|
|
LIBERALIŲJŲ KATALIKŲ PROBLEMOS |
|
|
|
Parašė S.A.
|
The Critic žurnale, 1974 liepos-rugsėjo mėn. laidoje, James Hitch-cock, knygų ir straipsnių religinėmis temomis autorius, bažnytine reforma domėjęsis nuo pat mokyklos suolo ir entuziastingai ją rėmęs, bando kritiškai paanalizuoti Bažnyčios reformą, nes, jo nuomone, beveik dešimtmečio perspektyvoje daugelis dalykų jau pakankamai paaiškėjo.
Reforminio bažnytinio sąjūdžio nugarkaulį sudaro ambicingi, šviesūs, liberalūs ir lankstūs žmonės. Jie savo kely jau yra pasiekę tam tikrą tašką, iš kurio gali su pasitenkinimu apžvelgti jų nueitą nuotolį. Bet jų entuziazmas tam sąjūdžiui tegali išsilaikyti tik tuo atveju, jei nebus keliama nenuolai-džių klausimų apie tai, kas jų laukia tolimesniame kelyje. Šv. Dvasios teologijos atgimimas sudarė intelektualinį pagrindą — kad ir negilų ir netvirtą — idėjai, kad netrukus bažnyčioje įvyks nepaprasti, puikūs dalykai, jei tik energingi žmonės su naujom idėjom, naudodamiesi kūrybingais ir demokratiniais procesais, galėtų galutinai paimti vadovavimą į savo rankas.
Standartine liberalų pažiūra, gilus dvasinis Bažnyčios atsinaujinimas nėra sustojęs, jis tik atgyventos struktūros ir autoritetinių asmenų yra sulėtinamas. Ir nors yra atsisakyta daugelio praeities dalykų, katalikybės esmė yra išsaugota, jai net yra įkvėpta nauja gyvybė, ir ji yra padaryta priimtina moderniam žmogui tokiu būdu, kokiu anksčiau visai nebuvo galima. Šv. Rašto įtaka žmogui būsianti šiame amžiuje milžiniška, ir tai padėsią sukurti tokį pasaulį, kuriame bus gyvenama pagal krikščioniškas vertybes pirmą kartą istorijoje.
Gaila, bet toks tikėjimas yra pavėluotas, nes istorija jau rodo jo tuštumą. Nemaloni tiesa yra ta, kad liberalioji krikščionybė dabar aiškiai rodo savo moralinį ir dvasinį bankrotą, istorinį akligatvį, kuris negali būti žadinamąja jėga ateičiai. Tuo nenorime pasakyti, kad liberalieji krikščionys yra nemoralūs ar indiferentiški dvasinių vertybių atžvilgiu. Priešingai, jie į tai žiūri labai rimtai. Bet liberalioji krikščionybė šiuo metu neturi jokio moralinio centro, jokios žymesnės dvasinės jėgos, jokios vieningos savo tapatybės. Ji iš tikrųjų tik reaguoja ar tik atsiliepia į tuos sąjūdžius, kurie kyla iš pasauliečių kultūros, laimindama ar smerkdama juos, bet neturėdama perspektyvos, iš kurios būtų galima padaryti radikalų sprendimą apie pasaulį.
Vis labiau ir labiau liberalieji krikščionys užsiangažuoja tokiu pat būdu, kaip ir pasauliečiai humanistai, ir tiems pat dalykams, kaip ir jie, pvz., karas, rasizmas, neturtas, išnaudojamųjų grupių išlaisvinimas, švietimo reformos, ekologija. Visi šie dalykai yra verti užsiangažavimo, todėl yra svarbu, kad krikščionys jais susirūpintų. Vis dėlto šios problemos yra keliamos pasauliečių ir iš jų tarpo kyla pasiryžimas su jomis kovoti. Liberalieji katalikai yra teisūs, sakydami, kad tai yra gėda Bažnyčiai. Bet iš kitos pusės, jie yra linkę visas tas problemas matyti per pasauliečių humanistų akinius, dėl to jie visuomet eis iš paskos, keldami naujas problemas. O tuo tarpu kiekviena ryškiai krikščioniška moralinė pažiūra liberaliųjų katalikų bus visuomet laikoma parapijinė. Jie, atrodo, nesijaučia patogiai savo moralinėse pozicijose, jei kartu su jais nėra liberalų humanistų.
Sunku suprasti, kodėl liberalieji katalikai nesiskubina mokytis iš liberaliųjų protestantizmo ir judaizmo istorijos. Yra aiškių įrodymų, kad šie sąjūdžiai pamažu virsta pasauliečių sąjūdžiais, ryšiai su jų tradicijomis silpnėja, jie lengvai pavirsta tik patogia susitikimo vieta tikriems agnostikams. Tikrai gąsdina mintis, ar tik liberalioji katalikybė nesivystys ta pačia kryptimi.
Buvęs madingas prieš kiek laiko šūkis "Dievas yra miręs" nutilo ar tik ne dėl to, kad jis buvo per ankstyvas. Bet jis gali grįžti ir antrą kartą nebus taip lengvai nugalimas. O tuo tarpu liberalieji katalikai, ypač daugelis kunigų ir vienuolių, gali ir toliau naiviai tikėti, kad istorija jų nepalies, ir. kad jie tikrai žengia "atsinaujinimo" keliu, o ne dezintegracijos. Tiesa, esama viltingų ženklų, pvz., įvairūs maldos sąjūdžiai. Bet reikia tikrai abejoti, kiek ilgai šie nauji ir silpni sąjūdžiai patvers, kai tradicinis religingumas pasirodė taip trapus ir lengvai sužeidžiamas. Dabartinėje Bažnyčioje galima pastebėti žmonių, kurie, kad ir jaučia aplink save kažką neramaus ir keisto, vis dėlto yra pasiryžę taip elgtis, tarsi nieko nebūtų. Labai daug kalbama apie meilę, bet Mistinį Kūną dažnai perpučia aštraus priešiškumo srovės. Labai daug kalbama apie viltį, bet vyrauja nerimo atmosfera. Kalbama apie bendruomenę tų žmonių, kurie iš tikrųjų yra radikalūs individualistai. Dabartinė katalikybė tam tikra prasme primena pastatą, kuris iš vidaus yra apiplėštas ir perstatytas, tik jo įspūdin-gas fasadas paliktas beveik nelies.-tas. O tuo tarpu jo savininkas tebetikrina, kad pastatas yra tik truputį atremontuotas, bet jo pagrindinė vidaus architektūra liko nepaliesta.
Prieš penkiolika metų tikįs ar netikįs katalikas, paprašytas apibrėžti katalikų Bažnyčią, maždaug taip atsakytų: Katalikų Bažnyčia yra religinė institucija, kuri yra įsitikinusi turinti specialią dievišką misiją -skelbti pasauliui evangeliją. Ji turinti specialų Apreiškimą ir dėl to galinti apšviesti netikintį, nurodyti galutinę tiesą, tikrus moralės standartus ir žmogaus gyvenimo tikslą. O tas tikslas yra amžinybė su Dievu, kurią galima pasiekti Dievo malone, moraliu elgesiu ir dalyvavimu sakramentuose.
Nuo to laiko kai kurie katalikai, jų tarpe net Bažnyčios vadai intelektualai, ima tam tikra prasme neigti tuos pagrindinius katalikų gyvenimo elementus. Kai kurie to neslepia. Tačiau daugumas palinko į dviprasmišką terminų vartojimą, sąmoningą viešų pareiškimų neaiškumą ir naują tikėjimo tiesų "apibrėžimą, kuris dažnai reiškia ne ką kita, kaip jų paneigimą. Vienas iš dabartinės situacijos keistumų yra neaiškus daugelio žmonių nujautimas, kad Bažnyčia dabar gyvena dviejose plotmėse tuo pačiu laiku. Vienoje tebetikima Bažnyčios autoritetu, Apreiškimu, Mišių auka ir sakramentais, moralės įstatymu ir amžinu gyvenimu. Kitoje yra tie, kurie į Bažnyčią žiūri tik kaip į tiesos ieškančių individų grupę, o kartais net kaip į kliūtį tam ieškojimui. Apreiškimas jiems yra nuolatinis ieškojimo ir atradimo procesas, sakramentai tik simbolinės apraiškos, kurių tinkamumas mūsų laikams darosi vis labiau problematiškas. Jie neigia moralės įstatymo būtinumą, išskyrus tik labai bendra prasme, ir abejoja gyvenimu po mirties. Jiems net Dievo koncepcija pasidarė abejotina. Tokiu būdu kai kuriems žmonėms Bažnyčios doktrinos ir simboliai teturi metaforinės prasmės, kiti (jų dauguma) juos supranta raidiškai, realiai. Šitokia situacija kelia įtarinėjimus ir sąmyšį, kurie darosi epidemiški ir yra kalti dėl dabartinės demoralizacijos.
Dvasinio Bažnyčios centro eva-kuavimas yra dabar užmaskuotas nuolatinio tuščiažodžiavimo rūkais. Tokie žodžiai, kaip "įsipareigojimas", "meilė", "ieškojimas", "prasmė", "vertybės", "savęs realizavimas" yra dabar paprastai vartojami sudaryti aktyvumo ir tikslingo veikimo iliuzijai tokioj situacijoje, kuri iš tikrųjų yra pakrikimas ir painiava. Lygiagrečiai yra rūpestingai vengiama tikslios ir aiškios kalbos, ypač jei ji turi teologinio atspalvio, nes tai verstų aiškintis pagrindinius klausimus. Katalikai yra pasigėrę žodžiais, neįtikimas energijos kiekis yra dabar eikvojamas tuščiam kalbėjimui. Reforma susirūpinę katalikai — bent didesnė jų dalis — nenori visiškai supasaulinti Bažnyčios, sukasdienė-jimą paversti paskutine pastraipa krikščionybės istorijoje. Bet jie yra nepaprastai naivūs, vertindami istorinį procesą, kurio dalimi jie patys yra. Apsidžiaugę išsilaisvinimu, jie neklausia, ar išsilaisvinę jie bus patekę į mėlyną erdvę, žemės traukos nepasiekiamą. Rimtai susirūpinę savo vaikų auklėjimu, jie dažnai negalvoja, ar jų šventai tikimų religinių vertybių reikšmė ir svoris nemažės su kiekviena ateinančia karta. Labai nepriklausomi, jie visai nesirūpina tuo "atsinaujinimo" atžvilgiu, kuris, atrodo, verčia žingsnis po žingsnio visiškai priimti modernią pasauliečių kultūrą. Kad ir kaip budrūs, jie nepajėgia suprasti, kad jie patys yra viduryje gilios dvasinės krizės, kurios palankia pabaiga sunku tikėtis.
Prieš dvidešimt metų filosofas Eric Voegelin apibūdino dabartinę religinę krizę pažymėtinai taikliai. Pastebėdamas, kad krikščionybė yra herojiška sielos avantiūra, jis tvirtina, kad žmonės per visus amžius stengėsi išvengti šios sunkios naštos. Bandyta rasti kokią nors alternatyvą, kuri būtų pakankamai arti tikėjimo, ir tik tikrai įžvalgi akis galėtų pastebėti skirtumą. Šitokie mėginimai rasti naują tikėjimą yra, jo nuomone, tam tikra agnosticizmo forma. Jie sudievina patį žmogų ir nutolina nuo transcendencijos, ir religinė energija sunaudojama, kuriant žemiškąjį rojų. Galutinė išvada yra nutraukimas bet kokio kontakto su dvasiniu gyvenimu, o tuos ryšius nutraukus, pasaulietinės civilizacijos pasisekimas virsta jos žlugimo priežastimi. Bet šis Bažnyčios modernėjimas nėra neišvengiamai likiminis, ir katalikai pajėgtų jį modifikuoti ir net atgręžti, jei tik jie turėtų įžvalgumo, valios ir drąsos. Dvidešimtojo amžiaus intelektualai aliarmuoja dėl tapatybės netekimo, susvetimėjimo, beprasmiškumo. Tačiau paradoksiškai patys intelektualai savo pažiūromis ir elgesiu tik paaštrina lią problemą. Drastiškai išlaisvinta krikščionybė, nežiūrint jos skelbėjų intencijų, skatina svetimėji-mo procesą, ir bendruomenė yra griaunama. Kadangi katalikai vėlai atėjo į šį procesą, jie dar gali palengvinti savo vaikaičiams pastangas susigrąžinti tas vertybes, kurias jie šiuo metu lengvabūdiškai išmėtė.
Tokiu susirūpinimu į liberaliųjų kataliku oroblemas žvelgia James Hitchcock, autorius veikalų "The Decline and Fall of Radical Catho-licism" ir "The Recovery of the Sacred". A. S.
Praeitų metų gruodžio nr. viršely įdėta V. Vildžiūno skulptūra yra rašytojo K. Borutos antkapinis paminklas.
|
|
|
|