EILĖRAŠČIAI |
A. Kezio nuotrauka Artojo Krikštas Naujas Dievuli, ar iš tikro duosi man gerą metą, rudens derlių dosnų, kad išmaitinčiau būrį savo našlaičių, be motinos, kurią pribaigė šalčiai, kai vienintele šiurkštaus milo sermėga užklojau šeštą naujagimį ir jis ramiai užmigo, o ji, nabagė, jau daugiau neatsikėlė, dievo Perkūno gojuose jos dabar vėlė, medeliais ošia, lakštingėle gieda, gi man Valdovas užkrovė naują bėdą, apkrikštijo, kvapniais aliejais tepė, naujo tikėjimo maldas išmokti liepė, marškinius užtai vilnonius padovanojo, man vargdieniui žadėjo žemės rojų O aš galbūt tą rojų kaip savo ausis matysiu, todėl dievą Perkūną iš molio nusilipdysiu, ir atsiklaupęs šitaip jį prašysiu: — saugok, kaip saugojęs, mano vaikelius, laukus, namus mano, pievas ir gyvulėlius ... Kur man ten brangius marškinius nešioti, kad nors žagrelę naują man padovanotų ... O mano kaimynas Mankąs neiškentęs atsivedė pas Valdovą pačią savo, vaikų visą penketą, — kai neužteko marškinių jiem, tada Valdovas, nužvelgęs nuogus pilvukus jų, nusimovė žiedus nuo pirštų visų, ir apsiaustą, auksu išsiuvinėtą, metė po kojų Mankui, tardamas iš lėto: — kolei šių vargšų neaprengsiu, nepamaitinsiu, aš jokio aukso, brangenybių į rankas neimsiu ... Taigi, Dievuli, gal aš ir išmoksiu tą Tėve Mūsų melstis, ir žegnosiuos, jei padarysi, kad Tavo šventą žodį gerais darbais Tavo broliai parodys ... Tu atnešei mums taikos balandį, o broliai Tavo vien peilius galanda, kalaviju ir kartuvėm grasina, barbarais ir netikėliais vadina, šventas girias ir ąžuolynus kerta, neša ne taiką, o kančias ir mirtį ... O kad vasario šaltyje dėl rūbo vilnonio iš tolimų pasviečių bėgom vargšai žmonės, Tavo broliai tokia keista kalba prašneko, kad, nors pasiusk, mes nieko nesupratom, — ir tie vardai naujieji — Petras, Marcijonas, Povilas, Antanas, Jokūbas, Jonas, vietoj gražių pagoniškų Alkio ir Daujoto, Skirmanto, Gineičio, Kerniaus ir Karijoto . . . O vietoj Girdenės, Rusnės ir Žemynos krikštija Daratom, Marijom, Kotrynom ... Argi žinot mums, kas tas Annus Domini Milesimus Tricentesimus Octuagesimus Septįmus, ir kas tos privilegijos trys, duotos mums Valdovo, ir kaip mes garbinsim Tave septyniose šventovėse, — ar mums žinot, kad po šešių šimtų metų dar vis Tavęs nebūsime supratę, kad mūsų vaikų vaikų vaikams nebus ramybės, reikės drebėti dėl jų gyvybės, kad brolis brolį išduos, Tavo tikėjimą praradę, klūpos prieš naują dievą, naują vadą ... O aš, Dievuli, jeigu gyvensiu taip, kaip Tu mus mokai, negarbinsiu žalčio, raganų, gyvačių, kaukų, nevogsiu, nepaleistuvausiu, nemeluosiu, ir savo dešimtinę kasmet atiduosiu, o jokių privilegijų, jokių mandrysčių Tavęs aš niekad prašyti nedrįsčiau, žinodamas, kad Tu taip užimtas, pavargęs, — šitiek tikėjimo naujų darbų, žemę ir dangų visą valdyti turi, ir su Perkūnu sąskaitas dar suvest, ir dangiška duona pamaitint vargšą artoją, mužiką, poną, ir prasiskolinusį šunponį bajorą ... Tai tik prašau, išpildyk mano vieną norą, Dievuli naujas, atsiųsk man kitą žmoną, kad būtų mano vaikeliams motina, kad našlaitėlius padėtų man auginti, o aš galėčiau prisiglaust prie jos, ją apkabinti savo sunkioj siratos valandoj ... Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu. H. Radauskas Austėja Niekas manęs neprikėlė iš palaidotų šimtmečių mito, Praamžiaus sodai išnyko, užgriuvo takai į stebuklų vietą Tavo kūdikis geria pasaulį kaip midų, liūdnu balseliu prašo Pasakos, Aukso sviedinį — Saulę apglėbęs rankutėmis, tebelaukia jos Anapus Tu paguldei jį šalia dūzgiančio avilio, svetimos žemės pievoj, prie ošiančio miško, pasodinusi gėlę Šunskų jam lietuvišką, o man rožę geltoną tarp bičių ir peteliškių 2 Kur šviečia Vilniaus žiburiai kerėtojai, stebuklų miesto rūpintojėliai, kur akmenys gieda šermeninę, kamanė bitė avilio neieško, kur svetimam lizde Gegutė kukuoja bepročių sindromą, Austėja — Šeimų globėja Užnuodyto nektaro negerk, Austėja, į mėlyną dangaus paletę, kūrėjo rankomis išaustą, į Saulę, į beržo sulą lėk, sparnuotoji, kur atsigėrus neužmigsi amžinu pasmerktųjų miegu 3 Šiltoje tavo motinos rankovėje, parneštoje iš tolimojo Sibiro, su duonos trupinėlių rožančiumi, Kūčių vakaro skepetaitėje atnešu šventą aukuro žvakę įžiebti pirmai Katedros mišparų ugniai drauge su vaidilutėmis ir Dievo Angelu 4 Išlaisvinta iš ledo, kryžiažodžių gadynės, iš akmeninio laiko sienų, karčiu medum girdyta Prokrusto lovoje, vaško laivu atplauk, vijoklių tiltu ateik, atnešdama mums stebuklingąjį geluonį, kad neuždustų sielos tarp laurų ir vėliavų, išsaugotų naftalinu kvepiančioj kraitinėj skrynioj Šiame ir 185 psl. — Magdalenos Stankūnienės medžio raižiniai: lietuvių tautosakos deivės. |