AKADEMIJA TAUTOS KRYŽKELĖSE Spausdinti
Parašė JUOZAS BRAZAITIS   
Pranešimas minint Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 50 metų sukaktį Akademijos suvažiavime Bostone 1973 rugsėjo 2

Įž.: Iš kurios pusės ir kuriame fone nušviečiama Akademija.
I: Nepriklausomos Lietuvos problemos (kultūrine, politinė, moralinė, egzistencinė) ir Akademijos vaidmuo jų sprendime.
II: Išeivijos probelmos (pasaulėžiūrinė, tautinė, išeivinės egzistencijos įprasminimas, ir Akademijos paralelinė talka jų sprendėjam.
III: Patirties sugestijos dabarčiai: pusiausvyros gairė svarstymuose), idėjinės propagandos reikalas (veikloje).

Pusšimtis metų jau yra pakankama perspektyva L.K.M. Akademijos vaidmeniui vertinti. Iš kurios pusės į Akademiją žvelgti, kokiame fone jos veikimą nušviesti, sugestijų radau prel. A. Dambrausko žodžiuose. Dambrauskas, Akademijos pirmininkas, 1936 m. atidarydamas antrą "Mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimą", kalbėjo:
"Būsime laimingi, jei šis suvažiavimas pažadins Tamstas pagilinti savo ideologinę orientaciją, pagausinti savo gimtojo krašto pažinimą ir apskritai sustiprinti tuo intelektualinį savos tautos pajėgumą" (Suvažiavimo Darbai II, 458).
Tuose žodžiuose yra Akademijos buvimo ir veikimo prasmė. Dambrausko minėtas "intelektualinio pajėgumo stiprinimas" yra pradinis Akademijos siekimas. Tik intelektualiai pajėgus asmuo įstengs suvokti istorijos dinamiką. Suvokti tautų ir žmonijos dinamikos faktą ir šio fakto eigos dėsnius.

"Pagausinti savo gimtojo krašto pažinimą" — reiškia, kad intelektualinis pažinimas turi būti atremtas į konkrečią savos tautos tikrovę. Savos tautos tikrovė gali būti kitokia nei kaimynės ir ji gali reikalauti kitokio traktavimo.

"Pagilinti savo ideologinę orientaciją" — nes ideologinė orientacija padeda iš dalies orientuotis, ir konkrečias problemas sprendžiant apskritai, o ypatingai sprendžiant pasirinkimą krypties, kada tauta atsiduria, sakytum, apsisprendimo reikalaujančiose kryžkelėse.

Šiaip suprantant Akademijos pirmininko žodžiuose Akademijos prasmę, šio pranešimo uždavinys — pažvelgti, kiek Akademija prisidėjo prie sprendimo tautos problemų tais momentais, kai tauta atsidurdavo kryžkelėse.
Problemos nepriklausomoje Lietuvoje (I), problemos išeivijoje (II) ir tų dviejų laikotarpių patirties sugestijos ateities problemų sprendimui (III) — yra trys šio pranešimo dalys.

I
1. Per 22 nepriklausomybės metus tauta išgyveno daug problemų. Noriu sustoti prie ketverto, kurios, mano supratimu, esminės.

Viena — anksčiausia, kultūrinė problema: kultūrinės linkmės pasirinkimas: rytų — slaviškosios ar vakarų — germaniškosios, romaniškosios.

Lietuvių šviesuomenės didžioji dalis buvo mokiusis rusų (mažiau lenkų) mokyklose. Buvo natūralu, kad jai rusų (mažiau lenkų) kultūra buvo tapusi sava. Parvykę į nepriklausomos Lietuvos universitetą ir kitas mokyklas, į administracijos įstaigas, į literatūrą, į meną, į teatrą, netgi į kariuomenę savaime sviro į tą rusiškų rytų pusę. Žymiai mažesnė dalis buvo mokiusis Vakaruose ir gyveno vakarietinės kultūros idėjom bei stilium.

Atsidūrimas tarp dvejopų kultūrų davė gyvenimui dvilypumo, įtampos, idėjinės, kultūrinės kovos. Kova nesibaigė iki nepriklausomos valstybės galo. Nesibaigė, atrodo, net pavergtoje Lietuvoje.

Antra problema buvo politinė. Ji atėjo pirmajai tebesant aktualiai. Tai demokratinės ar totalisti-nės (tada Lietuvoje vadinamos autoritetinės) valstybės sampratos bei praktikos pasirinkimas. Demokratinė samprata buvo pirmesnė. Bet nepriklausomos Lietuvos pradžioje jai ypatingą spalvą davė parsinešta iš Rusijos revoliucinė, chaotiška dvasia. Totalistinė samprata atėjo kaip reakcija prieš demokratinės praktikos iškrypas.

Buvo svarbu ne tai, kad 1926 įvyko karinis perversmas. Svarbu, kad po to per visą antrą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį šviesuomenėje reiškėsi įtampa tarp to dvejopo galvojimo, dvejopų politinių sistemų. Įtampa stabdė pilietinio susipratimo, aktyvumo ir net lojalumo pažangą.

Trečia problema buvo moralinė. Ji ėmė aktua-lėti nepriklausomybės antro dešimtmečio vidury — miesto ir kaimo susidūrime. Miestuose ėmė augti lietuviškoji buržuazija. Jaunos miesčionijos praktikoje valstietinė kaimo dvasia ir tradicijos turėjo užleisti pirmenybę buržuaziniam stiliui ir vertybių supratimui. Tai buvo smūgis tradicinei moralei. Su antro dešimtmečio antra puse ši moralės problema virto aliarmu.

Ketvirtą problemą vadinčiau egzistencijos problema — tautinės, valstybinės egzistencijos. Ji ėmė aktualėti su Europoje kylančio kataklizmo teorijom, o netrukus ir praktika. Totalistinių valstybių augantis revanšo geismas, proletarinės revoliucijos grėsmė reiškėsi ne tik žodžiais. Fašistinės Italijos agresija prieš Etiopiją, Ispanijos revoliucija ir pilietinis karas, išėjęs toli už šios valstybės ribų, — buvo dar tolimi nuo mūsų žemės aidai. Austrijos, Čekoslovakijos likimas — buvo artėjimo ženklai. Pagaliau tiesiogiai mus palietė Lenkijos ultimatumas 1938, Vokietijos — 1939. Įvykiai įtikinamai kalbėjo, kad istorijos dinamikos srautas pagreitėjo ir mus užgriebė. Užgriebė klausimu: būti mums ar nebūti?
Momentas rodės lyg grįžimas prie 1918 - 19 metų. Prie to taško, iš kurio prasidėjo mūsų rūpestis valstybės egzistencija. Anuo metu tautoje kilo moralinių jėgų kovai už valstybės egzistenciją. Dabar tokių jėgų reikalas pasikartojo.

Šių keturių problemų akivaizdoje tebus kartojamas klausimas: kiek L. K. M. Akademija prisidėjo prie šių problemų sprendimo?

2. Prieš klausimą atsakant — maža prielaida. Būtent: kolektyvai retai kada gali būti kūrėjai: literatūra, menas, filosofija, sociologija, religija, tikslieji mokslai yra kuriami asmenų, — ne kolektyvų. Akademija buvo kolektyvas.

Kolektyvas gali sudaryti kūrėjui ar jo kūrybai palankias sąlygas. Materialines — kad nereiktų rūpintis duona kasdienine. Moralines — nukreipti kūrėjo dėmesį į problemas, duoti paskatų.

Antra, kolektyvas gali būti kūrėjui pirmasis vertintojas — gali jo idėjas papildyti, koreguoti kritiškom pastabom.
Trečia, kolektyvas gali duoti kūrėjo produktui visuomeninę rinką — paleisti jo kūrinį ar idėją į apyvartą, išpopuliarinti (ir tuo keliu "kelti visos tautos intelektualinį pajėgumą,,).

Ne visas ir ne iš karto šias kolektyvo funkcijas pajėgė atlikti Akademija.
Pirmoji problema — kultūrinė — buvo anksčiausiai ir giliausiai sprendžiama St. Šalkauskio (Sur les confins de deux mondes, 1919; Romuva 1920). Jo vizija lietuvių tautai, jo siūloma tautinio ugdymo, tautinės kultūros linkmė buvo išreikšta jo formule "Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė".

Neturiu žinių, kad ši Šalkauskio vizija būtų buvusi diskutuojama Akademijoje. (Juk ir pati Akademija tik 1922 susikūrė).

Antroji problema — politinės sistemos problema — sprendimo susilaukė vėl to paties Šalkauskio raštuose (Visuomeninis auklėjimas, 1932: Ateitininkų iedologija, 1933; Lietuvių tautos ugdymas, 1933). Taip pat neturiu žinių, kad Akademija tas idėjas būtų diskutavusi.

Bet čia Akademija suvaidino kitą rolę Šalkauskio idėjom suprasti ir plėsti — ir kultūrinėm, ir politinėm idėjom. Akademija ėmėsi strategijos ilgos distancijos veiklai: suorganizavo Amerikoje pinigų, parinko eilę žmonių, baigusių Lietuvos universitetą, davė stipendijas, kad vyktų į Vakarus studijų tęsti. Akademija tokiu būdu lemiamai prisidėjo prie naujos nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios generacijos intelektualinio avangardo paruošimo. Šios generacijos jauni intelektualai įsiliejo į Lietuvos gyvenimo srovę su Vakaruose brandinta dvasia ir su jauna energija. Įsiliejo į universitetą, spaudą, jaunimo, darbininkų, katalikų veikimo organizacijas. Jie ir patys dažnai nesijautė, kad ima plėtoti savo mokytojo Šalkauskio idėjas, nors kalbėdami naujais žodžiais, rodydamiesi su naujais konkrečiais projektais. Jei Šalkauskis pvz. rodė politinio - visuomeninio gyvenimo idealą teoriškai, šios naujos generacijos pareiškimuose jis virto ištisa valstybine programa (plg. "Į organiškosios valstybės kūrybą" 1936). Jie sugebėjo rasti sprendimą, atremtą į konkrečią lietuvišką tikrovę, į valstybės autoriteto ir asmens laisvės sintezę.

Akademijos tiesioginė įtaka ėmė augti ypačiai nuo 1933, kai ji pradėjo rengti "Mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus". Tai buvo pro f. J. Ereto organizacinio genijaus išradimas. Tie suvažiavimai atliko naują funkciją — virto plačiu ir autoritetingu forumu Akademijos narių idėjom; virto paskata privatiem mokslo mėgėjam reikštis su moksline iniciatyva (Pvz. trijuose "Suvažiavimo Darbų" tomuose yra bene 66 rašiniai; jie priklauso 56 autoriam, tarp kurių 23 yra ne iš universiteto dėstytojų!).

Trečioji problema — moralinė — kaip tik antrame suvažiavime labiausiai rado tribūną ir pritarimą. Vysk. P. Būčys paskaitoje "Lietuvos doros atgaivinimo reikalu" skelbė "visuotinės mobilizacijos reikalą" (Suvažiavimo Darbai II, 471). Diskusijas tuo reikalu Būčys baigė rusų profesoriaus, emigranto, Iljino įspėjimu: esą "gaisrą, kuriuo suliepsnojo Rusija, sukūrė prieškarinės rusų inteligentijos klaidos — katastrofiškas jos doros smukimas". Ir visas suvažiavimas tam pritarė specialia rezoliucija — kreiptis "į tautos visuomenę . . . gelbėti tautos dorą, kaip kitados išgelbėta iš pražūties tautinė Lietuvos sąmonė" (ib. 472).

Neliesiu smulkiau Šalkauskio, kun. St. Ylos ir kt. tuo reikalu iniciatyvos sukurti "gyvosios dvasios", "Sekminių ugnies" sąjūdį su Šalkauskio šūkiu "Degančios širdys, vienykimės" (plg. J. Eretas, Stasys Šalkauskis, 221 - 229).

Apie ketvirtą problemą, kurią pavadinau egzistencine, sunkiausia kalbėti. Ji tebėra skaudi ir kontroversiška . . .
Apie Europos idėjinį ir politinį nepastovumą, jos gyvenimo didėjantį krizės tempą, kurio negalėjo išvengti ir Lietuva, pirmiausia ir įspūdingiausiai prašneko prof. K. Pakštas. Dar 1928 m. Vasario 16 minėjime, vadinas, tik po 10 valstybinio gyvenimo metų, Pakštas pasikartodamas kalbėjo: "Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Gal ji yra tik meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje". Svarbu — kalbėjo jis — "nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai sustiprinti, kad ji galėtų išlaikyti tuos bandymus, kuriuos ateitis jai dar skirs" (J. Eretas, Kazys Pakštas, 62).

Šis numatymas logiškai reikalavo — didinti tautos kultūrinio pasiruošimo tempą. Tempo rūpestis buvo išreikštas populiariuoju Pakšto posakiu: "Pasukime Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikrodį šimtą metų pirmyn".

Pažangos tempu sielojosi ir Šalkauskis, ir Eretas, vienas ir antras atvirom akim žiūrėdami į Europos idėjinę raidą ir įžiūrėdami joje grėsmingą linkmę. Tą grėsmę rodė abudu antrame ir trečiame suvažiavime (J. Eretas, Quid de nocte? Kelias ir etapai į šių dienų dvasios krizę; St. Šalkauskis, Ideologiniai dabarties krizės pagrindai. Suv. Darbai II). Trečiame suvažiavime Šalkauskis tiesiog grėsmingai įspėjo:

"Mūsų dabartinė nepriklausomybė yra gimusi karo ir revoliucijos nuotaikoje, kuri iki šiolei toli gražu nėra dar išnykusi... Valstybinių teritorijų ir net pačios nepriklausomybės revizija iš šalies ateityje eventualiai galima. Kas laukia žmoniją, kurioje jau galingai reiškiasi idoliatrijos ir civilizuotos barbarijos linkmė, mes dar tikrai nežinome, bet mes jau tai jaučiame, susirūpinę galimomis katastrofomis. Jų atmosfera jau dvelkia per nelaimingą pasaulį, tartum apokaliptintai aidai, einą mums iš ateities" (St. Šalkauskis, Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas, Suv. Darbai III, 14 - 15).

Tai buvo Akademijos pirmininko žodžiai, skambėję iš Akademijos tribūnos šimtam klausytojų.

Tačiau visada esama žmonių, kuriem gyvenimas rodosi statiškas, stovi vietoje. Jie tiki, kad padėtis, kokia yra, tokia ir pasiliks. Tokiu tikėjimu turėjo gyventi ir ano meto Lietuvos biurokratinis aparatas. Negelbėjo nė dinamiškiausio, pranašiš-kiausio prof. K. Pakšto durų varstymas vyriausios valdžios įstaigose. Negelbėjo jo įtikinėjimas, kad karas neišvengiamas; kad reikia išsiųsti į Vakarus tam tikrus kultūrinius turtus, tam tikras pinigo sumas; išsiųsti žmonių kadrus, kurie kalbėtų ir veiktų už Lietuvą, kai joje nebus galima kalbėti ir veikti. (Plg. J. Eretas, Kazys Pakštas, 124 - 130).

Nieko nepaveikęs, Pakštas vienas išvyko. O tuo metu N. Y. Times (1939 rugp. 28) jau informavo apie Maskvos ir Berlyno nepuolimo paktą Baltijos valstybių kaina; įspėjamai tą pat kartojo Londono Times, Vokietijos Koelnische Zeitung. Jau spalio 10 New Yorko laikraštis vertino, kad Vokietija išdavė Baltijos valstybes imperialistiniam bolševizmui. (Plg. Dietrich A. Loeber, Diktierte Option, 1972, (23), (28) p.)

Turėjom atstovus, kurie sekė užsienio spaudą ir, be abejo, pranešinėjo centrui. Bet ir tada biurokratinės įstaigos nesiryžo imtis jokio pasiruošimo. "Gal kaip nors išvengsim" — guodėsi . . . Gal visur biurokratinių įstaigų toks charakteris — neišsiveržti iš susidariusios rutinos.

Eilėje kryžkelių tauta mokėjo pasirinkti teisingą' kryptį. Šioje kryžkelėje suklupo — nepaklausė įžvalgų, kurios skardėjo iš Akademijos forumo ir iš jos narių privačių sugestijų konkrečių projektų. Tauta liko neparuošta.
Iš visų keturių minėtų problemų tai pati tragiškiausia — valstybės, tautos, asmenų egzistencijai.

II
1. Akademijai, atsikūrusiai išeivijoje (1954), stojo prieš akis tremties, išeivijos problemos. Problemos naujų sąlygų sukeltos, lyg naujose kryžkelėse atsidūrus.
Būčiau linkęs šiuo tarpu žymėti trejopų problemų, kurios buvo reikalingos ypatingo sprendimo ar apsisprendimo.

Viena ir anksčiausia — pasaulėžiūrinė problema. Čia, Vakaruose, tiesiogiai susidurta su, palyginti, nauja filosofija ar filosofavimo sistema — egzistencializmu. Tiesa, jį pažinojo jau Lietuvoje jaunieji filosofai ir apie tai kalbėjo trečiame suvažiavime (J. Girnius, Egzistencinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai. Suv. Darbai III). Išeivijoje plačiau, visuotiniau susidurta su populiaresne egzistencializmo ateistine šaka (ypatingai reikšmingas J.-P. Sartre). Šios filosofijos atmosfera stipriai veikė ir lietuvių intelektualinio jaunimo galvojimą bei kūrybą.
Pokario metais sustiprėjo ir antra problema — tautinė, tikriau sakant, antitautinė. Tautiškumas tyčia ar netyčia imta suplakti su nacionalizmu, šovinizmu ir apkaltintas kaip antrojo pasaulinio karo šaltinis. Tautiškumas siūloma keisti humaniškumu, universalumu. Prieš tautinių valstybių pluralizmą imta plėsti propaganda už vienos pasaulio valstybės ir vienos valdžios idėją.
(Idėją vėl prieš savaitę atgaivino N.Y. Times 1973.VIII.26 paskelbtas "Survival" manifestas!).

Antitautinėje aplinkos atmosferoje tarp lietuvių studijuojančios išeivijos kildavo klausimai kaip "Ar verta būti lietuviu?", Alabama ar Dainava?"
Trečia problema —savos egzistencijos prasmės ieškojimas: kokia lietuvių išeivijos prasmė, kokia prasmė "žmogaus be žemės"?

Šiom trejopom problemom didžioji lietuvių išeivijos dalis, akademinė, buvo panašioje situacijoje kaip generacija prieš pirmą pasaulinį karą Rusijoje. Tačiau šis išeivijos laikotarpis buvo laimingesnis negu anas. Laimingesnis tuo, kad turi asmenybių, intelektualių, pajėgių laiko problemom suprasti ir kritiškai įvertinti.

2. Pirmą problemą, pasaulėžiūrinę, anksčiausiai čia sprendė talentingiausias iš Lietuvoj subrendusios generacijos filosofų — A. Maceina. Jis, sakyčiau, perskėlė egzistencializmą į dvi dalis: egzistencinio filosofavimo metodą ir egzistencialistų filosofų turinį. Jis parodė, kad egzistencializmas nebūtinai veda į ateistinius sprendimus. Egzistencialistinio filosofavimo būdu galima prieiti ir teistines, krikščioniškas išvadas (Jobo drama, 1950).

Tačiau Maceina taip pat įspėjo, kad pokario žmogus ateistas nesiima kovos prieš Dievą — jis Dievą ignoruoja.
Kaip šių dienų filosofuojantis žmogus išsiverčia be Dievo, jau sistemingai, enciklopediškai apžvalgė ir giliai objektyviai vertino jaunesnės generacijos, Lietuvoje brendusios, bet išeivijoje stipriausiai išsiskleidusios talentingiausias filosofas J. Girnius (Žmogus be Dievo, 1964).

Tas pats filosofas davė atsakymą ir antrai išeivijos problemai — anttautinei ar tautinei (Tauta ir tautinė ištikimybė, 1961; Laikas ir idealas, 1968).
Tie du filosofai sprendė ir trečią problemą — išeivijos ateities viziją, egzistencijos, prasmės viziją, jos galimybes, uždavinius. Prie šios problemos sprendėjų pridėtinas dar vyriausios kartos atstovas J. Eretas (Tremties trilogija, 1963, 1964, 1965).

Problemos sprendime Eretas, Maceina, Girnius vienas kitą papildo. Jų įžvalgas bei sugestijas apie išeivijos paskirtį šioje vietoje teįmanoma sutraukti į kelių sakinių schemą:

(a) Išeivija — kas ji yra? Atsakymas: Išeivija ir tėvynėje likę yra viena tauta, kurios dalys yra priverstos gy.venti skirtingose sąlygose: vieni laisvėje be tėvynės, kiti tėvynėje be laisvės. Tautos pagrindas betgi tėvynėje; tautos likimas lemiamai priklauso nuo ten palikusių.

(b) Išeivijso paskirtis. Atsakymas: J. Girniaus žodžiais — "gyvai liudyti ją (tautą) ištikusią nelemtį" (Lietuvių literatūra svetur, 522);
J. Ereto žodžiais — "mąstyti už idėjiškai supančiotus tautiečius" (cit. Didysis jo nuotvk^. 131);
Z. Ivinskio žodžiais — "nuvalyti suklastotą Lietuvos istorijos veidą" (Darbininaks, 1968 liepos 10).
Taigi išeivijos paskirtis — veikti, "liudyti už tautą — liudyti jos laisvės siekimą, liudyti jos potenciją pačia išeivijos kūryba.

(c) Išeivijos likimas. Atsakymas: galvoti, kad dabartinė padėtis pasiliks, būtų neistoriška, būtų prieš istorijos dinamiką. Laikas išeivijai gal neduos
galimybės į tėvynę grįžti, bet sugrįš į tėvynę, anksčiau ar vėliau, išeivijos kūryba. Ir, Girniaus žodžiais, "grįždama tėvynėn, egzodo literatūra grįš ne tik pati joje gyventi, bet ir savo ruožtu stiprinti lietuviškąją atsparą pačiu pagrindiniu liudijimu, kad lietuviškai gyvybei nėra kitos pažadėtosios žemės, kaip tėvų žemė — Lietuva" 'Liet. literatūra svetur, 605).

A. Maceina išeivijos paskirtį dar praplečia Grįždamas prie Šalkauskio misijos tarp Rytų ir Vakarų, Maceina kalba apie baltiečių paskirtį "būti tarpininku tarp Vakarų ir Rytų". Europos Vakarai nesupranta bolševikinių Rytų. Baltiečiai dėl to gali būti jiem autentiški liudininkai (Baltų emigracijos europinis uždavinys, Į Laisvę 1958, N r. 16 - 17; Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje, Į Laisvę 1957, Nr. 12). Tokio tarpininko vaidmenį jis pats prisiėmė vokiškai skaitančiuose Vakaruose (Das Geheimnis der Bosheit. 1955; Sovvjetische Ethik und Christentum, 1969 Kiek kiti išeivijos intelektualai yra virtę šios rūšies tarpininkais, tegalėtų atsakyti tik speciali anketa.

3. Tokiame išeivijos problemų kontekste — kokia Akademijos rolė? Rolė Akademijos, kuri čia atsikūrė 1954.
Akademija ir čia savos programos nekūrė. Bet ji virto forumu atskirų narių bei asmenų idėjom, mokslinei kūrybai. Dvejopu forumu. Viena, suvažiavimais, antra ir gal dar svarbiau — savo leidiniais, kuriuose skelbiami to mokslinio lietuviško avangardo tyrinėjimai. "Suvažiavimo Darbų", "Metraščių" ir atskirų knygų, jei tiksliai suskaičiau, nuo 1957 pasirodė apie 20. Per 15 metų juose daugiau kaip 8,000 puslapių. (Lietuvoje išleistuose keturiuose leidiniuose nuo 1930 iki 1939 yra daugiau kaip 2,000 puslapių!).

Šiuose forumuose pasireikšti Akademija sutraukė vyresnius ir jaunesnius asmenis, humanistinių ir tiksliųjų mokslų atstovus. Kaip ši jaunesnė generacija, sakyčiau, mokslinis atžalynas, buvo aktyvus ir aktyvėjo, ypačiai istorikai, įtikinamai rodo Akademijos leidiniai.

(Iliustracijai: suvažiavime 1957 buvo 7 pranešimai, tarp jų 4 dar Lietuvoje Akademijos darbuose pasireiškę; po 10 metų, suvažiavime 1967, tarp 17 autorių jaunesnių jau net 13; Metraštyje, pirmame, iš 9 rašinių 5 priklauso jaunesniem; Metraštyje VII, 1970, vadinas, po 10 metų, iš 7 pranešimų 6 priklauso jaunesniem).

Akademija, sudaryda progą ir paskatindama reikštis mokslines jėgas lietuviškai, kuria naują mokslinę generaciją, kaip tai darė Akademija Lietuvoje.
Visa tai rezultatas daugelio veikėjų, nuoširdžiai atsidėjusių Akademijai, ypačiai Romoje. Bet daugiausia juos sutelkė vieno žmogaus pasiaukojimas
— talentingo organizatoriaus ir kantraus perfek-cionisto redaktoriaus. Tai prof. A. Liuima, S.J., Akademijos pirmininkas (nuo 1959).

Mokslinės spaudos organizavimu bei skelbimu išeivijoje jis atlieka panašią rolę, kaip Lietuvoje, žurnalus bei laikraščius organizuodamas, atliko prof. Pr. Dovydaitis.
Liuima ir idėjų organizatorius. Lietuvos suvažiavimuose idėjų raidos pagrindiniai įžvalgininkai, idėjinės orientacijos pagrindiniai tiesėjai buvo J. Eretas ir St. Šalkauskis. Išeivijos suvažiavimuose
— Eretas ir Liuima. Liuima čia pavadavo Akademijos plote Šalkauskį. Pavadavo ir pratęsė ypačiai moralinės problemos analizėje.
Šalkauskis ir Liuima analizuoja ne ateistus, ne materialistus. Jų dėmesys nukreiptas į krikščionis, į Bažnyčią, vadinas, į "savuosius", kurie save vadina krikščionim ar Bažnyčios atstovais.

Abudu ryškino šių "savųjų" tragišką suskilimą. Suskilimą, kada viena linkme eina žmogaus ideologija, principai, kita, priešinga, jo gyvenimo praktika. Toks suskilimas veda į dvejopą išeitį: iš pradžių žmogus virsta hipokritu, veidmainiu, fariziejum; kas to dvilypumo nepakelia, ima savo pažiūras derinti prie savo gyvenimo praktikos.

Tokia tragiška žmogaus būsena yra kelias į subarbarėjimą Vakarų civilizacijos, kuri iš tradicijos tebevadinama tariamai krikščioniška kultūra.
Nuo subarbarėjimo ją tegali apsaugoti — sako Šalkauskis ir Liuima — žmogaus atsinaujinimas. Pradedant nuo asmens, nuo savęs kiekvienam. Šalkauskis tai vadino "Sekminių ugnies", "Gyvosios dvasios" sąjūdžiu; Liuima — "Gyvąja dvasia",

"Evangelijos dvasia" (Plg. "Gyvosios dvasios uždaviniai", Suv. DarbaiVII).
Ar jie turi vilties akivaizdoje atriedančios grėsmės šiai civilizacijai? Šalkauskis matė savo pastangų menką vaisių ir dėl to buvo beveik desperacijoje. "Liko tik maža pasitikėjimo kibirkštėlė: juk spiritus flat ubi vult" (J. Eretas, Stasys Šalkauskis, 224). Liuima jei nepasitikėtų, tai seniai būtų turėjęs mesti visą akciją. O gal jis gyvena kita didžia paguoda: padarysiu visa, kas yra mano galioje, nežiūrėdamas, kokie bus rezultatai — padarysiu tautai, išeivijai, žmogui . . . Jausmas, kad padarei, ką galėjai, yra didelė vidaus satisfakcija, kurią turi žmonės, einą prieš vėją; jie kitiem pagal Jakštą yra "žiburiai", pagal Gabrielę Petkevičaitę "ugnies stulpai" . . .

Akademijos veiklos scheminei apžvalgai tiktų tokia apibendrinama išvada:
Tik visos tautos problemų kontekste aiškėja Akademijos vaidmuo. Akademija nebuvo vienintelė mokslo skatintoja bei rėmėja. Negalima kartais išskirti, kas veikta Akademijos, kas kitų institucijų. Ypačiai, kad jose dažnai veikė tie patys asmens.

Audėjos audiny susipina įvairios gijos. Tautinio gyvenimo audiny Akademija buvo viena iš tokių gijų. Tos gijos vienas atspalvis itin ryškus — Akademijai priklauso nuopelnas už intelektualinio elito ruošimą, krikščioniškosios orientacijos gilinimą, už iškilių tautos žiburių sutelkimą ir jų šviesos skleidimą.
Ypačiai tada, kai tauta buvo kryžkelėse. III

1.Žiūrint iš 50 metų patirties galimų sugestijų dabarčiai, tektų sustoti bent ties tom, kuriose ryškėja santykis tarp idėjos ir visuomenės.
Tą santykį palyginčiau su likimu evangelinės sėklos, mestos į dirvą — gerą dirvą, erškėčiuotą, akmeningą.

Idėjos, ėjusios per Akademiją ar šalia Akademijos, ne visada turėjo gerą dirvą. Buvo minėta, kokis likimas ištiko Šalkauskio kultūrinės misijos idėją, Pakšto sugestijas.

Priežastis, tur būt, ta, kad dirva dar nebuvo pakankamai paruošta. Iškilieji protai numatė toliau, nei mes įstengėm priimti. Tegyvenom juk tik 22 nepriklausomus metus. Per tą laiką padarėm reliatyviai nuostabios pažangos. (Plg. socialinio klausimo sprendimą — žemės reformą, katalikų pasauliečių apaštalavimą — KVC, kuris čia tik po 40 -50 metų sprendžiamas!). Bet 22 metų buvo dar per maža. Jei būtume turėję dar kitus 22 metus, būtų suspėta intelektualiai pakilti iki tokio tautos intelektualinio pajėgumo, apie kurį kalbėjo Dambrauskas; būtume supratę savo pranašus ir davę pasauliui žiburių, kaip ir kitos tautos.

Galėtume čia susimąstyti — susimąstyti kiekvienas sau: ar esame išeivijoje priartėję iki tokio pajėgumo? Atsakyti sau galėtume vėl kiekvienas apie save galvodamas: ar suminėtų intelektualinių žiburių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje žiburių, šviesą esame pastebėję, parodę susidomėjimo, pritarimo ar nepritarimo — žodžiu, intelektualinio gyvumo?

Prie vienos iš tų praeities idėjų, galinčių būti gaire mūsų dabarties svarstymuose, verta sustabdyti dėmesį — prie Šalkauskio "sintezės" idėjos. Po 39 metų nuo idėjos paskelbimo A. Maceina jau rašė: "Šalkauskio intuicija, esą lietuvių tauta pašaukta būti susitikimo erdve tarp Rytų ir Vakarų, yra teisinga. Net ir tremtyje šis uždavinys nenyksta" (Į Laisvę 1959, Nr. 15 - 16).
Nenyksta, sakyčiau, dėl to, kad išvilkta iš filosofinio drabužio ir sakoma kasdieniniais žodžiais iš esmės ši idėja reiškia įspėjimą galvojime ir veikime laikytis pusiausvyros. Šalkauskis tada kalbėjo apie sintezę, pusiausvyros išlaikymą tarp Rytų ir Vakarų. Tada tai buvo aktualu. Šiandien mes galime kalbėti apie pusiausvyrą tarp to, ką radome šiame krašte ir ką atsinešėme iš gimtosios žemės.
Man rodos, šios Šalkauskio skelbtos pusiausvyros šviesoje galėtų rasti teisingą sprendimą dažnos laikinio pobūdžio mūsų ginčo temos, kaip: politinis veikimas ar kultūrinis? Dainava ar Ala-bama? Esu amerikietis ar lietuvis? abstraktizmas ar realizmas kūryboje? tradicionalizmas ar progre-sizmas religijoje? kova prieš okupantą rusą ar prieš okupantą komunistą? Netgi vadinamieji "ryšiai su kraštu", jaunesniųjų ir vyresniųjų santykiai . . .

(Man rodos, kad pusiausvyros principu, derindamas atsineštą ir iš tėvų gautą kultūrinį paveldėjimą su amerikinės kultūros geraisiais pradais,, kun. St. Yla rado supratimo jauniausioje generacijoje, kuri dėl to kartais save pavadindavo "Ylos generacija").

2. Jei buvo palyginta idėja su sėkla, tai pusiausvyros, sintezės principas gali būti gairė svarstymui — teisingai idėjai surasti. Bet idėja reikalauja veiklos — būti įgyvendinama. Sėkla reikalauja būti pasėjama. Pasėjama į gerą dirvą.
Lietuvoje Akademija dirvą ruošė labiausiai suvažiavimais. Židinių tada neturėjo. Išeivijos Akademija turi platesnę, tobulesnę organizaciją. Bet ji turi ir sunkesnes sąlygas intelektualiniam gyvenimui. Anais laikais nebuvo tokios visuotinės aver-sijos intelektualizmui — knygai, raštui. Ši epocha vengia mąstyti. Ji nori veikti. Šioje epochoje knygos alkio nėra, o juo labiau mokslinės knygos — tokios kaip mokslinių rašinių rinkinys "Metraštis".

Žmogaus dvasia yra pasotinama pakaitalais, nereikalaujančiais intelektualinės įtampos.

Gal dėl to ir sakoma: šiandien sunku surasti knygai rašytoją, sunkiau — leidėją, sunkiausia — skaitytoją.

Idėja, kaip ir prekė, dabar randa paklau-a. randa skaitančią rinką tik didelės propagandųs dėka. Amerikiečiai tai žino. Ir dėl to — knyga ar rašinys dar nepasirodė, o jau dieninėje ar savaitinėje spaudoje yra ištrauka ar santrauka. Tai paskatina knygą įsigyti, o jei ir ne — tai iš informacijos jau žino, kas rašoma.
Jei ir mes panašiai pajėgtume . . . Jei ir mes galėtume iš eilės Akademijos rašinių sugriebti mus suintrigavusio vieno rašinio mintis ir jas perkelti į populiariąją spaudą — dienraščius, savaitinius .

O padaryti tai būtų galima, jei vietos židinys to imtųsi. Jei prisiimtų uždavinį bent sykį metuose savo susirinkime referuoti apie vieną Akademijos leidinį ir apie tai korespondenciją vietos laikrašty parašyti . . .
Tokį uždavinį įvykdęs, židinys galėtų jaustis atlikęs Šalkauskio rekomendaciją: kiekvienai idėjai reikia aktyvistų, "vienminčių branduolio" (J. Eretas, Stasys Šalkauskis, 223).

Lietuvoje Akademijos leidinių didžiausia atrama buvo mokytojai, vyresnieji studentai. Išeivijoje tokios atramos nėra. Tad židinių rolė juo labiau padidėja.
Gal apie tokią idėjos populiarintojo, dirvos purentojo misiją verta būtų pagalvoti pradėjus Akademijos antrą pusšimtį. Pagalvoti ne tai. ką Akademijos vadovybė čia nuveiks, bet klausimą suasmeninti: ką aš galiu nuveikti ir ką nu v i
Baigiant tiktų žodis, kuris angažuotų — kaip Šalkauskio giliaprasmis ar Pakšto žaibiškas žodis . . . Tokį žodį čia skolinuosi:

"Kiekvienas iš mūsų atsako ne tik už save. bet iš dalies ir už kitus; ne tik už šią dieną, bet ir už ateitį, už būsimas kartas. Niekas negali nuo šios atsakomybės atsipalaiduoti. Mes formuojame (arba neformuojame) ir apsprendžiame (arba paliekame abejingume) ateitį ne vienai dienai, bet — šiuo krizės ir epochų pasikeitimo metu — ilgiem dešimtmečiam, o gal net šimtmečiams. Mūsų atsakomybė yra didelė prieš artimą, prieš būsimas kartas, prieš savo tautą, prieš patį Kūrėją. Jei jau kiekvienas iš mūsų pavieniui, tai juo labiau Akademijos nariai ir pati Akademija yra už tai atsakinga".

Šie žodžiai priklauso Akademijos pirmininkui prof. A. Liuimai (A. Liuima, S.J., Evangelijos ir krikščioniškosios kultūros santykis, Suv. Darbai VII, 388).