"AIDAMS" ĮŽENGIANT Į KETURIASDEŠIMTUOSIUS METUS Spausdinti
Parašė ANDRIEKUS LEONARDAS   

TĖV. LEONARDAS ANDRIEKUS, O.F.M.

Miela pranešti "Aidų" skaitytojams ir bičiuliams, kad šiais metais mūsų žurnalas susilaukia 30 metų amžiaus. Tai rekordinis amžius, kurio iki šiol nėra pasiekęs joks lietuvių kultūros žurnalas. Tokia žymi sukaktis teikia progą pažvelgti i nueitą ilgą kelią ir prisiminti vargus bei džiaugsmus.

Žvelgiant atgal. . .

Žvelgiant atgal į trisdešimt metų plotą, apima savotiška baimė, nes jau taip toli nužygiuota. Vos beužmatomi liko tie laikai, kai "Aidai" gimė ir pradėjo pirmuosius žingsnius Europoje ir Amerikoje. Tai beveik du gimimai. Europa yra mūsų žurnalo pirmoji tėvynė, kurioje jis gyvavo penkerius metus, o Amerika — antroji, kur jis išvargo jau dvidešimt penkerius. Žinoma, tai tik žodžiai — iš tikrųjų "Aidų" žurnalą reikia vadinti tremtiniu, kaip mus pačius, nes jame labiausiai atsišviečia mūsų vargai bei polėkiai už gimtosios žemės sienų. Per tuos trisdešimt metų svetur mes labai toli nužygiavome, iš jaunuolių tapdami žiliai. Kai kurie gyvieji "Aidų" ramsčiai jau griuvo. Su jais mes čia nebegalime pakalbėti apie žurnalo kelius svetimose žemėse.

Tačiau sielvartus nuramina paguoda. Žvelgdami atgal, savo tremtiniškoje buity mes aiškiai regime ryškias "Aidų" žymes. Tai ne kokie įspaudai smėlyje, kuriuos greit užpusto vėjas, bet neišdildomi kūrybiniai pėdsakai mūsų literatūroje, mene, moksle ir visuomeniniame judėjime. Niekas negalės išsiversti be "Aidų", kokiu nors atžvilgiu liesdamas lietuvių kultūrinį gyvenimą. Čia kiekvienas matys, kokie mes buvome, ką pajėgėme ir ko pasiekėme . . . Tai bus tikras veidrodis mums išteisinti arba pasmerkti, jei per mažai atlikome.
Rašant šį straipsnį, prieš akis guli 27 "Aidų" žurnalo įrišti tomai. Du tomai susidarė iš Vokietijoje išleistų numerių, o 15 — iš Amerikoje. Tai imponuojanti rinktinė ir savo formatu, ir savo turiniu. Galvoju, kad ateities žmogus, pasklaidęs tuos puslapius, mūsų neturėtų pasmerkti, jeigu pažins išeivines sąlygas. Rašytojai, muzikai, dailininkai kūrė, ir jų kūryba atspindėjo "Aiduose". Mokslininkai rašė studijas, ir jos rado jaukius namus šiame žurnale. Visuomenininkai triūsė, ir jų pastangos čia buvo skatinamos bei vertinamos. Atrodo, neliko srities, kuri "Aiduose" jaustųsi užguita. Gyvenimas per trisdešimt metų lėkė gana dinamiškai, ir mes skridome kartu su juo. Neliko laiko jubiliejams švęsti arba atliktais darbais garsintis. Redaktoriams rūpėjo užpildyti "Aidų" puslapius vertinga medžiaga, tarti teisų kritikos žodį, išlaikyti sodrų turinį ir estetišką išorę. Leidėjams — telkti finansus.

Mūsų žurnalo pradžia

Panašiai kaip plati upė prasideda maža srovele, taip ir kultūros žurnalas "Aidai" išsivystė iš menko leidinėlio. 1944 m. Muenchene dr. Vytautas Bieliauskas šapirografu išspausdino tokio vardo leidinėlį, tur būt, negalvodamas, kas iš jo išaugs per trisdešimt metų. Maža srovelė greit virto plačia upe, banguojančia per visą tremties plotmę. Mes žinome, kad tas leidinėlis vėliau tapo informaciniu biuleteniu, o nuo 1945 metų, pradėjus redaguoti Kaziui Bradūnui, tikru ir įdomiu kultūros žurnalu. Bradūno atėjimas yra didžiai lemtingas "Aidų" trisdešimtmetei raidai. Jeigu jis šio žurnalo nebūtų pastatęs ant tvirtų kojų, kas jį būtų perėmęs leisti Amerikoje.-Neturėdami periodiškai išeinančio pagrindinio tos rūšies leidinio Europoje, mes čia greičiausiai būtume susiskaldę į keliolika silpnų kultūros žurnalų. Tuo tarpu "Aidų" vardas visiems imponavo. Gaila buvo žurnalą palaidoti, ir garbė — leisti užjūryje. Kazys Bradūnas buvo laimingas ir tuo, kad turėjo tvirtą kolektyvinį užnugarį iš Antano Maceinos, Zenono Ivinskio, Juozo Girniaus ir Jono Griniaus. Tokios pajėgos, žinoma, nesusilaukė ten konkurentų, ir "Aidai" išsilaikė vieninteliu aukšto lygio kultūros žurnalu Vokietijoje. Po Bieliausko "Aidų" leidėjo garbė dar yra tekusi Jonui Sakevičiui ir Povilui Gaučiui, o redagavimas, prieš pat emigraciją — Jonui Griniui ir Pauliui Jurkui.

Gero kultūros žurnalo išleidimas Vokietijoje liudija ne tik aukštą tremtinių dvasinį lygį, bet ir charakterio brandumą. Po tokių išgąstingų bėgimų per ugnies frontus lietuviai nesijautė priblokšti ar išgąsdinti. Jie tuoj stvėrėsi kultūrinio darbo. Bendradarbiauti "Aidų" žurnale reiškia kurti, t. y. paskęsti darbe, susitelkti ir vėl atrasti save. Sąlygos gi tam buvo labai nepalankios. Rytojus neaiškus, emigracijos į nežinomus kraštus ir gal net deportacijos grėsmė. Tačiau to meto lietuviai tremtiniai Europoje egzaminą išlaikė. Jie savo kultūrine veikla šauniai pasirodė kitataučiams ir taip pat padėjo pagrindą savo ateičiai, iš kurios naujas tarpsnis atsiskleidė Amerikoje, Kanadoje ir kitur. Tame europiniame laikotarpy "Aidų" vaidmuo labai žymus.

"Aidų" kelias Amerikoje

Jeigu "Aidus" palyginome upei, tai dabar turime stebėtis, kaip ji galėjo persimesti per Atlantą ne sunykusi. O sunykti tokiam žurnalui emigraciniuose sūkuriuose pavojų netrūko. Imkime
pavyzdžiu kitus vokietinęs tremties mūsų periodinius leidinius. Kur jie dabar? "Aidams" gi teko laimė ne tik atgimti, bet iki šiol net penkeriopai pratęsti savo gyvybę.

Tai įvyko ne taip jau paprastai, kaip dabar kai kam gali atrodyti. Laikas perimti žurnalą buvo nepatogus. Jo prenumeratoriai bei bendradarbiai ant emigracinės bangos, pilni įsikūrimo rūpesčių naujose šalyse. Kaip juos skubiai vėl sutelkti į kultūrinę rinktinę? Pranciškonai, į kuriuos krypo leidėjų ir buvusių redaktorių akys, šioje srityje buvo naujokai. Nepriklausomoj Lietuvoje jiems teko dirbti su liaudimi. Taip pat ir Amerikon atvykus, pagrindinis užsiėmimas buvo talkinti lietuvių parapijoms. Kultūros žurnalo leidimas ir jiems patiems, ir pašaliniams stebėtojams atrodė neįprastas užmojis, kurį dar temdė savotiškas abejingumas, ar iš viso tai įmanoma. Kai kam atrodė, jog tokių leidėjų rankose turės nukentėti žurnalo lygis ir jo objektyvumas. Gal ir senieji leidėjai, dar likę Europoje, panašiai galvojo, nes pirmiausia kreipėsi į "Darbininko" leidėją, didįjį Amerikos lietuvių kultūrininką prel. Pranciškų Jurą. Mums patiems yra tekę dalyvauti 1949 metų vasarą viename posėdy Lawrence, kur prelatas svarstė "Aidų" perėmimą.

Tačiau žurnalo kelias nejučiom suko į pranciškonų pusę. Čia lemiamos reikšmės turėjo Juozas Girnius, kuris gyveno pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, atkviestas tuometinio provincijolo T. Justino Vaškio. Provincijolui vadovaujant, pranciškonų vadovybė linko perimti "Aidų" leidimą, nors ateitis nebuvo aiški. Tą vasarą darėme nemaža posėdžių, kuriuose dalyvavo Juozas Girnius, Antanas Vaičiulaitis ir Jonas Aistis. Atsižvelgiant į Amerikos gyvenimą, "Aidams" nebuvo piešiama spalvinga ateitis. Galvota, jog turėsime apie 1000 prenumeratorių, ir žurnalas čia išsilaikys apie penketą metų. Tik dabar aiškiai matome, kaip mes visi tada klydome. Nuostabu, kad Amerikos žemė, tokia nepalanki kitoms kultūrinėms apraiškoms, kaip aukštesniosioms lietuvių mokykloms, teatrui, simfoniniams ansambliams, pasirodė gana pakanti kultūros žurnalui.

Pirmas žingsnis — "Aidų" oficialus perėmimas, įtikinus Juozui Girniui leidėjus Europoje, buvo atliktas 1949 m. rudenį. Jis atrodė drąsus dar ir tuo, kad pranciškonai neturėjo savo spaustuvės. Susitarta žurnalą spausdinti "Darbininko" leidykloje Bostone, apmokant jai už darbą. Redaktoriumi pakviestas Antanas Vaičiulaitis, kaip labiausiai kvalifikuotas ir visiems priimtinas asmuo. Jis turėjo nemaža vargo, paskubomis suredaguodamas pirmąjį numerį, nes atsarginė medžiaga, siųsta iš Europos,

Pirmojo spausdinto "Aidų" numerio viršelis (dail. E. Krasausko)

kažkur užkliuvo ir atsirado čia tik už pusmečio.
Labai savotiškas įspūdis apėmė, pamačius pirmąjį, Amerikoje išleistą, "Aidų" numerį. Formatas tas pats, bet popierius, teksto raidės ir laužymas labai skirtingi. Popierius storas ir gelsvas, brangios rūšies, bet nepalankus iliustracijoms, todėl pirmojo numerio iliustracijos blankios. Įspūdis jautrus tuo, kad, laikydamas rankose tokį leidinį, jauteisi, jog lyg kažkas atgimė ar prisikėlė ... Iš tikrųjų, per "Aidų" žurnalą atgimėme ar prisikėlėme mes patys
— leidėjai, redakcija, bendradarbiai ir visa tremtis. Su tuo pirmuoju "Aidų" numeriu pranciškonai išėjo į naują kultūrinio darbo plotmę, kuris praturtino ir įprasmino jų organizuotą triūsą svetimoj žemėj.

Graudu buvo žiūrėti į pirmąjį "Aidų" numerį dar ir dėl to, kad ant jo viršelio matei labai suaižėjusio Kristaus Rūpintojėlio atvaizdą. Veido išraiška verksmingai liūdna, lyg, rodos, pats Dievas būtų tremtinių tremtinys. Negana to, dar su praplėšta krūtine, tarytum rodytų mums savo širdį. Gal tokio Kristaus mes ir esame čia reikalingi, kad nesiskųstume savo nepritekliais. Graudus viršelis dengė sodrų turinį. Pirmiausia kilniai skambėjo programinis redaktoriaus A. Vaičiulaičio žodis: "Šis yra metas susijuosti strėnas kovai ir visiems budėti žygyje, o tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvos laisvei ir laimėjimui . . . Niekados mums nereikėjo taip didžios valios — išlikti, kurti ir kovoti ... Šis žurnalas yra balsas laisvės kovoje :: tautinės - krikščioniškosios kultūros sargas bei statytojas. Į jį savo raštais ir menais šaukiami visi lietuviai, kurie tik gyvena didžiuoju visų mūsų siekimu. O tasai siekimas yra: laisva ir kuriančioji Lietuva".

Nėra abejonės, kad redaktoriaus balsas įtikino visus, kurie, Amerikoj atgimusį, žurnalą ėmė į rankas. Mes visi tada buvome pilni ugnies gelbėti tautą iš vergijos, kelti jos vardą tarp kitataučių ir puoselėti kūrybą. Periodinis kultūros žurnalas gražiai derinosi su tais užmojais. Atvykę Amerikon, atradome daug senosios kartos leidžiamų savaitraščių, du patriotinius dienraščius ir keletą mėnesinių spaudinių, bet nebuvo nė vieno kultūros žurnalo. Pirmasis "Aidų" numeris, nors suredaguotas paskubom, užpildė šią tuštumą. Jo turinys apėmė Zenono Ivinskio, Kazio Pakšto, Juozo Žilevičiaus ir Jurgio Gimbuto studijinius straipsnius. Literatūrinę dalį nusvėrė Vydūnas, Baltrušaitis ir Vaičiulaitis. Be to, apžvalginėje pusėje buvo dar literatūros, meno, mokslo, religijos, visuomeninio gyvenimo ir net politikos skyriai. Iliustracijos gi — Augiaus, Jonyno, Kasiulio ir Petravičiaus. Meninei priežiūrai nuo antro numerio pakviestas dail.
Telesforas Valius. Turinys rodė, kad "Aidai" Amerikoje laikysis tinkamame lygyje ir neapvils būsimų prenumeratorių. Žurnalo ateities pobūdį dar paliudijo ir margas redakcinis kolektyvas, kuriame buvo Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, dr. Juozas Girnius, dr. Jonas Grinius, dr. Kazys Pakštas, dr. Antanas Kučas, Juozas Pažemeckas, dr. Adolfas Šapoka, Bronius Stočkus ir 3 pranciškonai kunigai: L. Andriekus, B. Grauslys ir J. Vaškys. 1952 -64 m. redakcijos narius sudarė T. L. Andriekus, J. Girnius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas (T. L. Andriekus faktiškai ėjo techninio redaktoriaus pareigas. — Red.).

Nueito kelio etapai . Nėra abejonės, kad pats lemtingiausias "Aidų" etapas apima Europos laikotarpį. Tenai žurnalas gimė, išryškėjo, įsitvirtino visuomeninėje ir savotiškai užsigarantavo ateitį. Tas tremties penkmetis nusmaigstė net gaires ateičiai, kurios čia visuomet buvo pripažįstamos ir vertinamos.



Bet ir Amerikoje per tuos dvidešimt penkerius metus "Aidai" nesustingo. Redaktoriai ir leidėjai nuolat sielojosi, kaip naujas aplinkybes palenkti žurnalo labui. Labai rūpintasi ko daugiausia sutelkti bendradarbių. Niekad nepaisyta žmogaus pažiūrų, bet jo kūrybinio ir mokslinio pajėgumo. Kiek įmanoma, eita prie užaugančios šviesuolių kartos, kviečiant juos bendradarbiais. Rūpintasi taipgi žurnalo išore, nesykį keičiant popierių ir viršelių bei skyrių antraštes. Teikta ypatinga pagarba menui, "Aidus" iliustruojant iškiliųjų dailininkų kūriniais. Jų kūrybai labiau išryškinti imta skirti net paskiri numeriai.

Ugdant kūrybinę paskatą, nuo 1952 iki 1965 m. "Aidų" vardu skirtos 500 dol. metinės premijos pakaitom už literatūrą ir mokslą. Joms įteikti ruošti koncertai ir literatūros vakarai vis kituose miestuose. Iš kuklaus "Aidų" biudžeto premijoms išleista virš 5000 dol. Reikia atminti, kad "Aidų" premijos už kūrybą buvo pačios pirmosios. Po dešimtmečio, jų atsiradus daugiau, "Aidų" premijos suma pakreipta žurnalui gerinti.

Į žurnalo gerinimo programą įeina taip pat ir skaitytojų suorganizavimas. Pradžioje jis ypatingai buvo sunkus, kai žmonės dar nebuvo aiškiai nusistatę, kur įsikurs. Turėjome uolių platintojų tinklą visuose didmiesčiuose, kuriuos reikėjo skatinti, palaikant nuolatinį ryšį.

Per visą dvidešimt penkerių metų laiką leidėjams ir redaktoriams teko pakelti įvairiausių priekaištavimų, nes neįmanoma visiems įtikti. Netrūko balsų, raginančių nuleisti žemyn "Aidų" lygį, kad žurnalas taptų prieinamesnis platesniems sluoksniams. Ta pagunda kartais atrodė gana stipri, atsižvelgiant į finansinę pusę, bet niekad jai nebuvo pasiduota. Kultūrinio pobūdžio leidinių, prieinamų visiems, Amerikoje per tą laiką niekad netrūko. Nežinia, kodėl "Aidai" taip buvo gundomi tapti populiaraus lygio periodiniu leidiniu. Gal čia ir nelabojo išdaiga!

Tokiomis sąlygomis veikiant, kiekvienas nueito kelio etapas atrodė tikras laimėjimas, ir juo norėta pasidžiaugti bei išsisakyti. Visuomet džiaugsmui priežastį labiausiai teikė faktas, kad "Aidai" neprarado atramos visuomenėje. Pradėjus skursti lietuviškai knygai, leidėjai kartais baiminosi, kad nepakriktų žurnalo prenumeratoriai. Aplink skambantieji balsai, kad nebesuprantame poezijos, nebeturime laiko skaityti, esame pavargę nuo tarnybinio darbo, — "Aidams" nežadėjo nieko gero. Kartais galvojome: kas būtų, jeigu kokie 500 skaitytojų nebeatnaujintų prenumeratos? Tai reikštų mirtį žurnalui, nes jis laikosi prenumeratos mokesčiu. Per tą ilgą metų virtinę nesame prašę pagalbos iš jokios pašalpinės institucijos. O be to, toks prenumeratūros pakrikimas reikštų didį moralinį smūgį leidėjams ir redakcijai. Ačiū Dievui, jo iki šiol nepatyrėme ir nemanome patirti. Skaitytojų visuma prenumeraturą metų pabaigoj atnaujina, ir mes su džiaugsmu vėl žengiame pirmyn.

Gana malonus atrodė pirmasis nueito kelio etapas — "Aidų" leidimo penkmetis Amerikoje. Džiaugėmės visi, kad nepasitvirtino ankstesnės pranašystės, jog žurnalas tik tiek ir tegalės ištverti. Ateitis tada vaidenosi daug šviesesnė, negu prieš penkmetį, perėmus leisti "Aidus". Žmonės jau buvo pastoviau įsikūrę, apsitvarkę ir finansiškai pajėgesni. Žurnalas — įsigijęs pasitikėjimo visuomenėje. Visi matė, jog "Aidai" yra pakankamai pajėgūs atlikti kultūros žurnalo misijai tremty. Tai buvo paskatinimas ir leidėjams, ir redakcijai. Pridėję tremties penkmetį, mes tada iš tikrųjų šventėme jau "Aidų" dešimtmetį. Tokia iškilia proga drąsiai rašėme: "Žengiant į vienuoliktuosius darbo metus, gaivina viltis, kad šis kultūros žurnalas išsilaikys gyvas iki pat Lietuvos atsikūrimo. Neįsivaizduojama, kad lietuvis, taip branginęs 'Aidus' Europos tremty, pradėtų jų nepaisyti geriau įsitvirtinęs Amerikoje. Nors neigiamų ženklų netrūksta, tačiau kol kas juos nusveria teigiamieji. Pradedant naują dešimtmetį, guodžia viltis, kad, ilgėjant tremčiai, susipras ir atspariau ims laikytis visi, bet labiausiai ta mūsų šviesuomenės dalis, kuri buvo išauklėta Lietuvoje pačiais našiausiais dvasinio klestėjimo laikais. Jos rankose yra šiandien kultūros žurnalo 'Aidų' likimas" (Aidai, 1955, Nr. 10, p. 436).

Tos rankos tada mums atrodė gana Kartos ir dosnios. Leidėjų nebegąsdino "Aidų" ateitis. Pirmieji ledai buvo pralaužti. Jau ramesniais vandenimis galėjome plaukti tolyn. Šiaip lietuvių tautai laikotarpis buvo rūškanas. 1955 metų gale — neseniai po Stalino mirties Lietuva tebebuvo aklinai uždara nuo pasaulio, bet blykčiojo viltys, jog bus kiek lengviau. Galvojome, bene ateis dienos, kad ir "Aidai" kaip nors galės pralįsti pro palengvėjusios vergovės plyšius.

Trečiasis "Aidų" kelio etapas priartėjo 1960 metais, kai žurnalas šventė penkiolikmetę amžiaus sukaktį. Mes ta proga rašėme: "Metai bėgo, Lietuva laisvės neatgavo, atsparumas svetimoms įtakoms tremty nekilo, bet kultūros žurnalas nenumirė. Leidėjai, redakcija, bendradarbiai ir lietuviškos kultūros brangintojai per tą dešimtmetį (Amerikoje) telkė jėgas 'Aidams' išsaugoti. Vieni kūrybiniu triūsu, antri piniginėmis aukomis, treti prenumeratos duokle gelbėjo žurnalui. Ir taip 'Aidai' tapo bendru mūsų kultūriniu pastangų vaisiumi tremties kelionėje. Kiekvienas lietuvis, šiuo būdu atėjęs mums į talką, gali drąsiai sakyti, kad iš tiesų ir jo yra šisai žurnalas" (Aidai, 1960, Nr. 1, p. 1).

Tie žodžiai pakankamai nušviečia ano laiko "Aidų" padėtį. Leidimo darbas buvo įsisiūbavęs, svetimų įtakų grėsmė tremtiniams išryškėjusi, atsparumas joms nerodantis stebuklų. Toms įtakoms įveikti tada pranciškonai turėjo išvystę ir kitą ginklą — šv. Antano gimnaziją. Į ją, kaip ir į kultūros žurnalą, daug buvo sukrauta brangių vilčių. Tada dar nebuvo aišku, kokį ji atliks vaidmenį čia augančiam lietuvių jaunimui, bet jos turėjimas savotiškai stiprino ir "Aidų" padėtį. Tada mūsų rankose jau apie dešimtmetį buvo išsilaikęs ir laikraštis "Darbininkas", teikiąs žymią pagalbą kultūros žurnalui garsinti. Tame penkiolikos metų stabtelėjime mes taip pat kreipėmės į kitus laikraščius, prašydami skirti dėmesio žurnalui, paminint paskirus numerius, kaip daroma su knygomis, ir net persispausdinant įdomesnius, ypač diskusinius, straipsnius. Tuo manėme plačiau paskleisti "Aidų" idėjas ir palengvinti redaktoriams medžiagą telkti.

Ketvirtą kartą mus mąstymui sustabdė "Aidų" dvidešimtmetis. Jis prisimintas sykiu su žurnalo 200-juo numeriu. Tada buvo tikrai drąsu prabilti į skaitytojus bei šiaip kultūra besidominčią visuomenę — 20 metų darbo ir 200 žurnalo numerių! Tada jau pustrečių metų "Aidai" buvo išsilaikę naujojo redaktoriaus, Juozo Girniaus, rankose. Jis, rašydamas apie ketvirtąjį nueito kelio etapą, aiškiai kreipė visų žvilgsnį į ateitį. Jam rūpėjo "pasiekti nepasiektuosius", jis matė, kad žurnalo prenumerata galėtų net padvigubėti, jį kankino skriauda, kurią sau daro šviesesnieji žmonės, neskaitydami "Aidų". Redaktorius išsamiame straipsnyje analizavo ir atrėmė visus pasiteisinimus, girdimus iš neskaitančiųjų pusės. Įsidėmėtini ypač šie žodžiai, dar visiškai galiojantys ir dabar, "Aidams" žengiant į keturiasdešimtusoius metus:

"Reikia susidomėti 'Aidais', kol dar jie eina; reikia prenumeruoti, kol dar yra ką prenumeruoti. Administracija tą apeliavimą vykdo visą laiką . . . Kai administracija rūpinasi rasti naujų prenumeratorių, savo kreipimąsi paprastai ji paverčia maldaujamu prašymu 'paremti'. Redakciniu žvilgsniu toks kreipimasis atrodo kone nusivertinimu, savęs nužeminimu. Pagrindinio mūsų kultūros žurnalo užsisakymas tai dar joks 'aukojimasis', o tik savo kultūrinio dėmesio patenkinimas. "Aidus" (ar kitus leidinius) skaityti — tai ne aukotis, o tik jais naudotis; ne ką nors remti, o tik savęs pačių neskriausti (Aidai, 1967, Nr. 5, p. 195).

Šis "Aidų" kelio etapas įdomus dar tuo, kad jis pilnas erzelio, liečiančio kultūrinį domėjimąsi Lietuva. Ką tenai kas besakytų ar bekaitintų, lieka aiškus faktas, kad kultūros žurnalas "Aidai" visą laiką neįleidžiami į Lietuvą. Kas turi akis, gali matyti, kad kultūrinis bendradarbiavimas su gimtuoju kraštu, ypač spaudos srity, yra vienašališkas: Mes jums siusime viską, o mums iš jūsų nereikia nieko. "Aidai" dėl šios komunistų partijos taktikos, inspiruotos iš Maskvos, labai kenčia ir užjaučia Lietuvoje kuriančius mokslo bei meno žmones. Jų pasiekti kūrybiniai laimėjimai yra visų užsienio lietuvių džiaugsmas.

Pagaliau, ką būtų galima dar pasakyti, valandėlę sustojus prie "Aidų" trisdešimtmečio? Ta proga vienas iš labiausiai pažymėtinų įvykių yra atsivėrusi nejauki tuštuma, beveik jau visiškai išmirus senųjų ateivių kartai. Daug kas gali klausti, koks čia ryšys su kultūros žurnalu — juk jinai "Aidų" neskaitė? Taip, neskaitė, nes nepajėgė skaityti, bet jos parama buvo jaučiama visur. Senųjų ateivių karta, labai palaikydama pranciškonus, netiesiogiai prisidėjo ir prie "Aidų" gerovės. Antai pirmasis numeris Amerikoje išleistas Magdalenos Kleitonienės aukomis, kuri vos galėjo paskaityti maldaknygę. Antrąjį numerį savo lėšomis išleido Waterburio lietuvių parapija, vadovaujant kun. Juozapui Valantiejui. Taip pat ir kitų numerių išleidimą didesnėmis sumomis parėmė senosios kartos kunigai savo jubiliejų progomis. Kai kurie jų apmokėjo "Aidų" teikiamas premijas. Šiuo atžvilgiu ypač minėtinas prel. Pranciškus Juras — net trijų premijų fundatorius.


Per tą trisdešimtmetį tikrai daug kas labai pasikeitė mūsų kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Yra gerų ir blogų pusių. Su didžiu apgailestavimu turime prisipažinti, kad dabar nesame vieningesni tautiniame darbe, kaip prieš trisdešimt metų. Mirtino nutautimo pavojuje dar nėra pilnai įvertinta nė Lietuvių Bendruomenė. Užuot ją ugdžius, ji tebėra plėšoma ir net kai kur niekinama. Tai neruošia geresnės dirvos nė kultūros žurnalui klestėti. Savo paguodai turime milijoninį fondą, kurio pelnu smarkiai remiamos švietimo įstaigos, bet mažai pagalvojame, kad tas fondas gimė ir išaugo Lietuvių Bendruomenės veikėjų iniciatyva ir triūsu. Bet nėra reikalo mums -čia ilgiau besivingiuoti po aplinkybes, kurios netiesiogiai paliečia kultūros žurnalą. Jos visiems kiaurai permatomos. Pabaigoj labiau norėtųsi pajudinti kai kuriuos džiugesnius ir liūdnesnius atvejus, tiesiogiai susietus su "Aidais". Jie geriausiai paliudys, kur ir kaip stovime.
Paguodos ir širdgėlos Leidėjai, minėdami kultūros žurnalo "Aidų" trisdešimtmetį, džiaugiasi, kad savo tautai pajėgė atlikti tokį patarnavimą. Esame laimingi, galėję sueiti į glaudų kontaktą su visa tremties šviesuomene ir vadintis kultūros puoselėtojai. Iš kitos pusės, "Aidai" mums buvo lyg koks stebuklingas amuletas. Po pirmojo drąsaus žygio — kultūros žurnalo perėmimo — pranciškonų veikla išsiplėtė staigiais ir smarkiais šuoliais. Gal tai tik atsitiktinybė, bet vos perėmę leisti "Aidus", tuoj lengvomis sąlygomis gavome "Darbininko" spaustuvę ir patį laikraštį, kurį, sujungę su kitais dviem "Amerika" ir "Lietuvių Žiniomis") tebeleidžiame iki šiol. Po "Aidų" perėmimo buvo įsteigta gyvastinga Toronto lietuvių parapija, Brooklyno vienuolynas, šv. Antano gimnazija, keli mažesni vienuolynai ir pagaliau atlikta sunki Kultūros Židinio statyba.

Didelė paguoda leidėjams buvo ir redaktorių idealizmas. Jų pastovų atsidavimą žurnalui liudija faktas, kad per 30 metų turėta tik 3 redaktoriai. Kazys Bradūnas "Aidus" redagavo Europoje visą penkmetį. Antanas Vaičiulaitis — penkiolika pirmųjų metų Amerikoje, Juozas Girnius — nuo 1965 metų pradžios iki šio jubiliejaus. Kiekvienas jų pateikė žurnalui savo sielos įnašą, kurio neįmanoma čia apibūdinti keliais banaliais žodžiais. Laimingi "Aidai", kad atsirado tokių idealistų redaktorių! Kitaip vargu ar žurnalas būtų išsilaikęs 30 metų.

Mūsų paguoda taip pat buvo bendradarbiai ir pastovūs skaitytojai. Dirbti Amerikoj be atlyginimo nėra įprasta, išskyrus gal parapinę ar labdarinę sritį. Už sunkesnį darbą, fizinį ar dvasinį, paprastai tinkamai atlyginama. Niekas nelaukia, kad žmogus dieną, savaitę arba kelias dirbtų nemokamai. Kitokia padėtis yra "Aidų" bendradarbių. Straipsniui parašyti paprastai neužtenka savaitės ar kelių. Tai daryti be atlyginimo reiškia idealizmą. "Aidai" per trisdešimt metų jo yra patyrę su kaupu. Jie lig šiol išsilaikė tik savo tautos kultūrą mylinčių asmenų auka. Toks pasišventimas nuolat skatino ir leidėjus atlikti savo pareigą. "Aidai" niekad nebuvo sustoję. Labai įvertiname ir skaitytojų duoklę. Daugelis jų prenumeruoja žurnalą nuo pat pradžios. Kiti yra tapę garbės prenumeratoriais. Jie taip pat ir kantrūs — nedraskė leidėjų, kai dėl spaustuvės sutrikimų kartais labai vėlavosi paskiri numeriai.

Prie mūsų širdgėlų, gi pirmiausia, priklauso tai, kad "Aidai" negali pasiekti Lietuvos. Taip gerai ir sunkiai paruošta kultūrine medžiaga naudojasi tik maža tautos dalelė išeivijoj! Bet mes tikime, jog ateis laikas, kai "Aidų" komplektai bus brangus lietuvių tautos turtas. Jų ieškos universitetai ir kitos aukštosios mokyklos; jų reikalaus bibliotekos ir archyvai. Todėl skaitytojus prašome saugoti "Aidų" komplektus kaip tautinės kultūros vertybę. Leidėjų širdgėlą taipgi didino ir gana keistas mūsų periodinės spaudos laikymasis "Aidų" atžvilgiu. Išskyrus "Draugą" ir "Darbininką", kur pateikiama paskirų numerių turinio santrauka, joks kitas laikraštis net nepamini, kad reguliariai eina kultūros žurnalas. Jeigu tuo bijoma propagandinės naudos pranciškonams, labai apsirinkama. Pranciškonai iš "Aidų" neturi nė mažiausio pelno. Savo nuostolių mes taipgi negarsiname. Be to, "Aidų" medžiaga daugiausia yra grynai lituanistinė ir nieko neturi pranciškoniško. Taip pat "Aidų" leidėjai yra nustebę, kad mūsų periodinė spauda visiškai nepasinaudoja "Aidų" aktualiais straipsniais, kurie kruopščiai paruošti žymių asmenų ir verti platesnės visuomenės dėmesio. Neteikia mums paguodos ir žurnalo platinimo sritis. Žmonės nori, kad viską atliktų patys leidėjai ir administratorius, bet ar klausia, kokios jų pajėgos panašiam darbui? Ar žino, kad pats administratorius, nors kunigas, per daugelį metų dirba prie mašinų, kaip spaustuvininkas? Kaip būtų miela, kad bendradarbių pasiaukojimo pavyzdžiu didmiesčiuose atsirastų ir savanoriškų žurnalo platintojų! Šiais laikais gi tokio darbo kratomasi iš tolo.

Galutine išvada norima pasakyti, kad tos ir kitos širdgėlos mūsų nepalaužė ir nepalauš. Leidėjai bei redakcija labiau yra stiprinami teigiamybių, kaip silpninami nepriteklių. Žinoma, nesame akli — matome, jog "Aidų" leidimo sąlygos nelengvės. Bendradarbių nedaugės, senuosius skaitytojus retina mirtis, spausdinimo kainos kyla ir kils . . . Bet, žengdami į ketvirtą dešimtmetį, mes tvirtai tikime lietuvybės ateitimi, savo tautiečių kilnumu ir dieviška Apvaizda, nuo kurios visi priklausome. Šio jubiliejaus proga jaučiamės verti, kad būtume prisiminti laisvojo pasaulio lietuvių periodinėje spaudoj už ilgą laiką vilktą kultūros žurnalo naštą. Pagaliau giliausiai dėkojame visiems, kurie padėjo mums išlaikyti "Aidus" per trisdešimt metų.