti turi,
ir su Perkūnu sąskaitas dar suvest,
ir dangiška duona
pamaitint vargšą artoją, mužiką,
poną,
ir prasiskolinusį šunponį bajorą ...

Tai tik prašau, išpildyk mano vieną norą,
Dievuli naujas,
atsiųsk man kitą žmoną,
kad būtų mano vaikeliams
motina,
kad našlaitėlius padėtų man
auginti,
o aš galėčiau prisiglaust prie jos,
ją apkabinti
savo sunkioj siratos valandoj   

... Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
H. Radauskas

Austėja

Niekas manęs neprikėlė
iš palaidotų šimtmečių
mito,
Praamžiaus sodai
išnyko,
užgriuvo takai
į stebuklų
vietą   

Tavo kūdikis geria pasaulį
kaip midų,
liūdnu balseliu
prašo Pasakos,
Aukso sviedinį — Saulę
apglėbęs rankutėmis,
tebelaukia jos
Anapus   

Tu paguldei jį
šalia dūzgiančio avilio,
svetimos žemės pievoj,
prie ošiančio miško,
pasodinusi gėlę Šunskų jam
lietuvišką,
o man rožę geltoną
tarp bičių ir peteliškių   

2
Kur šviečia Vilniaus žiburiai
kerėtojai,
stebuklų miesto
rūpintojėliai,
kur akmenys gieda
šermeninę,
kamanė bitė avilio
neieško,
kur svetimam lizde
Gegutė
kukuoja bepročių
sindromą,

alt
Austėja — Šeimų globėja

Užnuodyto nektaro
negerk, Austėja,
į mėlyną dangaus
paletę,
kūrėjo rankomis išaustą,
į Saulę,
į beržo sulą lėk,
sparnuotoji,
kur atsigėrus
neužmigsi
amžinu pasmerktųjų
miegu   

3
Šiltoje tavo motinos
rankovėje,
parneštoje iš tolimojo
Sibiro,
su duonos trupinėlių
rožančiumi,
Kūčių vakaro
skepetaitėje
atnešu šventą
aukuro žvakę
įžiebti pirmai
Katedros mišparų ugniai
drauge su vaidilutėmis
ir Dievo
Angelu

4
Išlaisvinta iš ledo,
kryžiažodžių gadynės,
iš akmeninio laiko
sienų,
karčiu medum girdyta
Prokrusto lovoje,

vaško laivu atplauk,
vijoklių tiltu
ateik,
atnešdama mums stebuklingąjį
geluonį,

kad neuždustų sielos
tarp laurų
ir vėliavų,
išsaugotų naftalinu kvepiančioj
kraitinėj skrynioj   

Šiame ir 185 psl. — Magdalenos Stankūnienės medžio raižiniai: lietuvių tautosakos deivės.
alt