MENO TAUTIŠKUMO KLAUSIMU Spausdinti
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
New Yorko Lietuvių Dailininkų Sąjunga praeitų metų gruodžio 2 dvidešimtmečio sukaktuvių proga Kultūros Židinyje surengė ir simpoziumų tema: Ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose. Simpoziume dalyvavo Austė Pečiūraitė, dr. J. Girnius, o iš dailininkų A. Kašubienė (jos žodis išspausdintas Dirvoje 1972. XII.22), V. K. Jonynas ir K. Žoromskis. Simpoziumui vadovavo sąjungos pirmininkas Albinas Elskus. Žemiau pateikiamas simpoziumo dalyvio J. Girniaus straipsnis, atremtas į tame simpoziume plėtotas mintis, ir dr. St. Goštauto, sekusio tą simpoziumų, kritiškas pasisakymas simpoziume svarstytais klausimais. — Red.

1. "Ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose?" Visko ieškoma — priklausomai nuo žiūrovų. Todėl klausimui atsakyti reikėtų pravesti statistinį apklausinėjimą, kuris parodytų mūsų parodas lankančios visuomenės meninę nuovoką: koks būtent nuošimtis ko ieško mūsų dailininkų kūryboje. Bet tai teatsakytų į klausimą, kiek įvairiai dife-rencijuojasi parodų žiūrovai (ir eventualiai paveikslų pirkėjai), koks jų meninio subrendimo lygis, o tuo pačiu ir "skonis". Prieš keletą metų vienas laikraštis buvo pravedęs savo skaitytojuose "rinkimus", kas populiariausi iš mūsų rašytojų, dailininkų, muzikų. Rezultatai leido konkrečiau orientuotis, kokią "publiką" sudarome. Iš to ir buvo aišku, dėl ko nevienodo pasisekimo sulaukia mūsų dailininkų parodos. Savaime paryškėjo ir praraja tarp kaip tik kūrybingųjų mūsų dailininkų ir visuomenės, laukiančios iš dailininkų to, ką tik kai kurie stengiasi teikti. Žinoma, to laikraščio skaitytojai dar neatstovauja visai visuomenei. Bet šiuo atžvilgiu ir kurio kito laikraščio skaitytojai gal būtų panašiai "balsavę". Gali būti įdomu ir instruktyvu turėti pilnus statistinius duomenis, ko mūsų visuomenė ieško lietuvio dailininko darbuose. Bet tai dar nieku būdu neatsakytų klausimo, ko reikia ieškoti.

Kada klausime "ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose?", probleminis akcentas krinta ant lietuvio dailininko, iš tiesų keliamas meno tautiškumo klausimas. Šiuo klausimu yra nesusipratimų, veriančių prarają tarp dailininkų ir "plačiosios visuomenės".

2. Dailininko darbuose reikia ieškoti tik meno, būtent, kiek juose yra kūrybinio autentiškumo ir savitumo. Kur nėra kūrybiškumo, ten tuščia ieškoti ir tautiškumo. Tie yra tautiškiausi kūrėjai, kurie yra pajėgiausi: išsakydami save, jie išsako ir savo tautą. Todėl pagrindinė tezė yra paprasta: tas tautiška, kas kūrybiška.
Principiškai būtų galima čia ir dėti tašką — laikyti klausimą iškart "nukirstu", būtent nukreiptu į bendrąją estetinio vertinimo problematiką: kas daro kūrybą autentišką ir savitą? — kas sudaro patį kūrybiškumą?

Mūsų diskusijoms pagrindą teikia specifinis rūpestis: kiek mūsų dailininkas savo kūryboj lieka (ar iš viso begali likti) lietuvis? Kiek jo kūrybinis savitumas atspindi mūsų tautinį savitumą? Šiam rūpesčiui spręsti, gal būt, pravartu būtų panagrinėti, kokius uždavinius tautinis auklėjima-sis specialiai kelia lietuviui kūrėjui, jau svetur išaugančiam. Pačių jų atstovas tai galės sėkmingiau atlikti už mane. Pats šįkart ribosiuosi daugiau principiniu meninės kūrybos tautiškumo klausimu.

3. Visais atvejais filosofui yra pagunda klausimą prieiti "iš tolo". Keliamajam klausimui spręsti pagrindinis duomuo man atrodo žmogaus istoriškumas. Plačia prasme kalbama ir apie gamtinio pasaulio istoriją, kai turima galvoj jo kaita
laiko tėkmėje. Bet griežta prasme tik žmogus yra istorinė būtybė, nes tik jo laike buvimas vyksta kūrybiniu išsiskleidimu.

Žmogaus istoriškumas įspėja prieš bet kokį dogmatizmą, nors dėl to dar nepalaimina reliatyvizmo. Kalbant apie meną, tai reiškia: nėra jokių amžinų kanonų, nes visi jie kuriami laike ir galioja tik savo laikui. Nors ir kiek kas būtų vertinga, niekas nėra galutinė tobulybė, lyg nebeliktų ko kurti, o tektų tik imituoti. Ir po didžiausių kūrėjų ateina nauji — savo kūrybiniu savitumu skirtingi nuo ankstesniųjų. Todėl laiko būvyje vienos srovės keičia kitas. Bet kaip tik užtat nėra pagrindo jokiai meno krypčiai save absoliutinti, o kitas nuvertinti. Pati įvairių meno krypčių kaita (neįmanoma be jų kovos) ir sudaro jo istoriją. Tačiau savo istorinę reikšmę visos kryptys laimi ne pačios savaime, o tik tais savo atstovais, kurie buvo ne tik atitinkamos krypties sekėjai, bet ir pajėgūs kūrėjai.

Todėl, iš antros pusės, istoriškumas ir mene, kaip kitose kūrybos srityse, paradoksiškai skelbia ne tik laikinį keitimąsi, bet ir antlaikinį galiojimą: kas tikrai yra vertinga, tas savo vertės ir nepraranda, o lieka vertinga visam laikui. "Senumo" ir "naujumo" kategorijos nėra kriterijai vertinti kūrybiškumui. Tik istorinės sąmonės stokojantis "avangardizmas" gali tai naiviai pamiršti. Jei vertė remtųsi tik "šia diena", nebūtų nieko vertingo, nes jau kitą dieną tai būtų pasenę: ne "naujienomis" alsuotume, o dustume "senienose". (Nuoseklus buvo tas Bostone svečiavęsis dailininkas "avangardistas", kuris atsiprašė klausytojų dėl jo dailės parodoj skaitytos paskaitos pasenimo — buvusi jau vakar pasirašyta! Nuoseklu būtų buvę ir savo paveikslų nei rodyti, nei piršti, nes visi jie buvo jau bent kelių mėnesių senumo!).

Istorija "kanonizuoja" ne meno sroves, o individualius kūrėjus. Ne tai ar kitai srovei atstovavimas suteikia dailininkui vertę, o tik jo paties kūrybinis pajėgumas. Srovės galutinai tėra vadovėlinės etiketės. Nors ir kiek karštai gali būti jų vardan vedamos kovos, bet tikrieji laimėtojai yra ne srovės, o individualūs kūrėjai. Savo gyvenamuoju metu jie gali būti taip pat aštriai dalyvavę atitinkamų srovių kovose, bet muziejuose taikiai išsiskirsto į sales. Taip pat taikiai jie garbingas vietas užima ir savosios tautos (o paties didieji — ir žmonijos) istorijoje.

4. Ir tautiniu atžvilgiu nė viena meno kryptis neturi pirmenybės prieš kitas — visos gali būti lygiai tautiškos. Kaip jokia kryptis nelaiduo-ja kūrybiškumo, taip ir tautiškumas nepriklauso nuo dailininko pasirenkamo kelio savo kūrybai.

Tai dėl to, kad ir pati tauta, kaip žmogus, istoriškai egzistuoja. Ir tai reiškia: užuot buvusi kartą visam laikui susiformavusi ir nekintamai save apsprendusi. priešingai, tauta visą laiką save kuria. Nėra "kanonizuoto" tautiškumo: neteisu tautą tapatinti tik su jos praeitimi. Laiko būvyje ji vis turtėja. Politinių įvykių sūkuriai gali tautą pastatyti prieš sunkius bandymus. Bet ne jie viską lemia, nors ir kokia didelė jų reikšmė. Esmingai tautą formuoja ne tik politiniai įvykiai, bet ir dvasinė jos kūryba. Kūrėjo santykis su tauta yra dialektiškas. Iš vienos pusės, tauta sudaro dvasinę erdvę, kaip visiems savo nariams, taip ir kūrėjams. Iš antros pusės, savo ruožtu kūrėjai yra ne tik savo tautos veikiami, bet ir patys ją formuoja. Visų sričių dvasinė kūryba, tautai pasisavinant, tampa dvasine jos būtimi. Ir juo daugiau kūrėjų tauta sulaukia, juo ji dvasiškai turtėja, jos dvasinė erdvė platėja ir gilėja.
Aišku tad, kaip būtų neteisu kanonizuoti tautiškumo norma, kas ligi šiolei buvo laikoma tautiška. Visa praeitis brangi tautai, nes joje slypi jos šaknys. Bet ribotis tik praeitimi reikštų ne ją branginti, o tik patiems sustingti. Užuot buvusi tautinės gyvybės šaltinis, šiuo atveju praeitis taptų savo pačių užsidedamais pančiais. Atvirumas ateičiai yra būtinas, norint ne tik praeitimi gyventi. Todėl ir tautiškumo sampratos nereikia kaustyti tradiciniais matais. Laimė tik, kad didelis kūrėjas ir nėra sukaustomas, bet prasiveržia pro ligtolinius kanonus.

Mūsų dailės istorijoje akivaizdus pavyzdys yra Čiurlionis. Pagal visą mūsų skurdžios ligtolinės dailės akademinio realizmo tradiciją reikėjo Čiurlionį sutikti kaip ne savą, netautišką dailininką. Dauguma jį taip ir sutiko. Bet kada pamaži jo kūryba buvo pasisavinta, ne tik "atradome" jo tautiškumą, bet dabar visi jį laikome mūsų dailės ryškiausiu atstovu. Panašiai buvo ir su Galdiku, ir su nepriklausomybės antrojo dešimtmečio jaunosios kartos dailininkais.

5. Nepasitenkinant kūrybiškumu, daugelio norima konkrečiau apibrėžti tautiškumą. Paprastai tautiškumo ieškoma a. liaudiškume ir b. savojo krašto ir žmonių vaizdavime. Ne be pagrindo ieškoma tokio tautinio savitumo atsispindėjimo mūsų dailėje. Tačiau abu šie kriterijai tik reliatyviai galioja.

a. Natūralu, ypač pradžioje, atbudusios tautos dailininkams ieškoti įkvėpimo liaudies mene, susi-klosčiusiame istorijos tėkmėje. Mums buvo ypatingo pagrindo branginti savo liaudies meną. Pirma, dėl to, kad neliaudinė lietuviškoji dailė buvo iš tiesų labai kukli, net ir priskaičiavus ankstesnius šimtmečius. Antra, priešingai, mūsų liaudies meno buvo ir gausu, ir aukšto lygio. Todėl net ir dabar, ypač Lietuvoje, ne vienas dailininkų kreipiasi į liaudies meną, nors jau ir "neliaudiš-kai" savo kūryboje juo remdamiesi. Šiaip ar taip, to, kas gali būti kūrybine paskata, negalima paversti visiems privaloma norma. Tapatinti tautiškumą su liaudiškumu galutinai reikštų kanonizuoti primityvizmą. Kas V. Ignui yra sava, kaip ir ne vienam Lietuvos dabartinių dailininkų, tas kitiems, ypač svetur brendusiems, nebėra sava. Kas gailėtųsi mūsų dailės nutolimo nuo liaudies meno, turėtų atsiminti: tautai priklauso ne tik liaudis, bet ir šviesuomenė. Kaip negalima tautos tapatinti tik su liaudimi, taip negalima dailės tautiškumo matuoti tik jos liaudiškumu.

b. Natūralu dailininkui savo kūryboje atspindėti gimtąjį kraštą ir jo žmones. Bet dabarties posūkis į abstraktinę dailę sureliatyvina ir šį tautiškumo kriterijų. Antra vertus, ir abstrakti dailė savu ("abstrakčiu") būdu atspindi savo kūrėjo žvilgį į pasaulį.

Mūsų sąlygomis, svetur gyvenant, atspindėti savo kūryboje Lietuvos kraštą ir jo žmones vargu ar aplamai įmanoma. Ne tik tiems, kurie jau svetur ir gimė, bet ir tiems, kuriems Lietuva liko gyva atmintyje. Deja, dailėje kūrimas "iš atminties" vargiai įmanomas. Tačiau ar dėl to jau nebeįmanoma dailininkui svetur likti tautiškam? Mano nuomone, tai nesudaro jokios specialios problemos, jeigu tik nesiimama tautiškumo per siaurai aprėžti.

Nesudaro specialios problemos ta prasme, kuria visi, ne tik dailininkai, svetur gyvendami, stovi prieš tuos pačius rūpesčius. Pirma, svetur bręstančiai kartai sunku ir gana sunku, nors nėra neįmanoma, gilėliau įaugti į gimtosios tautos kultūrą. Antra, neišvengiamai reiškiamasi kitoje — gyvenamojo krašto aplinkoje. Bet, užuot žvelgus į tai tik kaip apribojimą, teisingiau kitu žvilgiu tai laikyti ir naujų horizontų atsiskleidimu. Augant komunikacijai tarp tautų, nors joms ir išliekant, seną tautinį uždarumą vis labiau keičia atvirumas ir kitiems pasaulio kraštams. Šiuo atžvilgiu išeiviai galime į save žvelgti lyg į savosios tautos pasiuntinius plačiajame pasaulyje.

Grįžtant prie dailininko situacijos svetur: be abejo, neišvengiamai jo kūrybą sąlygoja svetima "žemė" ir svetimas "dangus". Bet jo kūrybos dar iš esmės "nenutautina" tai, kad jo lietuviškam žvilgiui yra atsiskleidę ne tėvynės, o kitų kraštų horizontai. Juos savo kūryboje išreikšdamas, lietuvis dailininkas tik praplečia lietuviškąją dailę naujais horizontais, lyg juos laimi Lietuvai. Santykis su kitomis kultūromis ne būtinai tautiškumą blėsina, priešingai, gali jį ir platinti bei gilinti. Šiaip ar taip, jeigu jau likimas daugeliui lėmė atsidurti į svetimus žemynus, ta lemtis irgi priklauso tautos istorijai. Tad natūralu, kad šią lemtį liudys ir visa mūsų išeivinė kūryba, o akivaizdžiausiai — dailė.

6. Ar visas toks "liberalus" meno tautiškumo supratimas faktiškai jo nepaneigia? Skirčiau du terminus: tautišką stilių ir tautos meną. Stiliaus žodis yra labai daugiaprasmiškai vartojamas. Griežta prasme, man atrodo, reikėtų kalbėti tik apie atskiro kūrėjo stilių. Perkeliant stiliaus žodį grupėms, jo vartosena tampa metaforiška. Kada kalbama apie egiptiečių, graikų ar romėnų stilių, faktiškai turima minty tų tautų menas, globališ-kai į jį žvelgiant ir dėl to lyg pamirštant, kad kiekvienas šių stilių laiko tėkmėje iš tikro yra vystęsis daugiau ar mažiau skirtingais stiliais. O kada kalbama apie realizmo ar siurrealizmo, impresionizmo ar ekspresionizmo stilių, šis žodis yra paprastas meno krypties sinonimas. Gi, kaip anksčiau pabrėžėme, visos meno kryptys gali būti lygiai tautiškos. Nė viena tauta negali savintis nei realizmo ar siurrealizmo, impresionizmo ar ekspresionizmo, nes daugiau ar mažiau visose tautose šios kryptys pasireiškė. Todėl ir nebegalima kalbėti apie gyvųjų tautų, prancūzų ar vokiečių, stilių nė ta prasme, kuria kalbama apie graikų ar romėnų stilių. Kiekvienos dabarties tautos dailėj sutinkame daug ir
įvairių stilių. Tad "tautiškas stilius" ir lieka tik neapibrėžta metafora.

Todėl, manau, tiksliau kalbėti tik apie tautos meną, tautiškumo neribojant jokia
atskira kryptimi ar "stiliumi". Priklauso tautos menui visa. kas jos dailininkų sukurta. Kartojant pradžioj reikštą tezę: kas kūrybiška, tas ir tautiška. O kiek bet kurios tautos mene iškyla jos tautinis savitumas, yra jau konkrečios analizės dalykas. Kad tai nelengvas uždavinys, rodo jau ir tai, kad tautų psichologija vis dar lieka tik užuomazgoj. Nėra ko stebėtis, kad ir mes beveik nesame į save žvelgę, ryškinę savo tautinį savitumą, nors ir kiek sielojamės būti tautiški. Kad ir esame senos istorijos tauta, tačiau tautinės kultūros atžvilgiu liekame "naujakuriai", kaip ir kitos vėliau tautiškai išbudusios tautos. Dar į ne daug ką yra ir žvelgti. Reikia dar laiko mūsų tautinei kultūrai ūgtelėti. Tada bus ryškesnis ir mūsų tautinis savitumas.

7. Tautos menui priklauso visa, kas jos narių sukurta, vis vien, tėvynėje ar svetur. Tačiau tikrai į tautos meną įeina tik ta kūryba, kuri pasiekia tėvynę, nes tik ten ji tampa tautiniu lobiu, tik ten ji tampa ir istoriniu veiksniu tautos dvasinėje egzistencijoje. Nieko daug nereikš mūsų svetur sukurtieji kūriniai, jei jie liks išmėtyti visuose pasviečiuose. Net ir patekę į muziejus, jie tik "ambasadoriaus" mūsų tautai. Efektyviam istoriniam poveikiui reikia jų vienokio ar kitokio grįžimo tėvynėn — į tautos namus.

8. Tiek meno tautiškumo klausimu. Šį klausimą diskutuojant minėtajame New Yorko Dailininkų Sąjungos simpoziume, iš publikos buvo iškeltas ir meno patriotiškumo klausimas. Spaudoje šis simpoziumas buvo ir taip iškomentuotas: "atmesta ir tautiška tematika", dailininkai "paliuosuoti nuo pareigos Tėvynei", dargi su mano "palaiminimu" (J. Juodžio straipsnis "Laisvojoj Lietuvoj" 1972.XII.19).

Niekas nešimojo atmesti "tautišką tematiką". Kaip visos meno kryptys lygiai gali būti tautiškos, taip ir bet kokia tematika gali rasti savo vietą tautos mene. Kūrybingas dailininkas gali savo tautos meną praturtinti ir patriotine tematika, įkvėpta jos istorijos herojiškų ar tragiškų įvykių. Pvz.. didžioji prancūzų revoliucija sulaukė savo dailininko J.-L. David'o kūryboj, kuris vėliau tapo Napoleono oficialiu dailininku. Priešais David'o atstovautą neoklasicizmą iškilęs romantizmas taip pat ėmėsi patriotiškai istorinės tematikos. Pagaliau visais laikais nestokojo specialaus kovų žanro — batalistikos. .

Nepaneigiamą teisę turi dailėj ir patriotinių motyvų kūryba. Tačiau tai nereiškia pareigos kiekvienam dailininkui atiduoti duoklę ir šiai kūrybai. Paprasčiausiai dėl to, kad patriotizmo diegimas bei žadinimas nėra meno uždavinys. Ne kiekvieno dailininko meninę individualybę šis uždavinys ir atitinka: pvz., sunku tikėtis gerų figūrinių kompozicijų ar portretinės tapybos iš dailininko, kurio talentui artimiausia peizažas. Neįmanoma reikalauti įsakmiai realistinio vaizdavimo ir iš dailininko, kuriam toks vaizdavimas yra kaip tik svetimas. O jeigu ir iš karščiausio patriotizmo sukurtas kūrinys bus menkas, tai jis ir neturės nei meninės, nei tautinės vertės. Gali tokios vertės neturėti nė tokio dailininko darbai, kuris yra specialiai atsidėjęs tik patriotinei tematikai. Negabios gamybos nepakels į kūrybą vien tai, kad ji yra patriotinių motyvų. O jau patriotiniu atžvilgiu reikia pridurti: menkavertė patriotinė kūryba nepajėgs nė žiūrovų ar skaitytojų patriotizmo sužadinti. Imant nebe dailę, o literatūrą, rodos, aišku, kad jau svetur gimusį jaunuolį daug giliau lietuviškai paveiks aplamai gera lietuviška knyga, nors ir nesiimanti skaitytojų patriotiškai veikti, negu vos paskaitoma knyga, nors ir kiek joje būtų patriotinės publicistikos apie lietuvybės amžinumą etc.

Šiuo klausimu nesusipratimą gimdo dalykų neskyrimas. Patriotizmas, savosios tautos ir tėvynės veikli meilė, yra žmogaus dalykas: žmogus daugiau ar mažiau myli savo tautą, ar lieka jai abejingas. Bet nesusipratimas panašiai patriotinti žmogaus kūrybą, lyg ir mokslas, ir menas galėtų būti "patriotai". Galima kalbėti apie patriotinę tematiką (tai realus dalykas), bet "patriotiškas menas" tėra metaforinė frazė. Kad ši distinkcija neliktų abstrakti, sukonkretinkime ją klausimu: ar patriotinės tematikos ėmimasis jau liudija paties žmogaus patriotizmą, o jos nesiėmimas — patriotizmo stoką? Nieku būdu. Kaip mūsų amžiuje neretai religinės tematikos darbų imasi ir netikintieji, taip ir patriotine tematika galima verstis, pačiam patriotizmo neturint. Bene daugiausia mūsų Karo muziejui laisvės kovų paveikslų buvo sukūręs vokietis E. Jeneris (žr. LE, IX, 378). Žinoma, anaiptol nemanau įtarinėti tų dailininkų, kurie ėmėsi ir patriotinės tematikos, nebuvus ar nesant nuoširdžiais lietuviais patriotais. Tačiau lygiu būdu nėra pagrindo įtarinėti patriotiniu abejingumu ir tų dailininkų, kurie nenutapė nė vieno patriotinių motyvų kūrinio.

Kai norima, kad visi ir visose kūrybos srityse žadintų patriotizmą, noromis nenoromis reikia priminti: patriotizmas visų pirma turi būti gyvenamas, o ne skelbiamas. Jaunime patriotizmą diegti yra auklėtojų uždavinys, o plačiojoj visuomenėj jį žadinti — publicistų reikalas. O norėti visus paversti patriotizmo skelbėjais lygu tokio gydytojo receptui, kuris norėtų ligonį tik vaistais maitinti . . .
Sunkiomis egzilio sąlygomis mūsų kūrėjai neatsisakė savo kūrybinių užmojų, nors tai nenešė pelno, kaip kiti darbai. Tai ir liudija visų jų patriotizmą, nors tik vienas kitas ėmėsi ir tiesiogiai patriotizmą skelbti. Jų kūryba remiasi mūsų kultūrinis gyvenimas, drauge liudijąs ir visos išeivinės mūsų bendruomenės tautinę gyvybę.
Jei vis dėlto laiko tėkmėje blėstame, tai ne dėl to, kad per mažai skelbiama patriotizmo. Bėda, kad vis ryškiau iškyla ne skelbiamojo, o gyvenamojo patriotizmo stoka. Su geriausiais norais dėl to sielojamasi, bet vargu ar suprantama, kad ne patriotiniai konkursai gali ką šiuo atžvilgiu padėti. Žinoma, atsiradus paklausai, atsiranda ir pasiūla. Už eilėraštį laimėjus 500 dolerių, B. Railos žodžiais, galima "išdidžiai papūsti uodegą" (Draugas, 1973.1.27). Bet ir pro "papūstą uodegą" matyti, kad ir už gerą "kainą" sunku sulaukti geros patriotinės poezijos, o ne tik konkursui sukaltų eilėraščių (o buvo konkursui gauti net 34 eilėraščiai, kurie turėjo būti dar prastesni). Ilgimės Maironio, bet pamirštame, kad patriotinei poezijai reikia atitinkamo laiko. Maironio metu tauta gaivališkai budo iš amžių apatijos. Čia gi skubinamės nutausti pagal sociologų numatytą išeiviams lemtį. Patriotinėms sąžinėms reikėtų sunerimti, kad patriotizmas daugiau skelbiamas negu gyvenamas. Bet kada tai primena patriotas satyrikas A. Gustaitis, tai juokiamės ir ten, kur reikėtų susigėsti, arba — pasipiktiname ir įsižeidžiame, pajutę, kad jo posmai taiko ne į kažkokius "kitus", o į mus pačius.

Visų lygi tautinė pareiga būti patriotams. Šiuo atžvilgiu nėra dorų išimčių. Nieku būdu minėtajame simpoziume nebuvo "palaiminimo" dailininkams "paliuosuoti nuo pareigos Tėvynei". Jeigu J. Juodis taip suprato, tai nemažiau susipainiojo, kaip kadaise skelbdamas, jog "niekur meno orbitoje" neužtikęs ko nors apie M. Cha-gailį!

Pirma: kaip visus, taip ir dailininkus patriotizmas įpareigoja būti jautriems ir veikliems lietuviškosios bendruomenės nariams — rūpintis tiek išeivių tautinės gyvybės palaikymu, tiek Lietuvos laisvinimo pastangų parėmimu. Kam Lietuvių Char-ta įpareigoja visus, tam ji įpareigoja ir dailininkus. Kitas reikalas, kad kaip kituose, taip  ir dailininkuose yra ir vienokių, ir kitokių.

Antra: kaip kūrėjai, dailininkai yra specialiai įpareigoti jautriau už kitus rūpintis mūsų kultūrinio gyvenimo ugdymu. Norime, kad parodos būtų gausiai lankomos. Bet reikia ir patiems dalyvauti ir kitų sričių parengimuose. Tik sutelkti-nai galima išlaikyti ir aukštesnio kultūrinio lygio spaudą. Vargu ar pakanka nusipirkti tik tą žurnalo numerį, kuris iliustruotas savais darbais, ar už tai "apsimokėti" tik tų metų prenumerata. "Neeilinės" tamsuomenės atstovų yra ir dailininkuose. Už abejingumo mūsų kultūriniam gyvenimui slepiasi ir apskritai tautinis abejingumas.
Trečia: dailininkams kaip dailininkams iškyla ir, sakytume, profesinio patriotizmo pareigos. Aišku, yra teisės veržtis į gyvenamojo krašto ar, jei pajėgiama, ir į tarptautinę areną. Visi džiaugiamės ir didžiuojamės mūsų dailininkų didesnio masto pasiekimais. Jeigu tačiau nuo lietuviškojo dailės gyvenimo visiškai nusisukama, aišku, ši išdidybė yra daugiau negu tik panieka "parapinėms salėms". Tai panieka ir apskritai lietuvybei. Tokių išdiduolių kol kas, berods, tik vienas kitas pasitaiko. Tačiau daug plačiau (ir gana plačiaii dailininkuose įsigalėjo "sauve qui peut" (tesigelbs-ti, kas gali) principas — tesirūpinti savimi pačiais. Todėl, iš vienos pusės, gausu ir dailininkų, ir parodų, bet bendro lietuviško dailės gyvenimo beveik ir nėra. O jis būtinas objektyviau pasiekti ir išeivinę mūsų bendruomenę, ir pagaliau pačią tautą. Todėl džiugi apraiška, kad imamasi tokią padėtį pralaužti organizaciniu dailininkų susitelkimu ir sistemingesnėmis kolektyvinėmis parodomis.

1969 metų apžvalgoje Aiduose (1970 nr. 1, p. 13), apgailestavęs Lietuvių Dailės Instituto hibernacinį įmigį, toliau rašiau: "Beje, tokiu pat miegu seniai jau užsikrėtusi ir New Yorko liet. dailininkų sąjunga. Ji savo eilėse turi nemaža pajėgių dailininkų, bet nepasireiškia jokia kita veikla, kaip susirinkimu vienai valdybai pakeisti kita. Ar bent atsitiktinai nepasitaikys tokia valdyba, kuri pabandys sąjungą pažadinti iš įmigio?" Džiugu, kad pagaliau tokia valdyba atėjo. Jos dėka New Yorko Dailininkų Sąjunga savo dvidešimtmetį gali atšvęsti ir paroda, ir diskusiniu simpoziumu aktualiaisiais lietuvio dailininko ir juo besidominčios visuomenės klausimais.