ŽEMAITYTĖS MONOGRAFIJA APIE GALAUNĘ Spausdinti
"Ką žmogus sugeba, ką pajėgia padaryti, tas ir lieka žmonijai ar savo kraštui. Ką aš pats laikau vertingiausia savo gyvenime padaryta — tai mano darbas muziejuje, darbas su liaudies menu..." Šitaip pasisako Lietuvos menotyros ir muziejininkystės veteranas universiteto profesorius Paulius Galaunė Zitos Žemaitytės parašytosios monografijos priešlapyje. Autorė gyvena Vilniuje, parašiusi kelis veikalus ir daugelį straipsnių. Jos naujausios knygos metrika tokia PAULIUS GALAUNĖ. Zita Žemaitytė. Vilnius 1988. "Vagos" leidykla, 1988. Recenzavo Irena Kostkevičiūtė ir Viktoras Liutkus. Dailininkas Saulius Chlebinskas. 248 psl.; 52 psl. iliustracijų tarp teksto psl. 96 - 97. Tiražas 6,000, kaina 2.80 rb.

Knyga tematiškai suskaldyta į daugelį skyrelių maždaug chronologine seka. Tie biografijos skyreliai apibendrinti antraštėmis, kurios apibūdina plačiašakį, derlingą Galaunės gyvenimą: Ilgo kelio pradžia, Didelių darbų priešaušriuose, Kultūros turtais besirūpinant, Platėjantys veiklos barai, Muziejininkystės puoselėtojas, Pedagoginis darbas, Bibliofilas, kolekcionierius, XXVII knygos mėgėjų draugija, Dailėtyrininkas - muzeologas, "Daug ką nusinešiau su savimi..." Priede bibliografija, santraukos rusų ir anglų kalbomis, pavardžių rodyklė. Sis Žemaitytės veikalas yra ne tik pasižymėjusio lietuvių kultūros veikėjo biografija, bet ir gilus, platokas žvilgsnis j profesorių Galaune supusius žmones, įstaigas, organizacijas. Tai yra Nepriklausomosios Lietuvos, jos prologo ir epilogo kultūrinio gyvenimo panorama.

Iš knygos išnašų matyti, kad autorė pradėjo apklausinėti profesorių nuo 1983 metų, kada jam buvo 93 metai. Žmona Kazimiera Galaunienė ėmė užrašinėti savo vyro prisiminimus daug anskčiau ir perdavė autorei. Ir paties profesoriaus palikta nemaža biografinių užrašų. Žemaitytė pasinaudojo Galaunės asmeninių laiškų, dokumentų ir fotografijų archyvu, o taip pat susirado medžiagos viešuose archyvuose. Jos dėstymas nėra sausas faktų registravimas, o sklandus žodingas pasakojimas. įdomu skaityti kaip mokslinį veikalą, bet kartu suteikia estetinio ir emocinio pasitenkinimo. Gausioje pavardžių rodyklėje užtinkame kelias dešimtis asmenų, po karo pasitraukusių į Vakarus. Derėtų ištaisyti tris klaideles varduose: 159 psl. turi būti ne A., o J. Puzinas; 157 ir 243 psl. ne J., o V. Švipas; 237 psl. ne G., o S. Gimbutaitė, kaip teisingai parašyta ps. 54 (Sofija).

Iliustracijų įtarpas — ištisas albumas. Čia matome žmonių ir vaizdų fotografijas, siekiančias 1903 - 1907 - 1910 metus ir daug vėlesnių. Yra dokumentų bei laiškų faksimilių, Pauliaus Galaunės grafikos iš 1913 - 1914 metų, jo sukurtų viršelių knygoms iš 1919 - 1930 metų, ekslibrisų pavyzdžių. Kai kurios iliustracijos, kaip ir atitinkamos teksto vietos, yra vertingas įnašas lietuviškos knygos istorijai, kurią puoselėjo profesorius Galaunė.

Recenzijoje norėtųsi kai ką pakritikuoti, bet neišeina, kai už darbą reikia rašyti penketuką. Vis dėlto pasiūlyčiau pora papildymų profesoriaus Galaunės biografijai. Knygoje mažoka apie jo privatų gyvenimą: santykius su šeimos nariais, asmeniškas draugystes, laisvalaikio pomėgius. Didžiųjų žmonių biografijose nevengiama ir kasdieniškų temų. Vieną tokį laisvalaikio užsiėmimą, vėliau pagelbėjusį Galaunei ir jo profesiniame darbe, galima paminėti. Iš Viktoro Gulmano straipsnio "Aušroje" (Seinai, 1988, nr. 4) patiriame, kad prof. Galaunė jam pasakojęs apie fotografavimą (cituoju):

"Buvo taip. Peterburge 1904 - 05 metais vienas pažįstamas mano gimimo dienos proga "užfundijo" aparatą 9 x 12 su dumplėmis ir stikliniais, leisdamas pačiam išsirinkti modelį. Parduotuvėje parodė, kaip juo naudotis, nustatyti linkmę, diafragmą, davė instrukciją. Štai ir visa mano fotografijos "mokykla"... Kol buvau nevedęs, viską pats darydavau. Kaip būdavo įdomu stebėti, kada popierių mirkai, mirkai, o po kiek laiko, žiūrėk, ir išlenda koks paveikslėlis ar pažįstamas veidas. Negatyvus gerai užfiksuodavau ir dar geriau stengdavausi išplauti. Ir Tamsta taip daryk. Pasakysi paskui ačiū". Profesorius ir senatvėje laikė namie du gerus foto aparatus: žmonos dovanotą "Zenitą" ir dukters "Roleifleksą". Geresnę "Leicą" buvo išmainęs į lašinius vokiečių okupacijos metais.

Antrasis mano siūlomas papildymas būtų Galaunės dėmesys išeivijos darbams ir gana gausi korespondencija su JAV pažįstamais. Jam patikdavo gauti iškarpas iš išeivių spaudos apie menininkus, parodas, o kartais pasisekdavo gauti ir knygų. Žinoma, toji biografijos dalis buvo tabu prieš persitvarkymą, kada buvo parašyta monografija. Profesorius nepagailėdavo laiko atsiųsti Amerikon geresnių knygų, kuriose ir jis rašydavo, ar šiaip jau atrodė vertos kitiems parodyti. Savo laiškuose jis daug vietos skirdavo naujų knygų pasirodymui, sunkumams jas įsigyti (kaip mat nebelikdavo parduotuvėse), kliūtis naujiems veikalams paruošti.

Galiausiai pastaba knygos redaktoriams, kalbos korektoriams ar gal leidyklos direktyvoms: kodėl prie pavardžių Galaunė, Čiurlionis ir kitų labai žinomų įkyriai kartojamos vardų raidės P. ir M. K.? Pabandykite garsiai skaityti tokius puslapius. Rašant apie žinomus žmones, kaip Goethe, Dostojevskis, Valančius, Basanavičius nekartojamos jų vardų raidės. Pavyzdžiui,šios monografijos recen-zentės Irenos Kostkevičiūtės parašytame veikale "Jonas Švažas" (išleista Vilniuje 1985 m.) tekste rašoma tiesiai Švažas, o ne J. Švažas. Sklandžiau skaityti. Zitos Žemaitytės labai rūpestingai ir nuosekliai parašytosios monografijos PAULIUS GALAUNĖ sprageles galima 100% atleisti jau vien dėl to, kad suspėta užbaigti knygą ir parodyti ją seneliui profesoriui vos pora mėnesių prieš jo mirtį (Kaune 1988 m. spalio 18 dieną). Tai buvo jam tikrai užsitarnauta paguoda ir pagarba.