|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
PAGAL ČIURLIONIO SONATĄ
I Senstančių žmonių meilė yra panaši į rudenio saulę, kuri šviečia, bet nešildo, nes rudenį saulė yra panaši į užuojautą, taipgi meilė yra panaši į užuojautą sau pačiam ir kitiems, kurie niekad daugiau nebegrįžta.
II Nenorėčiau šiandieną nieko susigrąžinti. Nieko, nieko. Išskyrus šviesią vaikystės gatvę, kuri bėgo ūmai pakalnėn į upeliūkštį kuri negalėjo niekur daugiau išbėgti (aš rašau apie šviesią ir mielą ir tolimą gatvę, kurią baisiai mylėjau šviesioj Ukmergės karalystėje).
III Visi mes buvom jauni ir gražūs, dabar visi mes esam pasenę ir nebegražūs, ir tačiau aš vis tiek kalbu apie grožį, apie grožį senatvėje,
apie grožį gruodžio mėnesio antroje pusėje, kai laukai Lietuvoj būna sniegu užgriozdyti, kai sunku praeiti pėsčiam ir sunku pravažiuoti rogėmis. Taigi senatvėje aš kalbu apie grožį, kuris žaidžia zylelės gaisro ugnim nudažytame kiklikėlyje; apie grožį, kurs miega šalto sniego glėby, idant vėl po žiemos prisikeltų naujam gyvenimui.
IV Labai svarbu yra gražiai ir taikingai praleisti gyvenimą, tačiau svarbiausia yra gražiai ir taikingai numirti, atseit, numirti taikoj su pačiu savimi ir su aplinka, kurioj tenka gyventi. Ką gi tai reiškia gražiai numirti? Gražiai numirti reiškia gražiai ir taikingai praleisti gyvenimą ir pasiruošti gražiai ir taikingai sutikti gražesnį gyvenimą. Taigi aš grįžtu į tai, apie ką jau esu ne kartą anksčiau kalbėjęs, nes mirtis ir gyvenimas yra vieno ir to paties dalyko dvi priešingos pusės, nesgi numirti reiškia sugrįžti atgal į tą patį tašką, iš kurio vieną kartą, iš Dievo malonės, mes visi, mirtingieji, pradėjom savo gyvenimą.
V Savo vaikystėje ir jaunystėje gyvenau būsimajam laike, tačiau dabar, penkiasdešimt trečiuose savo gyvenimo metuose, gyvenu tiktai pereinamajame laike, nes visa kas tik labai trumpam laiko tarpui tepasirodo ir vėl nueina, tartum nieko nebūtų buvę. Jeigu laikas manęs nesendintų, tai jisai niekados neužimtų taip baisiai daug vietos mano eilėraščiuose. Bet kadangi jisai, tasai laikas, mane baigia išstumt iš plataus ir šviesaus horizonto, tai užitai ir kalbu tiek su reikalu, tiek be reikalo apie seną ir aptrupėjusį laiko tinką, kuris kartą, luboms įlūžus, mane palaidos.
VI Visa tai, iš tikrųjų, tėra tiktai poezija, nes ir visas mano gyvenimas tėra poezija; taipgi tinkas, kuris skambėdamas trupa ir krinta, man vienatvėje primena švelnią ir skambią poeziją.
VII Kadangi poezija yra daugiau negu proza, kadangi poezija yra daugiau negu mąstymas, kadangi poezija yra kartu mąstymas ir svajonės, kadangi poezijai nereikia nei išsimokslinimo,
nei ypatingo pasiruošimo, kadangi poezija arba savaime ateina, arba visai neateina, užtai į poeziją žiūriu kaip į Dangaus, arba Dievo, malonę (kai rašau visa tai, aš rašau apie tikrą poeziją, kuri nieko neturi bendra nei su pamokymais, nei su pavydu, nei su pykčiu ar neapykanta savo priešams), nes poezija yra muzika, panaši į Čiurlionį šviesių debesų sonatoje. Antra vertus, būčiau juokingas, jeigu mėginčiau apibūdinti tai, ko negalima apibūdinti, nes poezija arba ateina, arba jinai niekados nė iš tolo pas mus neateina. Saulė leidžias. Zylelė supasi sauso medžio šakoj kaip mažytis dangaus eilėraštis
PRO VASAROS MIEGĄ Visos mirusios tautos yra ne mirusios tautos, o tik ramiai ir taikingai užmigusios tautos, kurios kalba pro miegą: babiloniečiai kalba apie Babelio bokštą, kurį laikas seniai palaidojo; finikiečiai kalba apie dažus ir raidyną; romiečiai kalba apie Romos imperiją, nuo kurios geležinių pančių drebėjo visas pasaulis. O apie ką gi man kalba mano saulėleidžio pusėje mano prabėgęs gyvenimas?
Jisai man kalba, jog nei mažiausia jota iš mano gyvenimo nėra niekur prapuolusi, jog nei mažiausias mano kūno apsisukimas nėra niekur prapuolęs iš mano gyvenimo, jog nei mažiausia mano mintis nėra niekur prapuolusi iš mano gyvenimo, nes visa tai miega kaip kartą numirusios tautos, kurios kalba ramiai ir taikingai pro vasaros miegą. O kaip ramu ir kaip gera vasaros saulėje, atsišliejus į griūvantį mūrą, svajoti vienatvėje.
|
|
|
|