SOVIETINIS FEDERALIZMAS Spausdinti
Parašė ALBERTAS GERUTIS   
Šis straipsnis yra praplėstas tekstas paskaitos, kurią autorius skaitė Baltų Instituto II konferencijoje Stockholme 1973 birželio 8-11.

Federacijos tarp dviejų ar daugiau valstybių esmę sudaro ta aplinkybė, kad susitariančios šalys savo suvereninių teisių dalį paveda naujajai teisinei bendrijai. Sąjunginės valstybės išsižada iki tam tikro laipsnio savo suverenumo, kurį už jas vykdo centrinė (federalinė) valdžia.

Sovietų Sąjungos 1936 gruodžio 5 konstitucija, kuri savo laiku buvo liaupsinama kaip nūn mirusio ir didelės dalies savo aureolės netekusio Stalino "genialus" kūrinys, buvo Baltijos valstybėms primesta in globo, kai jos buvo smurtu paverstos sovietinėmis respublikomis. Tokiu būdu net tie vietiniai komunistai, kurie pritarė savosios valstybės egzistencijos sužlugdymui ir pajungimui Maskvai, negalėjo nė kiek įtaigoti, kaip turėjo būti nustatyti santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir okupuotųjų valstybių. Teisės, kurias Sovietų Sąjungos organai iš anksto sau rezervavo, buvo be mažiausio atitinkamų valstybių atsiklau-simo įtrauktos į naujai sudarytųjų sovietinių respublikų konstitucijas. Tos konstitucijos buvo pagal tą patį Maskvoje paruoštą pavyzdį išverstos į trijų baltų tautų kalbas. Jos nėra tų tautų kūriniai. Švedijoje gyvenąs jaunas estų publicistas Andrės Kueng, lankęsis savo tėvų žemėje, norodo, kad estų poetas Johann Vares-Barabus, paskirtas Estijos ministru pirmininku, kai Maskvos kariuomenė 1940 m. vasarą užėmė Estiją, 1946 m. nusižudė iš apmaudo, kad Estijai nepalikta nė riboto savarankiškumo, kaip to tikėjęsi estų komunistai. 1

Sovietų Sąjungos konstitucijos str. 13 ir Lietuvos sovietinės respublikos str. 13 deklaruoja, kad Sovietų Sąjunga yra sąjunginė valstybė, susidedanti iš 15 "lygiateisių" respublikų, susijungusių "laisvu noru". Jeigu mes apsiribotume vien Baltijos valstybėmis, tai negalėtume užmiršti, kad tas teigimas aiškiai prasilenkia su tiesa. Tos valstybės buvo 1940 m. birželio mėnesį užimtos Sovietų Sąjungos karinių pajėgų, ir tai buvo atlikta, vykdant negarbingus slaptus susitarimus su nacionalsocialistine Vokietija. Po to, kai visos trys valstybės buvo kariškai okupuotos, jos buvo įvairiomis machinacijomis ir tiesiogine prievarta paverstos sovietinėmis respublikomis ir vėliau Sovietų Sąjungos aneksuotos.

Jeigu mesime žvilgsnį į netolimą praeitį ir pažvelgsime, kaip atsirado pati sovietų federalinė valstybė, tai tuojau pat įsitikinsime, kad ne tik Baltijos valstybės buvo jėgos priemonėmis pajungtos Maskvai. Nė viena "sąjunginė" respublika, įskaitant pačią Rusijos respubliką, laisvai nepasirinko anų laikų bolševikinio režimo. Sovietinis režimas buvo visoms tautoms primestas ar tai savaime negausaus profesionalinių revoliucionierių branduolio perversmo keliu, ar tai buv. Rusijos carų imperijos tautos, po rusų revoliucijos pasiskelbusios valstybinę nepriklausomybę, buvo raudonosios armijos stačiai užpultos ir užkariautos. Tad sovietinių konstitucijų deklaravimas, kad Sovietų Sąjunga esanti "laisvas" ir "savanoriškas" sąjunginių respublikų susijungimas, tėra propagandinis teiginys. "Sąjunginių" respublikų tautos pačios geriausiai nusimano, kad, sudarant Sovietų Sąjungą, nebuvo jokio laisvo ir savanoriško susijungimo. Sovietinis "savanoriškumas" yra viena iš gausių fikcijų, kuriomis remiasi Maskvos sukurtasis režimas. Nacionalsocializmo valdymo laikais pašaipiai kalbėta apie "freivvilliger Zwang" (savanoriška prievarta). Tenka atsiminti, kad So-vietijoje daugiau kaip 50 metų nebuvo laisvų rinkimų, tokiu būdu vad. "sovietinės" tautos jau ištisus dešimtmečius negali laisvai pareikšti savo valios.

Aišku, nėra pagrindo laukti, kad Maskva konstitucijoje pripažintų, jog ji okupavo Baltijos valstybes ir paskui jas aneksavo. Tačiau ne vien politiniu, bet ir teisiniu požiūriu turi svarbos kostatavimas, kad Baltijos valstybės niekada nėra laisvu noru įstojusios į Sovietų Sąjungą ir kad tokiu būdu esamoji būklė tėra paprasta okupacija.

Toji aplinkybė turi dar šiandien, 33 metus nuo okupacijos, praktinę teisinę reikšmę. Daugelis valstybių, jų tarpe Amerikos Jungtinės Valstybės, ligi šiol nepripažįsta Baltijos valstybių okupacijos. Taigi, tariamas Baltijos valstybių savanoriškas įstojimas į Sovietų Sąjungą nėra jokia teisiškai pagrįsta būklė ne tik pačioms baltų tautoms, bet ir daugeliui svetimų valstybių.

Sovietų Sąjungos konstitucijos 17 straipsnio ir sovietų Lietuvos konstitucijos 15 straipsnio analizė rodo, kad šių straipsnių turinys tetarnauja propagandiniams tikslams. Pagal anuos straipsnius kiekvienai federalinei respublikai paliekama teisė laisvai išeiti iš Sovietų Sąjungos sudėties. Turint prieš akis sovietinio gyvenimo tikrovę, lieka mažų mažiausiai paslaptis, kaip suinteresuotos respublikos galėtų pasinaudoti šiuo konstitucijos straipsniu.

Walter Grottian savo kapitaliniame veikale "Das sowjetische Regierungssystem"2
cituoja hipokritinį Stalino pasisakymą apie sąjunginių respublikų teisę išeiti iš Sovietų Sąjungos, kai 1936 m. buvo svarstoma konstitucija. "Kai sąjunginėms valstybėms paliekama teisė išeiti iš Sovietų Sąjungos, tai visas reikalas turi būti sutvarkytas taip, kad toji teisė nepavirstų tuščiu ir beprasmiu popierio skuteliu". Taip argumentavo Stalinas. Ne tik siaubingo stalininio teroro laikais, bet ir šiandien vad. sąjunginės respublikos neturi nė mažiausio galimumo net ir iškelti klausimą dėl išėjimo iš Sovietų Sąjungos, nes tai būtų palaikyta valstybės išdavimu. O ką bekalbėti apie praktinę procedūrą teisiškai parengti išstojimo galimumą! Kaip subolševikintosios Lietuvos "liaudies seimas", vėliau pavir tęs "aukščiausiuoju sovietu", 1940 m. priėmė nutarimą įstoti į Sovietų Sąjungą, taip tas pats aukščiausiasis sovietas turėtų nutarti išeiti iš Sovietų Sąjungos. Bet tuo atveju turėtų pasikeisti sovietinio tariamo parlamento pobūdis, kitais žodžiais tariant, turėtų prieš tai būti nušalintas komunistų partijos monopolinis viešpatavimas. Tatai galėtų įvykti tiktai revoliucinėmis priemonėmis, bet ne konstituciniu aktu. Vokiečių autorius Juergen Arnold prieina išvadą, kad tariamoji teisė išeiti iš Sovietų Sąjungos tėra "grynai de-klaratyvinio pobūdžio".3

Dar antrojo pasaulinio karo baigiamojoje stadijoje (1944 m. vasario mėn.) Sovietų Sąjungos ir Sovietų Lietuvos (lygiu būdu kaip ir kitų sąjunginių respublikų) konstitucijos buvo papildytos ta prasme, kad, pirma, Lietuvos sovietinei respublikai buvo suteiktos tam tikros teisės užsienio reikaluose, antra, jai buvo pripažinta teisė turėti savo karines formuotes. Tuo tarpu kai bent formaliai buvo sudaryta Lietuvos užsienio reikalų ministerija, konstitucijos nuostatas karinėje srityje pasiliko iš pat pradžios negyva raidė. Konstitucijos nuostatas apie karines formacijas paprastu būdu ignoruojamas.

Bet ir sovietų Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiliko tik forma be turinio, neturinti praktinės reikšmės. 1944 m. konstitucijų papildymai tebuvo Maskvos propagandiniai ėjimai tų laikų pasaulinės politikos akivaizdoje. Pagal sovietų Lietuvos konstitucijos 16 a straipsnį Lietuva turi teisę užmegsti su svetimomis valstybėmis tiesioginius santykius, sudarinėti su jomis sutartis ir pasikeisti diplomatiniais ir konsula-riniais atstovais. Tų konstitucijos garantuotų teisių sovietų Lietuva nevykdo arba, tiksliau pasakius, Maskva jai neleidžia vykdyti.
Iš visko atrodo, kad ligi šiol tebuvo vienas vienintelis atsitikimas, kai sovietų Lietuva sudarė sutartį su svetima valstybe. Būtent, 1944 rugsėjo 22 Liubline buvo pasirašytas "Susitarimas tarp Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Nacionalinio Išsivadavimo Komiteto dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių — iš Lietuvos TSR teritorijos". Kaip rašo M. Požarskas, "šiuo susitarimu šalys įsipareigojo evakuoti lietuvių tautybės piliečius, gyvenančius Bialystoko vaivadijoje ir kituose Lenkijos rajonuose, į Lietuvos TSR, o lenkus ir žydus (kurie iki 1939 m. rugsėjo 17 d. buvo Lenkijos piliečiai), gyvenančius Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų, Alytaus ir kitose Lietuvos apskrityse, — į Lenkiją".4 Suminėjęs, kiek žmonių iš Lietuvos išvyko į Lenkiją, autorius toliau išveda: "Tatai pažymėta Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos TSR teritorijos užbaigimo akte, kurį 1952 m. liepos 21 d. pasirašė Lietuvos TSR Vyriausybės ir Lenkijos LR Vyriausybės įgaliotiniai. Akte buvo pažymėta, kad e vakavimas buvo baigtas iki 1946 m. lapkričio 1 d., kad jis vyko savanoriškumo pagrindu, sutinkamai su 1944 m. rugsėjo 22 d. susitarimu, savitarpio supratimo dvasia ir kad dėl atlikto darbo šalys neturi viena kitai jokių pretenzijų".5

Toliau skaitome: "Vėliau lenkų repatriavimas iš Tarybų Lietuvos vyko sutinkamai su Tarybų Sąjungos ir Lenkijos susitarimų dėl lenkų tautybės asmenų tolesnio repatriavimo iš TSRS terminų ir tvarkos (pasirašytų 1957 m. kovo 25 d".6 Taigi, repatriavimas vyko jau pagal tiesioginį susitarimą tarp Maskvos ir Varšuvos, aplenkiant Lietuvą.

Įdomu pastebėti, kad autorius, rašydamas apie repatriacijos užbaigimo aktą, pasirašytą 1952 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos, išnašoj pažymi, kad akto originalas esąs Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijos archyve. Kaip jau minėjome, niekur neteko aptikti, kad sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministerija būtų pasirašiusi dar nors vieną sutartį su svetima valstybe. Galima prileisti, kad anas akto originalas, kurį autorius specialiai iškėlė, tėra unikumas ministerijos ar-chyve ir veikloje. "Gimtasis Kraštas" (1973.VI.7) rašė, kad tarp sovietų Lietuvos prekybos ministerijos ir Lenkijos vidaus prekybos ir paslaugų ministerijos atstovų buvęs pasirašytas susitarimas dėl prekių mainų. Sov. Lietuvos užsienių reikalų ministerija nedalyvavo nei derybose, nei susitarimo pasirašyme.

Juergen Arnold (Die nationalen Gebietsein-heiten der Sowjetunion) kreipia dėmesį į tai, .1 Maskva ignoruoja sąjungines respublikas, nors sudarinėja sutartis su svetimomis valstybėmis reikalais, kurie tiesiogiai liečia šias respublikas. 1964 įsario 27 Sovietų Sąjunga sudarė sutartį su Danija "tarpusavio finansiniams, nuosavybės ir kitiems reikalavimams sutvarkyti", kurie liečia Latvijos, Lietuvos, Estijos respublikas, Ukrainos ir Gudijos vakarines sritis ir Kaliningrado sritį. Mask-
pasirašė susitarimą, apeidama minėtas respublikas.7

Tenka dar pastebėti, kad 1968 sausio 5 tarp Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos buvo pasirašyta analoginė sutartis, kaip tarp Danijos ir Maskvos. Pagal tą sutartį Londonas atsisakė nuo pretenzijų dėl nusavintųjų nuosavybių, kurias britų vyriausybė ar piliečiai turėjo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (taip pat buvusiose Lenkijos rytinėse provincijose bei Besarabijoje). Ir Sovietų Sąjunga išsižadėjo savo reikalavimo jai perleisti Baltijos valstybių auksą, deponuotą Bank of England.

Šį susitarimą Maskva pasirašė su britų vyriausybe, visiškai ignoruodama pačias Baltijos valstybes, nors susitarimas tiesiogiai lietė jų interesus (plačiau apie tai: Dietrich A. Loeber. The Problem of the Baltic gold in Great Britam. Sonderdruck aus Internationales Recht und Diplomatie. Jahrgang 1968. Verlag Wissenschaft und Politik. Koeln).

Taip atrodo tikrovė, nepaisant konstitucijos nuostato, pagal kurį sovietinė Vilniaus užsienio reikalų ministerija mezga tiesioginius santykiu-su svetimomis valstybėmis, sudarinėja sutartis ir keičiasi diplomatiniais ir konsulariniais atstovais . . . Šalia konstitucijos leidžiamų, bet nesamų Lietuvos karinių formuočių, užsienio reikalų ministerijos karšinčiaus egzistencija sovietinėje Lietuvoje gali eiti kaip geriausieji pavyzdžiai, kokia praraja atsiveria tarp konstitucijos ir gyvenimo tikrovės ir ko vertas maskvinio sukirpimo federalizmas.

Sovietų Sąjungos konstitucijos 14 straipsnis sumini tas teises, kurias sau pasilaikė federalinė valdžia. Tos prerogatyvos yra tokios plačios apimties, jog atskiroms respublikoms lieka tiktai nuotrupos. Jos vargu ar išeina iš ribų tų teisių, kurios Vakarų demokratinėse valstybėse pavedamos savivaldybių organams. Mūsų jau minėtasis vokiečių mokslininkas W. Grottian nagrinėja sovietų federalinės vyriausybės prerogatyvas ir prieina tokią išvadą: "Jų tarpe yra gausių sferų, kurios federalinėje valstybėje normaliai užleidžia-mos atskiroms sudėtinėms valstybėms".8

Sovietų Sąjunga pasižymi praktikoje kraštutiniu centralizmu, kuris paremtas komunistų partijos monopoline padėtimi. 15 straipsnis nusako, kad federalinių respublikų suverenumas apribojamas tiktai tiek, kiek jis aptartas ankstyvesnio konstitucijos straipsnio. "Šiose ribose kiekviena federalinė respublika vykdo savo valstybinę galią savarankiškai", deklaruoja konstitucijos 19 straipsnis, kuriame aptinkame ir tokį nuostatą: "Sovietų Sąjunga saugo federalinių respublikų suverenines teises". Įdomu, ar tarp tų "saugomų" teisių yra ir sąjunginių respublikų teisė išeiti iš Sovietų Sąjungos?

Sovietų Sąjungoje nėra to esminio elemento, kuris glūdi kiekvienoje federalinės valstybės struktūroje, būtent jegų ir kompetencijų išbalansavimo tarp centralinės (federalinės) valdžios ir sąjunginių valstybių valdžių. Visas realus politinių jėgų centras sukauptas vienoje, savaime ne-konstitucinėje institucijoje, būtent politiniame biure, kuris savo ruožtu remiasi komunistų partija, turinčia monopolinę galią visose tiek valstybinio, tiek visuomeninio, tiek ekonominio gyvenimo srityse. Komunistų partija diktuoja savo valią valstybiniams organams, įskaitant policiją ir kariuomenę. Toks sovietų konstitucinės teisės žinovas, koks yra vokiečių mokslininkas prof. B. Meissner, apibūdina politinį biurą kaip "Sovietų Sąjungos de facto vyriausybę".9

Kai komunistų partijoje galioja geležinė disciplina, tai ilgametė praktika parodė, kad ten frakcionizmas (skirtingų nuomonių išsikristaliza-vimas) neįmanomas, taigi negali susidaryti skirtingi nuo generalinės partinės linijos žmonių susibūrimai. Atskirų respublikų komunistų partijos, jų tarpe ir Lietuvos komunistų partijos gyvastis nėra savarankiška, o tėra satelitinė, visiškai priklausoma nuo Maskvoje reziduojančio centro. Tokiomis aplinkybėmis nė iš tolo negali pasireikšti politinių jėgų išbalansavimas, kuris būtinas federalinėje valstybėje.

Estų publicistas Andrės Kueng, lankęsis sovietų Estijoje, kreipia dėmesį į tą savaime žinomą aplinkybę, kad sovietų federalinėje sistemoje dominuojantis vaidmuo tenka Rusijos respublikai, kuri pralenkia visas kitas respublikas tiek gyventojų, tiek teritorijos, tiek pramonės koncentarcijos, tiek kitose srityse. Autorius sako: "Tokio laipsnio vienos dalies predominacijos nėra jokioje kitoje pasaulio federalinėje valstybėje. Jau toji viena aplinkybė paverčia Sovietų Sąjungos federalinį pobūdį daugiau nekaip abejotiną".10 Pridursime nuo savęs, kad toji Rusijos predomi-nacija sistemingai naudojama rusiškumui diegti nerusiškų tautų sąskaiton.

Tariamos sąjunginės respublikos faktiškai net neturi veiksmingos galios dalyvauti federalinių aukščiausių organų valios pareiškimuose. Pagal konstituciją tos respublikos renka savo atstovus į aukščiausiąjį sovietą, kuris teritorijoje atstovauja visų "sovietinių" tautų valiai, ir į tautybių sovietą, kuris reprezentuoja atskiras sudėtines respublikas. Tačiau be ilgų aiškinimų žinome, kaip Sovietijoje vyksta rinkimai. Tai tėra liūdnas farsas, rinkimų fikcija.

Sovietinis generolas P. Grigorenko dar 1969 m. parašė laišką Maskvos rinkiminei komisijai, aiškindamas, kodėl jis nedalyvausiąs rinkimuose. Tas laiškas vertas platesnio paminėjimo.

"1. Mūsuose nėra jokių rinkimų, Praktikuojamas balsavimas už vieną vienintelį kandidatą, kurį pastatė mūsų šių dienų valdovai. Šis vienintelis kandidatas bus neišvengiamai 'išrinktas', nepareinamai nuo balsavusiųjų skaičiaus. Toji rinkimų komedija teturi reikšmės valdovams, kurie gali prieš užsienį pademonstruoti, kad 'juos remia visa tauta.' Aš nenoriu dalyvauti tokioje komedijoje ir aš eisiu balsuoti tiktai tuomet, kai mano balsas turės prasmę.

2. Mūsų deputatai neturi jokios realios galios, net neturi ir tikros balsavimo teisės. Jie tegali pritarti gerai įsimiklinusios valdžios viršūnės politinei veiklai. Per visą laiką, kol veikia dabartinė konstitucija, nėra buvę tokio atsitikimo, kad deputatas — nežiūrint kokio jis bebūtų rango ir kokią poziciją jis beužimtų — būtų drįsęs pakritikuoti mūsų valdovų savivalę. O argi nebuvo laikų, kai buvo naikinami nesuskaitomi milijonai žmonių, jų tarpe gausus skaičius 'liaudies išrinktų' deputatų?"11

Išdėstęs savo paties patyrimą, P. Grigorenko baigė savo laišką šiais žodžiais: "Spręskite nūn patys, ar aš galiu dalyvauti rinkimų komedijoje, kurios vienintelis tikslas pareikšti pasitikėjimą vyriausybei, kuri bando įamžinti savo valdymą savivalės metodais".

Sunku įsivaizduoti Sovietijoje praktikuojamos "rinkimų" sistemos taiklesnį apibūdinimą, nekaip jį nusakė pačios Sovietų Sąjungos aukštas karininkas. 1970 m. Amsterdame išleista rusų kalba "Sovietų Sąjungos demokratinio sąjūdžio programa", kurios autoriais minimi "Rusijos, Ukrainos ir Baltijos demokratai". Programa nuo 1969 m. slaptai platinama anapus geležinės uždangos. Toje programoje gana panašiais žodžiais kritikuojamas sovietinis režimas ir "rinkimų" sistema, kaip ir Grigorenko laiške: "Per visą aukščiausiojo sovieto egzistencijos istoriją nebuvo nė vieno atsitikimo, kad nors vienas deputatas būtų balsavęs prieš tą ar kitą vyriausybės pasiūlymą. Nepaisydamas daugelio klaidų ir net nusikalstamų veiksmų,. aukščiausiasis sovietas nė vieną kartą nepareikškė vyriausybei nepasitikėjimo".12.

Straipsnis 16 sako, kad kiekviena sąjunginė respublika turi savo konstituciją, kuri betgi turi "visiškai atitikti" Sovietų Sąjungos konstituciją. Mes jau pavaizdavome, kaip Baltijos sovietinės respublikos gavo savo konstitucijas.

Lietuvos sąjunginės respublikos konstitucijos str. 19 sumini tas sritis, kurios tariamai atitenka respublikos kompetencijai. Iš šio sąrašo nedviprasmiškai seka, kad atskiroms respublikoms iš esmės pasilieka teisė leisti vykdomuosius nuostatus tiems įsakymams, kuriuos priėmė centrinė valdžia. Jeigu Lietuvos konstitucija skelbia (19 str. raidės n, o, p, r, ir t.t.), kad jos kompetencijai priklauso "darbo įstatymų leidimas", "vadovavimas sveikatos apsaugos reikalams", "vadovavimas socialiniam aprūpinimui", "vadovavimas pradinio, vidurinio ir aukštojo mokslo reikalams" ir t.t., tai tuo pačiu metu šie nuostatai nustoja savo prasmės, kai turime prieš akis, jog Sovietų Sąjungos konstitucija toms pat sritims rezervuoja sau teisę leisti "pagrindinius nuostatus". Sovietinės Lietuvos organų leidžiami vykdomieji nuostatai visasąjunginiams įstatymams tegali perkelti Maskvoje išleistuosius įstatymus Lietuvon. Šveicarijoje paskutiniuoju laiku nukaldinta sąvoka, kuri visiškai gali būti taikoma Sovietų Sąjungai: "Vollzugsfoederalismus" — vykdomasis federalizmas. L. G. Churchward (Contemporary Soviet Government) išveda, kad "Sovietų Sąjungoje nėra federalizmo Vakaruose galiojančios sąvokos prasme. Tiksliau būtų vadinti multinacionaline unitarine valstybe".13
16 str. nusako, kad kiekvienas- sovietinės respublikos pilietis tuo pat mety yra ir Sovietų Sąjungos pilietis. Tas pats straipsnis teigia, kad visų sąjunginių respublikų piliečiai Lietuvos sovietinės respublikos teritorijoje naudojasi tomis pat teisėmis, kaip ir sovietinės Lietuvos respublikos piliečiai.

Didelės svarbos turi Sovietų Sąjungos konstitucijos 123 straipsnis, kurį aptinkame ir sovietinės Lietuvos konstitucijos 95-me straipsnyje ir kuris skamba taip:
"Lietuvos TSR piliečių teisių lygybė, nepareinamai nuo jų tautybės ir rasės, visose ūkinio, valstybinio, kultūrinio ir visuomeninio-po-litinio gyvenimo srityse yra neperžengiamas įstatymas.

Bet kokį tiesioginį ar netiesioginį teisių apribojimą arba, priešingai, piliečių tiesioginių ar netiesioginių pirmenybių įvedimą atsižvelgiant i jų rasinę ar tautinę priklausomybę, taip pat visokį rasinio ar tautinio išskirtinumo ar neapykantos ir paniekos skelbimą — baudžia įstatymas".

Tikrovėje gi tas konstitucijos nuostatas grubiu būdu laužomas, nes rusų tauta visokiais būdais privilegijuojama, o nerusiškų tautų nariai diskriminuojami.
Jau ta aplinkybė, kaip viskas, kas susieta su rusais ir rusiškumu, sistemingai liaupsinama, reiškia nedviprasmišką laužymą konstitucijos nuostatų apie visų tautų lygiateisiškumą. Rusiškumo aukštinimas prilygsta pikčiausiam šovinizmui. Jis yra visiškai nesuderinamas su visų atutų lygiateisiškumu.

Jeigu, pavyzdžiui, federalinėje Šveicarijoje vokiškumas, kuriam priklauso 2/3 šalies gyventojų, būtų valdžios priemonėmis taip liaupsinamas, kaip Sovietų Sąjungoje garbstoma rusų tauta, tai tuo pačiu būtų sudaryta tiesioginė grėsmė valstybės pagrindams ir tolesnei šveicarų federacijos egzistencijai. Iš viso negalima prileisti, kad Šveicarijoje viena tauta būtų taip aukštinama. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje diena iš dienos sistemingai varoma rusų tautos glorifika-cija. Jeigu šitoji glorifikacija nėra tautinio išskirtinumo apraiška, kuri pagal konstituciją yra įstatymų baudžiama, tai aš nežinau, ką reiškia vienos tautos privilegijavimas ir kitų tautų diskriminavimas.

Lietuvos sovietų respublikos teritorijoje nusėdę rusų tautos nariai naudojasi tikrovėje bent jau kultūrine autonomija, kuri griežtai prieštarauja konstitucijos nuostatams apie Sovietų Sąjungos tautų lygiateisiškumą. Rusams išlaikomos mokyklos su rusų dėstomąja kalba, stropiai žiūrima, kad rusai nebūtų nutautinami Lietuvos sovietų respublikos teritorijoje. Lietuvos sovietų respublikos mokesčių mokėtojai turi išlaikyti išimtines kolonialinių ponų tautos mokyklas, lygiai kaip apmokėti rusų teatrą, leisti rusų laikraščius ir žurnalus, rusų knygas ir t.t. Šita privilegija suteikiama be reciprociteto iš Rusijos respublikos pusės. Lietuviai, apsigyvenę Rusijos respublikoje, neturi teisės išlaikyti savo tautinio savitumo. Jų vaikai turi lankyti rusų mokyklas. Bet ir ne rusų tautos nariai, apsigyvenę Lietuvoje, neturi privilegijos, suteikiamos rusams. Tą privilegiją turi tik vieni rusai. Kad toji aplinkybė neginčijamai prieštarauja konstitucijai, kad ji nesuderinama su tautų lygiateisiškumo dėsniu, kad ji reiškia aiškų vienos tautos privilegijavimą ir nerusiškų tautų akivaizdų diskriminavimą ir kad ji nesuderinama su federalinė daugiatautės valstybės struktūra, — negali būti jokių abejojimų.

Tokia praktika yra priešinga konstitucijai, ji yra neteisėta ir normaliomis aplinkybėmis turėtų susilaukti sankcijų pagal baudžiamąjį kodeksą.
Lygiu būdu vietinių gyventojų tautinės sudėties įtaigojimas sistemingai varomos kolonizacijos pagalba, pirmoje eilėje rusų apgyvendinimo priamonėmis, yra ne tik politinis, bet ir teisinis reikalas. Tai prieštarauja federacijos prasmei. Sovietų Sąjunga buvo sudaryta kaip federalinė valstybė kaip tik dėl tos priežasties, kad jos teritorijoje gyvena daugybė tautų. Konstitucija (bent pagal jos tekstą) pasistatė savo uždaviniu išlaikyti tų tautų savitumą, saugoti jų egzistenciją ir ginti jų teises. Kiekviena priemonė ir kiekvienas veiksmas, kuris šias konstitucijos garantuotas teises pažeidžia, yra neteisėti.

Taip pat neteisėti ir anas teises pažeidžia yra siekimai, kuriuos išreiškė naujoji Sovietų Sąjungos komunistų partijos 1961 spalio 31 programa. Toje programoje komunistų partija pasistatė savo tikslu tautas taip sutapdinti, kad 1) sąjunginių respublikų sienos keičia savo pobūdį ir 2) skirtumai tarp tautų ilgainiui turi išnykti. Galutinai atskiros tautos turinčios išnykti. Iš programos nedviprasmiškai seka, kad to proceso pabaigoje rusų kalba turi pasidaryti bendrine kalba, taigi kitas kalbas nustelbti, o kitataučiai turi būti surusinti. Tuomet komunistų partija bus pasiekusi savo pasistatytojo tikslo. Rusija vėl bus edinaja nedielimaja . . .

Negali būti abejojimų, kad tas siekiamas tikslas griežtai preišingas tiek konstitucijai, tiek fe-deralinei Sovietų Sąjungos struktūrai. Komunistų partija atvirai pasisako už federacijos pagrindinio principo pašalinimą. Ši aplinkybė tuo daugiau sveria, jeigu atsiminsime, kad komunistų partija užima monopolinę padėtį politiniame gyvenime. Diktatūros sąlygomis nėra teisėtų priemonių pa-sipreišinti komunistų partijos skelbiamiems tikslams. Komunistų partijos programa rausiasi po federacijos pagrindais ir grubiai pažeidžia konstitucijos garantuotas Sovietų Sąjungos nerusiškų tautų teises. Visiškai atvirai ir oficialiai skelbiamas rusų tautos "mesianiškumas" ir nerusiškų tautų menkavertiškumas. Visa tai prieštarauja konstitucijos raidei ir dvasiai.

Praktika patvirtina, kad net politbiuro viršūnėse pasireiškė įsitikinimas, jog nerusiškos tautos diskriminuojamos. Kai po Stalino mirties 1953 m. buvo sudarytas triumviratas, vienas jo narių — saugumo policijos viršininkas gruzinas L. Berija — bandė pašalinti slegiančiai vyraujančią rusų įtaką nerusiškose respublikose. Tačiau tai tebuvo trumpas epizodas, nes politbiure viršų paėmė šovinistiniai didrusiai ir pats Berija netrukus buvo likviduotas. 1953 m. gruodžio 23 Berija buvo nuteistas mirti (beje, kartu su Lietuvon 1940 m. pasiųstuoju liūdnos atminties Maskvos emisaru V. Dekanozovu). Tarp kitų kaltinimų buvo ir tariamas noras "skatinti buržuazinį nacionalizmą nerusiškose sąjunginėse respublikose prieš rusų tautą".14

Taip pat paprastu epizodu pasiliko Chruščiovo eros pradžioje išleisti keli raginimai, kad ateiviai mokytųsi nerusiškų tautų kalbų. Tie raginimai niekada nebuvo rimtai vykdomi ir greit buvo visiškai užmiršti. Taip pat neilgai tetvėrė Chruščiovo eksperimentas su kiek didesne ekonomine decentralizacija (liaudies ūkio tarybos), kuri atskiroms respublikoms teikė kiek daugiau ūkinio savarankiškumo.
Paskutiniaisiais laikais buvo išleista daugybė patvarkymų, kuriais sąjunginių respublikų ir taip jau skurdžios teisės dar labiau susiaurintos. Ypač pragaištingą reikšmę turi 1966 rugpiūčio 3 išleistasis dekretas, kuriuo sudaryta federalinė švietimo ministerija. Prof. B. Meissner. vertindamas aną dekretą, šitaip išsitaria: "Beveik 49 metus liaudies švietimas ir tuo pačiu bendrojo lavinimo mokyklos buvo atskirų sąjunginių respublikų kompetencijoje. Tuo tarpu aukštojo ir aukštesniojo specialaus mokslo reikaluose, kuriems dar Stalino laikais buvo įsteigta federalinė ministerija, vyravo pirmoje eilėje federacijos kompetencija".15 Aurorius reiškia nuomonę, kad toji naujovė įvesta, tarp kita ko, ir rusifikacijos tikslais.

Mes galėtume suminėti dar daugiau prieštaravimų tarp konstitucijos teksto ir tikrovės bei pateikti daugybę kitų įrodymų, kad sovietų federalizmas tėra tuščia sąvoka. Robert G. Wesson (The Spviet Russian State) reiškia nuomonę, kad Sovietų Sąjungoje "konstitucija netraktuojama labai rimtai".16 Tiek praktika, tiek teorija rodo, kas Sovietų Sąjungos federalinė struktūra tebuvo sumanyta pereinamajam laikotarpiui. Pagal neslepiamą visagalės komunistų partijos siekiamą tikslą visos nerusiškos tautos turi įsilieti oficialiai skatinamomis priemonėmis į "didžiąją rusų tautą". Mūsų jau minėtasis J. Arnold naujojoje komunistų partijos programoje įžiūri įrodymą, kad dabartinis sovietinis federalizmas teturi "pereinamąjį charakterį".17

Sovietų Sąjungoje nėra teisinių priemonių prieš konstitucijos pažeidimus. Sovietų Sąjunga nepažįsta tokios institucijos kaip konstitucinis teismas, nors federalinėje valstybėje, kur susikerta federaliniai ir įvairaus tipo respublikų bei autonominių sričių interesai, tokia institucija būtina, jeigu norima išvengti savivaliavimo iš centrinių organų pusės.

Vieną ryškiausių savivaliavimo pavyzdžių teikia Maskvos pasielgimas su Krymo totoriais, keliomis Kaukazo tautelėmis ir Pavolgio vokiečiais, kurie arbitraliniu centrinių organų sprendimu, dar tebeeinant karui, buvo prievarta iškeldinti iš jų nuo amžių gyventosios teritorijos ir deportuoti Sibiran, beapeliaciškai apkaltinus juos bendradarbiavimu antrojo pasaulinio karo metu su vokiečiais. Ištisų tautų iš deportavimas ir išsklaidymas po Užuralio beribes platumas tegali prilygti tautos kaip kolektyvinės individualybės nužudymui. Tai yra tipingas ir neginčijamas genocido nusikaltimas.

Prieš tokį siaubingą nusikaltimą bei dangaus keršto šaukiantį pačių sovietinių konstitucijos nuostatų laužymą mirčiai pasmerktos tautos neturėjo priemonių gintis ir iškelti bylą prieš negirdėtą ir nuožmų savivaliavimą jokiame teisme! Toms tautoms arbitrališkai pritaikyta bausmė pralenkia "kolektyvinės atsakomybės" metodus, taikytus vokiečių nacionalsocializmo viešpatavimo laikais.
Tiktai po daugiau kaip 20 metų Sovietų Sąjungos aukščiausiojo sovieto prezidiumas, taigi, grynai politinis organas, nuėmė nuo Krymo totorių valstybės išdavystės "anatemą" (1967 rugsėjo 5), bet neleido jiems grįžti į savo tėvynę. Nors ištrėmimo motyvas — tariamas bendradarbiavimas su vokiečiais — pripažintas be pagrindo, bet pats ištrėmimo faktas, susietas su Krymo totorių kaip etninio vieneto nužudymu, pasilieka galioje.

Panašioje būklėje yra Pavolgio vokiečiai. Ir jiems atšauktas išdavimo kaltinimas, bet neleidžiama grįžti į savo gimtąjį kraštą. Tuo tarpu balkarams, čečėnams, ingušams, kalmukams ir karačajams 1957 sausio 9 aukščiausiojo sovieto dekretu leista iš ištrėmimo grįžti į tėviškę. Kiek iš tikrųjų šių tautelių narių begalėjo pasinaudoti šia "malone", žinių neturima.

Kaip matome, aukščiausiasis sovietas, pats būdamas grynai politinis organas, ėmėsi funkcijų, kurias normaliai federalinėje valstybėje turėtų vykdyti konstitucinis teismas. Pats gi aukščiausiasis sovietas tėra klusnus valdžios, tikriau palakius, komunistų partijos, įrankis. Mes jau nurodėme, kad nėra buvę atsitikimo, kad bent vienas to tariamojo sovietinio parlamento narys būtų pakėlęs ranką prieš valdžios pasiūlymą.

1966 m. aukščiausiasis sovietas priėmė dekretą, kuriuo padidinamas "nuolatinių komisijų" skaičius. Pagal komisijų reguliaminą, jų uždavinys yra ir Sovietų Sąjungos konstitucijos bei Įstatymų teisėtumo priežiūra. Nors jau praėjo 7 metai nuo sakytųjų komisijų sudarymo, bet sovietinio gyvenimo tikrovė nė kiek nepasikeitė.

Tą tikrovę vaizdžiai perteikė sovietinis kovotojas už žmogaus teises Vladimiras Bukovskis savo baigiamajame žodyje teisme 1972 sausio 5. Prieš tai, kai buvo nuteistas 7 metams kalėjimo, jis teisme pareiškė: "Buvo reikalingi dvylikos dienų bado streikas, skundas Sovietų Sąjungos generaliniam prokurorui, teisingumo ministerijai ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos centriniam komitetui, be to, aktingas visuomenės įsikišimas, pasiekti mano teisėto reikalavimo įgyvendinimui, būtent, teisei į gynybą. Pagaliau mano reikalų gynimą galėjo perimti mano motinos parinktasis advokatas Šveiskis".

Tokie dalykai dar šiandien dedasi Sovietų Sąjungoje, tuo tarpu kai kiekvienoje civilizuotoje valstybėje yra savaime suprantama, kad kaltinamajam priklauso teisė turėti gynėją. Sovietų Sąjungos konstitucijos 110-tajame straipsnyje kaltinamajam "garantuojama" teisė į jo teisių gynybą!

1. Estland zum Beispiel. Nationale Minderheit und Su-permacht. Seewald-Verlag. Stuttgart 1973, p. 105
2. Westdeutscher Verlag, Koeln und Opladen 1965.
3. Die nationalen Gebietseinheiten der Sowjetonion. Verlag Wissenschaft und Politik. Koeln, 1973, p. 56.
santykiai. Gintaras. Vilnius 1973, p. 49
4. M. Požarskas. Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos
santykiai. Gitaras. Vilnius 1973, p. 49
5. Ten pat, p. 50
6. Ten pat, p. 50
7. Op. cit. p. 143
8. Op. cit, p. 330
9. Sowjetstaat und Sowjetrecht nach Chruschtschow. He-
rausgegeben von Reinhard Maurach und Boris Meissner.
Verlag Kohlhammer. Stuttgart 1971, p. 37
10. Op cit., p. 153
11. Posiev, 1969, Nr. 6
12. Programma demokratičeskovo dvizenija Sovietskovo
Sojuza. Fond imeni Gercena. Amsterdam 1970, p. 28-29
13. Contemporary Soviet Government. Routledge and Ke-
gan Paul. London 1970, p. 167
14 W. Grottian, op. cit., p. 121
15. Op. cit- n. 18
16. J6hn VViley and Sons, Inc., New York 1972, p. 191
17. Op. cit, p. 38