KNYGOS APIE MIKALOJŲ KONSTANTINĄ ČIURLIONĮ Spausdinti
Čiurlionis — ne istorija,
jis visą laiką — dabartis...

Prof. Vytautas Landsbergis Čiurlionio asmuo ir jo menas tebėra aktualus ir šiandien. 1984 metais negausią svetima kalba literatūrą apie Čiurlionį vertingu įnašu papildė knyga - albumas M. K. ČIURLIONIS, LITHUANIAN VISIONARY PAINTER; Aleksis Rannit, Yale university, Lithuanian Library Press, Inc. Chicago, IU. U.S.A.

1986 m. išėjo Alfred Erich Senn'o, John C. Bowlt'o, Danutės Staškevičius knyga: M. K. ČIURLIONIS: MUSIC OF THE SPHERES, New-tonville, MA. Oriental Research Partners.

Okupuotoje Lietuvoje literatūra apie M. K. Čiurlionį lietuvių kalba kur kas gausesnė. Štai tų veikalų sąrašas:

1960    m. — V. Čiurlionytė - Karužienė: M. K. ČIURLIONIS (apie muziką ir daile, laiškai, užrašai ir straipsniai)
1961    m. — M. K. ČIURLIONIS (32 dviejų reprodukcijų su aptarimais aplankas)
1970    m. — Jadvyga Čiurlionytė: ATSIMINIMAI APIE M. K. ČIURLIONĮ.
1971    m. — M. K. Čiurlionis — aplankas PASAULIO SUTVĖRIMAS su aptarimais.
1972    m. — J. Bruveris: M. K. ČIURLIONIS. Tais pačiais metais — ŽIEMA, PAVASARIS, VASARA — aplankas su aptarimais
1974 m. — J. Gaudrimas ir A. Savickas: M. K. ČIURLIONIS.
1976    m. — Vytautas Landsbergis: ČIURLIONIO DAILĖ. Tais pačiais metais REPRODUKCIJOS (aplankas su aptarimais) ir LIETUVOS TAPYBA.
1977    m. — M. K. Čiurlionis, redaguotas albumas - knyga (Gudynas, Kuzminskas, Stauskas)
1980 m. — Vytautas Landsbergis: VAINIKAS ČIURLIONIUI
1982 m. —XX AMŽIAUS LIETUVIŲ DAILĖS ISTORIJA I tomas, redaguotas kolektyvo, vadovaujant Pranui Gudynui
1984 m. Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla Čikagoje išleido Stasio Ylos M. K. ČIURLIONIS KŪRĖJAS IR ŽMOGUS. Tai tarytum visų iki šiol okup. Lietuvoje išleistų publikacijų apie Čiurlionį visuma — enciklopedija.

Tai gražu ir vertinga. Anglų kalba išleisti leidiniai reikšmingi tuo, kad jie M. K. Čiurlionį pristato pasauliui. Už tai turėtume būti dėkingi kitataučiams menotyrininkams.

1986 m. išleistoji anglų kalba knyga M. K. ČIURLIONIS: MUSIC OĘ THE SPHERES prašosi keletos pastabų.

Draugo skaitytojams (1988 m. kovo 28 d. Nr. 70, II dalis. Mokslas, Menas, Literatūra) Povilas Gaučys išsamiai ir vaizdžiai yra atpasakojęs Alfredo Erich Senn'o, John C. Bowlt'o, Danutės Staškevičius M. K. ČIURLIONIS: MUSIC OF THE SPHERES veikalo turinį.

Šių pastabų pagrindas ir yra prof. John C. Bowlt'o studija ČIURLIONIO VIZUALINIS MENAS.

Studijoje profesorius pažymi, kad, norint objektyviai vertinti Čiurlionį kaip mąstytoją, dailininką, muziką, piešėją ir anuometinį stebėtoją, reikia atmesti daugumą apie jį parašytos literatūros ir išsklaidyti mitus, supančius jo vardą, nes daugelis tų Čiurlionio meno interpretatorių savo komentarus suplakė su beprasmėm pagyrom. Rašiusieji apie Čiurlionį pernelyg daug dėmesio skiria jo tautinei tapatybei, susijusiai su lietuvių tautine kultūra. John Bovvlt nelaiko Čiurlionio pirmaeiliu dailininku. Jis pažymi, kad simbolistai ir Čiurlionis tikėjo į anapusinį, absoliutų pasaulį, esantį už paprastos tikrovės veido. Daugeliui simbolistų pati gamta buvo garsų rezervuaras. Čiurlionis pritaręs tai panteistinei pažiūrai ir tvirtinęs, kad jis savo tapytas simfonijas kūrė iš "bangų dūžių, iš slėpiningos senų miškų kalbos ir žvaigždžių mirgėjimo; iš lietuvių dainų ir iš neišmatuojamų vargų".

Šito Čiurlionio Credo jis nepripažįsta. Tada ir aiškėja, kad Čiurlionio užmojai ir įgeidžiai interpretuojami pagal individualų skonį, yra individualiai suprasti, o atsimetus nuo 19 amžiaus realizmo į simbolizmą, kuris buvo ano meto madoje, studijos autorių verčia Čiurlionįo meną aptarti, kaip jis sakosi, be pagyrų, nepripažįstant jam naujų mene horizontų, menininko garbės ir tuo paneigia visus tuos menotyrininkus, kurie, jo darbus aptardami, tai įžiūrėjo. Bowlt'as iškelia Kandinskį ir pabrėžia, kad Čiurlionis neturėjęs tinkamų priemonių, kurių pagalba būtų galėjęs kurti nevaizdinio meno paveikslus. Jo studijoje gausu medžiagos Čiurlionio meno originalumui paneigti.

Susipažinkime su kai kuriais teigimais. Studijoje sakoma, kad Raitelio paveikslui idėją M. K. Čiurlionis pasiskolino iš rusų dailininko Mikhail Vrubel (1856 - 1910). Knygoje The Russian experiment in Art: 1863 -1922", išleistoje Harry N. Abrams, Inc. N.Y., 1970 m., rašoma: "Dailininkas net apie 20 metų buvo ano laiko avangardinės tapybos inspiratorius. Dėl to jis vadintinas Rusijos Cezanne, nes jo molberte gimė nauji renesansiniai kūriniai".

Kitoje vietoje: "Vrubel buvo įsigilinęs ir pamėgęs akvarelinę tapybą, kuri, jo manymu, esanti pati sunkiausioji technika tapyboje".

Labiausia žinomas Vrubel'io kūrinys yra "Tamaros šokis" (1890). Sis darbas, o taip pat ir kiti jo vėlesnieji darbai, kuriuose vyrauja figūrinis pradas, apipintas ritmiškais ornamentais ir visą paveikslą pagrindžia daugybė miniatūrinių formų raida (Complex surface-pattern).

Beje, M. K. Čiurlionio kūryboje paveikslo pavadinto Raitelis iš viso nėra. Tėra tik Miestas. Preliudas, tapytas 1908 -1909 m. Paveiksle raitelis (lyg ir būtų Vyčio prototipas) joja virš kažkokio fantastiško miesto. (188 iliustracija knygoje ČIURLONIS, 1977) "Grafika — Piešiniai" skyriuje yra ant žirgo jojąs žmogus, užsimojęs didžiu kalaviju (knygoje 368-ji iliustracija "Kompozicijos eskizas").

Tie du darbai mažai žinomi. Labai sunku būtų nors ir didžiausiomis pastangomis iškelti Čiurlionio panašumus į Vrubel'io darbus.

Mūsuose geriau žinomas dail. A. Žmuidzinavičiaus Regėjimas yra lyg ir Čiurlionio Miesto kopija.

Toliau Bowlt'o studijoje rašoma, kad Čiurlionis Laidotuvių simfoniją nutapė pamatęs prancūzų dailininko Deniso reprodukcijų albumą ir iš ten pasiskolino simfonijai motyvus. Laidotuvių simfonija gi susideda iš septynių dalių — paveikslų. Ji nutapyta 1903 m. (8-13 iliustracijos knygoje Čiurlionis, 1977 m. leidinyje) Knygoje: Werner Hartmann, PAINTING IN THE TWENTIETH CENTURY rašoma, kad Maurice Denis, gimęs 1870 m., daug važinėjęs po pasaulį, draugavęs su žymiais to meto dailininkais, buvęs Academie Julian Paryžiuje drauge su Bonnar-d'u, Vuillard'u, Serusier. Jis turėjęs Paryžiuje studiją drauge su Bonnar-d'u ir Vuillard'u, vertęsis piešdamas Des Champs Elysees teatro dekoracijas. Miręs 1943 m. Paryžiuje..

Leidinyje vienintelis jo darbas (juoda - balta) pavadintas Paradise (Le paradis), pieštas 1912 m. aliejumi ant medžio. Dailininkas per visas pirmojo tomo 5 knygas neaptartas ir nepaminėtas. Sie duomenys yra iš knygos gale pateiktų biografijų Short Biographies of Artists (I tomas). Antrame tome yra minėtasis darbas (36 p.).

Žvelgiant į tą nespalvotą reprodukciją, matosi realistiniai nupieštas gamtovaizdis ir joje devynios (trys su sparnais) figūros. Kokio nors panašumo į M. K. Čiurlionio meną nematyti.
Knygoje: Jadvyga Čiurlionytė, ATSIMINIMAI APIE M. K. ČIURLIONĮ, išleistoje 1970 m. Vilniuje, yra epizodas apie jo brolio pasipasakojimą, grįžus iš pasivaikščiojimo paežerėje:

"Žvilgterėjęs ežero pakrantėn, pastebėjau kažkokį šviesulį. Jų buvo ne vienas ir ne du, bet net kelios dešimtys. Tarpais tie šviesuliai dengė ištisą plotą ir, kas svarbiausia, nestovėjo vietoje, bet judėjo. Susidomėjęs ėjau ton pusėn ir pamačiau banguojančioje šviesoje juodus žmonių šešėlius. — Kas tai? — dingtelėjo. Priėjęs arčiau, mačiau, kad tas didelis būrys žmonių, užsidegęs žvakes, neša karstą. — Laidotuvės... Viešpatie! — šnabždėjau sau. Kas jiems gi dabar įdavė žvakes į rankas? Viską sekiau kaip užburtas: žvakes, žmones, šešėlius, kol visa eisena atslinko iki kapinaičių kitoje ežero pusėje. Laidotuvės!. . Kai viską namo parėjęs papasakojau namiškiams, mama tarė: — Tai kaip gi čia, dabar, Kastuli — nejaugi pamiršai Druskininkų senąjį laidotuvių paprotį? Juk tai labai gražu!"...

Be didelių įrodymų, šis paties Čiurlionio pasipasakojimas ir yra tas tikrasis impulsas sukurti Laidotuvių simfoniją. Taigi vargu ar jam buvo reikalingi kokie nusižiūrėjimai į autoriaus minimus albumus.

Čia aptariamoje studijoje yra ir daugiau nuorodų, kur studijos autorius suabejoja M. K. Čiurlionio darbų originalumu.

Kaip žinoma, Čiurlonio kūryba sukėlė aštrius meno kritikų ir istorikų ginčus, sprendžiant naujųjų laikų meno sąjūdžio kilmės ir raidos klausimus ir nustatant šio menininko vietą tuolaikinėje epochoje. Tiesa taip pat, kad Čiurlionis domėjosi gamtos mokslais, astronomija, geofizika, filosofija, kosmogonija, F. Dostojevskiu, L. Tolstojum, F. Nietzsche, A. Sopenhaueriu, indų filosofija ir kt.

Būnant, kaip pats sakėsi, dailėje savamoksliu, nes Varšuvos dailės mokykloje jo žodžiais "nieko nemokė, ko aš norėjau išmokti", buvo nelengva, jau esant 21 m. amžiaus (nuo 1907 m. iki mirties buvo atsidavęs vien tapybai) įsipilietinti meno pasaulyje. Nepaslaptis ir tai, kad bet kuriam kūrėjui aplinka, matyti daiktai, veidai, vaizdai, žmonės, kūriniai, girdėta muzika ir kitos šios žemės apraiškos vienaip ar kitaip turi įtakos. Visa tai, kas susikrovė, mūsų terminu tariant, "kompiuteryje" — anksčiau ar vėliau atsikuria, atgimsta, atsišaukia ir įtaigauja.

Kategoriški teigimai ne visados reikšmingi. Laidotuvių simfonijos atveju epizodas iš atsiminimų apie Čiurlionį yra patikimesnis ir prasmingesnis.

Ano meto dailės kritikai ir meno istorikai, reikia tikėti, žinojo, matė ir daugelyja atvejų lygino Čiurlionio darbus su esamais ir tik su mažomis išimtimis pripažino, kad jis laužė nusistovėjusius kūrybos kanonus, meninio mąstymo trafaretus ir rodė naujus kelius dailei.

Vienas pirmųjų, Čiurlionį įvertinęs, buvo žinomas meno pasaulyje dailininkas.M. Dobužinskis. Apie tai pats Čiurlionis 1908 m. spalio 17 d. laiške žmonai iš Petrapilio rašė:

"Šiandien buvo Dobužinskis pas mane. Gailiuosi, kad nematei, kaip jis gėrėjosi. Reikia žinoti, kad jis visados gana stamanrus, bet, apžiūrėdamas mano dalykus, visiškai supliuško. Geriausiai jam patiko pradėtoji paskutinė sonata iš "Jūros" — I-oji ir paskutinė dalis, "Žalčio" sonata, preliudas iš fugos, o iš Zodiakų — "Vandenis", "Žuvis", "Dvyniai", "Mergelė". Na, ir "Fantazija", o ypač paskutinė dalis. Išeidamas rusiškai pasakė: 'Svarbiausia, kad viskas velniškai originalu ir į nieką nepanašu'.

Užtruko gana ilgai, ir labai maloniai laiką praleidom".

Dailininkas M. Dobužinskis savo atsiminimuose taip aprašo Čiurlionio kūrybos periodą Petrapilyje:

"... Neturtingame tamsiame kambaryje, sagutėmis prisitvirtinęs popierių prie sienos, jis tuomet baigė savo poetiškiausią "Jūros sonatą". Apie matytus Čiurlionio kūrinius aš papasakojau savo draugams, kurie labai jais susidomėjo, ir gana greit pasikviečiau Al. Benua, Somovą, Lan-sarę, Bakstą ir Sergejų Makovskį (žurnalo Apolon redaktorių), kuriems parodžiau viską, ką Čiurlionis su savim atsivežė. Čiurlionis į mūsų subuvimą neatėjo, nes jį tatai būtų varžę, ir aš su juo iš anksto susitariau, kad jo paveikslus geriausiai parodyti be jo. Makovskis tuomet buvo pasiryžęs surengti didelę meno parodą. Čiurlionio kūriniai visiems padarė tokį didelį įspūdį, jog čia pat vieningai buvo nutarta kviesti jį dalyvauti parodoje "Salon". Čiurlionio kūriniai pirmiausia visus nustebino savo originalumu ir paprastumu — jis į nieką nebuvo panašus — ir jo meno šaltinis atrodė gilus ir paslaptingas" (mano pabraukta). M. Dobužinskio atsiminimuose yra dar ir tokia užuomina: "1908 -1909 m. surengta 'Salon' paroda, kurioje pirmą kartą dalyvavo Čiurlionis, galima sakyti, buvo jo triumfas". Maxim Gorkis tarybiniam dailininkui Bogorodskiui, kuris mėgino neigti Čiurlionio kūrybos kryptingumą, atkirto:

"Taip, gerbiamasis, buitis, žanras ir kitkas — visa tai gerai. O kur svajonė? Kur svajonė, kur fantazija, klausiu? Kodėl pas mus Čiurlioniu nėra? Juk tai muzikinė tapyba! Tai ką gi, gerbiamasis, argi realizme nėra vietos romantikai? Vadinasi, realistinei tapybai plastika, ritmas, muzikalumas ir panašiai visai nereikalingi? Čiurlionis man patinka todėl, kad jis priverčia mane susimąstyti kaip literatą".

Kitas pasaulinės kultūros milžinas — pranmcūzų rašytojas Romėnas Rolandas rašė Čiurlionio žmonai Sofijai: "Mane nustebino vienas jo paveikslų kompozicinis bruožas: beribių plotų reginys, kuris atsiveria nuo kažkokio bokšto ar labai aukštos sienos. Negaliu suprasti, iš kur jis galėjo semtis šių įspūdžių tokioje šalyje, kaip jūsiškė, kuri, kiek aš žinau, vargu ar gali teikti tokių motyvų? Aš manau, kad jis pats turėjo pergyventi kažkokį svaigulį ir tą pojūtį, kurį patiriame kartais užmigdami, kai mums staiga pasirodo, jog mes sklandome ore. Norėčiau savo akimis pamatyti Čiurlionio dailės kūrinius ir įsigilinti į tą naująjį dvasios žemyną, kurio Kristupu Kolumbu neabejotinai liks Čiurlionis".

Be šių dar yra daugiau dailininkų, kaip Al. Benua, Konstantinas Somovas, Leonas Bakstas, P. Lansare ir kt., aukštai vertinusių Čiurlionio meną. Žinomas rusų dailininkas Nicholas Rerichas gerbė Čiurlionio talentą ir kūrė nemažoje jo įtakoje. Jo sukurtos Princo Igorio veikalui dekoracijos teatrui (1909) labai primena Čiurlionio mistiškumą ir fantastiškumą. Knygoje The Russian Experiment in Art: 1863 -1922, 118 p. rašoma: "Vassily Kandinsky, kylantis naujas meteoras, dvasiniai (spiritually) labai artimas lietuviui kompozitoriui — dailininkui Čiurlioniui, kuris Petrapilyje dirbo nuo 1906 metų iki mirties (1911 m.), pasižymėdamas naujais, paslaptingais savo darbais".

Pirmosios lietuvių dailės parodos dalyvis dail. Tadas Daugirdas papasakojo Čiurlioniui, kad valstietis, priėjęs prie paveikslo Pasakos, nereikalavo paaiškinimų, sakydamas: "Nereikia — aš čia pats suprantu! Čia pasaka. Matai, lipa žmonės į kalną stebuklo ieškoti, mano, kad ten stovi ve šitokia karalaitė — ir katras bus stipriausias, gražiausias, mandriausias, tą ir pasiims. Užlipo ir matai, karalaitės ir nėra, o sėdi toks vargšas plikas vaikelis — nutvers pienės pūką ir verks".

Čiurlionio žmona Sofija savo atsiminimuose rašo, kad Čiurlionis, tai išgirdęs, buvo sujaudintas iki ašarų. Vis kartojo, ašaromis springdamas: "Kokia tai laimė, kad aš nesuklydau, kad mano menas randa kelią į liaudies širdį — ne, jis iš ten ir kilo. Mūsų tik pseudointeligentija yra atsilikusi nuo gyvojo šaltinio, snobai, prisigaudę miesčioniškos kultūros yra neregiai tikrajam grožiui".

Tuometinėje lenkų spaudoje buvo rašoma: "Kas iš mūsų neatsimena tų "keistų paveikslų, kurie buvo sensacija kiekvienos lietuvių dailininkų parodos, žadindami vienų pasigėrėjimą, kitų nustebimą? Paprastai žiūrėtojas, ieškąs paveiksle visų pirma fabulos, į tas drobes žiūrėjo kaip į mįsles. Tarp svečių pasitaikydavo ir tokių, kurie nusimanė, jog tuose paveiksluose nėra ko suprasti, tačiau labai daug yra ko jausti. Čiurlionis — jei taip pasakysiu — savo teptuku dainavo. Ir nenuostabu. Juk jis visų pirma muzikas, muzikas, turįs žymų kompozitoriaus talentą" ("Kurjer Vilenski", 1911, Nr. 71).

Rašė ir mūsiškiai, jau Čiurlioniui mirus: "Dažnai pasitaiko, kad, tik ko nors nebetekę, pradedame tikrai suprast nuėjusiojo nuo mūsų vertę. Tokia jau likimo pašaipa. Ir ji likimo pritaikoma esti dažniausiai prie tų, kuriuos turėtumėm labiausiai suprasti ar atjausti, labiausiai branginti ir vertinti.

Vieni stebėjomės, nesuprasdami nieko, kiti gėrėjomės, nors ir mažai ką suprasdami, bent atjausdami. Kalbėjome, rodos, apie jį nemaža. Girdėjome net ir kitataučius, didesnės kultūros žmones, jį giriant... tačiau    tikrai    aptarti    Čiurlionio vertę mūsų dailei, mūsų tautai — retai kuris iš mūsų temokėjo" (Liudas Gira, Viltis, 1911, Nr. 39).

Žinoma, gera bent tai, kad prof. John Bowlt'as, baigdamas savo studiją Čiurlionio vizualinis menas, prieina išvadą, kad Čiurlionis per anskti mirė, nespėjęs pasiekti savo meninės viršūnės, į kurią vedė jo paskutinieji darbai. Taip pat baigiamosiose pastabose jis iškelia Čiurlionio kaip žmogaus bei dailininko gerąsias savybes ir pripažįsta jo talentą.