|
Parašė VLADĖ BUTKIENĖ
|
SU IŠEINANČIŲ ŽINGSNIAIS ATEINA SENATVĖ
Prinokusių varpų sunkiame bangavime,
Džiūstančių lapų dusliam šlamesy,
Aukštai skrendančių gervių rykavime
Ir išeinančių žingsniuos, ir tenai tu esi . . .
Matau gelstančias saulėj rugienas
Ilgų metų pilkam audime,
Lapus, padrikai išblaškytus papievėm,
Ir visur atpažįstu tave.
Girdžiu tavo pailsusias kojas
Sunkiai slenkant taku prietemoj:
Po jom džiūsta žaliausia velėna,
Ilga brydė palieka rasoj . . .
Žinau, kad prie vartų sustosi,
Lyg netyčia, pabelsi į mano duris . . .
Aš tyliu ir klausau, ir galvoju:
Nepakelsiu nė piršto —jos tau pačios atsidarys
Įeini, tartum laukiamas svečias,
Atsisėdi prie mano šalies;
Ranka mano sugrumba, kai spaudi savojoj —
I r nenoroms lėtėja plakimas širdies . . .
Kai galvą lieti savo pirštais kaulėtais,
Plaukai man pabąla, kaip sniego laukai . . .
Veidą raukšlės takais išvagoja . . .
Su išeinančių žingsniais pas mane atėjai . . .
ŽINOMI NEŽINOMI
Po kojomis daiktai:
Maži, seni, pilki — taip žinomi.
Einam, praeiname nepastebėję —
Tokie kasdieniški,
Taip monotoniškai nuobodūs jie
Mūsų šviesių akių geram regėjime!
Nubėgame, neklausiame;
Kodėl jie žavi širdį tik iš tolo?
Kodėl tiktai iš tolo gundo ir masina?
Taip atvirom akim prie tolimo aklai vis skubame . . .
Kad tik toliau nuo mažo, seno, pilko . . .
Kad tik greičiau prie to paties, bet tolimo, nežinomo . . .
MINUTES VERIU, KAIP KAROLIUS
Žiūriu į laikrodžio rodyklę:
Upių vandeniu laikas nubėga tolyn,
Tiksėdamas vienodai minutę po minutės.
Nors būtumei pačiame puotos sūkury . . .
Tai kas, jei suversiu minutes, kaip karolius,
Tai kas, jeigu jas pavadinsiu Tabu?
Nė vienos, nė vienos neberandu prasniingos,
Nors laikrody jas milijonais seku . . .
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
