Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. Radžius — Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RADŽIUS ALEKSANDRAS   
FRAGMENTAS IŠ "SEPTYNIŲ KALAVIJŲ"
                                                                      
Neapykantos gimdyti sūnūs
niekad neregėjo žemės,                      
dukterys nesimeldė mėnuliui.
Sugrįžo jie namo, —                  
o, kaip veidai pasenę,
rankos jų nešvarios,
jų žemė nešvari.                       
                                                        
Kodėl nesiprausiat                    
kančios tyros šaltiny?                     
Kodėl nesimazgojate skausmu?
Nešaltas jo vanduo,              
šviesa jame gyvena,                      
naujagimiai žvaigždynai              
supasi bangoj.                      
*                                        
Sapnuoki, broli, saulę,
sapnuok mėnulio dalią,
ne vien naktis dalija
svajotojams sapnus.

O vėjas, suplasnojęs
viršum kančios
kalnų, jau neša baltą
dieną nuo kraujo
debesų.
Kryžius, juodas kryžius,
kruvina auka, minios
laukinis choras fariziejų
džiaugsmui.

Kalk į mano delnus aštrias
kančios vinis, tikiu į
skausmo kainą už dalią su
Tavim.

Kaip saulė, kyla duona
nekruvinoj aukoj, ir žydi
baltas kraujas Prisikėlimo
sode.
*
Užeik į mano soda
priešpilnio šviesoj,
ten buvo tartas žodis
gyvenimo pradžioj.

Ten pilnatis, kaip auksas,
prinoko ant obels,
mes pilnaties sulauksim,
kai žemė pasibels
į praviras duris.

Tu nežinojai
vardo mirties
(o vardas mirties —Amžinybė),
dėl to pabijojai
žemės šiltos,
išsigandai
kapo tylos,
neregimo savo buvimo

Tu nežinojai džiaugsmo mirties
(o džiaugsmas mirties — Prisikėlimas),
dėl to nuliūdai
prie žvakės liepsnos,
dėl to pravirkai
prie kryžiaus kančios
ir įtikėjai,
kad mirštame mes.

O skamba varpai
džiugioj tolumoj:
mirties nebėra ir nebus.

Jo veidas — dylanti delčia,
užmigo jo širdis.
Ir gera mums abiem
žemėje tylioj,
kančios mums dovanotoj.

Tik žingsniai skiria mus,
viena tik valanda.
Kelionė į namus —
dylanti delčia.
*
Šilta sieroji žemė,
jaukūs jos namai.
Prašosi delčia
poilsio ramaus

saulės amžinybėj.

Gera sieroji žemė,
sodyba po šaknim.
Nuo alfos lig omegos
visi takai subėga
kur ilsisi delčia
saules amžinybėj.
*
Niekad nebuvo tušti mūsų sodai,
niekad neišdegė mūsų sodybos,
broliai ir seserys
karsto šventykloj
mišias atnašauja
už gyvą
iš žemės šaltinių
sruvenantį kraują.

Pelenai ir ugnis, ir sukruvinta vasara —
prisikėlimo ankstyvo pradžia.
Broliai ir seserys
baigia mišias:
—Eikit ramybėj,
mirties nebėra
ir nebus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai