| |
|
|
|
Parašė HENRIKAS NAGYS
|
 H. Nagys kalba, priimdamas LRD 1969 m. literatūros premiją, kuri buvo įteikta LKMA suvažiavime Toronte 1970.K.4
PRISIJAUKINSIU SAKALĄ
Ant tėvelio dvaro
sakalai krypavo . . .
tarp kuplių kvepiančių liepų,
prie almančios Ašvos,
tėvo tėvo tėvo sapne.
Tylūs pilki žemdirbiai —
žemėti, kaip žemė, žemaičiai,
medpadžiais mindę sniegą ir molį.
Senelį kalvį baudžiaumetyj
išmainė į dešimt
miklių medžioklių šunų . . .
Tasgaties —
prisijaukinsiu
margą sakalą,
čia. nesvetingoj šiaurėj,
kad krypuotų
ant mano —
žemaičio sūnaus bežemio —
peties.
1971
VIENU DU
Tarp penkių baltų beržų,
(jie auga, kaip broliai, iš vieno kamieno)
plačioj karūnoj, kur šiaurės vėjai ūžia,
tave užaugino lengvi ir permatomi debesys.
Sūpavo šiltos vasarų vėjo rankos.
Dainavo lopšinę ežero vandenys.
Geltona smėlio spalva nudažė saulė akis.
Kai varinėm kalvom ėmė lėkti pikti
rudeniniai vėjai, kai išskrido gagendamos,
prieš pirmąją sniegą, laukinės Kanados žąsys,
tu laikeis įsikirtęs aštriais nagais į baltą tošį,
aukštai, tarp lekiančių lapų. Tada
tau vardą daviau. Pavadinau tave savo sakalu.
Pilką, vienišą paukštį. Atsiskyrėlio brolį.
Vienintelę išsipildžiusią savo svajonę.
Žiūrėjai šaltom akim į mano ištiestą ranką.
Nelietei maisto. Buvai svetimšalis. Savo vienatvę
gyvenai išdidus. Nenorėjai vergauti niekam. Net man.
Kentei savo badą ir laukei savo mirties.
Ant penkių baltų beržų užaugino vėjai tave.
Tau dainavo šalti ir skaidrūs šiaurės vandenys.
Kai pirmoji pūga maišė žemę su dangumi, tik tada
prarijai pirmą kąsnį iš mano rankos. Jaučiau,
koks skaudžiai sprangus
buvo tasai nelaisvės maistas.
Brendu pusnynais. Eglių šakos lūžta po sniego našta.
Mudu medžiojam kartu: aš žemėj,
tu aukštai ledinėj erdvėj.
1971
U M B R A TACITA
Tarp saulės
ir manęs
tėra tiktai tavo sparnų šešėlis.
Ant nedažytų grindų,
ant kaladėlių beraidžių,
ant nebeūžiančių sraigės kiautų
ir nuskalauto vaikystės pajūrio.
Tik tavo šešėlis,
paskutinė žvaigždė,
ant mano rankų rusena
vasaros
vakaro
vėsuma.
1971
IKARAS
Ryto žara užgesino
žvaigždyną
GULBĘ. Prie tavo pečių
dievai prirakino sparnus.
Vandenynai
garuoja, ir žvilga
priberta žuvėdrų žydrynė.
Vėjai varo vilnis
tarp putojančių akmenų.
Prarajos bedugnės tiltas
alsavimas taršo tau plaukus.
Tu lauki.
Prieš šuolį į saulę
svaigsta galva. Pasilenki,
užmerki akis
ir. kaip paukštis, krenti
akmeniu
į raibuliuojančią mėlyną mėlyną įlanką.
1970
LĖK, SAKALĖLI
Lėk, sakalėli,
raibas paukšteli,
lėk, lėk, lėk. . .
Aštrū akuotai.
Žila žolė.
Verkia vargo varteliai.
Lėk, sakalėli,
greitais sparnais,
aštriais sparnais
sukapoki
vargą varteliuose,
vargą varteliuose
vargą varteliuose
verkiantį.
1971
Išmaldos neprašiau. Valgiau duoną juodą,
pūslėtom protėvių rankom pasėtą,
pro suskirdusius pirštus supiltą aruodan . . .
Valgiau savo vargo duoną — gaižią ir kietą.
Kojom basom išvaikščiojau tėviškės smėlį.
Mindžiau raudoną kaip kraują rudenio molį
ir godų juodžemį. Mano senolių
medžiuose tebemiega jų baltos vėlės.
Išmaldos neprašau: sugrįšiu namolei
ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas
(kas žemės — žemei, kas brolio — broliui)
savo dalies paliktos atsiimti.
Pasiimti nuosavą mirtį, kuri kalasi,
kartu su žaliais želmenim, už gimtojo sodo,
kiekvieną ankstyvą Žemaičių pavasarį
pro juodą, pro trupantį šiaurės gruodą.
1972
Eilėraščiai iš spaudai ruošiamo naujo poezijos rinkinio "PRISIJAUKINSIU SAKALĄ".
Giedrė Žumbakienė Uola (emalis)
Giedrė Žumbakienė Kompozicija
Giedrė Žumbakienė Žadėta diena
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
