Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TASAI NEPAŽĮSTAMASIS IVINSKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
1. Tikslas ir šaltiniai
Atidesnis skaitytojas tuoj pat, be abejo, pastebės, kad šio straipsnio antraštė yra parafrazė Amerikoje dirbusio garsaus prancūzų chirurgo Alexis Carrel knygos "Man the Unknown — Tasai nepažįstamasis žmogus" (1935). Kodėl autorius savom mintim pasirinko šią parafrazę? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir Carrel šitaip pavadino savą veikalą, būtent: žmogaus organų, jų sąrangos bei sandoros aprašymas dar anaiptol nepasako, kas ir koks yra žmogus pats savyje. Net ir po smulkiausių tyrinėjimų jis pasilieka tasai nepažįstamasis, kurio gelmės pro organus nebyloja ir iš jų veikmens negali būti paskaitomos. Bet argi kitaip yra ir su mokslininkais bei menininkais? Ar jų veikalų išskaičiavimas, surūšiavimas, kritinis įvertinimas apreiškia jų žmogiškąjį Aš? Argi kitaip yra ir su Zenonu Ivinskiu? Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką. Mes jau esame suregistravę ar greit suregistruosime jo paskelbtus bei nepaskelbtus raštus ir jo eitas pareigas įvairiose įstaigose, organizacijose, sąjūdžiuose. Visų šių jo darbų vaizdas iškils ryškiai prieš mūsų akis. Tačiau ar pro šį vaizdą prabils Ivinskis-žmogus ?

Pomirtiniuose straipsniuose apie Ivinskį dažnai rašoma: "Prof. Z. Ivinskis nebuvo užsidaręs istorijos kiaute, kaip kas galėtų manyti. Jis buvo linksmas, socialus ir draugiškas, šeimos ir visuomenės žmogus".1 "Visiem draugiškas, nuoširdus, optimistas, atviras, jis laimėdavo daugelio simpatijas".2 Jis "visada ir visiems buvo toks mielas, laukiamas bičiulis, svečias, kuris mėgdavo 'gerai ir daug' pavalgyti, deklamuoti įvairiomis progomis 'Veiziek, onta',3 padainuoti 'vai Juzi, Juzeli' ar plastiškai išreikšti 'Pražydo jazminai po langu' ".4 Visa tai yra tiesa. Dar daugiau: pro visus šiuos apibūdinimus byloja Ivinskio - pokštininko prigimtis, kuri leidosi net karikatūrinama — ne piešiniais (karikatūristų mes juk neturime), bet pamėgdžiojimu linksmojoje studijų savaičių dalyje: susisegęs švarką ne į tą sagą, dideliais šuoliais, linguodamas priekin, mostaguodamas viena ranka, įžingsniuoja scenon Ivinskio 'antrininkas'. Visi kvatojasi ir ploja, atpažindami jame nuolatinį šių savaičių paskaitininką. Kvatojasi ir pats Ivinskis. Jis vargu kada nors krėtė pokštų sąmoningai. Tačiau pokštininkiška buvo visa viršinė jo elgsena, nešiosena, eisena, kalbėsena. Ir jam buvo smagu, kai savo 'antrininke' linksmavakario valandomis jis visa tai išvysdavo.

Betgi visiem yra žinoma, kad kiekvienas pokštininkas — sąmoningas ar nesąmoningas — slepia savyje gilios tragikos bruožų. "Juokis, pajacai, nors plyštų iš skausmo tau širdis" — ši žinomos arijos eilutė kaip tik ir išreiškia aną pokštininkiškąją prigimtį: ji juokiasi, esti linksma, draugiška, atvira, tačiau savo gelmėse nešioja skausmą bei graudulį. Ar ne toks buvo ir Ivinskis? "Europos LF Bičiulis" rašo, esą mūsų uždavinys "lieka priminti Zenoną - žmogų, kokį mes jį matėme, jautėme ir džiaugėmės, tokį turėdami" (op. cit., 11). Bet ar iš tikro mes Zenoną - žmogų (ne1 istoriką, ne visuomenininką, ne dėstytoją) matėme ir jautėme? Ar jis nėra likęs tasai nepažįstamasis, kuriuo džiaugėmės, nepastebėdami, kad džiaugiamės tik jo sielos 'organais', neatskleidžiančiais pačios šios sielos bei jos gelmių?

Tai klausimas, kuris autoriui savaime kilo, beskaitant tuo pačiu metu pomirtinius straipsnius apie Ivinskį ir paties Ivinskio laiškus, pradedant 1949 m. rudeniu, išvykus jam iš Vokietijos į Romą. Nuo to laiko ligi jo profesūros Bonnoje vasaros semestrą 1963 m. (ne 1964 m., kaip tai dažnai spaudoje kartojama)5 mūsų susirašinėjimas buvo labai dažnas ir labai atviras. Gal tik savo dienoraščiuose, kurių yra likę trys tomai, Ivinskis buvo atviresnis, nes juos jis rašė pats sau, kaip tai buvo daręs savo metu ir Lietuvoje. Ir štai, iš šių jo laiškų kaip tik ir iškyla tasai nepažįstamasis Ivinskis. Tai pajautė ne tik šio straipsnio autorius. Tai jaučia ir kiti, vartydami jo laiškus. Sakysime, "Aidų" redaktorius dr. J. Girnius viename laiške autoriui pastebi: "Tą pačią dieną, kai atėjo Zenono mirties žinia, perėjau jo laiškus — didelį pluoštą. Straipsniuose jis liko lyg suvaržytas, bet laiškuose kai kur tiesiog valančiškai jautei jo stilių — taigi ir žmogų" (1972.II.4).

Ivinskio laiškai užtat ir yra geriausias šaltinis atskleisti, bent iš dalies, anam nepažįstamajam jo žmogiškumui; pabrėžiu: bent iš dalies, nes dar nėra atėjęs laikas skelbti šiuos laiškus ištisai. Jie pasakoja apie įvykius, kurie yra mums dar perdaug artimi, ir apie asmenis, kurie yra arba dar gyvi arba tik neseniai mirę. Ištisų laiškų paskelbimas sukeltų šiuo metu neapsakomo erzelio. Tai viena. Antra, šio straipsnio autoriui rūpi ne

Ivinskio laiškuose vaizduojami asmens ar aprašomi bei vertinami įvykiai, bet pats Ivinskis. Kitaip tariant, Ivinskio laiškai čia laikomi šaltiniu ne spręsti apie juose minimą tikrovę, bet pažinti jam pačiam, būtent: kaip jis šią tikrovę pergyveno ir vertino. Todėl, cituodamas Ivinskio laiškus, autorius išleidžia visus asmenvardžius, juos pažymi raide 'N'; visas aplinkybes, kurios leistų atpažinti tą ar kitą žmogų; jis palieka tik Ivinskio pažiūrą, jausmą, kritiką, viltį ar neviltį; jis palieka betgi įstaigų, organizacijų ar sambūrių pavadinimus, nes kitaip pakibtume ore, nežinodami, kam Ivinskis savo mintis taiko.

2. Žmogus ir visuomenė
a. Gamtos Ivinskis beveik neregėjo. Gyvendamas Romoje ir dažnai lankydamasis Vokietijoje, jis gražiausią Europos kelią nuo Lugano ligi Frei-burgo/Br. pravažiuodavo visados naktį: "Tikrai man yra gera naktį keliauti, o dieną veikti" (1956. VII.28). Užtat jis regėjo žmogų. Apie Ivinskį teisingai sakoma, kad jis ėjęs "ad fontes — į šaltinius".6 Ir tai tinka ne tik jo keliui į istoriją, bet ir jo keliui į žmogų: ir žmogaus akivaizdoje jo žvilgis skverbėsi "ad fontes" — į gelmes, nepasitenkindamas jo paviršiumi ir net juo nepasitikėdamas, nors šis ir labai gražiai atrodytų. Zenonas, šis linksmuolis ir atviruolis, kažkaip suklusdavo, susidūręs su žmogumi akis į akį. Kažkoks savaimingas nepasitikėjimas kildavo jo sieloje, nes "nevisuomet puikus fasadas parodo, kas yra pačiame kieme giliau" (1956.XI.10). Todėl jis ir mėgindavo žvilgterėti, kas yra aname "kieme giliau". Jis turėjo gabumų dirstelėti į šį "kiemą", jį apibūdinti, palyginti jį su fasadu ir pasidaryti iš to išvadų, nes esti padėčių, kai žmogus, atrodęs toks pažįstamas, kaip tik atveria ano gilesnio "kiemo" duris, nustebindamas šiuo nauju vaizdu. Susitikęs seniai matytą bičiulį, Ivinskis rašo: "Šį kartą man atsivėrė tas N., kurį atsimenu iš anno 1948 Schwabisch-Gmūnd, t. y. tokį erzlų, nesukalbamą, priekaištaujantį ir priekabių ieškantį" (1954. XI.10) Ir apie kitą žinomą asmenį po ilgo nesimatymo: "Pats N. man paliko silpnoką įspūdį, ypač savo rankraščiais" (1956.XII.27). Palyginęs vieno asmens praeitį su paregėta dabartimi, Ivinskis teigia: "Man darosi įspūdis, kad N. . . labai atsiliko nuo filosofijos ir apskritai nuo mokslo. Nieko neveikia, sulėkštėjo. Tik kavutė, krupnikėlis etc. pasidarė dažni dienos paįvairinimo atributai" (1951. XI. 13). O ryšium su vienu straipsniu Zenonas šitaip apibūdina mums gerai pažįstamą žmogų: "Ar matei, kaip N. nesiseka rašyti apie N.? Blogesnio straipsnio aš negaliu įsivaizduoti. Surinkti tokie vienas su kitu nesideriną gabalai; papasakota apie N. konfliktą su N. . . Baisiai nevykusiai. O galėjo būti toks šaunus straipsnis, lyg iš vario nulietas" (1957.1.21). Arba vėl: "Kai N. pradeda biznį, skolinasi iš kitų kapitalo; kai jį baigia, visi kiti jam skolingi" (1957.1.21). Šitokiais trumpais, tačiau vaizdingais, dažniausiai kritiškais ir net neigiamais apibūdinimais yra perpinti visi Ivinskio laiškai. Ivinskis buvo mielas svečias kitur ir pats mielai svečius priimdavo. Todėl jis visados turėjo nemaža lankytojų tiek Romoje, tiek Bonnoje. Beveik kiekvienas, kuris užklysdavo į šiuos miestus, užeidavo ir pas jį. Jeigu betgi šie lankytojai būtų žinoję, kaip juos Ivinskis pergyvens ir apibūdins, tikriausiai būtų nevienas vengęs savo 'žygio'. Mandagi svečio šypsena apsilankymo metu niekad nesuklaidindavo Ivinskio: pro šį besišypsantį fasadą jis visados ieškojo ano gilesnio "kiemo" ir nesykį tarėsi jį radęs.

Ypač erzino Ivinskį žmogaus nenuoširdumas arba, kaip jis pats vadino, hipokrizija. Matydamas, kad aš perdaug žmogumi pasitikiu, jis įspėja mane: "N. laiškas yra nenuoširdus, pilnas hipokrizijos, ir aš tau patarčiau iš esmės į jį nesileisti. Žinoki, turi reikalą su nenuoširdžiais partneriais. Tam turiu daug įrodymų ir labai naujų" (1957.1. 21). Vėl apie visiškai kitą asmenį: "N. visada galima gražiai išklausyti, bet nepatarčiau jo sugestijų perdaug paisyti" (1955.XII.15). Visu aštrumu Ivinskis smerkė kai kieno mėgstamą knaisiojimąsi po savo artimo privatinį gyvenimą: "Yra žmonių, kuriems rūpi kitų žmonių gyvenimo intymioji pusė gal būt kaip tik todėl, kad jie patys gal turi kitiems nematomą iš paviršiaus 'požeminį kanalą'. Tariant, kad kiti žmonės tokius požeminius kanalus taip pat turi, yra noro po juos pasivaikščioti" (1955.II.7). Su tokiais žmonėmis Ivinskis buvo labai atsargus, jais nepasitikėjo, apie juos geros nuomonės neturėjo, nors jie šio jo nusistatymo, galimas daiktas, visiškai nejautė. Ir kitiem šitokių žmonių atžvilgiu jis sakydavo: "Nepatariu toliau žengti, nepatariu daugiau praverti, negu 'salioną' ir labai draugišką veidą rodyti" (1955.II.7). Savo ruožtu jis pats buvo pasiryžęs tokiem žmonėm gerokai atkirsti: "Keista, kad mūsų nevienas, kurie vis moko kitus ir pamokslauja, nesilaiko elementaraus dėsnio ir lyg kokie š . . .Vabaliai vis mėgsta apie kitų asmenišką gyvenimą kalbėti, domėtis, raustis etc. Aš manau, kad tiems, kurie nenorės nuo to amato atsisakyti, reikės parodyti tam tikro kietumo" (1955.VII.5). Kai kam Ivinskis tokio 'kietumo' ir yra parodęs: "Prieš tokią demagogiją kirtau griežtai ir aiškiai iš peties" (1954.X.30). Apskritai Ivinskis apie žmones geros nuomonės neturėjo. Išskyrus vieną kitą artimąjį, daugumos atžvilgiu jis buvo nusiteikęs labai kritiškai. Žodžiai: 'meluoja', 'intrigantas', 'nenuoširdus', 'pavydus', 'pasipūtėlis', 'demagogas' mirgėte mirga Ivinskio laiškuose, liesdami tiek dvasiškius, tiek pasauliškius, tiek visuomenininkus, tiek politikus. Beskaitant Zenono laiškus, autoriui savaime atėjo į galvą Romain Rolland'o žodžiai: "Je suis soūl des hommes; je les vomis — nuo žmonių man svaigsta galva; aš jais vemiu". Man atrodo, kad šitokį jausmą Zenonas yra nesykį turėjęs, ir gal kaip tik čia glūdi didžiausia jo sielos paslaptis. Baigdamas savo kalbą prie Ivinskio kapo, Bonnos un-to filosofijos fakulteto dekano įgaliotinis prof. H. Lūtzeleris tarė velioniui: "Ave, pia anima — Sveika, švelnioji siela".7 Zenonas iš tikro buvo nuostabiai švelnios sielos, todėl niekaip negalėjo susitaikinti su žmonių melu, kylančiu kaip tik iš vidinio sugrubėjimo.

Tai tinka ir jo nusistatymui moters atžvilgiu. Mirus 1946 m. Lietuvoje pasilikusiai jo žmonai, Ivinskis ištisą dešimtmetį naujos gyvenimo palydovės nesiieškojo. Tačiau atsidūręs Romoje, toje celibatininkų tvirtovėje (Romoje esama juk netoli 10.000 kunigų!), jis pasijuto baisiai vienišas. "Esu toks vienišas ir, išskyrus tris reverendus, neturiu jokių bičiulysčių" (1950.XI.24). Tas pat po poros mėnesių: "Jau 17-tą mėnesį gyvenu Romoje, o kine buvau gal tik kokius 6-7 kartus. Esu vienišas, bet toji vienatvė nebaisi. Mano draugų vis mažėja" (1951.11.15). Ir vėl: "Mano horizontai dabar biau-riai siauri. Su N., N., N. kartais du, o geriausiu atveju tris kartus per mėnesį susimetame pas mane, nuliejame vynelio, pasikalbame — ir viskas" (1951.XI.24). Net ir kūčias, šį šeimos vakarą, Zenonas paprastai praleisdavo vienas. Tai jis kaičiai pasakoja po kelerių buvimo Romoje metų: "Prieš pat kūčias apsireiškė N. ir kvietė kūčiom, kurios kolegijoje (Šv. Kazimiero, Mc), kaip girdžiu, dideliai išvėsusiai ir be nuotaikos praėjo. Atsakiau aš N.: ketverius metus kolegija manęs į kūčias nekvietė, tai ir šiemet nevyksiu. Be to, lyg ir vėlu, nes žmogus nelauki su kvietimu paskutinės minutės. Kūčių vakarą rašiau prie labai sūrios silkutės N. knygos recenziją" (1954.1.2). Todėl Romoje netrukus Zenonas pradėjo svajoti apie šeimos židinį: "Medžiagos vis gausėja ir horizontai plečiasi. Šiaip esu labai vienišas. Pasiilgstu gero šeimos židinėlio" (1951.III.8). Bet kolkas tai buvo tik ilgesys, nesusijęs su jokia konkrečia tikrove. Pamažu betgi šis ilgesys darėsi vis aiškesnis. Zenonas pradėjo filosofuoti: "Ar moteris nėra šešėlis: kai vejiesi, jis bėga; kai bėgi, tai jis tave vejasi" (1955. IX.20). Šio straipsnio autoriui yra gerai žinoma, kad pats Zenonas daugiau bėgo, negu vijosi. Tačiau kiti, patyrę jo ilgesį ir regėdami smarkiai žengiant jo amžių, panūdo būti 'piršliais' ir sustabdyti šį jo bėgimą, pririšant jį prie tos ar kitos jų kandidatės. Bet Ivinskis ir čia suklusdavo kiekvieną kartą, savaime pajausdamas, kad 'piršlių' užmojai yra savanaudiški. Todėl savo laiškuose jis baisiai kietai tyčiodavosi iš tokių 'piršlybų'. Vieną iš tokių 'piršlių' Ivinskis šitaip apibūdina: "N. visokių šaltinių pinigai yra geri, svarbu, kad jie būtų doleriai ar svarai. Net Ivinskį galima ištekinti už N. (šitoje vietoje N. reiškia ne asmenvardį, o vieną būdingą aplinkybę, Mc), ir tuo reikalu jį lankyti bent keliolika kartų per 6 savaites tik tam, kad pašonėje būtų N. (irgi aplinkybė, Mc.) moteris, kurią jis buvo ištekinęs gal gaudamas vėl šį tą" (1957.1.21). Pačių jam peršamų kandidačių atžvilgiu Zenonas buvo kritiškas ir vaizdingai pastabus. Apie vieną rašo: "Niekada nesutikčiau turėti savo gyvenimo draugės tokios nuo Olimpo mokytojos" (1954.XI.15). Apie kitą: "Gana protinga mergaitė, tik apie viską galvoja biznio kategorijomis. Pagalvojau, gal ir meilę iš jos reiktų pirkti piniginėmis kategorijomis" (1956.X.7). Dar apie kitą: "Tokiu būdu vienos 'dulcinėjos' . . . jau nebetekau. Esu dideliai patenkintas. Tokių nesveikų ženklų pas ją ne nuo šiandien jau buvau pastebėjęs"
(1956.X.30). Apskritai, "aš dabar panomis perdaug neužsileidžiu" — apibūdina Zenonas tuometinį nusistatymą. Net ir tada, kai prie jo sukiojosi tuo pačiu metu trys kandidatės, savotiškai šypsodamasis rašė: "Aš per tą laiką nesidaviau perdaug išmušamas iš vėžių. Priešpietėmis lankiau archyvus ar bibliotekas, o naktimis rašiau į Liet. Enciklopediją. Kai gausi IX tomą ir versi raidės J puslapius, kur bus Z. L, tai vis bus tavo bičiulio vargšo Zenio rašyta, kai čia pat iš dviejų kontinentų sėdėjo panytės" (1956. X.7). Šis jo apdairumas, reiklumas, kritiškumas net jam pačiam kartais darėsi nejaukus. Tame pačiame laiške, kuriame jis mini anas iš dviejų kontinentų sulėkusias mergaites, jis pastebi, kur visa tai veda: "Vėl grįžtu prie knygų. Šiandien sekmadienis, puikus oras, saulė žeme ridinėjas, bet aš sėdžiu vienas savo 'chalupkoje' ir bijau, kad visko rezultatas nebūtų tokis, kad aš grįšiu į pirmąjį išeities tašką, iš kurio pradėjau" (1956.X.7). Laimei ši jo baimė nepasitvirtino: Zenonas vedė 1957 m. antrą sykį.

b. Visuomenė — šalia mokslo — buvo vienas iš plačiausių Ivinskio veiklos barų. Kas jis čia savo gyvenime nėra buvęs: Studentų at-kų sąjungos valdybos sekretorius ir vicepirmininkas (1927 -29), "XX amžiaus" redakcijos narys (1936-40), sukilimo pastatytos Lietuvos vyriausybės narys (1941), Savišalpos komisijos pirmininkas (1945), Liet. Raudonojo Kryžiaus valdybos narys (1945 -47), VLIKo Užsienio reikalų tarnybos valdytojas (1952), Baltų instituto narys ir daugiakartis jo pirmininkas (1953-71), Liet. Kat. Mokslo Akademijos vicepirmininkas (1956-71), Europos Liet. Fronto Bičiulių valdybos narys ir ilgametis jos pirmininkas (1956-71), liet. gimnazijos Vokietijoje švietimo komisijos narys (1965-?), nekalbant jau apie jo pareigas įvairiose trumpalaikėse komisijose. Visa tai įjungia Ivinskį į veikliausių mūsų visuomenininkų eiles. Šios betgi plačiašakės veiklos akivaizdoje tenka truputį žvilgterėti, paties Ivinskio žodžiais tariant, kas yra aname jo visuomeniniame "kieme giliau". Veikla juk yra tik fasadas. Tačiau kaip Ivinskis šį savo paties fasadą pergyveno bei vertino? Kas yra buvusi jam visuomenė: jo vidaus išraiškos laukas ar gal jo dvasios slogutis?

Prof. Zenonas Ivinskis su žmona Paulina ir sūnumi Kęstučiu (1964)
Z.Ivinskis, A.Maceina, A.Grinienė ir J.Grinius
Z.Ivinskis, A.Maceina, J.Brazaitis ir J.Grinius


Z. Ivinskis buvo laidojamas 1971 gruodžio 30 iš Bonnos Šv. Elzbietos bažnyčios. Palaidotas Nordfriedhof kapinėse Bonnoje
Kažkoks įgimtas pareigingumo bei atsakingumo jausmas vertė Ivinskį nesipurtyti, kai jam buvo dedama ta ar kita visuomeninė pareiga. Tai ypač išėjo aikštėn, siūlant jam imtis VLIKo Užsienio reikalų tarnybos (URT) valdytojo uždavinį. Tuo metu jis buvo Romoje ir jau buvo įsigyvenęs į studijinį darbą archyvuose. Tačiau pasiūlymui atėjus, jis rašo: "Aš nenorėčiau užsitraukti priekaišto, kad vis bėgu nuo darbo, kad esu nedrausmingas, kad netikiu idealais. Tad nestatau klausimo dėl savo asmens iš esmės. Jeigu jūsų kolektyviai bus jau sutarta, kad tikrai nebėra kitos išeities, kad aš naudingesnis pas jus, tai šoksiu į tą man labai šaltą vandenį" (1951.XI.18). Pastarieji žodžiai sakyte sako, kad visuomeninė veikla Ivinskiui nebuvo savaimingas dalykas. Kaip skeptiškas jis buvo žmogaus atžvilgiu, taip lygiai skeptiškas jis liko ir visuomenės atžvilgiu. "Man imponuoja N. gryniausios intencijos, jo amžinas noras visuomenei visokias, kad ir didžiausias aukas lyg tam Molochui sudėti . . . Grynos ir geros intencijos, bet kaip dažnai priešingi rezultatai: šoka atgal tiesiog į kaktą lyg koks bumerangas"
1954.V.21). Ivinskis regėjo, kad visuomeninė veikla, būdama įvairi savo esme, išsekina žmogų ne tik tuo, kad atima jam laiko ir jėgų, bet ypač tuo, kad ji reikalauja vis keisti darbą. Tai Ivinskis ypač pajuto, kai 1954 m. jam buvo pasiūlyta būti liet. gimnazijos Vokietijoje direktoriumi. Spaudžiant jį jo bičiuliams net iš Amerikos, šį sykį Zenonas pasipriešino kaip tik anuo minėtu pagrindu: "Dabar N. sau pasiėmė kompetenciją patvarkyti mane į direktorius, nors tokiu niekad niekur nesu buvęs ir jokios praktikos neturiu. Vieną kartą į URT, kitą sykį į direktorius, dar ateis eilė — pagal N. suprantamą rezistencijos dvasią, — turėsiu jo nurodymu eiti į parašiutininkų mokyklos vedėjus ir tt. ir tt. Šitaip LF (Liet. Fronto, \Ic.) vyrai mėtysis ir ieškos pagal N. receptą tik progų skyles užkaišioti" (1954.VII.4). Į paguodą, esą direktoriaus pareigos būsiančios tik laikinės, Ivinskis atsikirto: "Aš turiu būti parengėjas, įvedėjas vis  kitiem. Ar kiti  maži vaikai?"
1954.V.28). Net gąsdinimas, esą viešoji opinija jam pasidarysianti nepalanki, Zenonas nepabijojo: "Aš viešų opinijų nė kiek nebijau. Pagaliau iš \~LIKo pasitraukus, ne tik geroka spaudos dalis, bet ir privatūs pažįstamų laiškai gerokai užgrūdino" (1954.V.21).

Tačiau tai, rodos, yra. vienintelis atvejis, kai Ivinskis, net spaudžiamas, visuomeninės pareigos r.eprisiėmė. Prisiimtas gi pareigas ėjo ir toliau, nors ir suvokė, kad jos blaško ir, kaip tas bumerangas, atsisuka prieš patį jo sviedėją. "Vieną naktį atsibudęs pagalvojau, jau man 47 m., o kiek laiko beliko gyventi, kad galėčiau tą vertingą medžiagą sunaudoti (Vatikano eta). O aš tikrai nedovanotinai dabar blaškausi. Mudviejų draugų metodai  šiuo  atveju nėra mudviem pavyzdys"
(1955.VII.5). Šie žodžiai buvo parašyti ryšium su Ivinskio ryžtu palikti Europos Liet. Fronto Bičiulių vadovybę, išsivaduojant tuo iš paskutinės visuomeninės naštos ir susitelkiant tik prie anos vertingos medžiagos. Tačiau šio ryžto jis neįvykdė, o visuomenė, kaip Molochas, nesuprato, kad jį reikia nuo visokių pareigų išlaisvinti. Net ir 1971 m. vasarą, kai Ivinskis jau aiškiai nešiojo savo veide mirties žymių, ir "graudžiai atsisakinėjo, kad atleistume jį nuo pirmininko pareigų", šis Molochas vieno bičiulio žodžiais pastebėjo: "Sutik, profesoriau, bent palaidosime iškilmingai kaip pirmininką."8 Ir jis sutiko ... Ir buvo palaidotas kaip pirmininkas. Vėliau, kalbėdami apie Ivinskio aistrą mokslui, matysime, kaip šis visuomenės spaudimas atsisuko prieš ją pačią: "tiesiog į kaktą lyg koks bumerangas".

Politinių pareigų tiesiogine šio žodžio prasme Ivinskiui teko imtis tik vieną sykį, tapus jam VLIKo URT valdytoju (1952). Šios tarnybos uždaviniai buvo: palaikyti ryšius su ano meto įstaigomis Vokietijoje, derinti VLIKo veiklą su Lietuvos diplomatų veikla, malšinti įvairius šalia VLIKo vis gemančius veiksnius veiksnelius, kad šie neišeitų iš bendrų rėmų ir nepradėtų kenkti bendrai laisvinimo kovai. Megzti santykių su svetimaisiais (su amerikiečiais Mūnchene ir su vokiečiais Bonnoje) Ivinskiui nebuvo sunku. Jau Tūbingene, dirbdamas Liet. Raud. Kryžiuje, jis buvo gerokai pramokęs anglų kalbos, o iš savo studijų meto mokėjo gerai vokiškai. Be to, jis turėjo drąsos ir savotiško gabumo prieiti, kaip jis pats sako, "ir prie pačių didžiųjų" (1952.1.12). Todėl šia prasme jis buvo VLIKui tiesiog nepamainomas žmogus. Sunkiausias betgi dalykas Ivinskiui buvo suvesti sandoron ar bent pokalbin pačius lietuvių veikėjus. "Aš ieškau kelių ir būdų suvesti žmones bent elementaraus savitarpio pasitikėjimo forma. Ar pasiseks, dar nežinau" (1952. 1.12). Šiam reikalui Zenonas dėjo didelių pastangų. Pats būdamas, pasak Lūtzelerio, "pia ani-ma", jis ir politikus norėjo padaryti sukalbamus. Deja, čia jis atsidaužė tarsi į kokią sieną. "Pful-lingenas (ten buvojo anuo metu VLIKas, Mc.) 'įjungia' žmogų taip, kad ir nieko nenuveiki, ir vis laiko neturi. Pfullingene pradedi blaškytis lyg išgąsdinta avis: straksi, lakstai, o tos naudos labai maža" (1952.II.2). Atėjęs politikon iš naujo sąjūdžio, Ivinskis senųjų politikos negalėjo pakelti: "Gana aiškiai pasisakiau prieš mūsų senųjų politikų sukirmijusią (j° paties pabraukta, Mc.) politiką" (1952.IX.9).

Tai nebuvo tik akimirksnio nuotaikos pažadintas pasisakymas. Tai buvo įžvalga į aną "kiemą giliau", padvelkusį atgrasą, kurią Ivinskis šitaip. išreiškė: "Bendrai man visa politika taip įgriso, kad aš pasiilgau savo knygų ir, jau kartą grįžęs prie jų, nebesiduosiu priviliojamas į 'Pfullingeną'. Tuo vardu aš čia suprantu visa DOlitinį kompleksą" (1952.V.23). Dar daugiau: "Politika yra baisus išradimas žmonėm ir jų charakteriam gadinti. Nė su pyragu prie jos manęs daugiau neprivilios" (1952.VII.il). Jis pritarė manai tezei, esą "politika yra pati menkiausia vertybė, todėl ją reikia aukoti kitom, o ne kitas jai", ir čia pat pridūrė: "Ties ta vieta (mano laiško, Mc.) susimąsčiau. Susimąsčiau todėl, kad prisiminiau, kaip aš turėjau daug geresnes vertybes paaukoti politikai. Ir kokia iš to nauda? Iš dabartinės pačių geriausių savo draugų laikysenos mano reikalu matau, kad jie vis tik politiką, greičiau 'politinio momento' įkarštį (anot Balučio 'karštą orą') laiko svarbesniu dalyku už kultūrines ar kitas vertybes. Prieš dvi savaites vieno brangaus prie-teliaus lūpomis buvo pasakyta, kad be Vatikano archyvų lietuvių kultūros istorijos rimtai rašyti negalima. O paskui vis tik Zenis buvo aukojamas tai 'menkiausiai vertybei'. Bijau, kad neišsipildytų 100 % N. žodžiai: 'Istoriką pagadino, o politiko nepadarė' ... O taip širdyje sopa, ir vis dar norisi teoretiškai surasti bičiulį, kuris pasakytų: 'Zeni, blogai darai, važiuok atgal Romon" (1952. IX.10). Tačiau didelių paskatų čia jam nereikėjo. Jau 1953 m. pradžioje Ivinskį matome vėl Romoje. Vėliau jam atrodė, kad darbas URT buvęs tik išvyka "poros mėnesių gastrolėm" (1954.V.21). Tačiau jų pakako, kad politinė atgrasą išaugtų Ivinskyje ligi nepakeliamybės.

Lietuvybės likimas užsienyje buvo Ivinskiui, kaip ir daugeliui kitų, pirmaeilis rūpestis. Atvykęs Romon, jis baisiai piktinosi, kad Lietuva taip menkai yra atstovaujama Vatikano bibliotekoje, vadinasi, kad ankstesnieji Lietuvos atstovai užsienyje ir jos kultūros skleidėjai pačioje Lietuvoje savo pareigų nėra atlikę: "Sakykite, ką daryti, kad Vatikane tiek maža knygų apie Lietuvą. Juk buvome tikri kiaulės Lietuvoje, kurie nesiuntėme. Kaikuriuos tiesiog norėtųsi pakarti. Toks apsileidimas" (1949.XI.12). Kitoje vietoje: "Keista, kad Vatikano bibliotekoje nerandami nei N., nei N. Ir šiaip iš lituanistikos maža kas yra. Tiesiog ant N. apmaudas paėmė. Lenkų skyrius labai dailus, o mūsų baugu žiūrėti. Čia surinkti visokį turizmo prospektai, statistikos biuleteniai, ir tai turi vaizduoti Lietuvą!" (1949.XI.8). Bet Ivinskį neramino ne tik šis knyginis menkas Lietuvos atstovavimas. Jis pasigedo jo kiek vėliau ir asmenine lytimi. Juk iš Lietuvos, artėjant bolševikam, buvo pabėgę didžiuma intelektualų. Beveik visi jie susitelkė Vokietijoje. Tačiau, prasidėjus emigracijai i užjūrius, nebuvo jokio plano, kaip šiuos intelektualinius išteklius padalinti. Kiekvienas elgėsi sava nuožiūra. Ir tai kėlė Ivinskiui ne tik rūpesčio, bet vėliau ir skausmo, kad toks stiprus intelektualinis branduolys, buvęs Europoje, išskido ir pradingo užjūrio kasdienoje: "Šiandien mūsų intelektualai bei šviesuoliai arba paskendo kasdieniniame gyvenime, arba kiti nuėjo perdaug į administracinius bei komitetinius reikalus, o tikrą kultūrinį darbą\ dirbančiųjų beveik nebėra . . . Sakykite, ką dabar mums dešimtų dešimtys koledžų dėstytojų begali duoti, išskyrus tik duonos riekutę su sviestu sau ir šeimai? Kai visi, kas tik galėjo, važiavo ir veržėsi galvotrūkčiais į laimės šalis, mes, be abejo, žiauriai neplaningai ir labai stipriai apsinuoginome Europoje. Apsinuoginimas jaučiamas ant kiekvieno žingsnio, kai reikia santykiauti su kitų tautų intelektualais ir t. t. Ir šiandien niekas negalvoja, išskyrus kai kuriuos bandymus VLIKe, tuos nuogumus pridengti" (1954.V.19). Šis kultūrinis apsinuoginimas Europoje kaip tik ir buvo priežastis, kodėl Ivinskis ėmėsi tokios daugybės įvairių įvairiausių darbų, turinčių parodyti Lietuvą pasauliui. Jis jautėsi esąs lietuviškosios kultūros atstovas užsienyje ir todėl nepraleido beveik jokios progos pakalbėti arba parašyti apie Lietuvą, nors visa tai jį ir traukė nuo jo tiesioginio uždavinio.

Prieš dvidešimt metų dar buvo daugiau vilties, kad mes, kurie palikome tėvynę, vėl jon grįšime. Bet štai, Ivinskis ir šiuo atveju buvo gana skeptiškas — ne pasaulinių pakaitų, bet mūsų pačių atžvilgiu. Pakaitas, kurios sudarytų mums sagas grįžti Lietuvon, tikėjo ir pats Ivinskis. Tačiau jis abejojo, ar daug bus tokių, kurie panorės jomis pasinaudoti: "Netikiu, kad atsirastų daug idealistų, kurie rizikuotų grįžti, palikdami namus (nuosavus), patogumus, puikius baldus, šaldytuvus, auto. Ypač bus tokius sunku parkviesti, jei nebus rytiniame Pabaltijyje šimtaprocentinio saugumo" (1952.V.13). Būdinga, kad į gausias šeimas Ivinskis žiūrėjo kaip į pirmąsias, kurios nebegrįš: "Vaikų prieaugliaus skatinimas šeimoje, žinoma, yra puikus dalykas. Bet tikėki, iš Amerikos pirmiausiai negrįš šeimos, kurios nėra taip 'bevveglich (judrios, Mc). Šeimos su dideliu prieaugliu pasiliks naudinga trąša svetur" (t. p.). Šiandien, kai lietuviai visuose kontinentuose iš tikro yra gražiai įsikūrę, Ivinskio pesimizmas, atrodo, pasitvirtintų labai dideliu procentu.

Tremtyje gana greitai ėmė kurtis viena po kitos lietuviškos įstaigos įvairiem tikslam, sakysime: Šv. Kazimiero kolegija Romoje liet. kunigam, gimnazija Hūttenfelde lietuviškajam jaunimui auklėti bei lavinti, Baltų institutas moksliniam tyrinėjimui stumti priekin ir skelbti jo rezultatam. Su kiekviena šia įstaiga Ivinskis turėjo artimų ryšių, čia gyvendamas arti jos, čia net būdamas jos nariu. Įdomu tad patirti, kaip jis žiūrėjo į šias įstaigas. Kad jis jų reikalą bei vertę pripažino, matyti jau iš to, kad pats uoliai dalyvavo visų jų veikloje tai paskaitomis, tai vadovavimu. Tačiau ir čia jis nebuvo toks beatodairis jų gerbėjas, kaip galėtų atrodyti iš paviršiaus. Ir čia jis regėjo aną "kiemą giliau", kėlusį jame kritikos ir kartais net atgrasos jausmų.

Pirmoji  įstaiga,  su kuria Ivinskis  susidūrė buvo Šv. Kazimiero kolegija Romoje. Bet kaip tik šiai įstaigai ir tenka daug karčių žodžių. Praleisdami visus konkrečius atvejus, asmenis bei reikalus, paminėsime čia tik bendrą Zenono nuotaiką bei įspūdį: "Nuotaikos Romoje biaurios . . . Tikrai liūdna. . . Jeigu ir dar daugiau vyno gerčiau, — jau pažinau jį iš pirmo stikliuko: skonis būtų tas pat, kaip ir visos bačkos", rašo jis atvykęs po kelių savaičių (1949.X.24). Aukščiau minėta žmogaus hipokrizija jaudina Ivinskį tuo labiau, kad jis jos regi ir dvasiškiuose: "Mes dažnai pasijaudindavome dėl visokių fariziejizmų. Bet tos tendencijos, kurios mus nervindavo, čia (Romoje, Mc.) nė kiek nemažesnės ir matosi ryškiau" (1949.XI.8). Ir truputį vėliau: "Šiaip Romoje tos pačios tendencijos, tie patys rūpesčiai, tas pats diagnozas, kurį jau seniai nustačiau. Fari-ziejizmo čia nemaža, kunigų savitarpio nesugyveni-mo taip pat. Kartą J. Green pranc. romane 'Si j'ėtais vous' skaičiau tokį sakinį: 'J'ai ne ja-mais supporte . le clergė en masse' (aš niekad negalėjau pakelti dvasiškių minios, Mc). Iš tikrųjų, le clergė turi būti tarp avelių, o ne draugijoje gyventi iš sinekūrų" (1950.III.3). Paaiškinant, tenka pridurti, kad tuo metu Šv. Kazimiero kolegija buvo sutelkusi geroką liet. kunigų būrį' Ir štai, šis būrys, neturėdamas aiškaus tikslo bei veikimo, kaip tik ir erzino Ivinskį. Karčių pastabų tenka ir liet. hierarchijai, kurios vadovybėje anuo metu buvo tiek pati Šv. Kazimiero kolegija, tiek joje susitelkusieji kunigai: "O ką ekscelenci-jos? Gi nieko. Atvažiuoja, vizituojasi, svečiuojasi ir vėl išvažiuoja. Mes visi susirenkame stotyje išlydėti, ir vėl viskas po senovei. Žinai, jau ir man nervus dilgina" (1950.XI.24). Šitokia nuotaika pasiliko Ivinskyje visą laiką. Net 1961 m. jis aprašo, kaip vienas kunigas intriguoja prieš kitą, kaip kai kurie iš jų "lenda į visus posėdžius, bet paskui prieš tuos žmones kalba" ir kaip jį "du kunigai prieteliai" yra prašę "jus įspėti" (1961.VIII.22).

Savo nuomonę liet. gimnazijos atžvilgiu Ivinskis pareiškė tada, kai jis buvo kalbinamas ir net spaudžiamas būti jos direktoriumi: "Toji gimnazija, kaip ji šiandien stovi, yra gimusi Hūtten-felde su pirmaprade nuodėme, kurią dabar jos kaltininkai stengiasi ir ant kitų išdalinti.9 Perdaug veiksnių apie gimnaziją yra aplipę, pradedant nuo Krašto Valdybos, Sielovados, Kuratorijos, baigiant veiksniais iš tolimų horizontų, kurių dauguma stengiasi būti šeimininkais" (1954.V.21). Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Ivinskis nesutiko būti šios gimnazijos direktoriumi, nes jis norėjo būti tikras jos šeimininkas. Ir tik maždaug po penkiolikos metų, vokiečių švietimo įstaigom reikalaujant, liet. gimnazija buvo apkuopta nuo anų jį aplipusių veiksnių ir pavesta vienam šeimininkui, sukuriant kuratoriją kaip gimnazijos laikytoją, kuris vienas viską sprendžia ir už viską atsako.

Įdomiausias betgi yra Ivinskio nusistatymas Baltų instituto atžvilgiu; instituto, kurio jis buvo vienas iš kūrėjų. Šis institutas buvo įsteigtas trim baltų tautom: estam, latviam ir lietuviam, proporcingai priimant į jį šių trijų tautų mokslininkus tikraisiais jo nariais. Vokiečių vyriausybė šį institutą finansavo ir kontroliavo per savo atstovus. Iš sykio Baltų institutas veikė savarankiškai, vėliau buvo prijungtas prie Bonnos universiteto. Nors Ivinskis kelis kartus buvo jo pirmininkas (pirmininkai keitėsi iš eilės pagal tautybę), nors, kaip matysime vėliau, šis institutas įgalino Ivinskį finansiškai dar ilgus metus pasilikti Romoje, Zenonas ir jo atžvilgiu neprarado savo kritiškumo. Visų pirma jam nepatiko pati instituto buvojimo vieta: "Ar nekalbėjote dėl Baltų instituto perkėlimo į kokį Marburgą? Įsikurki tu žmogau Bonnoje, nes ten N. patogu 'vilnas kirpti'. Baltų institutas nenori būti ten, kur baltų bibliotekos.10 Baltų institutas yra mokslo darbui trukdyti . . . Atvirai pasakysiu, man ten gana nesimpatiška atmosfera, kažkaip smirdi. Ten buvimas man tik kažkokia baudžiava" (1954.XII.14). Bet Zenonas šią baudžiavą ėjo ligi pat galo, nors ir nuolatos purkštaudamas: "N. (sekretorė, Mc.) negali nieko nešioti (dėl širdelės). Tad man teko su didžiausiais pundais po 50 - 60 egz. (instituto leidinio "Commentationes balticae", Mc.) lakstyti. Tai vadinasi BFI (Baltisches Forschungsins-titut, Mc.) 'Tatigkeit' (veikla, Mc). Cha! Cha!" (1956.1.10). O truputį anksčiau: "BFI yra taip nelaimingas sukirptas kūrinys, kuriame tik visą laiką praleidi ant tokių smulkių reikalų; nors esi vedėjas 'mokslinio' instituto, bet ten su mokslu nesusiduri. Gyvenimas mėgsta paradoksus" (1955.VII.5). Ir vėliau tas pat: "Visas gruodis praeis institute, suvedant visokius pranešimus, sąskaitas, dalinant stipendijas ir tt. ir tt. Sėdžiu kambaryje, kur nuolat kito instituto mašininkė kala mašinėle, nurašinėja kalbas nuo magnetofono. Tad mūsąja mašinėle begalima rašyti tik vakarais. Grįžtu namo išvargęs ir nedaug begaliu dirbti . . . Aš tretiems metams 'Leiteriu' (vedėju, Mc) jokiu būdu nebeliksiu. Manau, kad man užteks'Kauf-hofo' (universalinė krautuvė netoli Bonnos universiteto, kur tuo metu buvo prisiglaudęs Baltų institutas, Mc). Imbisshallėje (užkandinėje, Mc) Erbsensuppe (žirnių sriubos, Mc) valgyti ir gyventi pas studentus, palėpėse prisiglaudus. Iš viso būsiu institute praleidęs trejus metus (kaip jo vedėjas, Mc). Kiek daug čia pralaksčiau vasarą dėl FBI prijungimo į universitetą. Nieko nesigirdi" (1960.XI.23). Zenonas net nešiojosi mintį iš Baltų instituto pasitraukti: "Gal kurią nors dieną iš viso iš tokio instituto reikės pasitraukti. Su vokiečiais turiu dabar daug santykių ir be instituto" (1954.X.30). Ir vėl po pusmečio: "Manyje, kaip žinai, ne nuo šiandien yra mintis iš to instituto pasitraukti. Tik turėčiau rasti kitą kandidatą. Toji mintis Bonnoje tik stiprėja" (1955.
IV. 10). Bet Ivinskis nepasitraukė. Jis nešiojosi širdyje šį kartėlį ligi galo, nors institutas ir buvo įjungtas į universitetą ir nors jo patalpose vėliau Zenonas, kaip universiteto dėstytojas, šeimininkavo tik vienas. Pradėjus dėstyti universitete (1963), jo dėmesys nukrypo į mokymą, ruošiant paskaitas bei vedant pratybas, o Baltų instituto atmosfera bei jo smulkūs techniški uždaviniai paliko nereikšmingi šalutiniai pergyvenimai bei darbeliai.

3. Aistra mokslui
a. Darbas Romos archyvuose žymi Ivinskio likimą tremtyje: jo laimę ir nelaimę; laimę, nes čia jis galėjo įvykdyti savo svajonę; nelaimę, nes čia jis paskendo medžiagoje, nepastebėdamas, kad vieno žmogaus nei jėgų, nei amžiaus nepakanka šiai medžiagai suvesti į vienumą, kuriant sisteminių veikalų. Ivinskis buvo pirmutinis iš lietuvių, kuris ištisą dešimtmetį (į jį neįeina pertraukos, vykdant pareigas URT ar Baltų institute) labai uoliai ir sistemingai knisosi archyvų fonduose: tokios laimės nėra turėjęs nė vienas mūsų istorikas. Iš kitos pusės Ivinskis yra vienintelis iš lietuvių, pririnkęs tiek medžiagos, jog jos pakaktų ištisai istorikų kartai. Ir štai, šioje dialektikoje — džiaugsmas medžiagos gausybe ir vargas šią gausybę apvaldyti — autorius kaip tik ir regi Ivinskio tragiką.

Romon Ivinskį vedė bendra jo pažiūra į istorijos mokslą. "Mes sakydavome, jog tauta pradeda savo tikrąją istoriją tada, kai ji pradeda apie save mąstyti ir rašyti, kai atsiranda rašytos versmės. Kai dokumentacija tik su kastuvu rankoje te-surandama, tai tuos laikus vadindavome priešistoriniais" (1954.VI.8). Lietuvos istorijai rašytų versmių esama pakankamai. Tačiau jos yra išblaškytos ir esti pasiekiamos daugiausia tik už Lietuvos sienų. Jau studijų metais Ivinskis mėgino semtis iš šių versmių, ieškodamas medžiagos savo darbams Karaliaučiaus, Berlyno - Dahlem, Danzigo, Rygos archyvuose. Tačiau Romos archyvuose pabuvoti jam anuo metu neteko. Tuo tarpu šiuos archyvus, ypač Vatikano, Ivinskis vadino "lietuvių kultūros istorijos aruodu" (1949.XI.12). Todėl pokario metais, kai Vokietijoje esantiem tremtiniam atėjo laikas arba keliauti užjūrin, arba jungtis į vokiečių gyvenimą, paliekant stovyklas, Ivinskis apsisprendė vykti Romon: "Nors turėjau dvi sutartis su 'koledžais', paskutiniu momentu ir savo paties noru pasirinkau kelią į Vatikaną (nuo 1927 m. mano svajonė!). Tas kelias man asmeniškai didelių patogumų nežadėjo, bet iš kitos pusės laikau jį labai tikslingu" (1954.V.19). Romon jis atvyko 1949 m. rudenį ir tuoj pat pasijuto iš tikro lyg pelė aruode: "Archyvuose ir puikioje Vatikano bibliotekoje, trumpai kalbant, pagaliau suradau save .. . Pradėjau gyventi naują gyvenimą. Dabar net politikos nebeseku ir laikraščių, galima sakyti, neskaitau. Tas mano gyvenimas yra savotiškai kietas. Nuo pat pirmos dienos pradėjau keltis pusiau septintos rytą... Į savo darbą, kurį tikrai kas nors jau turėjo anksčiau dirbti, žiūriu kaip į savotišką visuomeninį reikalą" (1949.XI.4). Šie žodžiai piešia tiek vidinę Zenono nuotaiką, tiek naujo jo darbo svarbą. Jis jaučiasi Romoje ne kaip privatus asmuo, bet kaip Lietuvos mokslo atstovas.

Įeiti į Vatikano archyvą jam nebuvo sunku. "Į Vatikano archyvą be vargo įėjau ir čia iš karto su monsign. Mercati, archyvo direktorium, užsimezgė šiltas ryšys. Jis leidžia man net po pietų atvykti į archyvą" (1949.X.23). Tačiau Romoje esama ne tik Vatikano archyvo, ir ne tik jame viename esama medžiagos apie Lietuvą. Užtat Ivinskis greitai mėgino patekti ir į kitus archyvus. Vatikano archyve po pusmečio jis jautėsi susivokiąs: "Jau esu susipažinęs su keliolika fondų, o jų čia dar daug liko. Daug paprasčiau yra jėzuitų archyve. Ten irgi gerai jaučiuos . . . Greit pradėsiu daryti žygių įeiti į Propaganda fidei ir Concilijos archyvus (du atskiri archyvai). Į Segretaria di Stato padaviau prašymą, kad leistų naudotis Valančiaus laikų archyvu. Dar atsakymo negavau" (1950.III.3). O po vienerių metų rašo: "Gavau leidimą į Propagandos kongregacijos archyvą, o Concilijos kongregacijoje studijuoju Lietuvos vyskupų reliacijas ir jas pats fotografuoju" (1951.III.8). Kaip ši pastaba rodo, Ivinskis buvo panūdęs ne tik rinktis medžiagos savo veikalam, bet ir ruošti leisti Lietuvos istorijos šaltinius: šių jo fotografuotų vyskupų reliacijų turėjo būti keleri tomai.11 Taigi, būdamas Romoje, Ivinskis dirbo mažiausiai keturiuose archyvuose.

Nenuostabu todėl, kad jis čia iš tikro jautėsi suradęs save ir tik labai nenoromis atitrūkdavo nuo šio savo darbo. "Gali įsivaizduoti, kad per penkerius metus čia aš susisukau lizdelį ir su juo esu sutapęs: kartotekos, mikrofilmai, nuorašai, knygos ir t.t. ir t.t. Šiaip ar taip Roma man lieka bazė, ir galvoju, kad kitur tokių bibliotekų, jau nekalbant apie archyvus, vis tiek nerasiu. Tuo aš noriu pasakyti, jog aš kiekvienu atveju galiu Vokietijoje tik laikinai įsikurti" (1955.II.2), — rašė Ivinskis, imdamasis pirmininkauti Baltų institutui, atėjus lietuvių eilei. Jo prisirišimas prie darbo archyvuose ir bibliotekose išeina labai ryškiai aikštėn jo atsisakyme būti liet. gimnazijos direktoriumi Hūttenfelde: "O aš vis tiek manausi atliekąs didesnę auką (taip mano ir kiti Romoje), ir toliau pasišvęsdamas tiems uždaviniams, kuriems esu pasilikęs. Aš manau, kad pagal mano nusiteikimus anno 1948-49 (tada Zenonas svajojo vykti į USA, Mc.) aš jau būčiau Amerikoje taip pat 'laimingai', kaip ir daugelis kitų, įsikūręs . . . Argi visi tie, kurie išvažiavo iš Europos yra jau didesni 'idealistai'?. O aš manau, kad jie turėjo teisės, taip kaip ir aš turiu teisės toliau pasilikti archyvuose" (1953.V.28). Atsisakymo proga Ivinskis primena, kad tyrinėjimo dėliai jis yra išsižadėjęs ne tik Amerikos patogumų: "Aš 1952 m. rudenį turėjau eiti tarnybon į Mūncheno 'Amerikos balsą', bet paskutiniu momentu (jau priimtas tarnautoju) iš Romos atsisakiau, nes norėjau pasilikti su savo darbu Vatikano ir kituose Italijos archyvuose. Taip pat atsisakiau nuo įdomesnės pusiau akademinės vietos 1952 m. kovo mėn., kai ėjau VLIKo Užsienių reikalų tarnybos valdytojo pareigas. O atsisakiau nuo man jau paskirtų pareigų vėl tais pačiais sumetimais. Čia turiu galvoje Strasburgą" (1954.V.19; Ivinskis turėjo ten būti liet. studentų globėju Europos Kolegijoje, Mc). Jis pabrėžia, kad "iš savo pasilikimo Romoje jokių asmeniškų išskaičiavimų bei patogumų sau neieškau", tačiau Romos palikimas "būtų nemaža skriauda mūsų kultūros ir lituanistikos mokslo reprezentacijai" (1954.V.5). Net ir Baltų institutą kontroliuoją vokiečių mokslininkai tai suprato: "Prof. Ipsenas man labai palankiai atrašė, jog šiuo metu negalima esą manęs iš Romos judinti" (1958. 111.27). Zenonas iš Romos pajudėjo tik tada, kai jautė, kad tarsi bitė prisirinko tiek 'medaus', jog vos gali į avilį parnešti.

Todėl Ivinskiui gėlė širdį, kad kai kas jo buvojimo Romoje nevertino: "Ji (Ivinskio misija Romoje, Mc) prisistato kai kam kaip nenaudingas šiuo metu po apdulkėjusius archyvus vaikščiojimas" (1954.V.21). Bet jis tuoj pat atsikerta: "Po tuos archyvus vaikščiojama ir medžiaga renkama ne tų archyvų reikalui, bet Lietuvos labui ir jos naudai . . . Perdaug, deja, mes buvome nuo tikrųjų šaltinių ir archyvinių versmių nutolę, perdaug jau pasikliovėme ir kartojome svetimųjų, dažnai savo priešų tezes ir samprotavimus. O kad nepriklausomos Lietuvos laikais į šituos archyvus, galima sakyti, nesižvalgėme, mums nėra tuo reikalu garsintis. O jeigu tuose archyvuose sėdima, tai ne asmeniškam patogumui ar nerūpestingam laiko leidimui" (1954.V.19). Ryšium su anuo metu (didele dalimi ir dabar) vienašališkai ugdoma dailiąja literatūra, Ivinskis rašė: "Apgalvojau tavo mintį apie mokslo vyrų 'streiką', kurį tu norėtum organizuoti. Ši mintis man yra arti dūšios. Aš nuo seno jaučiu, jog mūsų darbas yra ten (USA, Mc), kaip ir čia, stipriai ignoruojamas. N., pavyzdžiui, — bent man liko toks įspūdis, — yra kažką padaręs, kai Kunigų Vienybė norėjo parašydinti Lietuvos Bažnyčios istoriją, kad tas darbas netektų Ivinskiui. N. laiškas man buvo toks aiškus, o paskui viskas nuščiuvo. Jokio dėmesio, jokio atgarsio, jokio susirūpinimo nėra nė vienas iš dignitorių iki šiol parodę. Greičiau tai darė kokis liberalas ar socialistas N., džiaugdamasis, kad yra pagaliau, kas Lietuvą studijuoja Vatikano archyvuose" (1955.IV.10). Ir toliau tame pačiame laiške: "Jau mes su N. pykome, kad labai vienašališkai proteguojama tik romanai, dail. literatūra etc. Argi mūsų kultūra daug pažengs į priekį, jeigu stovės lentynose prikrauta daugybė lėkštų romanų?" (t. p.). Tik maždaug po 15 metų šis Ivinskio priekaištas buvo išgirstas ir tiek Liet. Fondas, tiek atskiri asmens susirūpino mokslo reikalais, čia sudarydami sutartis jiem parašyti, čia skirdami premijas už parašytuosius. Betgi svarbiausias dalykas liko nepastebėtas. Ivinskis mini viename laiške kažkokio pažįstamo žodžius: "Archyvai nepabėgs" (1954.V.21). Taip, archyvai nepabėgs. Bet pabėgs žmonės iš tų archyvų. Pabėgs žmogus iš mokslinių tyrinėjimų. Gera užsakinėti rašyti istoriją ar istorijas (filosofijos, literatūros, priešistorinių laikų). Tačiau ar ilgai bus dar kam užsakyti? Ar ne per vėlai šie užsakymai ateina? Ivinskio pavyzdys yra didelis mums įspėjimas. Taip pat gera skirti premiją už mokslo veikalus. Bet ar bus už ką ją skirti? Ar nepavėlavome ir su premijomis? Ivinskio nusiskundimas nebuvo be pagrindo. Kurti mokslo veikalą nėra tas pat, kas ir kurti dailiosios literatūros dalyką. Kai paskata ateina senatvės dienomis, ji kelia tik graudulio ir šypsenos. Jei kuri nors liet. institucija ar asmuo būtų sudaręs su Ivinskiu sutartį parašyti Lietuvos istorijai prieš 10 metų. vadinasi, kai jis buvo dar Romoje, šiandien tikriausiai turėtume aną tritomę istoriją. O dabar tebeturime tik jos griaučius, kurių niekas nepajėgs paversti gyvu kūnu.

b. Viršinės aplinkybės, kurios Ivinskį supo jo darbo archyvuose metu, buvo tikrai nepavydėtinos. Čia glūdi priežastis, kodėl jis aukščiau cituotuose laiškuose nuolatos pabrėžia, kad jo darbas jokių asmeninių patogumų jam neteikia. Tai buvo savotiška askezė. "Mano gyvenimas labai paprastas: 8 - 12,30 vai. archyve, o paskui 45 min. per šv. Petro aikštę ir tramvajumi į Via Boncompagni 33. Po pietų už pusės valandos vėl atgal, ir taip visas šešias dienas . . . Italų kalbos besimokau tik tramvajuje, kuris dažnai perkimštas. Vakarais kartais nesinori nieko dirbti. Čia kažkoks kitoks klimatas, ir darbingumas lietuvių krinta . . . Vakarais liūdna ir vieniša" (1949.XI.8). Ir po keletos dienų: "Reikia pačiam siūtis kiekvieną guzikėlį; reikia pačiam kojines plautis. Kartais iš archyvo grįžtu tamsoje. Romoje su elektra skandalingai bloga. Dažniausiai nerandu šviesos namie, arba ji mirga ir dreba. Atsigulu, laukdamas geresnės šviesos ... ir prisimenu Berlyną, kur drauge vargome, N. kepant bulves; prisimenu Wūrzburgo griuvėsius, gyvenimą kaime, Nūr-tingeną, pagaliau Gmūndą . . . Viskas pasikeitė iš pagrindų. Čia nėra tos šilumos, globos, nėra draugų. Nėra su kuo pasiginčyti, pasibarti ir t.t." (1949.XI. 12). Net ir archyve būta savotiškų sunkenybių. "Ar nebūtų galima gauti siuntinėlį, kuriame būtų cigarečių? Jos man archyve labai reikalingos" (1949.XI.12). Kodėl? Tai paaiškina kitas laiškas: "Visas darbo dienas, kaip ir iki šiol, man suėda archyvai. Viską turiu atlikti pats. Turiu nurašinėtąją, bet tas, nors labai gerai dirba (senukas, praleidęs archyve 35-rius metus), nurašinėja baisiai pamažu. Turi daug darbų kitiem. Aš bandau jį papirkti pašto ženklais, kuriuos jis baisiai mėgsta" (1950.1.24). Tam pačiam tikslui tarnavo ir cigaretės. Be abejo, tai buvo pokarinio meto sunkenybės. Tačiau jos iš esmės liko ir toliau tokios pat. Ir po kelerių metų Zenonas skundžiasi: Romos žemė "nėra tokia miela ir jauki"; savo kambarį Ivinskis vadina laužu ir stebisi: "Negi iš tikrųjų aš čia tiek laiko gyvenau?" (1954.IX.22). Ir apskritai: "Dabar esu sudilęs prie kartotekų, mikrofilmų ir Liet. Enciklopedijai straipsnių. Net per Kalėdų švenčių laikotarpį toji baudžiava laikė surakinusi. Ai, man vargšeliui ir dar nevienu atžvilgiu" (1956.XII.27). Kas buvo po keletos mėnesių, Ivinskiui atvykus Romon, tas ir pasiliko esmėje visą laiką: "Viena diena taip pasidarė panaši į kitą kaip vandens lašai. Vis važiuoju tais pačiais keliais, vis matau tuos pačius veidus ir tas pačias sienas, knygas. Savo vienatvę stengiuos užmušti darbu. Tiesą pasakius, perdaug nė nereikia stengtis, nes iki vakaro 8 vai. praleidžiu archyvuose" (1950.IV.29). Tik tais atvejais, kai Ivinskis imdavosi rašyti ką nors didesnio, sakysime, savo studiją apie vysk. Merkelį Giedraitį, jo kasdiena pakisdavo, tačiau lengvesnė nebūdavo: "Aš irgi durnai įpratau iki pirmai ar pusiau antros dirbti, bet keliu tik 8 vai., nes dabar vėliau einu, o kartais ir visai nebereikia eiti į archyvus. Miegu tačiau gerai. Man teigiamai veikia vynas" (1953.XII.9). Iš tikro asketinė kasdiena nuo ryto ligi vakaro.

Šią askezę dar stiprino gana sunki ir netikra medžiaginė Ivinskio padėtis. Pasklidus minčiai, kad Ivinskis važiuosiąs Romon tirti Lietuvos istorijos, nevienas tuo džiaugėsi ir žadėjo jam padėti. Tačiau tikrovėje šie pažadai sutirpo ligi mažmenos, tarsi mokslininkui tereiktų tik tiek, kad galėtų gyvybę palaikyti. Medžiaginė Ivinskio padėtis yra vaizdas, kiek mes domimės mokslu apskritai ir kokios aukos reikalaujame iš mokslininko. Tasai medžiaginis pagrindas, kuriuo remdamasis Ivinskis drįso keliauti Romon, buvo stipendija: "N. per N. man mokės ne daugiau kaip 50 dol. mėnesiui (ne savų pinigų, bet iš vieno fondo, Mc). Tad pinigų neturėsiu perdaug. Viskas čia labai brangu". Bet. . . kelios eilutės toliau: "N. man pranešė, kad mokama tik 40 dol. ir įrodinėjo, kad su tiek dolerių aš puikiai galėsiu išsiversti" il949.X.23). "Aš į visa tai nieko ypatingo neatsakiau. Romoje gyvenimas labai brangus, ir šitoji suma yra permaža, jeigu dar pridėti nuolatinį reikalą važinėti kasdien po du kartu tramvajais" (1949.XI.4). Nėra abejonės, kad Zenonas nebūtų važiavęs Romon, jei nebūtų tikėjęs, kad ir kiti asmens jį parems, kaip buvo žadėję. Tačiau pažadai liko pažadais arba virto visiškai kuo kitu:
"Pranciškonai buvo pažadėję mokėti po 25 dol. į mėnesį. Tačiau tėv. N. rašo: 'Mūsų naujoji įstaiga Brooklyne ryte ryja pinigus, ir prisibijome, kad skolose nepaskęstume' ir t.t. Toks prologas į tolimesnius dėstymus, kad man tų 25 dol. negalės mokėti, o mokės tik už bendradarbiavimą 'Aiduose'. Tikisi, kad mane remsiąs N. Vienu žodžiu gana įdomiai, ypač po jo visur išsigarsinimo, kad man reguliariai padės" (1951.IX.18). Tas pat buvo ir su kitais asmenimis: "Mano paties 'riekutė' labai plona ir vos matomai sviestuku teužtepta. Amerikonai kol kas teatsiuntė man prie progos vos du po 5 dol. Tiesa, gavau iš Liet. Kat. Archyvo 100 dol., bet grynai jų archivalijų ir dokumentų fotografijų reikalam. Iš tos sumos žadu atsiskaityti iki grašio" (1950.III.3). Reikėjo tad Ivinskiui užsidirbti pačiam straipsniais: "Skubiai turiu užbaigti straipsnį į 'Draugą', irgi pažadėtą, už kurį ir 10 dol. jau gavau" (1951.XI. 19).

Anoji N. teikiama stipendija buvo betgi trumpalaikė: "Noriu pasakyti, kad nuo spalių 1-mos man stipendija nebus daugiau pratęsta. O Romoje ir aš pats noriu pasilikti. Dar čia marios darbo", rašė Ivinskis, praėjus pusantrų metų nuo jo atvykimo (1951.III.8).
Laimei stipendija buvo vis dėlto dar pratęsta: "Rodos, tėvo N. prikalbėtas, N. sutiko man nuo VIII.l. mokėti po 40 dol. iki kitos vasaros. O pranciškonai už rašymus pridės kas mėnesį po 25, bet turėčiau į 'Darbininką' rašyti. O ten aš nenorėčiau blaškytis. Tad paskutinioji pozicija nėra tvirta. 40 dol. gi permaža, bet vis tiek šioks toks pagrindas. Savo studijų mesti neketinu. Man rodosi, kad man reikia Romoje pasilikti" (1951.V.14). Tačiau 1953 m. stipendija galop baigėsi: "Velykoms baigiasi mano stipendija, bet dėlto nesijaudinu" (1953.IV.6); nesijaudino Ivinskis todėl, kad kaip tik tuo metu (1953 sausio 1) įsisteigęs Baltų institutas davė Ivinskiui 300 vok. markių (anuo metu ca. 75 dol.) stipendiją tyrimo reikalam. Kadangi ši stipendija pamažu vis didėjo, išaugdama 1959 m. net ligi 840 vok. markių (ca 200 dol.), todėl Ivinskis ir galėjo tiek ilgai pasilikti Romoje. O susitaręs su Liet. Enciklopedijos leidėju vadovauti Lietuvos istorijos skyriui, gavo iš jo pastoviai po 50 dol. mėnesiui (plg. laiškas 1957.XII.20). Tuo būdu buvo sudarytos sąlygos Ivinskiui dar dešimtį metų (1953-63) pasilikti Romoje. Tačiau, kalbėkime atvirai, šios sąlygos buvo sudarytos ne mūsiškių, o svetimųjų.
Kol betgi šios sąlygos susidarė, Zenonui yra buvę ir gana kritinių tarpsnių. Taip atsitiko, sakysime, 1954 metais. Baltų instituto stipendijos anuo metu dar nebuvo galima siųsti Italijon; ja Ivinskis galėjo naudotis, tik atvykęs Vokietijon. O Romoje jam stipendija jau buvo senokai pasibaigusi: "Dabar iš nieko jau negaunu, o į N. kreiptis nenoriu" (1954.V.22). Todėl kai "Voice of America" Mūnchene vėl pasiūlė Zenonui eiti jo įstaigon, nuo kurios jis buvo atsisakęs 1952 m., jis šį kartą ryžosi kaip tik dėl medžiaginės savo padėties: "Mano ėjimas į 'Voice' yra labai laikinis išvykimas uždarbiui, kaip vasaromis vykdavo uždarbiauti studentai, nepametę iš akių savo galutinio tikslo" (1954.XII.14). Ir toliau jau konkrečiai nurodo savo padėtį: "Aš jaučiu, kad man laikinai reikia susirūpinti, nežiūrint mano tariamos 'geros sąskaitos', kurios tik likučiai beliko. Aš, pav., iš 'Aidų' per visus metus negavau nė kapeikos (Ivinskio pabraukta, Mc), nors tuo reikalu jau kelis kartus apeliavau, nors per penkis numerius bus buvę šiemet 6 mano straipsniai. Nusibodo žmonėm remti, šelpti; nusibodo net honorarus mokėti" (t. p.). Iš kitos pusės, "atvirai pasakysiu: ir man nusibodo iš 'ubagavimų' ir kitų žmonių varginimų gyventi. Laikas 'sukilti' ir susiprasti" (1954.XII.20). Štai kodėl Ivinskis ir norėjo eiti tarnauti — bent trumpą laiką, nes "kai vienas žmogus čia pamatė, kaip aš vakarienes valgau, tai gerokai kraipė galvą" (1954.1.16). Tačiau iš šio sumanymo nieko neišėjo: "Voice of America" kvietė Ivinskį 1954 m. atvykti tuoj pat, o šis savo darbų nutraukti nesutiko; jis žadėjo vykti Mūnchenan tik pusmetį vėliau, o įstaiga taip ilgai laukti nenorėjo. Taip ir neteko Zenonui eiti uždarbiauti. Medžiaginės sunkenybės liko tad ir toliau. Ir po dviejų metų Zenonas rašė: "Mes turime iš skurdo ir pripuolamų, t. y. atsitiktinių Kalėdų švenčių priedų (čia jis turi galvoje bičiulių dovanėles, Mc) pagaliau bandyti išsikapstyti" (1956.XII.27). Tik kylanti Baltų instituto stipendija ir bendradarbiavimas Liet. Enciklopedijoje bei laikraščiuose padarė, kad "ir brangioje Romoje užtenka", nors po vedybų "visi 'rezervai ir kapitalai' išseko, tad gyvenava ' iš rankos į burną' " (1957).XII.20). Šitokia padėtis pasiliko tol, kol Ivinskis pradėjo dirbti Bonnos universitete 11963), nors ir čia pradžioje jam buvo nelengva; brangus pragyvenimas ir ypač brangus butas, nedidelė pradinė alga kėlė nekartą rūpesčio ir vertė Zenoną skolintis kasdienos reikalam.

c. Medžiaga ir apmatai įvairiausiem darbam Romoje nuolatos augo. Kaip jau minėta, archyvų bei bibliotekų turtingumas Ivinskį žavėte žavėjo, ir jis mėgino čiulpti iš jų kuo daugiausia. "Mano visas gyvenimas dabar sukasi apie archyvą ir biblioteką", rašo jis, ką tik atvažiavęs į Romą. "'Kasdien vis ką nors naujo užtinku. Prieš tris dienas radau apie žemaičius iš 1583 m. biauriai įdomių dalykų . . . Vatikane medžiagos tikrai, matyt, yra daug, bet nelengvąją paskubomis surasti. Tad reikia kantrybės" (1949.XI.8). Jos Zenonas turėjo pakankamai, todėl medžiaga greitai augo į "krūvas nuorašų ir fotogramų" (1951.IX.18). Koks spartus šis augimas buvo, liudija pirmieji keturi jo darbo mėnesiai: "Per šiuos 4 mėn. prasiplėtė, atrodo, horizontai; prisirinkau daugiau medžiagos, negu buvau tikėjęsis . . . Surinktos medžiagos, ca 5000 filmų ir ca 400 folio nuorašų, neskaitant didelės kartotekos krūvos (šiuo vardu Zenonas vadina ištraukų lakštelius, Mc), atrodo, man ilgam užteks" (1950.III.3). Tų pačių metų pabaigoje: "Peržiūrėjau nevieną fondą ir turiu daugiau kaip 1300 folio lapų, kuriuos nurašė (gražiai) kopistas; per 13.000 Leicos filmų negatyvų ir ca 1000 padidintų fotografijų" (1950.XI.24).
Vėliau laiškuose skaičiai dingsta, nes ir pats Ivinskis jau nebegalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek jis turi mikrofilmų, nuorašų ištisais lapais ir ištraukų, padarytų sava ranka. Tačiau iš šių pradinių pavyzdžių galima nujausti, koki medžiagos kalnai čia krovėsi, juoba kad Zenonas medžiagos rinkosi kiekviena proga, kur tik bebūdamas. Atvykęs Vokietijon, jis tuoj eidavo į kurią nors jam įdomesnę biblioteką: "Aš jau bibliotekoj (Mūncheno Staatsbibliothek, Mc) prisirinkau daug visokių ištraukų, perskaičiau daug neskaitytų žurnalų" (1951.VIII.8). Arba vėl: "Marburge per du kartu pasidirbdinau per 500 mikrofilmų" (1954.XI.10). Net ir tuos pačius archyvus Zenonas išieškodavo po du ar tris kartus: "Dabar vėl kamuojuos po jėzuitų archyvą net popietėmis, kaip ir 1950 m. iki 7 vai. vakaro. Pasirodo, buvo iliuzija, kad aš ten geriausius dalykus jau turiu mikrofilmuose" (1953.VI.16). Jo posakis "vis dar vežu ir vežu plytas", pasakytas po vienerių Romoje buvimo metų (1950.XI.24), tinka visam Ivinskio darbui: jis visą laiką vežė 'plytas' — ne tik sau ir gal net mažiau sau, o kitiem ir net kitom kartom. Jis norėjo surinkti visa, kas tik surinkti galima. Kiek jis tų 'plytų' privežė, šiandien dar negalima pasakyti, nes reikia esamus mikrofilmus sukataloguoti, esamus nuorašus surūšiuoti, o surinktus lakštelius suskirstyti. Tai darbas, pareikalausiąs metų, nes katalogizuojant reikia žinoti kiekvieno filmo puslapio, kiekvieno nuorašo lapo, kiekvieno lakštelio turinį, vadinasi, reikia visą šią medžiagą perskaityti. Pats Ivinskis irgi nevisą medžiagą buvo skaitęs, nes jis ne tik pats fotografavo, bet ir fotografuodino, ypač jėzuitų archyve Romoje, kur šiuo atžvilgiu buvo tinkamų įrankių ir žmonių. Esame dėkingi Ivinskiui už jo suvežtas 'plytas', sykiu tačiau ir baiminamės, kad jos nepasiliktų tiktai krūva, nes suręsti iš jų pastatą bus labai sunku.

Tai viena pusė anos dialektikos, kurią minėjome šio skyrelio pradžioje ir kurią norėčiau vadinti Ivinskio tragiką, būtent: džiaugsmas medžiagos gausa. Tačiau Zenonas iš pat pradžios mėgino iš anų vežamų 'plytų' vis šį tą statyti. Jis nesitenkino, tik rinkdamas medžiagą. Jo tikslas, kuriam jis vyko į Romą, buvo "Lietuvos istorija" — didžiulis veikalas, pagal pastarąją sutartį su Liet. Fondu, trijų tomų maždaug po tūkstantį puslapių. Jis jį vadino savo 'Lebensvverk' — testamentu, kurį noiėjo palikti lietuvių tautai. Bet kaip jis prie šio veikalo artinosi? Po ketverių metų darbo archyvuose Zenonas ir pats suprato, kad jis vargu ar eina tikruoju keliu: "Aš irgi rudenį gaištu vis ne tais reikalais, kuriais čia grįžau (atsisakęs VLIKo URT valdytojo pareigų, Mc). Į 'Draugą' parašiau du straipsnius iš Karaliaučiaus archyvo aktualijų. Parašiau 27 psl. apie Mindaugą. Be to, dar 'Aidams' nusiunčiau 10 psl. straipsnį apie lituanistiką Karaliaučiaus archyve. Norėčiau dar parašyti apie N. recenziją" (1953. XII.7). Tas pat maždaug po metų: "Visokie pašaliniai mokslo reprezentanvimai, enciklopedijos (vokiškos, vokiški žurnalai etc.) vis piauna, daug laiko iškanda, ir todėl su visais darbais dideliai velkuosi" (1954.XI.29).'Ir truputį vėliau: "Mano gyvenimas plaukia įprasta vaga: archyvai, rašymai, studijavimai. Parašiau straipsnelį į kalėdinį 'Darbininką', parašiau 'Aidams' apie N. (recenziją, apie kurią buvo užsiminęs anksčiau, Mc). Dar parašysiu apie N., nes jis pats to labai pageidauja, nors ir nėra užsitarnavęs" (1954.XII.14). Ir šie straipsnių straipsneliai į laikraščius ir žurnalus, į enciklopedijas ir visokius 'Festschriftus' lydėjo Ivinskį iki pat karsto lentos. Iš suvežtų 'plytų' jis vis statė mažų namelių.

O didieji darbai? Jų Ivinskis buvo suplanavęs ir pradėjęs keletą. Tačiau išleisdino tik vieną, būtent: "Šventas Kazimieras" (New York 1955, 222 psl.). Kodėl? Paklausykime jo paties. Kalbinamas 1954 m. vykti į Mūncheną "Voice of America" tarnybon tuojau pat, Ivinskis sutiko eiti tik po pusmečio, nes dabar "kaip katė su pūsle dar vaikausi su savo darbu (apie vysk. Merkelį Giedraitį, Mc), kurio juodraščių pilnas lagaminas. O galutinai galėčiau jį tik per kelis mėnesius užbaigti spaudai . . . Bet dabar vykti, tai būtų, kaip tai vištai, nebaigti perėti ir užšaldyti kiaušinius, iš kurių tik kliunkiai užperai, bet ne viščiukai išeina" (1954.XI.29). Man atrodo, kad šie žodžiai yra būdingi visiem Ivinskio sumany-tiem darbam: jis bijojo, kad iš jo darbų neišeitų "tik kliunkiai užperai", o bijojo todėl, kad vis rasdavo naujos medžiagos, vis turėdavo iš naujo rašyti arba bent stipriai taisyti bei papildyti. Jo studija "Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva" yra gražiausias tokios baimės pavyzdys.

Šią studiją Ivinskis pradėjo rašyti jau 1953 m. Tačiau ji judėjo priekin gana pamažu: "Jeigu tų laiškų į USA būtų mažiau, tai Giedraitis judėtų labiau priekin" (1953.11.24). Bet jis vis dėlto judėjo, ir nemaža jo skyrių buvo išspausdinta tai viename, tai kitame laikraštyje. Visus šiuos skyrius Zenonas rengėsi knygoje išplėsti. "Bet kada tai pasieks skaitytojus? Gal niekada" (1953.VI.22), savotiškai pranašiškai jis skundėsi. Galop 1955 m. studija buvo baigta, nusiųsta 'Aidų' redakcijai ir gavo šio žurnalo mokslo premiją. Net buvo visai konkrečiai tariamasi, kas bus jos leidėjas. "Nuo honoraro kaip tokio atsisakiau. Bet prašau man apmokėti mikrofilmus, kopijas, perrašydinimus etc. Už daug ką turiu sąskaitas Romoje . . . Jeigu Akademija (Liet. Katalikų, tik neseniai Romoje atsikūrusi, Mc), nieko neprisidės, tai aš nesutiksiu, kad mano knyga, kokių ne kasmet parašysiu, išeitų Akademijos vardu"; tokiu atveju turėjo leisti prel. Juras: "tik jis bus leidėjas, jam padėka ir dedikacija" (1955.XII.15). Šios knygos rankraštį Zenonas buvo įteikęs man Freiburge, kad pastilizuočiau jo sakinius ir padaryčiau metodinių pastabų. Tačiau manos pataisos nebuvo nei didelės, nei tuo labiau esminės.

Tuo tarpu Zenonas užtiko archyvuose daugiau medžiagos apie Merkelį Giedraitį bei jo laikus ir pradėjo knygą papildinėti. Prel. Juras spaudė, kad knyga išeitų: "Šiandien gavau prel. Juro sveikinimą su 25 dol. čekiu ir sakiniu: 'Gal jau veikiai rankraštį apie Giedraitį paduosi į spaudą'. Ką man atsakyti jam tuo klausimu?" — teiravosi jis manęs (1956.XII.27). Ką Ivinskis prel. Jurui tada atsakė, nežinau. Tačiau po trijų savaičių jis man rašo: "Vargas mano 'Merkeliui'. Taisyti reikia gruntaunai, o ne paviršutiniškai. Knyga išeina kartą amžiuje. . . Bijau kartais, kad neišeitų vietoje geltono viščiuko tik užperis — kliunkis, nes aš jau ilgai periu, ir jau pats laikas būtų, kad viščiukas bėgiotų" (1957.1.21). Tačiau 'viščiukas' vis nebėgiojo. Tik vėliau, esant Ivinskiui jau Bonnoje, patyriau, kad jis iš K. Jablonskio (jau miręs Lietuvoje), su kuriuo dažnai susirašinėjo, sužinojęs, esą Lietuvoje yra naujos medžiagos apie M. Giedraitį, prašęs Jablonskį jam šios medžiagos atsiųsti ir dabar jos laukiąs, todėl negalįs savos studijos tinkamai perdirbti. Ar Jablonskis Zenonui šios medžiagos atsiuntė, nepatyriau. Viena tik aišku, kad Ivinskis dirbo pagal principą: "Knygos išeina kartą amžiuje". Tačiau šis principas yra toks dviašmenis, jog jis padaro, kad knygos kartais neišeina nė karto amžiuje. Taip atsitiko ir su Ivinskio studija. Norėdamas panaudoti vis iš naujo randamą medžiagą, jis atidėliojo šio darbo spausdinimą, nes negalėjo, jo nuomone, tinkamai paruošti. Užbaigtas rankraštis gulėjo 16-ka metų (1955-71), neįstengdamas išriedėti geltonu viščiuku, o 'užperos-kliun-kio' Zenonas bijojo į žmones leisti. Čia pasitvirtino senos išminties taisyklė, kad 'geriausias dalykas yra priešas gero dalyko'. Ar mums negeriau būtų buvę turėti Merkelio Giedraičio ir jo laikų Lietuvos vaizdą ir be anos naujos medžiagos, negu šio vaizdo iš viso neturėti, kaip kad yra šiandien?

Minėtas Ivinskio darbo principas pasitvirtino ir ryšium su jo planuota Lietuvos istorija vokiškai. Kai 1954 m. vienas bičiulis, paskatintas prof. M. Hellmanno (tuo metu asistento Freiburgo un-te, šiandien ord. prof. Mūnsterio un-te, Mc), pasiūlė Ivinskiui parašyti kad ir nedidelę Lietuvos istoriją vokiškai, nes tokios visiškai nesą, Zenonas atsakė: "Lietuvos istoriją parašyti vokiškai net labai norėčiau" (1954.1.2). Ir po dviejų savaičių: "Noriu abiem (anam bičiuliui ir man, Mc) gruntaunai išaiškinti. Mintį vokiškai išleisti Lietuvos istoriją jau nuo Hamburgo dienų, kur gimė Baltų institutas, nešiotis pradėjau (tai buvo 1952 m., vokiečiam sušaukus posėdžio estų, latvių ir lietuvių mokslo atstovus, Mc). Prof. Johan-sen (Hamburgo un-te; jau miręs, Mc) prašyte prašė ir man vis toliau aiškėjo, kad tai yra mano pareiga". Šiuo reikalu Ivinskis susirašinėjo ir su Hellmannu: "Aš padėkojau mielam Hellmannui ir išdėsčiau pirmą kartą, jog 'Giedraitį' galutinai sutvarkius, reiktų imtis Lietuvos istorijos vokiškai. Pakviečiau jį talkininku, pažymėdamas, jog mudviejų istorija būtų sudėtinė (du autoriai), o jis duotų galutinę vokišką formą. Jo stilius, be kitko, yra geras ir skirsis nuo kiekvieno Auslan-derio varganos kalbos . . . Bet visa tai nerodo, kad tuoj galvotrūkčiais reikia kepti tokį blyną. . . Paprastų vadovėlių esu nusistatęs nerašyti. Tegu toje srityje darbuojasi tikri pedagogai, o vokiečiams, vyrai, reikia duoti gerą knygą" (1954.1. 16). Praėjus 12-kai metų po šių žodžių, išėjo prof. M. Hellmanno "Grundzūge der Geschichte Li-tauens und des litauischen Volkes" (Darmstadt 1966), mažytė, vos 179 pusi. knygelė, vienintelė vokiečių kalba ilgiem laikam. Tuo tarpu Ivinskio ryžtas vokiečiams "duoti gerą knygą" liko įkūnytas tik jo paskaitų rankraščiuose. Nėra jokios abejonės, kad šie rankraščiai visa galva pralenkia Hellmanno knygiūkštę, pilną netikslumų, nes vokiečių išdidumas neleidžia duoti rankraštį perskaityti net čia pat sėdinčiam svetimšaliui. Bet kol lietuvis paruošia gerą knygą, vokietis išleidžia menką knygelę, kuria paskiau visi naudojasi — net ir lietuviai.

Šie pavyzdžiai — jų esama ir daugiau12 — paaiškina ir didžiosios, Liet. Fondo užsakytos "Lietuvos istorijos" likimą. Sakau 'didžiosios', nes Ivinskis turėjo ir 'mažąją' "Lietuvos istoriją". Pokario metais vokiečių mokslininkai stipriai susidomėjo Rytų Europos problemomis, steigdami naujų katedrų savuose universitetuose, institutų, draugijų, kurių tikslas buvo šias problemas tirti ir jų vaisius skelbti. Ivinskis visa tai žinojo ir nesykį šių įstaigų veikloje dalyvavo: "Aš dabar seku visokius naujus leidinius iš mūsų istorijos. Vokiečiai mums viską parašys. Galime miegoti" 1956.1.31), ironizavo Zenonas mokslinę mūsų veiklą savos istorijos plotuose. Tačiau jis pats nemiegojo. Šio straipsnio autoriui jis 1955 m. rudenį pranešė: "Jau rašau savo istoriją" (1955.IX.20). Tik įsipareigojimas Liet. Enciklopedijai jį trukdąs: "Vakarais ruošiu keliasdešimt raidės I, J, Y artikulų N., kuris ir čia neduoda ramybės" (t. p.). Atrodo, kad ši istorija žengė priekin gana sparčiai; jos juodraštis buvo baigtas ir perrašinėjamas, nes Ivinskis po ketverių metų apgailestauja, kad reikalas pirmininkauti Baltų institutui, mirus latvių pirmininkui prof. E. Šturms, šį perrašinėjimą sukliudys: "Susitrukdys kiek perrašymas mano istorijos, kurios dailaus mašinėlės rašto jau turiu pora šimtų puslapių . . . Tekstas, juodraštis yra iki I pasaulinio karo . . . Istorija išeina platoka su įvairiomis problemomis" (1959.11.1). Kitaip tariant, bent pirmąjį tekstą "Lietuvos istorijos" Ivinskis jau buvo privedęs iki 1914 metų. Šios istorijos pirmoji dalis buvo 1963 m. pasiųsta 'Aidam' ir gavo jų mokslinę premiją.
Bet ir ši istorija, kaip ir premijuotasis "Merkelis Giedraitis", pasaulio šviesos neišvydo. Ir vėl klausiame: kodėl? Ar pradėtas darbas Bonnos un-te kliudė ją galutinai paruošti? Nėra abejonės. Tačiau bedėstydamas Ivinskis paskelbė nemaža studijų lietuvių ir vokiečių kalbomis žurnaluose.13 Net paskutinę savo gyvenimo vasarą 1971 m. jis parašė ilgą straipsnį apie žydus Lietuvoje (Aidai 1971 nr. 10 ir 1972 nr. 1-2). Laiko stoka tad neišaiškina premijuotos "Lietuvos istorijos" neiš-leidimo. Priežastis glūdi kur kitur: ši 'mažoji' istorija turėjo būti praryta 'didžiosios' istorijos, kuriai Ivinskis buvo prisivežęs, kaip jis pats sako, 'plytų' krūvas. Derybos su Liet. Fondu ir galop pasirašyta sutartis sustiprino bendrą Ivinskio polinkį leisti knygą tik "kartą amžiuje", vadinasi, atbaigtą, išvystytą ligi smulkmenų, pagrįstą šaltiniais be priekaištų. Premijuota 'mažoji' "Lietuvos istorija" turėjo dabar virsti medžiaga užsakytai 'didžiajai' "Lietuvos istorijai". Bet ir vėl: geriausias dalykas tapo priešu gero dalyko. Šios 'didžiosios' "Lietuvos istorijos" liko tik apmatai. Net ir pirmojo tomo yra perrašyta tik 90 pusi. Tačiau ir šiuo įvadu, ypač jo skyriumi apie geografinės aplinkos įtaką tautos istorijai (p. 24-31), Zenonas buvo nepatenkintas ir būtų jį dar sykį perdirbęs. Pirmas šios istorijos tomas apima Lietuvos išsivystymą "iki pradžios Maskvos karų su Lietuva 1492 m." — taip skamba antrinis šio tomo pavadinimas. Savo darbo pratarmėje Ivinskis sako, kad tai "nemariajai Lietuvai statomas paminklas" (p. 10). Deja, šis paminklas liko nepastatytas. Ar jis bus bent pradėtas, paruošiant I tomą spaudai, autorius nesiima spręsti, nes, išskyrus įvado dalį (51 p.), jis paties rankraščio nėra matęs. Tačiau kaip plačiai Ivinskis šią istoriją yra užsimojęs, rodo ši smulkmena: tik vienų santrumpų sąrašas apima 8 su viršum puslapius (11 - 19).

Tai antroji minėtos dialektikos pusė mokslinėje Ivinskio veikloje: vargas medžiagos gausą apvaldyti. Zenonas lengvai ir greitai rašė straipsnių. Todėl jis jų yra prirašęs begalę: joks kitas mūsų mokslininkas jam čia prilygti negali. Bet jam buvo labai sunku rašyti didesnių sisteminių veikalų. Todėl jis jų ir neužbaigė, nors buvo nevieną pradėjęs. Ar juos užbaigs dabar kiti? Kas pažįsta mokslinio darbo metodą bei techniką, kas žino, kaip sunku yra panaudoti kito surinktą (bet neišleistą!) medžiagą, kas nujaučia Zenono sutelktos  medžiagos  gausybę,  gali  visiškai  pagrįstai abejoti. Greičiausiai teks mums nuo ano 'geriausio dalyko', kurio Ivinskis siekė, bet nepasiekė, grįžti prie pirminio 'gero dalyko' ir visų pirma išleisti jau seniai gulinčius rankraščius — anuos premijuotuosius: "Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva" ir "Lietuvos istorija I". Jeigu mūsų istorikai pajėgs daugiau ką nors paruošti, būsime jiem labai dėkingi, nes jie iš Zenono suvežtų plytų iš tikro murins aną jo suplanuotą paminklą "nemariajai Lietuvai".

4. Tikėjimas ir Bažnyčia
a. Liaudinis religingumas būtų, atrodo, pats tiksliausias posakis, išreikiąs Ivinskio santykį su Dievu. Tai šio straipsnio autoriui paaiškėjo, kai sykį teko su Zenonu klausyti šv. Mišių toje pačioje Bonnos bažnyčioje, kurioje keletą metų vėliau buvo atlaikytos jo egzekvijos. Pasibaigus pamaldom, Zenonas dar truputį skaitė maldaknygę, paskui persižegnojo, maldaknygę pabučiavo ir tik tada, ją užvožęs, įsidėjo į kišenę. Man tai tuojau priminė mano vaikystės dienas, kai aš visa tai stebėjau savos parapijos bažnyčioje: mūsų žmonės visados bučiuodavo maldaknygę, prieš ją užvoždami. Zenonas šį paprotį išlaikė visą gyvenimą, juo paliudydamas, kad lietuviškosios liaudies religingumas buvo sudedamoji jo tikėjimo dalis.

Bet ir įvairios kitos mūsų žmonių religinės praktikos Zenono buvo mėgiamos. Jis nebuvo vienas iš tų vad. 'šviesuolių', kurie, paragavę mokslo, nuo anų praktikų nusigrįžta, laikydami jas primityvaus religingumo apraiška. Zenonas, priešingai, jas ne tik pats brangino, bet ir gynė jų buvimą Bažnyčioje. Tai ypač gražiai išėjo aikštėn, kai dar prieš II Vatikano susirinkimą vienas iš mūsiškių pasauliečių panūdo pertvarkyti rožinį ir šiuo reikalu kreipėsi ne tik į mūsąja hierarchiją, bet savo mintis išdėstė ir Ivinskiui, paragindamas jį daryti Romoje atitinkamų žygių. Tada Ivinskis jam atsakė: "Pačiam siūlyčiau, palikus rožinio reformos reikalus domininkonams ir kitiems veiksniams, rūpintis tuo, kas mums pirmoje eilėje priklauso ... Aš manau, kad rožinio reikalas yra pats minimum, ir leiskime jį ir toliau geros valios katalikams kalbėti. Argi tai Bažnyčios gyvenime jau būtų toks didelis įvykis, jeigu jis ir būtų reformuotas" (1954.11.19). Ir truputį anksčiau: "Jeigu pačiam nepatinka 'mechaniško' rožinio kalbėti, tai Tamstytės religinių nusiteikimų reikalas (aš, pav., tavo dėstomo pajautimo visai neturiu), tačiau kelti klausimą, kad visoje Bažnyčioje būtų jis reformuotas, skamba lyg iš humoro laikraščio . . . Rožančiaus galima nekalbėti, jeigu nepatinka, bet palikime jį reformuoti vienuoliam ir Ritų kongregacijai. Aš, pav., pasisakyčiau prieš (reformas, Mc.). Dažnai žmogui yra situacijų, kad jokios knygos negali paskaityti, o kokią tai dienai skirtą dalį (rožinio, Mc.) sukalbi" (1954. 11.11).

Ir vis dėlto šis paprastas, nuoširdus Zenono tikėjimas nebuvo aklas tikėjimas tradicija. Nors Ivinskis teologiniais klausimais maža domėjosi ir dėl teologinių ginčų galvos nekvaršino, tačiau jis kažkaip savaime jautė, kad Krikščionybė yra ne pamaldžių idėjų, bet didžių įvykių skelbėja ir kad todėl įvykis yra ir turi būti istorinis, vadinasi, tikrai {vykęs, o ne kaip legenda ar prasmingas pasakojimas sklindąs iš vienos kartos į kitą, iš vienos šalies į kitą. Tai išryškėjo, pradėjus mūsų visuomenei domėtis Šiluvos šv. Mergelės apsireiškimu. Ivinskis šio apsireiškimo istoriškumą neigė: "Jis yra paremtas tik 18 a. galo neaiškios kilmės tokia 'špargalka', nežinia kieno lenkiškai surašyta reliacijėle, kai jokių kitų žinių per 17 ir 18 a. nėra, nors vyskupai apie Šiluvą nekartą rašė Romon ... Aš kun. N. nekartą teigiau, jog mūsų tikėjimas nesusilpnės nuo to, jeigu Marija ir nepasirodė aniems piemeniukams. Kam mulkinti žmones, jeigu nėra jokių įrodymų; kam skelbti urbi et orbi tai, apie ką patys vietos vyskupai smulkiai aprašydami patį bažnyčios (Šiluvoje, Mc.) atgavimą, tyli" (1957.XII.20). Šio straipsnio autorius yra buvęs liudytojas vieno labai aštraus ginčo tarp Ivinskio ir kito kun. N. ant Reino kranto Bonnoje, kur buvome visi išėję pasivaikščioti. Šiam kunigui atrodė, kad tikėjimui visiškai nesvarbu Šiluvos apsireiškimo istoriškumas; svarbu tik, kad jis keliąs žmonėse maldingumo šv. Mergelei. Tačiau Ivinskis piestu stojo prieš šitokį aiškinimą, nes maldingumas, atremtas į netikrą dalyką, virstąs apgaulingu.
Skelbimas nebuvusių dalykų esąs žmonių mulkinimas, nes žmonėse maldingumas kyląs kaip tik todėl, kad jie tikį į šio skelbimo tikrovę. O jei tokios tikrovės nesą buvę, tai tada ir pats skelbimas virstąs melu. Ginčas baigėsi tyla ir savotišku kartėliu abiejų pusių širdyse: Ivinskis neįtikino kun. N., o kun. N. — Ivinskio. Jo metu betgi vis labiau aiškėjo, kiek reikšmės Ivinskis teikia Krikščionybės įvykių istoriškumui tikroviškumo prasme ir kaip savaimingai jis pasišiaušia prieė Krikščionybės su-mitinimą, vadinasi, jos pavertimą idėja, kurią gali įkūnyti ir legendos. Šiluvos apsireiškimą Ivinskis laikė legenda ir todėl reikalavo, kad kunigai jos neskelbtų. Ivinskio nusistatymas paragino, kaip žinome, kun. St. Ylą arčiau susidomėti visa šia istorija: jo vaisius — knyga "Šiluva žemaičių istorijoje" (Boston 1970), kurios pirmoji dalis betgi Marijos apsireiškimo dar neliečia. Dabar, Ivinskiui mirus, ant kun. Ylos gula didi našta ano apsireiškimo istoriškumą arba įrodyti arba paneigti, nes Ivinskis buvo pasiryžęs, išėjus II tomui, tarti savo, kaip jis sakydavo, "kietą žodį". Šio tad 'kieto žodžio' šviesoje ir turėtų būti dabar anas apsireiškimas tyrinėjamas.

b. Kritiškumas tad jungiasi Ivinskyje su giliu jo religingumu. Religinių apraiškų kritikos jis nebijojo ir pats jos nevengė, nes ši kritika jo religingumo nė kiek neįtaigojo. Jam buvo savaime aišku, kad žmogiškasis pradas Bažnyčioje yra suaugęs su laiku, su erdve, su papročiais, su tautos nuotaikomis ir todėl galįs būti net ir gana nevykęs. Tokių nevykusių pavyzdžių jis kaip istorikas žinojo labai daug. Todėl ir dabartinis Bažnyčios gyvenimas jam neatrodė esąs be klaidų bei ydų. Romoje būdamas ir akivaizdžiai bažnytinį gyvenimą regėdamas, jis yra padaręs nemaža pastabų, kurios vertos paminėti — šiam nepažįstamajam Ivinskiui suprasti. Sakysime, apie kunigus Italijoje: "Šiandien N. mane buvo nusivedęs į tokį katalikišką Juozapiečių kiną. Filmas buvo neblogas, amerikoniškas, spalvotas, graži pasakėlė. Žiūrėjome jį dvi valandas, nors būtų užtekę vienos, nes nuolat trūkinėjo, buvo pertraukos, gedo, nebuvo gerai sinchronizuotas balsas. Man iš karto sudarė ispūdį provincijos kinelio kur nors Pakruojyje . . . Ir tai dedasi Romoje. Kinas buvo pilnas kunigų ir vienuolių, koks geras pusantro tūkstančio. Nesigailėjau nuėjęs, bet daugiau neisiu. Su Bon-compagni (kur Zenonas tuo metu gyveno, Mc.) kunigais lietuviais per vakarienę ką tik kalbėjome, kodėl pas katalikus vis nėra moderniško tempo ir technikos pajautimo. Beje, tas kinas — tai vienintelė vieta, kur Romos kunigai žiūri savo ju-pose filmą, nes šiaip su kunigo ar vienuolio rūbu draudžiama į kiną eiti, o civiliškai persirengti negalima. Sako, italų klierikėliai esą labiau išauklėjami infantiliškos dvasios. Aš nekreipiau dėmesio, kaip staiga šalia manęs sėdėję du kunigai išėjo. N. man paaiškino, kad juodu pasipiktino pusnuogėm mergaitėm. O tai buvo jaunų mergaičių filmoje baletas, ir jis buvo labai švelnus ir creras, vaizduojąs pasakų karališką dvarą. Užtat ir palūžta Italijoje vėliau daug kas. Čia esą daug atkritusių kunigų" (1949.XI.12).

Būdingiausias betgi yra Ivinskio nepasitenkinimas Vatikano ordinų skyrimu. Kai vienas mūsų veikėjas sykį tokį ordiną gavo, tai Ivinskis reikalavo net viešai prieš tai protestuoti: "Ar nereiktų 'Aiduose', neminint pavardžių, paliesti tokius reiškinius, išeinant iš apgailestavimo punkto ir ginant Vatikaną, parodant, t. y. skiriant mokymo ir bažnytinės administracijos funkcijas ir jų klaidas. Juk mūsų jaunimas bus papiktintas. Gal At-kų Federacija ar bent Sendraugiai savo vardu turėtų Segretarijai di Stato pareikšti savo apgailestavimą. Šv. Sostas tokiais skyrimais pagerbia :autą ir valstybę, bet pasitaiko paskirti ordinus asmenims, kurie neturi vardo savo visuomenėje. Aš manau, kad sendraugiai turėtų tai padaryti apgailestavimo forma (čia ne vien mano vieno nuomonė), pažymint, kad šitoji promocija mūsų rganizacijos narių tarpe sudaro labai neskanų įspūdį. Gal reiktų dar ir kolektyvinio rašto Mon-tiniui (tuo metu Vatikano užsienio reikalų referentas; dabar pop. Povilas VI, Mc), po kuriuo galėtume koks desėtkas pasirašyti. Ką tu manai?

O gal tiesiog pavaryti akciją per kokią nors spaudą, demaskuojant tą dabartinę ubagystę" (1951. V. 14). Akcija nebuvo pradėta, ir raštas nebuvo parašytas. Tačiau Ivinskio pasipiktinimas rodo jo sielos jautrumą tokiem bažnytiniam reiškiniam; jautrumą, kuris nesilenkia mostui tik todėl, kad šis eina iš Vatikano rūmų.

Stebėdamas Vatikano politiką mūsų tautos bei valstybės atžvilgiu, Ivinskis susimąstydavo: "Kai žmogus pergalvoji, gaunasi įdomus skerspiūvis per istoriją. 200 metų lietuviams buvo skelbiami kryžiaus karai, ir iš Romos, Avignono ir vėl iš Romos išėjo dešimtys bulių, gana charakteringų. Vytautui, lenkų paprašytas, Martynas V draudė vainikuotis. 1919 m. Zecchini mus visai ignoravo ir t.t. ir t.t." (1959.II.1). Į šių pavyzdžių eilę savaime įsirikiavo ir pop. Jono XXIII noras uždaryti arba bent susiaurinti mūsų atstovybę prie Vatikano. Ivinskis tuoj pat šoko veikti, kad tai neįvyktų: "Kai tik šiek tiek buvo daugiau žinių, jog popiežius nebekvies mūsų ministerio į Kalėdų iškilmes, plačiai parašiau N., prašydamas užkelti Ameriką. Jie ten dabar daro susirinkimus, siunčia prašymus, Vatikaną užvertė telegramomis. Amerika jau verda tiesiog . . . Informuojame (Vatikaną, Mc), jog Girdvainis atstovauja ne egzili-nę, o nepriklausomos Lietuvos vyriausybę (juokinga būtų, jei Vatikanas būtų to nežinojęs, Mc), jog Lietuvos suverenumas nėra panaikintas, o tik laikinai suspenduotas (bolš. okupacijos). Aiškiname, jog mūsų pasiuntinybės likvidavimas sudarys įspūdį, kad Vatikanas paremia sovietų pastangas laimėti pripažinimą, nors nėra jokiu tarptautiniu aktu Lietuvos okupacija pripažinta. Pagaliau minime, jog Lenkijos padėtis yra visai kita. Ji yra satelitas, turi UNO savo atstovą ir t. t., Lietuva gi okupuota" (1958.XII.31). Ši mūsų visuomenės atoveika buvo Vatikanui labai nemaloni: "Jau dabar Vatikanas jaudinasi, kad iš Amerikos plaukia telegramos. Prašo visuomenę ten paraminti Tačiau Ivinskis teigia: "Jos apraminti nėra reikalo" (t. p.); "reikia atsiųsti, kiek galima, daugiau telegramų" (t. p.).

Iš kitos tačiau pusės Ivinskis buvo priešingas bet kokiam grasinimui ar spaudimui Vatikano atžvilgiu: "Aš esu priešingas, kad Vatikanas būtų gąsdinamas. Kitą kartą Lietuvoje buvo sakoma, kad popiežius neturi divizijų. Užtat ir nuncijų (Bartoloni, nuncijus Lietuvoje 1928-31. Mc) drąsiai išsiuntėme (kaip persona ingrata. Mc.) . . . Negalime eiti prie sankcijų. Vatikanas turi savo rezonus, ir nemanykime, kad specialiai prieš lenkus ir mus nusistatęs . . . Nemanyčiau, kad mūsų spaudoje reikia skelbti ir tokius siūlymus, kaip ordinų grąžinimą ar raginimą likviduoti radijo valandėles Vatikane, Šv. Kazimiero kolegiją. Kai su mumis buvo neteisingai 1919 m. elgiamasi, tada buvo balsų ir 'Los von Rom', figūravo ir kiaušiniai (arkiv. Zecchini buvo Kauno stotyje apmėtytas kiaušiniais, Mc.) etc. Bet visa tai šiandien rodo, jog perspektyvos neturėjome . . . Jeigu ir blogai baigtųsi (su mūsų atstovybe, Mc), tai tikėkite, vyrai, kad Vatikanas težiūri tautos religinių interesų. Yra labai gaila, kad ten sėdintieji žmonės daro dideles klaidas. Bet nepadarykime ir mes tokių klaidų, dėl kurių tektų paskui labai gailėtis" (1958.XII.31). Trumpai tariant, Ivinskis aiškiai regėjo politines Vatikano klaidas ir su jomis kovojo. Tačiau jo ginklai buvo ne sankcijos, bet paaiškinimas, įtikinimas ir visuomenės nerimo kėlimas. Iš tikro tai teisingas ir laimėjimų žadąs kelias.

c. Mirties klausimas — ir šitoje vietoje truputį suklustame — Ivinskio laiškuose neiškyla: nei teoriškai, nes jis nebuvo filosofas, nei praktiškai, nes jis buvo sveikuolis tikra šio žodžio prasme. Išskyrus apsinuodijimą anglių dujomis 1943 m. Kaune, Ivinskis savo gyvenime niekad nėra rimtai sirgęs. Todėl mirties klausimas jam buvo tolimos senatvės reikalas. Net mirus jo seseriai (Čikagoje) ir broliui (Australijoje), jis pats jokio pavojaus nejautė ir tikėjosi paseksiąs savo motina, kuri ir šiandien tebėra vikri, nors ir peržengusi aštuntąją dešimtį. Todėl Zenonas ne-sykį ir kalbėdavo, kad jis dėstysiąs universitete ligi 80-jų savo amžiaus metų (kaip laisvai samdomas tarnautojas jis tai būtų galėjęs). Gal čia ir glūdi priežastis, kodėl jis vad. 'senatvės apsirūpinimu' beveik nesidomėjo: jis tarsi žinote žinojo gausiąs algą dar ištisus dešimtmečius, o paskui renta ateisianti savaime. Gal dėl šios priežasties ir kitų formalybių tvarkymas jo buvo vis nustumiamas ateitin. Gal dėl to ir savų rankraščių užbaigti jis nesiskubino. Mirtis jam atrodė esanti kažkur toli. Jis nekartą šio straipsnio autoriui deklamavo vieno eilėraščio posmą:
Ir man, ko man skubėti?
Ant žibančios naktinės parugės
Pavargęs laikas atsisės
Ir palūkės.

Deja, Zenono laikas neatsisėdo ir jo, neskubančio, nepalūkėjo. Jis nutrūko staiga, nustebindamas Ivinskį ir jį sukrėsdamas ligi gelmių.
Kuo Zenonas iš tikro sirgo, jis nežinojo ligi pat paskutinių dienų. Tuoj pat po operacijos 11970 kovo mėn.) gydytojai pasakė jo žmonai, kad Zenonas nebeišgelbstimas: vėžio metastazės jau yra pasiekusios kepenis. Tačiau šiai vargšei moteriai buvo uždrausta nė žodelio apie tai niekam nesakyti. Ir ji tylėjo, kentėdama viena, neprasitardama nė artimiausiem, negalėdama nė Zenonui užsiminti, kad jis šį ar tą kiek patvarkytų. Tiek namų gydytojas, tiek ligoninė apsupo Ivinskį tarsi kokia skara, kad tik jis savos padėties nepatirtų. Ir jis tikėjo, gydytojų raminamas. Tuoj po operacijos jis tęsė toliau paskaitas universitete,
ra dalyvavo studijų savaitėje, skaitė ilgą paskaitą, leidosi išrenkamas Europos Liet. Fronto Bičiulių pirmininku, pradėjo paskaitas rudens semestrą. Nors mirtis jau buvo čia pat, bet Zenonas jos nejautė. Jis skųsdavosi, kad tik jėgų stinga, o šiaip viskas tvarkoje; visi organai veikią gerai; neturįs jokių skausmų, todėl manąs, kad viskas netrukus praeisią. Tris savaites prieš mirtį, jis vis dar nenorėjo vykti ligoninėn, nes nerado reikalo. Nusileido tik todėl, kad neapsunkintų žmonos, nes jau beveik visiškai nebegalėjo nei atsikelti, nei gerai paeiti.

Keturias dienas prieš mirtį Zenonas paklausė jauną ligoninės gydytoją, ar jam dar esą vilties pasveikti. Šisai, matydamas, kad ant jo staliuko prie lovos stovi arkiv. Matulevičiaus paveiksliukas, vadinasi, kad pacientas yra giliai religingas, pasakė visą tiesą, nors už tai buvo savo viršininko paskui smarkiai išbartas. Kaip atveikė Zenonas į šį 'kietą žodį'? Anksčiau po operacijos jis ir pats — tai jis man prisipažino — pagalvodavo, kad gal gi ir reikės atsisveikinti su šiuo pasauliu. Tačiau tai buvo tik mintis, nes operacija buvo sėkminga, ir Zenonas taisėsi gana greitai. Tačiau dabar jis gulėjo visiškai bejėgis, o vilties išgyti jau nebebuvo. Išgirdęs tad gydytojo žodžius, Zenonas susipurtė, tačiau ne telkdamas jėgų gyventi, bet visa dar likusia energija kovodamas už mirtį. Jis atsisakė duodamų vaistų, atsisakė valgyti; kratė rankas ir kojas, kad gydytojai jam neįvestų adatos į veną infuzijom; kartojo nuolatos, norįs tučtuojau mirti, kad daugiau ne-bevargintų artimųjų. Tai buvo visiem nelaukta atoveika. Ne už gyvenimą kovojo Zenonas, o už greitą mirtį. Skubėjęs visą laiką savais darbais, jis dabar norėjo paskubėti ir sava mirtimi. Ši atoveika truko, kiek žinau, tik vieną dieną. Ryto metą Zenonas jau buvo susitaikęs su mintimi, kad dar kiek pagyvens, todėl vėl pradėjo valgyti ir imti vaistų. Tačiau jo troškimas greitai mirti įvyko: po trijų dienų jis jau buvo pas Viešpatį, į kurį jis taip nuoširdžiai tikėjo ir kurio Karalystei žemėje jis taip uoliai dirbo. Buvęs nepažįstamas savo gyvenimu, Zenonas mus nustebino ir savo mirtimi; nustebino ne todėl, kad mirė neužbaigęs savo planų (vargu, ar kuris mokslininkas bei menininkas juos užbaigia), bet todėl, kad troško mirti. Ilgai buvusi nuo jo slepiama, mirtis atsiskleidė jam anaiptol ne kaip pabaisa, nuo kurios jis bėgtų, bet, šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais tariant, kaip sesuo: "Tad ateik, sesute mirtie!". Šie Asyžiaus šventojo žodžiai tinka ir Zenono pasipurtymui prieš apgaulingus pažadus gyventi.

1.    Dr. V. Gidžiūnas, OFM, Istoriko Zenono Ivinskio netekus, "Draugas", 1972.1.28.
2.    Zenonas Ivinskis: jo darbai tekėjo gilia ir plačia srove, "Darbininkas", 1971.XII.29.
3.    V. Joniko eilėraštis "Veiziek" rinkiny "Brang-mens" (Brooklyn 1951), p. 7.
4.    "Europos LF Bičiulis", 1971, nr. 2, p. 11-12.

Giedrė    Zumbakienė                                Saulės    žydėjimas    (emalis)

5.    "Lietuvių Enciklopedijos" pastaba, esą Ivinskis "Bonnos univ. 1954.11.22 gavo veniam legendi baltų bei lenkų istorijai ir tapo šio univ. profesoriumi" ( t. XXXVI, p. 257) reiSkia ne jo dėstymo pradžią, bet tik jo habilitacijos perkėlimą (Umhabilitierung) iš Kauno į Bonnos universitetą: šiuo formaliu aktu, išsisėmusiu iškilminga paskaita, rektoriui dalyvaujant, Ivinskis tapo Bonnos un-to privatdocentu ir juo išbuvo ligi 1969.VII.8 d., kai un-tas suteikė jam profesoriaus titulą (apl. Professor). Tačiau Bonnos un-te dėstyti Ivinskis pradėjo vasaros semestrą (anuo metu V.l) 1963 metais.
6.    Metus baigiam nekrologais, "Darbininkas", 1971. XII.29.

7.    "Europos LF Bičiulis", 1971, nr. 2, p. 8.
8.    T. p., 1.
9.    Šioje vietoje Ivinskis turi galvoje Lenkijos primo,
Gniezno arkiv. Dzieržkovskio pasiūlymą Žygimantui Au-
gustui skirtis su Barbora Radvilaite, o persiskyrimo nuo-
dėmę padalinti visiem Lenkijos vyram. Tą pasiūlymą J.
Grinius yra literatūriškai šitaip išreiškęs:
. . . paleidimas tos vienos moters, nelegaliai dar sutuoktos, bebūtų tik maža blogybė. Taip, tiktai grūdelis! Jei tuo karalius užsitrauktų nuodėmę, tai aS valstybės labui padalinsiu ją visiems vyriškiams ligi paskutinio lenko Jonas Grinius, Gulbės giesmė, Chicago 1962, p. 101-102).
10.    Marburg a. d. L. turi dvi didžiules bibliotekas, kuriose esama daug lituanistinės ir apskritai baltistinės medžiagos: J. G. Herderio Instituto biblioteka, telkianti specialiai baltistinę ir lenkiškąją literatūrą, ir iš Berlyno perkelta senoji valstybinė Vokietijos biblioteka, pavadinta "die Westdeutsche Bibliothek", kurioje baltistinis skyrius taip pat gausus. Todėl Marburgą Ivinskis ir laikė tinkamiausia vieta Baltų institutui. Tuo tarpu Bonnoje viso to nebuvo: "Keikiu bibliotekas; nieko man reikalingo neturi" (1955.IV.2).
11.    Pirmas šių reliacijų tomas jau yra išėjęs: "Re-lationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae, vol. I: Dioeceses Vilnensis et Samogitiae, red. P. Rabikauskas, SJ, Roma 1971, 600 p.
12.    Sakysime, Ivinskio bendradarbiavimas Herderio leidyklos leksikone "Der grosse Herder". Iš vienos pusės
Zenonas šį bendradarbiavimą labai vertino: "Herderio enciklopedijai reikia būtinai rašyti" (1954.11.19). "Matai. Herderio enciklopedija ne vienai dienai, ir tai ne laikraštis, kurį nusviedei" (1953.II.6). Iš kitos pusės jį šis rašymas slėgė: "Aš dabar dideliai vėl plakuos su raštais ir archyvais. Tad nelabai prie širdies ir tas durnas 'Her-deriui' rašymas" (t. p.). Svarbiausia betgi, kad Ivinskis reikalavo, jog lietuviam būtų duota gana daug vietos: "Tegu Herderis netaiko savo masto mums. Apie mažą katalikų tautą visada reikia, nežiūrint proporcijos pagal milijonus, daugiau informuoti, nes ji mažiau žinoma. Kitaip jie ('Herderio' red-ja, Mc.) bus 'durnių banda' . . . Herderis yra kat. enciklopedija, o lietuviai irgi beveik 100% katalikai. Tad turi mums rodyti palankumo. Ką jie taip giriasi, kad daug apie mus deda" (1954.1.2). Herderis pradžioje iš tikro dėjo gana daug, nors ir trumpindamas, su kuo Ivinskis sutiko (plg. laišką 1953.II.6). Tačiau, įsikišus latviams ir pareikalavus, kad ir jiem būtų duota tiek pat artikulų, kiek ir lietuviam, Herderis šiųjų skaičių aprėžė, ir Zenonas savo bendradarbiavimą nutraukė, kaip jau ir anksčiau buvo grasinęs: "Tu tai panelei H. paporink, kad aš neturiu laiko jai parašyti. Kovo 1-jai per tave ji turės visus čia suminėtus artikulus (Dambrauską - Jakštą, Daukantą, Daukšą, Dovydaitį ir kt., Mc). Bet vargas, jeigu pradės juos siųsti krepšin. Trumpinti visados galima. Tai jų reikalas. Tačiau aš nutrauksiu bendradarbiavimą, jeigu tik pastebėsiu, jog rašoma tik 'archyvui'. Tai paaiškink mergaitei, kad paskui nebūtų nesusipratimų" (1953.II.6). Noras teikti kuo daugiausia pasibaigė tuo, kad galop nebuvo teikiama  nieko.
13. Kiekvienais savo dėstymo Bonnos un-te metais Ivinskis paskelbdavo bent vieną didesnę studiją. Štai pora pavyzdžių: Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas ir jo palikimas (1965), Lietuvos Krikšto problema (1966). Die Entwicklung der Reformation in Litauen bis zum Er-scheinen der Jesuiten (1967), Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių dvidešimtmetis (1969), Liublino unija ir jos šešėliai (1969), Politinis Lietuvos gyvenimas: jo raida ir lūžiai (1968-69), Die baltische Frage im 17. Jahrhundert (1970), Lietuvos teigiamasis seimas (1970), Dr. Jonė De-veikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje (1971). Profesoriavimas Ivinskiui nekliudė rašyti straipsnių bei studijų atskirais Lietuvos istorijos klausimais. Užtat "Lietuvos istorija" vis turėjo laukti savo 'eilės'.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai