Agatė (ištrauka iš leidžiamo veikalo) Spausdinti
Parašė Orintaite Ptetronele   
(Ištrauka iš NIDOS Londone leidžiamo veikalo
"Ąžuolo želmuo")
Magrė plepi, kaip suktuku pavirbinta ritė. Apkūniai drūkta, krūtininga mergina pačiame liepsnos amžiuje. Skruostai dailiai šlakuoti, o sultingos lūpos mažne vyšniomis purpsta. Tarpiai stambi ir sveika, it ropė. O jukli, nelyginant meleta pavasarį: jei kas kiek - tuojau gva, gva, gva suluzgena pilnu paliaukiu, smagiai įsikvatodama.
Čionai prie molės giminėje ūkvedžio nutremta - bausmė dėl palaido liežuvio, niekaip neapval-domo plepalo.
Betgi merga, riebiai apvalaina ir stamantri, anei pypt nenusimena. Žino, tiktai laikinai. Agi tos didžiulės rankos, gyvos kultuvės, netrukus bus reikalingos kitiems darbams. Kas nežino, juk jos raumenų jėga daugiur vyrišką petį atsveria, o tai brangus daiktas šiame kumetyne - bemaž vienų moteriškių šeimynoje. Tokia čia praskydusi ūkė: vištos, antys ir žalmargės. Na, ir triūsi-kės mergos. Net gaidys ir gaigalas - lyg tiktai druskai, vos po vieną į visą pulką.


Prie girnų stypsoti ir sąmalo bėralą arba kiaulėms dirsių pradus burzginti - ne tiek būtų sunku, kiek įkyru. Vajetus, kaip atgrasu! Tas pat ir tas pat be atvangos, nuo gaidgystės ligi patamsių. O nevalia nė ilstelti: vos paliauji girnom brūžinti, ūžesys prigęsta - senė ūkvedė ir at-kleksi bumbėti su barniu... Į šunies dienas išdeda. Ji vis čia kur netoliese šliurinėja. Ir trū-nuk juodoje atkampėje užsklęsta, kaip kalėjime: nei tau pažmonio anei pašnekos su kuo - ilgainiui gali nebyliu pavirsti. O alkūnę tolydžio mataru vejojant, dešinė ligi pat peties apstyra, net akys apžilbsta, prietemoje vis į tą patį suodiną plyšį sienoje besnapsant. Kojos apsunksta, tarsi stuobrinės dalbos, asloje neatplėšiamai įsmegusios.

Antrame pasienyje - Agatė. Jaunutė ir liaunai liesa, it nendrelė. Alsiai linguoja pasidūs-čiodama Drie kitu girnų.
Magrės liežuvis tarškus, kliuga ir plekši be perstojo, kaip šimtatrynis. Bet ji gero būdo, širdis moteriškai minkšta. Iš tiesų, juk jai gailu šitos pyplelės: ji dar puspiemenė, toji Agate, o žiūrėki, gujama į darbus kaip suaugėlė. Todė-liai sumoja kvailutę mergiščią pamokyti:
— Merguže... Žalia tebesi, gudrumo nė per plauką. Nenutuoki gyvenimo. Amžinai reikia ūkvedžiui aklinai nusilenkti ir įtikti. Tuomet švilps tau dienos, kaip sviestu pateptos . . .
— O pati — bene labai jam įtinki? — atblaš-kia buką žodį jauniklė, vis tokia nešneki, murk-lom užsikiautusi ir surūgusi, o ir dyglėta, nelyginant ežys.
— E, gva gva gva, merguže! Aš tai aš! Tavo snapas kaip žvirblio padaigio — niekados neprilygs, nė nebandyk,- griozdžiu balsu nusikvatoja Magrė, net plati krūtinė suliula, tarsi vėtoma drebučių gelda. — Agi ašen tyčiomis, ar nesupranti? Kartais tokiu nuobodžiu panyžta liežuvis, nebegaliu! Šaipalo šepečiai gomurį sukutena, nors mirk, neištversi! Imu ir lepteliu tam švarp-ladančiui po nosimi kokį karvės kepalą... Ar ne gražu, kai senis niršta, į kiaurą duobutę bakstelėtas! Gyva pramoga. Čionai pas mus taip smaugtinai nyku, sakytum kapinynas. Dievo užmirštas ir kipšienės užkeiktas kampas. Juoba mums, jaunoms, anei doro vyriškio visame kieme, anei akį kuo pakutinti . . . Tai aš bent tąjį sukežėlį tyčiomis pabruzdinu - nors juoku atsigaivini, liežuvį pasigalandi. Betgi tu, tokia smilgužė, vijū-nėlis, neiškentėsi ilgai šitaip susti giminėje. Džiova susmilksi... Ir už ką čionai tave įkišo?

V.Vizgirda   Peizažas (akrilis, 1971)

Agatė tyli atkakliai, anei kukt.
— Už ką gi, sakykis, tikrai? Ar man nepatiki? - neatstoja tarškale malikė.
— Aš čia nieku nepatikiu.
— E, nesipūsk, kregžduže, reikia kaip nors krutėti žmogui. Sako ir šuva pripranta prie savo pasaito. Gerai - negerai, vis viena kitaip nebus. Ažinai, merguže, prieš vėją nepapūsi.
— O aš nepriprasiu,- niauriai atšauna jaunoji mergina. — Vergauti...
Ė, gva gva gva, žiopla galvužėle . . . Sakau
tau, prieš vėjus nepūsčiok, o tai dar pati atpakalią sėdyne į klaną įsitūpsi. Saugokis, kad pikčiau neįsižagtum. Jeigu geruoju, ažinai, tau senoji džiūsna ir smagesnį triušelį pakiša: prie plunksnų plėšymo ar vilnų kedenimo, prie verpalo.
Arba pieninėje prie varškės su sūriais, slaptom ir gardėsio kąsnį nučiumpi. Visur geriau nei šioje skylėje kirmyti. Ir stumtumei sau dienas apsikentu-si, nors ir su peršuliu širdužėje.
— Kvaiša tu Magre, neišmanai nė krislo . . . Ne darbas mane mygia, bet - prievartos baudžiava,- prasiveržia užčiauptas atvirumas iš Agatės lūpų, ir akys piktu grauduliu sumirkčioja. — Namie ir akmenis kilnoti jėgčiau, regis nebūtų sunku.
— Ė, žuvute... Užmiršk tuos namus, galvai bus sveikiau. Jeigu sykį atgabeno čionai, tikriausiai nebegrąžins atgalios. Kakta sienos nepradauši, aguonos galvele, sakau nuo širdies.
— Aš... pabėgsiu!
— Ė, kle kle kle!— širdingai suklegena linksmuolė didmergė iš visų vidurių, net baltutis pagurklis luzga. — Pliaukši, mergužyte, lyg iš kielės pasiskolinusi. Tik jau nebandyk bėgti, paik-šele, nuo širdies patariu. Aš gi tau gero noriu, pamokyti žalią žąselę. Kurgi benubėgtumei? Girios ir raistai visose pusėse, akivaros be dugno. Tankynėse vilkai stūgauja. O, ažinai, bėglius tuojau sučiumpa, kaip bematant, lyg triušį už kulnies... Įtupdys rūsyje žiurkių penėti.
Grandimis priveržia, geležimi prirakina. O tenai, tamsyje, drėgnai trošku, sienos mūsais pridvokę, vorai nuo lubų kabarojasi. Pusbadžiu nusigaluoja kaliniai, žaizdomis supūsta, peles grauždami nustimpa... Iš proto išsikrausto kiti...
— Jeigu negalvočiau ištrūkti - jau šiandien proto netekčiau,- murmtelia mažne pro ašaras Agate ir vėl užsičiaupia.

Senis skerdžius sausu liežuviu seilę graibo, jau alkį pajutęs. Ir galvoja apie tik ką pamelžtą pieną su duonutės žiaunele - vai, būtų gardus skanėstas. S visto, ne, niekados jam neužtepa. Vien sūrio jei kada pakiš senoji ragana, lyg pasigerindama: uolakmeniu įdžiūvęs, it nuo maro metų atlikęs, tie keli dantys niekaip neįskelia, nebent sučiulpi lauke strapinėdamas, per pusdienį žįs-damas.

Trobos galu pro giminę pravėžlindamas, Keršis truputėlį stabtelia, įsiklauso molės ūžesio. Siauro langelyčio šoninė lenta per porą pirštų atstumta, kad oro įleistų ir ilgėliau nereikėtų malėjoms žiburio žiebti.

Pro plyšį kerdžiaus akis susiduria su jaunos malikės žvitriu vyzdžiu. Jis atsikrenkščia kosėdamas, pasprengsi dar ir - švokšliai praburba pro senatve nušepusią barzdą:
— Miške... Buvo... Rytoj dar... - ir, lyg niekur nieko, nuklibena savojo kelmo linkui, kur netrukus jam atkišamas apkiužęs kaušas su šilta kruopiene.
O giminėje Magrė, naujos pašnekos išalkusi, tučtuojau užsipuola:
— Aguže, ką tau kerdžius lyg sakė?
— Eik tu, supaisysi seno daikto, ką po no-sia vapalioja, — rūgščiai atsimeta mergina.
Bet anoji įsityžta ir, nelyginant dienė kulnin prikibusi, neliauja kamantinėti:
— Nesigink, Aguže, tikrai ką bliurbtelėjo tas raišakojis. O vėpsojo tiesiog į tave,
— Nesigink Aguže, tikrai kažin ką bliurbtelėjo tas raišakojis. O vėpsojo tiesiog į tave, mačiau, nors kažin kaip spirtumeisi...
— Gali būti. Aną dieną paklausiau jo, ar neužtikęs kur lapės urvo pakelmėje. Tai, turi būti, šiandien ką atrado bežioplinėdamas paskui žalmargių uodegas. Gal kada kokį lapiuką parsineš užantyje užsiglaudęs - mums parodyti. Labai čia man svarbu tokie niekai.

Vėlek abidvi suka linguoja tylomis. Vakaropi jau pusėtinai apilsusios, nosys nuovargiu nukne-bintos. Kojos kaip molio luitai. Viena paguoda, dienulė šiaip taip baigiasi - bus drungno viralo šaukštas ir saldus miegas.
Smailus jaunaties piautuvėlis slysta pro gauruotą debesį, kai Agate, tamsiom kopėčiom atlipusi į antlubės palėpę, žvilgteria pro langelio briauną laukan.

Neramu. Visai nesikursto snaudulys. Kitos mergės beregint sulenda į šiurkščius guolius, už valandėlės pasigirsta lengvas šnarpštimas.

Agatei taipogi sąnariai sunkūs, alsiai nusikamuoja prie girnų. Pusiau gulom susiriečia migyje, užsimerkia ir - bando snūdintis. Bet vis atgal atlenda tie trumpi Keršio žodžiai: iš tikrųjų, kė jis tenai pašvapsėjo?

Miške... Buvo! Kas gi tenai galėjo būti? Daug visko, ar supaisysi. Bet regisi, jai vienai tetaikė tuos porą žodžių, kone į akį smeigdamas? O gal taip tiktai pasivaideno? Kokia aš kvailelė...
Mergaitės mintys raizgosi aklais spėliojimais. Užplūsta keistas sumišimas - lūkesčių ir abejojimų maišatis. O gal dar ją kas išgelbės? Ir grįš jinai namolio...

Jauna vaizduotė nuskrenda į anas nepamiršdamas vietas (dabar jos daug, daug mielesnės), kur nuo mažens takai basom nulakstyti, sode lazdynai nulaipioti. Ir visa tenai - net žemė tarsi motinos delnu šiltai glosto. Kiemo velėna jaukiu šnaresiu guodžia...

O šičionai dabar? Amžinai nuo saviškių atskirta, kaip liepa išrauta, dykumoje vystanti.
Susigūžia ankštame palėpės guolyje ir aptirpsta širdgėlos alpesiu: ak, ji čia lyg žąsis ląstoje apvožta. Suima graudumas — standžiai sukanda dantis, kad nepražliumbtų balsu...

Tyliai raudodama, smunka į dar šiurpesnę nevilties kiaurymę: niekas, ničniekas neištrauks tavęs iš šio kalėjimo... Jaunystė ir visas gyvenimas pražuvo...

Pabėgti? Bet - kaip? Niekas nepagelbės...
O, regisi, ir vargą vargti, svetimų nagų baudžiavoje skursti šimtą sykių būtų šviesiau, jei žinotumei, kad kas nors tave dar mirii ar ilgisi. Išgelbėti bando...

Ne, niekas. Ir tu, vieniša vergė, ilgas dienas spurdėsi, kolei nusigaluosi... Verčiau numirti!
Graudulys taip įsisiūbavęs, miegai visiškai nu-silaksto. Nuoskaudos nerimas traukia veržtis iš siauros palėpės laukan: kaip linksmi paukščiai pakraigėm nuplasnoja, kaip vabzdžiai nuzvimbia vėju... Deja, tu gi neturi sparnų...
Pastogėje sukrebžda pelė, šiaudo kamblį krimsdama. Nuo kiemo pusės iš sodo gilumos klyktelėja apuokas, net pagaugais nugarą nuveria. Protarpiais tvarte koks gyvulys subarbena saito medgaliu. Ir vėl nebyli nakties tuštuma. Ausis ap-spengianti, mintį nusmaugianti kurčia tyla.

Mergina vis dar klausosi. Tarytum girdi, kaip visas gyvenimas laiba gija prasklendžia pro šalį ir - negrįžtamai dingsta nykumoje... O jinai - gyva palaidota, vien iš kapo duobės težvelgia į didelio ir baisaus pasaulio naktį...