APIE M. PEČKAUSKAITĘ VOKIEČIŲ KALBA Spausdinti
Parašė O. Grn.   
Kun. dr. Konstantino Gulbino, O.F.M. Cap. (g. 1919) Mūnsterio universitete 1969 m. apginta disertacija po poros metų buvo ir išspausdinta: Das padagogische Lebensvverk der litauischen Dichterin Marija Pečkauskaitė (Verlag F. Schoningh, Pa-derbom, 1971, 173 psl.).

Galime džiaugtis, kad viena mūsų šiųjų asmenybių — rašytoja ir auklėtoja aprašoma viena Vakanį didžiųjų kalbų. Šioj disertacijoj M. Pečkauskaitė įstatoma j savo laikotarpio rėmus, ir tuo būdu svetimieji drauge supažindinami ir su mūsų tautos atgimimo laikotarpiu Veikalas ribojasi M. Pečkauskaitės pedagoginės minties lukštenimu iš jos beletristinės kūrybos. Du grynai pedagoginiai veikalai — "Motina — auklėtoja" ir "Rimties valandėlė" — trumpai teįjungiami. Forsterio veikalų vertimai paliekami nuošaliai.

Knygai įžangą parašė prof. dr. H. Dopp - Vorvvald, kuris šią disertaciją laiko įnašu ne tik į lietuvių auklėjimo istoriją, bet ir aplamai į lyginamąją pedagogiką. Veikalas galįs dominti ir vokiečius, nes M. Pečkauskaitės atliktieji Forsterio veikalų vertimai atspindį ir tolaikinės vokiečių pedagogikos poveikį Lietuvoje.

Įvade autorius primena, kad pavergtoje tėvynėje M. Pečkauskaitė ilgai buvo nustumta į šalį: jos kūryba netinka auklėti komunistiniam žmogui. Dviem tomais jos raštų rinktinė išleista tik 1969 m. Autorius teisingai pabrėžia, kad M. Pečkaus-kaitei rašymas lietuviškai buvo auklėjimo priemonė — žadinti tautinę sąmonę ir apskritai auklėti žmones. Jai nerūpėjo sukurti naują pedagoginę sistemą, todėl ir auklėjimo klausimus ne teoretiškai nagrinėjo, bet beletristine forma juos pateikė.

Disertacija suskirstyta į keturias dalis. Pirmoji dalis skirta M. Peč-kauskaitės biografijai ir jos keliui į pedagogiką. Plačiai aprašomas jaunystės periodas ir apsisprendimas rašyti lietuviškai. Ypač iškeliamas jos idealizmas. M. Pečkauskaitės kelias į pedagogiką aptariamas smulkiu "Viktutės" turinio atpasakojimu. Nors "Viktutė" turi daug autobiografinių duomenų, yra vienas jos ankstesnių kūrinių (dar prieš Šveicarijos studijas), vis dėlto abejotina, kad tai pavaizduotų jos kelią į pedagogiką. Kažin ar tikslu beletristinį pasisakymą laikyti tikru gyvenimo apsisprendimu. Klausimai, kurie kilo Vik-tutei, be abejo, rūpėjo ir autorei. Bet tai dar nėra kelias į pedagogiką.

Antroji dalis skirta M. Pečkauskaitės pedagoginėms problemoms. Joj iš pradžių supažindinama apskritai su kova už lietuvišką mokyklą — su vysk. M. Valančiaus dėtomis lietuvių liaudies švietimo pastangomis, su vargo mokykla, su S. L. Kušeliausko lietuvių liaudžiai religinių knygų gaminimu. Gal būt, tą visą skyrių būtų labiau tikę leisti pirmuoju knygoje. To meto Lietuvos socialinė, politinė ir švietimo padėtis būtų tarsi rėmai, į kuriuos įstatomas paveikslas — M. Pečkauskaitė. Nebūtų reikėję tų pačių klausimų liesti jos gyvenimą atpasakojant. Poskyryje, įvardintame "Vargo mokykla M. Pečkauskaitės pasakojimuose", atpasakojamas jos dviejų apsakymėlių ("Iš daktaro pasakojimų" ir "Dėl tėvynės") turinys, šiaip jokios mokyklos nėra pavaizduota. Lietuvių liaudies pirmtakai iliustruojami M.

Pečkauskaitės "Sename dvare" boče-liu, savyje sujungusiu išorinę lenkų kultūrą ir tikrą prisirišimą prie žemaičių žemės, kilniu viengungiu knygnešiu Levanarda, kaimo mokytoja Rožele. Kitas knygnešys Silvestras piešiamas "Anuomet" apsakymėly. M. Pečkauskaitės lietuviškos kaimo mokyklos prototipu (Entvvur: iškeliamas "Vincas Stonis", atpasakojant šios apysakos turinį — baigiant Vincuko pasiryžimu pačiam pramokus kitus mokyti.

Antrasis šios (antrosios) dalies skyrius imasi išdėstyti M. Pečkauskaitės auklėjimo sampratą. Pirmiausia, ieškant jos pedagogikos idėjinių pagrindų, nagrinėjamos knygos "Motina — auklėtoja" ir "Rimties valandėlė". Pagal disertacijos autorių, M. Pečkauskaitė rėmėsi trimis vokiečių pedagogais: N. Fassbinderiu, J. B. Knorru ir Ad. Mathias, tačiau aklai jais nesekė, daug kur ir nutoldama nuo jų, likdama savarankiška. "Motinos — auklėtojos" schema: Dievas — individas — visuomenė. Nors gilus tikėjimas buvo persunkęs visus M. Pečkauskaitės samprotavimus, teoriškai apie Dievą ji daug nekalba. Kadangi knyga buvo skiriama mažai išlavintoms motinoms, M. Pečkauskaitė davė ne tiek teorinių samprotavimų, kiek konkrečių pavyzdžių iš pažįstamos aplinkos. Keistokai nuskamba autoriaus mintis, kad M. Pečkauskaitė todėl labai akcentuojanti auklėjime dvasinį momentą, kad buvęs gyvas žmonėse animizmas. tikėjimas į dvasias ir demonus. Tai prieštarauja autoriaus teigimui, kad M. Pečkauskaitės tikėjimas buvo gilus. Betgi iš pedagoginio veikalo reikalauti teologijos ir nėra ko. Kur autorius ėmėsi klausimą teoriškiau panagrinėti, ten jam sunkiau sekėsi. Teoriniai samprotavimai lieka neaiškūs ar net vieni kitiems prieštarauja. Pradžioje buvo pabrėžęs, kad M. Pečkauskaitė religinius klausimus mažai lietė, bet visame tame poskyryje kalba beveik tik apie religiją. Čia betgi jis daugiau dėsto sau artimas mintis, remdamasis R. Guar-diniu, o ne M. Pečkauskaitę nagrinėja: mažai su ja siejasi 84-93 puslapiai. Iš visos knygos šis poskyris atrodo silpniausias.
Po šių gana ištęstų teorinių samprotavimų vaiko paveikslui nupiešti duodamas apsakymėlio "Vaikai" ištisas vertimas ir padaroma išvada, kad apsakymėly pavaizduota aplinka yra tinkamiausia vaikui vystytis.

"Meilė kaip pagrindinė auklėjimo jėga" poskyryje ryškinama, kad tai pat- M Pečkauskaitės auklėjimo sampratos branduolys. Charakterio formavimas svarbiau negu tik proto išlavinimas, o auklėjimo svarbiausias veiksnys yra meilė. Tačiau motinos meilė neturi būti akla, ribotis tik šia diena, bet žiūrėti, kas svarbu ateičiai, visam gyvenimui. Aklai meilei pavaizduoti atpasakojamas vaizdelis "Pirmasis pabučiavimas". Kaip vaiko auklėjimas turi vykti, rodo "Sename dvare" mamatės ir Iru-sės santykių analizė: kiekvieną vaikų žingsnį supa mamatės meilė, ir kiekvienas jos žodis yra auklėjantis ir kilninantis. Vaikai auga ir bręsta laimingi, nes gilios meilės supami, o iš meilės motinai jie savaime stengiasi būti geri. Meilės stoka gali būti katastrofiška vaikui, kaip vaizdžiai pailiustruoja "Irkos tragedija". Auklėjamąją sužadėtinės meilės jėgą iškelia "Mėlynoji mergelė". (Visas šis poskyris apie meilę kaip auklėjimo pagrindinę jėgą, šiek tiek sutrumpinus, šiame žurnale buvo išspausdintas 1970 gruodžio numery. Red.).

Trečioji knygos dalis piešia M. Peč-kauskaitę kaip auklėtoją ir mokytoją. Pažymima, kad ji net savo literatūros pamokoms pasirinkdavo tokią medžiagą, kuri tiko auklėjimo uždaviniams; pirma iškeldavo moralines idėjas, o tik paskui liesdavo stilistinius klausimus. Stengėsi ne tik žinias perteikti, bet ir charakterį formuoti, meninį pajautimą ugdyti. Mokėjo medžiagą taip perteikti, jog klausytojoms atrodė, kad jos pačios padaro išvadas. Daugeliui savo mokinių ji buvo sektinas idealas: nors reikli, bet labai teisinga, dėl to buvo mokinių mėgiama ir gerbiama.

Ketvirtojoj knygos dalyje sumuojama, kas būdinga M. Pečkauskaitės pedagoginėms idėjoms. Autorius pabrėžia, kad naujos pedagoginės sistemos ji nesukūrė, bet jos mintys nesutelpa vienos kurios pedagogikos rėmuose. "Motina — auklėtoja" charakterizuojama kaip teologinė pedagogika, kur duodami praktiški nurodymai mažo vaiko religiniam auklėjimui, tarsi pratęsiamas katekizmas, jį pavyzdžiais pailiustruojant. "Rimties valandėle" vadinama filosofinė pedagogika, kadangi jos minčių eiga artima neoscholastinei filosofijai. Abu veikalai skiriasi ne turiniu, bet metodu. Jie pirmajame pedagoginiai pamokymai išvedami iš tikėjimo tiesų, tai antrajame klausimai sprendžiami grynai žmogiškoje plotmėje, labiau liečiamas aplamai auklėjimasis, apsiėjimas su žmonėmis. Tuose veikaluose M. Pečkauskai-tė rėmėsi Forsteriu, bet naudojo jį gana laisvai, nes turėjo skirtingą auditoriją ir siekė skirtingo tikslo. Daugiau originalių pedagoginių minčių yra M. Pečkauskaitės grožinėje kūryboje, kuria ji iš tikro daugiau žmonių ir pasiekė, visų pirma skelbdama meilės reikšmę kiekvienam, ar tai būtų vaikas ar suaugęs.
Aplamai ši kun. dr. K. Gulbino knyga yra vertingas įnašas, supažindinąs svetimtaučius su lietuviško gyvenimo iškarpa ir viena kilnia mūsų asmenybe. Autorius su didele meile žvalgė į M. Pečkauskaitę ir stengėsi kiek galint daugiau pasakyti apie ją ir jos kūrybą, nors kai kas ir ne visai tiko į temos rėmus, nors kai kur buvo galima pageidauti ir daugiau sistemingumo ar intelektualesnės analizės.
Vokiečių kalba gana sklandi ir aiški, bet pasitaikė ir posakių, kurie paraidžiui verčiant gal teisingi, bet prasmės atžvilgiu nelabai vokiški. Keletas pavyzdžių: Ich habe gegessen ohne Erbarmen (16 psl.), Seitens des Doktors (15), Doktorgrad (26), Essvvaren (110), ertont das Glocken-zeichen zum Mittagessen (105), be-kommt er von seinem Mutter den notvvendigen Dampfer (107).
Lietuviškų žodžių rašyba labai gera, teisingai vartojami š ir ž rašmenys, lietuvių mažybinės formos varduose. Korektūros klaidų ypač lietuviškuose žodžiuose vos keletas.

Išleisdamas šią knygą, kun. dr. K. Gulbinas tarsi norėjo pastatyti paminklą M. Pečkauskaitei, kuri pirmiausia gyveno ne sau, bet kitiems — sau maža tereikalavo, bet norėjo lengvinti kitų gyvenimą ir tuo pačiu atrado ir savo gyvenimo prasmę. Ji iš tiesų buvo pedagogė ne tik savo raštais, bet ir visa asmenybe.
O. Grn