Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NERIMAS IR DEPRESIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VYDAS   
Bendros pastabos Nerimas, arba ramybės stoka, yra nuotaikinė būsena, kuriai būdingas žmogiškųjų jėgų aprėžtumo ir tuo pačiu netikrumo pergyvenimas. Mūsų liaudinė kalba nerimo ir baimės paprastai neskiria. Sakoma: jis nerimsta, yra baimės pagautas. Tačiau psichologine prasme šios nuotaikinės būsenos aiškiai skiriamos. Baimė yra jausmas tikro ar įsivaizduojamo, išorinio ar vidinio pavojaus akivaizdoje, kada nepasitikima savo jėgomis pavojų nuveikti arba nenumatoma išeities iš gresiančios situacijos (LE II, 53). Baimė, reali ir įsivaizduojama, yra daugiau ar mažiau logiškas realybės įvertinimas. Tokio logiškumo nestokoja ir sveikas nerimas, kada turima pagrindas dėl ko nors stipriai jaudintis, rūpintis. Kalbama, pvz., ir apie kūrybinį nerimą. Tačiau šiame rašinyje apie nerimą bus kalba ta prasme, kaip jis sutinkamas kasdieninėje gydytojo psichiatro ar psichologo praktikoje. Šiuo atveju nerimas tai liguista būsena įsivaizduoto pavojaus akivaizdoje, susijusi su ilgai trunkančiomis nenormaliomis kūno reakcijomis.

Kita liguista nuotaikinė būsena yra depresija — prislėgta psichinė nuotaika. Kai kas, pvz., Freudas prislėgtą nuotaiką skiria į paprastą liūdesį ir melancholiją. Liūdesys, sakoma, yra sąmoninga būsena. Jo apimtas asmuo nėra nustojęs savimi pasitikėjimo. Liūdima paprastai ko nors netekus: tėvų, artimų giminių, draugų, krašto ir tautos nelaimės atveju. Ši būsena dažniausiai trunka ribotą laiką. Melancholijoje asmuo irgi yra apimtas liūdesio, bet ši būsena esti nesąmoninga. Žmogus yra nusiminęs, bet dažniausiai nežino kodėl. Ši būsena trunka ilgai, netenkama pasitikėjimo savimi, o tai, savo ruožtu, veda į uždarumą, neviltį ir kartais savęs sunaikinimą — savižudybę.

Pagal Walter Knappą, Amerikos dabartinėje visuomenėje depresija yra viena iš dažniausių liguistų būsenų. Tyrimai rodo, kad virš 50% amerikiečių vienu ar kitu metu yra buvę apimti depresijos. Pagal statistinius duomenis, kasmet apie 20.000 nusižudo būdami sunkioje depresijoje ir apie 2 milijonai bando nusižudyti. Tikrasis skaičius, spėjama, yra daug didesnis. Nerimas ir depresija užima po šizofrenijos pirmą vietą psichinių ligonių tarpe. Į tą skaičių neįeina aukštesnio socialinio sluoksnio ligoniai, kurie gydosi privačiai ir nepatenka į ligoninių statistiką. Profesinėje praktikoje depresijos atvejai, atrodo, dažnėja. Depresijos ir nerimo apraiškos gydytojų profesijai visada buvo ir tebėra problema. Nors pastaruoju laiku padaryta daug pažangos jų pažinimo srityje, vis dėlto tenka pripažinti, kad ir dabar šių ligų gydymas yra paremtas hipotetiškomis prielaidomis. Daug dalykų ir dabar tebėra nežinomi. Vienas dalykas yra tikras, tai, kad mūsų nervų sistema, ypač smegenys, turi svarbų vaidmenį mūsų nuotaikos būsenoje.

Mūsų sveika nuotaika remiasi nenutrūkstamu nervų sistemos veikimu, išlaikant pusiausvyrą su pačiu savimi (savo aš), su savo kūnu ir su mus supančia aplinka. Kad visa tai darniai vyktų, yra būtinas visų organizmo pojūčių nesutrikęs veikimas, visų vidaus organų, raumenų ir sąnarių normalus funkcionavimas. Visų šių organų ir sistemų veikimas pasiekia centrinę nervų sistemą. Ji visa tai integruoja į vieną visumą, ir dėl to mes gerai jaučiamės: mąstymas blaivus, atmintis gera, nuotaika ir mūsų poelgiai atitinka susidariusias aplinkybes. Mūsų centrinės nervų sistemos darni integracija gali sutrikti dvejopai: 1. mažai, perdaug ar netinkamai veikianti išorė; 2. netinkama integracija centrinėje nervų sistemoje. Tokiu būdu susidaro liguista būsena, dėl kurios gali sutrikti atmintis, mąstymas ir poelgiai. Individo santykiai su aplinka ir visuomene gali pasidaryti nenormalūs.

Depresijos apraiškos ir priežastys Depresija žmoguje gali pasireikšti įvairiai. Kartais jis verkia, kartais nepajėgia verkti; gali būti perdėtai linksmas, krėsti juokus, būti piktas, įžūlus ar skųstis įvairiais negalavimais ir skausmais, kurie nepagerėja, nežiūrint gydymo. Kiti ima be saiko gerti. Bendras visų pažymys yra prislėgta nuotaika, beviltiškumas ir susilpnėjęs fizinis ir protinis aktyvumas. Depresija gali slėpti protinę ligą arba būti jos pradžia. Šizofrenija ir maninė depresinė psichozė gali prasidėti depresija. Depresijos simptomai gali pasireikšti involiuciniame periode, po sunkių fizinių ligų neurotikuose, senstant, pensininkuose; šeimose, kai išaugę vaikai palieka namus; kai motina, užauginusi dukterį, mato ją jaunesnę, pajėgesnę, ir, gal būt, fiziškai patrauklesnę. Depresija gali paliesti ir kūdikį, jei jis jaučia motinos abejingumą, o taip pat vaikus, netekusius tėvų arba esančius prieglaudose.

Simptomai, kaip nemiga, apetito stoka, gausus valgymas gali būti nerimo arba depresijos pirmieji ženklai. Tai formalinė ligos pradžia — pato-genezė. Tai dar nenusako ligos atsiradimo priežasties — etiologijos. Etiologija daugelyje atvejų nėra aiški. Čia yra daug įvairių teorijų. Kaip visur, taip ir psichiatrijoje užkliūvamą ties genetiniais faktoriais. Freudas mano, kad pasąmoniniai konfliktai, grasindami asmens aš (ego), dažnai sukelia nerimą. Jei konfliktai nepajėgiami išspręsti, jie slopinami. Jei nepakanka slopinimo, atsiranda rūpestis, nerimas. Toksai asmuo, stengdamasis kompensuoti savo nerimą, gali ieškoti trumpalaikių lengvai pasiekiamų malonumų. Jame gali nevaržomai pasireikšti instinktiniai polinkiai. Jis gali kartais tapti liguistai tvarkingas, aukštos moralės principų arba sustingęs savo pažiūrose, niekam neatlaidus, viską kritikuojąs, negalintis prisitaikyti prie savo laiko kultūros stovio ir svetimas to meto socialinėms ir moralinėms normoms. Tai asmuo, kurį tūlas pavadins keistuoliu. Iš tikro jame vyksta sunki kova su pačiu savimi. Negalėdamas esamų ar tariamų vidaus sunkumų nugalėti, toks asmuo gali pasiduoti apatijai. Kitu atveju jis gali būti labai malonus ir kilnus. Tačiau jis tai daro ne iš širdies, bet iš "principo". Kitais atvejais toks žmogus gali būti impulsyvus: jo veiksmai esti staigūs, neprasmingi ir nesubordinuoti jo "aš". Jo mąstymo galia gali regresuoti į infantilišką stovį. Santykiuose su kitais toksai asmuo pasirodo neryžtingas, miglotas. Jo mąstyme tačiau nėra žymių trūkumų ir jis nepasiekia išprotėjimo laipsnio. Jo ryšys su realybe nėra nutrūkęs. Jis yra konflikte tarp savo polinkių (id) ir savo aš (ego). Kartais yra sunku atskirti neu-rotiką, apimtą nerimo ar depresijos, nuo sergančio protine liga. Riba tarp nerimo, depresijos ir psichozės kartais nežymi. Redlichas, pvz., lygina neurozę su psichoze kaip vandenį ir ledą: ta pati medžiaga, tik kitokiame stovyje.

Mūsų laikų socialinė struktūra, politinės nuotaikos ir kartais nusigręžimas nuo tikrovės daugiau ar mažiau gali turėti įtakos nerimo ir depresijos atsiradimui. Mokymo institucijos gamina dinamas tas, kuris daug žino, bet ne tas, ku-įvairių rūšių specialistus. Intelektualu dažnai varis daugiau išmano ir moka gyventi pagal savo išgales. Išmokslintam specialistui jo sritis Šviečia kaip žvaigždė, nors toliau nuo jos — tamsa. Modernus žmogus, anot William Barretto, atrodo kaip maža enciklopedija, pilna visokių žinių, bet negali suvokti visumos.
Ekonominė jėga yra užgožusi beveik visas mūsų socialinės struktūros ir kultūros sritis: mokslą, meną, politiką ir net religiją. Racionali gėrybių produkcija įgalina mus geriau gyventi ir daugiau turėti laisvo laiko. Automobiliai, radijas ir televizija tampa beveik kasdieninė šeimos būtinybė. Visa tai sudaro nepaprastai geras sąlygas išorinėms ir neesminėms materialinio gyvenimo formoms ir greitina gyvenimo tempą. Žur-nalizmas, kaip visuomenės formavimo priemonė, įsiskverbė beveik į visas mūsų gyvenimo sritis: kultūrą, filosofiją, religiją ir net į mūsų šeimos intymų gyvenimą. Pasaulio žinios perduodamos žaibišku greitumu. Žmonės skaito to paties laikraščio vienos dienos kelias laidas. Informacijos per radiją ar televiziją perduodamos "ekspertų . dažnai labai vykusiai užmaskuojant subjektyvumą ir tendencijas. Žmogui dažnai sunku atskirti tikrą tiesą nuo tendencingos, ir kai viskas susilieja į vieną, nėra ko galvoti ar spręsti, nes viskas kitų atlikta. Atsiranda tokiu būdu apatija, kurios palydovė dažniausiai būna ir depresija. Jei prie to pridedame įvairias šeimynines negeroves, tai nenuostabu, kad liguistos nuotaikos gai. atsirasti bet kada, prasidėti vaikystėj ir lydėti visą gyvenimą.

Depresija atskirais amžiaus laikotarpiais Toliau pažvelgsime į nerimo ir depresijos apraiškas paskirais gyvenimo laikotarpiais, pradedant kūdikyste. Pastebėta, kad kartais dėl motinos abejingumo ar nepakankamo dėmesio kūdikis nesivysto normaliai; jame pasireiškia nuovargio simptomai, jis tampa mieguistas, mažiau valgo, jo raumenys pasidaro gležni. Aprašomas 7 mėnesių kūdikis, kurio motina kreipėsi i gydytoją dėl pasireiškusios kūdikyje apatijos. Paaiškėjo, kad jauną motiną buvo apėmusi depresija gimus vaikui. Ji buvo jam abejinga, bijojo paimti jį į rankas ir aplamai jo vengė. Kūdikis pradėjo verkti, pasidarė apatiškas, nustojo augti. Apžiūrėjimo metu vaikas galėjo sekti gydytoją savo akimis, bet aplamai buvo nejautrus ir reagavo tik į skausmą sukeliantį dirginimą. Motinai buvo paaiškinta, kad kūdikio liguista būsena atsiradusi dėl jos nerimo: baimės ir abejingumo. Depresijos apimti kūdikiai tampa neramūs arba apatiški ir nustoja augę. Pastebėta, kad didelėse ligoninėse, vaikų ligų skyriuose, kūdikiai dažniau suserga infekcinėmis ligomis. Kai ligoninės įvedė savanorių programą ir vaikams parodė daugiau negu profesinio dėmesio, reikalai tuojau pagerėjo. Prof. Joseph Teicherio nuomone, vaikai, anksti netekę tėvų, išauga intelek-tuališkai silpnesni. Aprašomas atvejis, kai kūdikiui netekus motinos po dviejų mėnesių, jis pasidarė uždaras ir pradėjo rodyti nerimo ženklus. Po penkių mėnesių atsirado akių judesių sutrikimai ir kūno traukuliai. Statistiniai tyrimai rodo, kad tarp intelektuališkai silpniau išsivysčiusių vaikų palinkimas į nerimą, depresiją ir savęs susinaikinimo ketinimą žymiai dažniau pasireiškia tuose, kurie neteko savo motinų pirmaisiais amžiaus metais. Nemėgiamas ar nelauktai ;ęs vaikas, nežiūrint jam teikiamų materialinių patogumų, dažnai jaučiasi vienišas, vengia draugystės, gali pasidaryti irzlus, priešgina, būti sadistiškas ir linkęs į nusikaltimus. Tėvų skyrybos dažnai sunkiai sužaloja vaiko psichiką. Adoptuoti vaikai dažnai kelia klausimą, kas buvo jų tėvai ir kodėl juos apleido.

Pavyzdys iš literatūros. N., 8 metų vaikas, pažangus klasės mokinys, kurio namų ir klasės darbai buvo įvertinami labai gerai, staiga pasidarė nuliūdęs, Iažnai pradėjo lankytis pas mokyklos medicinos seserį, skųsdamasis neaiškiais negalavimais. Paaiškėjo, kad namuose kurį laiką trukusi tarp tėvų nesantaika grėsė skyrybomis. Tėvai pradėjo varžytis dėl vai-as ėmė rodyti daugiau dėmesio sūnui. Motina pasidarė sūnui abejinga, ėmė jo nemėgti, kar-eikšdama, esą, "jis kaip tėvas". Tėvai kreipėsi su vaiku į psichiatrą. Patirta, kad vaiko liguistos būsenos priežastis buvo tėvų nesantaika. Psichiatrui padedant, šeimos nesantaika buvo pašalinta ir vaiko nerimas išnyko.

Tėvų skyrybos gali stipriai paveikti vaiko psichę. Jis atsiduria netikrume; jį apima baimė netekti tėvų, būti pažemintam ir dažnai būti apleistam. Nerasdamas šeimoje šilumos, vaikas ima ieškoti jos kitur. Susiradęs panašaus likimo draugų, ima girtuokliauti, vartoti vaistus, vogti, paką į pataisos namus ar psichiatrinę ligoninę. Įsūnytų vaikų tarpe dažnai atsiranda liguisti emocinė būsena. Toks vaikas esti visada jautrus savo praeičiai. Adoptuotų tėvų, ypač motinos, kad ir mažiausias netaktas gali sukelti tokią emocinę audrą, kad vaikas gali tapti pavojingu sau arba jį įsūnijusiems tėvams.

N., 8 metų mergaitė, buvo adoptuota 3 dienų amžiaus. Adoptuotosios motina, kad ir būdama išsilavinusi, neužmiršdavo priminti jos praeities, pareikšti užuojautą dėl jos tėvų netekimo ir dėstyti, kad mergaitė turi būti laiminga adoptuotųjų namuose. Priminimai laikui bėgant dažnėjo. Mergaitė pasidarė irzli, pikta, pradėjo blogai miegoti ir blogai mokytis. Ji vis įkyriau ėmė klausinėti, kas buvo jos tėvai, kodėl jos tikroji motina ją paliko ir kas blogo jai atsitiko. Įtėviui mirus, mergaitė pradėjo nekęsti ją įdukrinusios motinos, vadindama ją pačiais biauriausiais žodžiais, ir bet kokia proga stengėsi ją įskaudinti. Psichiatrui padedant, motina ir duktė pastebėjo savo klaidas. Abi susitaikė, duktė sėkmingai baigė mokyklą ir kaip gera studentė lengvai pateko į kolegiją.

Kiekvienam vaikui, vienu ar kitu būdu netekus kūdikystėje tėvų, anksčiau ar vėliau atsiranda noras sužinoti apie tikrus savo tėvus. Jie nori būti, kaip ir visi kiti vaikai, nori turėti savo tėvus ir jais didžiuotis. Lenkų rašytojas V. S. Reymont savo romane "Kaimiečiai" vaizduoja našlaitį skerdžiaus padėjėją, niekad nežinojusį savo tėvų. Tačiau tas našlaitis Vėlinių dieną ateina į kapus, duoda smulkų pinigą išmaldos prašančiam elgetai ir prašo pasimelsti už jo tėvus, paminėdamas jam pripuolamai atėjusius į galvą vardus. Nežinia, kas autoriaus tuo būdu norėta išreikšti. Tačiau, tur būt, nebus didelė klaida prileisti, kad ir šis našlaitis nori būti toks pat, kaip kiti ir turėti savo tėvus.

B., 11 metų mergaitė. Vienas brolis buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Motina mirė po ilgos ligos, kai B. buvo 8 metų. Motina buvusi invalidė visą gyvenimą. Kai motina buvo paguldyta į ligoninę ir tėvas bandė susirasti ką nors padėti tvarkyti namus, B. pasipriešino ir prašė, kad tėvas nesamdytų namų prižiūrėtojos. Tačiau B. niekada nesitei-ravo apie motinos sveikatą, o tėvas nieko jai nesakė. Motina mirė. Duktė, sužinojusi apie motinos mirtį, keletą kartų sukliko ir paklausė tėvo, ar jis parves kitą mamą. Tėvas vėliau vedė. Duktė B. tapo sunkiai suvaldoma. Tėvui sutinkant, B. buvo atiduota auklėti kitai šeimai. Netrukus B. pasidarė uždara, apsileidusi, ėmė vengti draugų ir blogai mokėsi. Ji turėjo dvi pelytes. Kai viena nugaišo, ją išmetė į išvietę. Netrukus nugaišo ir kita. Šitą palaidojo, bet vėliau eidavo iškasti ir vėl užkasdavo. Pasikalbėjimai su B. apie motinos mirtį dažniausiai baigdavosi ašaromis. B. jautėsi kalta dėl motinos mirties. Vieną kartą, esą, jai pasirodžiusi Marija. Ji prašiusi Marijos, kad paimtų ją pas motiną. Jos noras būti kartu su motina kartais būdavęs toks stiprus, jog norėjusi net nusižudyti. Vieno pašnekesio metu ji prisipažino, kad, prieš išvežant motiną į ligoninę, jos abi taip susisusiginčijo, kad net tėvas turėjo įsikišti ir įspėjo dukterį, kad taip elgdamasi ji varanti savo motiną į kapus.

Vaikų reakcija, netekus tėvų, gali įvairiai pasireikšti. Dažniausiai pasireiškia depresija, nors kartais paviršutiniškai jie atrodo linksmi. Tačiau už šio tariamo linksmumo dažnai slypi liūdesys. Vaikai paprastai skundžiasi įvairiais kūno negalavimais, nemiga ir blogu apetitu. Ligos pažinimas galimas tik visapusiškai ištyrus vaiko sveikatą ir žinant vaiko praeitį. Paauguolių tarpe depresija gali pasireikšti blogu mokymusi, neklusnumu, histeriniais priepuoliais, bėgimu iš namų ir polinkiais į antisocialinius veiksmus. Jų savęs susinaikinimo ketinimai dažnai esti depresijos poveikyje. Pasiryžimas susinaikinti ateina palengva, apgalvotai, ryžtamasi tik tada nusižudyti, kai atrodo, jog nesama kitos išeities. Pasiryžimas esti tvirtas, priemonės ir būdai dažnai tikri. Jo ryžtas nusižudyti jam atrodo vienintelė priemonė išsilaisvinti iš, jo manymu, susidariusių sunkumų. Paaugusių nusižudėlių biografijos rodo, kad prie to prieita palaipsniui.

Psichiatrai ir psichologai bando suskirstyti nusižudėlių gyvenimą į kelis laikotarpius. Pirmasis — vaikystė. Šiame laikotarpyje vaiko charakteriui gali turėti įtakos ankstyvas tėvų netekimas, tėvų skyrybos, augimas prieglaudose, gyvenimas ne pas tėvus, mokyklų keitimas, dvasinis ir medžiaginis skurdas. Antrasis laikotarpis pasižymi konfliktais su tėvais. Jaunuolis mano, kad tėvai jo nesupranta, dažnai baudžia neteisingai, tad ir atsiranda tėvams priekaištavimas. Tačiau būdamas medžiagiškai nuo tėvų priklausomas, toks vaikas gali pasinešti į veidmainiavimus arba pasidaryti uždaras, irzlus ir priekabingas. Situacija dar labiau pablogėja, kai tėvai, netekę kantrybės, palieka jaunuolį jo paties valiai. Jei šiame kritiškame periode jaunuolio mėginimai sunormuoti ar pagerinti santykius su tėvais baigiasi nesėkme, jis nustoja vilties ir tada nors ir mažiausia kliūtis jį gali pastūmėti į savižudybę. Jaunų mergaičių, bandžiusių nusižudyti, priskaitoma 30% buvus ar maniusių esant nėščiomis. Tokiais atvejais jos dažnai esti atstumtos savo mylimojo ir nerandančios šiltos užuojautos savo namuose, kada namų šilima, tėvų globa ir pagalba labiausiai reikalinga. Yra patirta, kad nusižudymų ar bandymų žudytis pasitaiko tose šeimose, kur bent vienas iš tėvų vienu ar kitu metu yra buvę gydyti psichiatrinėse ligoninėse ar sirgę sunkia fizine liga. Depresijos simptomai pastebimi pas asmenis, turinčius brolių ar seserų sirgusių ar sergančių proto ligomis. Tyrimai Pietų Kalifornijoje parodė, kad depresijos reiškiniai ir bandymai nusižudyti yra dažnesni šeimose, paliestose skurdo, išsiskyrusiose šeimose ir tėvų neturinčiuose vaikuose. Skurdo, socialinių ir moralinių negerovių veikiamas jaunuolis neišvysto pastovaus ir stipraus charakterio, lengvai pasineša į girtuokliavimą, narkotikus ir neretai, palikęs namus, patenka į materialinius sunkumus su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis. Vaikų ir jaunuolių depresija paprastai yra susijusi su ankstyvu psichinio mechanizmo vystymusi.

Spitz ir Bakwin mano, esą, jau pirmieji kūdikio amžiaus mėnesiai turi lemiamos reikšmės jo asmenybės išsivystymui. Netekimas motinos, jos abejingumas, meilės stoka gali sukelti kūdikyje paniką. Jo psichodinamikos procesas tik vystosi. Jis dar neturi kompensacinio rezervo ir visai priklauso nuo motinos. Motina yra šaltinis visų kūdikio pasitenkinimų: maistas, priežiūra, šypsnis ir meilė yra šaltiniai kūdikio emociniam vystymuisi ir brendimui. Jei tų sąlygų nėra, pasiekęs brendimo amžių asmuo bus mažiau atsparus gyvenimo nesėkmėms. Jo potencialas nugalėti gyvenimo kliūtis bus žymiai menkesnis. Vaikas, augęs emociškai sveikoje aplinkoje, lengviau pakels fizinį ir emocinį nuo motinos atsiskyrimą. Jis lengviau nugalės kūdikišką prie jos prisirišimą, sugebės geriau suvokti išorinę aplinką ir tinkamai į ją reaguoti. Priešingu atveju, neturėdamas pakankamai psichinių išteklių, jis gali būti netinkamos aplinkos lengviau pažeidžiamas.

Suaugusiame amžiuje, tarp 20 ir 40 metų, depresija yra dažnas reiškinys. Manoma, kad šiame krašte depresija sergančių skaičius turi tendencijos didėti ir kad, esą, kiekvienas asmuo Amerikoje esti paliestas depresijos tokiu laipsniu, jog neapsieina be gydytojo pagalbos. Statistiniai duomenys rodo, kad nusižudymai šiame amžiuje yra viena iš daugelio mirties priežasčių. Savižudybės dėl depresijos yra antra savo dažnumu mirties priežasčių. Pirmą vietą užima nelaimingi atsitikimai ir susisiekimo nelaimės. Suaugusių depresija, jei ir nėra sunki ir kartais tik laikina, dažnai turi nepageidaujamų pasekmių. Asmuo, paliestas depresijos, kurį laiką tampa nedarbingu, gali patekti į medžiaginius sunkumus. Jei jis jaunas, susitrukdo mokslas, gali atsiliepti jo karjerai, gali pairti šeima. Tais atvejais, kai liga įsisenėja, asmuo gali vargti visą gyvenimą ir išleisti daug pinigo besigydydamas.

Padėtis esti liūdnesnė, kai depresija suserga aukštesnių visuomenės sluoksnių asmenys. Jie dažniausiai sunkiau šią ligą pergyvena, ir savižudybių skaičius jų tarpe esti žymiai didesnis. Civilizuotos tautos turi aukštesnį savižudybių indeksą negu primityvios. Aukštas savižudybių indeksas yra studentuose. Dabartinėmis sąlygomis, kai kova už geresnį būvį darosi aštresnė ir sunkesnė, galima prileisti, kad nerimas ir depresija didės.
Reikia tikėti, kad socialiniai mokslai, psichologija ir psichiatrija pajėgs iki tam tikro laip^ išvengti sunkių depresijos formų ir tragiškų pasekmių. Bet sunkėjant kovai dėl geresnio būvio, nerimas ir depresija šalia šizofrenijos liks viena iš labiausiai aktualių psichiatrinių ir socialinių problemų. Tiesioginių priežasčių nerimui ir depresijai atsirasti netrūksta. Ambicingas jaunas vyras, pradedąs verstis prekyba, gali suklupti patyręs, kad jo puoselėtos viltys neišsipildė, nepai-sant visų pastangų. Mokinys su geriausiais pažymiais mokykloje gali pasirodyti tik vidutinis kolegijoje. Santuokos, greitomis įvykusios, vadovaujantis susižavėjimu, dažnai gali atnešti skaudžių nusivylimų. Kartais tokiais atvejais menki nesklandumai tarp susituokusių gali pasirodyti nepakeliami. Po gimdymo jauna motina gali pasijusti nepajėgsianti atlikti savo pareigų atsiradusiam šeimos nariui, ,gali patekti į nerimą ar depresiją. Dabartiniu metu stengiamasi besirengiančius vesti daugiau realistiškai supažindinti su vedybiniu gyvenimu. Tačiau netrūksta ir tokių, kurie tiki, kad vedybos yra beveik dangus; užmiršta, kad tas dangus yra žemėje su visomis nesėkmėmis, problemomis ir nusivylimais. Pašalinių, ypač uošvių, įkyrus noras padėti gali nepataisomai suardyti šeimą arba privesti vieną ar abu susituokusius prie depresijos. Vyrai tarp 30 ir 40 metų dažnai esti pasiekę arba arti savo tikslo. Jeigu to nepasiekta,labai galimas daiktą-, kad tolimesnės pastangos bus tuščios. Tokie asmenys apgailėtinai stengiasi "save susirasti nepastebėdami, kad jau pavėlavę. Depresija gali būti susijusi su įvairių vaistų vartojimu. Alkoholis taip pat yra viena iš priemonių atsipalaiduoti nuo nerimo ar depresijos. Namuose, kur alkoholis laikomas proginiams reikalams, tam tikromis sąlygomis gali tapti "vaistu" nuo depresijos. Susidaro tokiu būdu užburtas ratas; geriama iš nusiminimo, o gėrimas veda į dar didesnį nusiminimą. Vidutinio amžiaus žmonių tarpe depresija yra labai dažnas, beveik visuotinis reiškinys. Tačiau jr gali būti kartais nepastebėta dėl pasireiškiančių tuo pačiu laiku ir fizinių negalavimų. Depresijos apraiškos gali priklausyti nuo to, kaip depresijos paleistasis augo, kokia buvo jo vaikystė, kur augo: darnioje šeimoje, atskiltas nuo šeimos.

Suaugus, gali į depresiją stumti: laimėjimai ir nesėkmės gyvenime, ankstyvas tėvų, brolių, seserų, artimųjų ar savo krašto netekimas, etninė diskriminacija, nepajėgumas ir nesugebėjimas prisitaikyti naujoms sąlygoms.
Senstančių depresija bandoma skirti į dvi kategorijas: 1. biologinė ir 2. psichosocialinė. Tarp biologinių pakitimų pas moteris reikia laikyti reprodukcijos organų nykimą ir su tuo susietus kai kurių kitų vidinės sekrecijos liaukų funkcijų sutrikimus. Vyrų tarpe šis pereinamas amžius, kad ir nėra taip ryškus, tačiau pasireiškia dažnesnių liguistumu, fizinės ir psichinės energijos nykimu. Vėliau, po 65 metų biologiniai pakitimai pasidaro ryškesni: silpnėja klausa, ima mažėti raumenų masė, netenkama dantų, padažnėja širdies negalavimai, atsiranda indų sukalkėjimas, kraujo išsiliejimas į smegenis, virškinamo trakto ligos ir t.t. Individo psichinė reakcija priklausys nuo to, kaip fiziniai trūkumai atsirado, staiga ar pamažu, ir kaip asmuo sugebės prisitaikyti.

Pavyzdžiai
1. Ponia A., 38 metų, išsiskyrusi, pateko į ligoninę, kai per daug paėmė raminančių vaistų. Priėmimo į ligoninę metu ji buvo kiek apatiška, bet galėjo atsakyti į klausimus. Jos kalba buvo nuosekli, mąstymas nesutrikęs. Paaiškėjo, kad tariamo ketinimo nusižudyti priežastis buvo meilužio netekimas, kai jis pareiškė, jog jo intencijos nebuvusios rimtos ir jis ją paliekąs. Patirta, kad A. buvo išsiskymsi prieš 3 metus dėl to, kad vyras buvęs nepatikimas ir blogas šeimos finansiniuose reikaluose. A. buvusi sąžininga moteris ir gera darbininkė savo profesijoje. Psichoterapija buvo sėkminga ir ligonė po 5 savaičių buvo išleista namo. *.

2. B., 43 metų, ištekėjusi, kreipėsi į gydytoją dėl, jos nuomone, "stokos energijos'\ Ji sakėsi jaučianti įtempimą visame kūne, ją vargino nemiga, pabusdavo anksti rytą, nustojo apetito, ėmė kristi svoris. Ji atrodė apatiška ir sakė, kad jos liga esanti įsisenėjusi ir beviltiška. Ligonė pareiškė, kad jos brolis žuvęs kare, kai ji buvo 20 metų. Ji buvo susižiedavusi, kai buvo 23 metų. Vedybos neįvyko dėl tėvų pasipriešinimo. Po šių nesėkmių B. beveik visą laiką jautėsi prislėgta, bet galėjusi dirbti. B. pamotė mirė po ilgos ir sunkios ligos. Jos santykiai su pamote niekad nebuvo šilti. B. menstruacijų ciklas buvo pasibaigęs prieš 3 metus. Ligonės fizinė sveikata rasta gerame stovyje. Panaudojus psichoterapiją ir vaistus, ligonė pasitaisė ir po 3 savaičių grįžo į namus.

3. C, 43 metų, tarnautojas, vedęs, visą laiką sveikas, kreipėsi į psichiatrą dėl pasireiškusios depresijos, kai buvo paaukštintas tarnyboje. Jis neseniai buvo pirkęs namą, kuriame pasirodė trūkumų; jų pašalinimas pareikalavo išlaidų, kurios gerokai palietusios jo santaupas. Jį pradėjo kankinti nemiga, pasireiškė apetito stoka, atsirado vidurių užkietėjimas. Per palyginti trumpą laiką jis neteko 30 svarų svorio. Jis nustojo dirbęs, skųsdamasis negalįs tinkamai dirbti. Vieną ankstyvą rytą pabudęs nutarė nusižudyti. Tačiau nusprendė pirma nužudyti savo 12 metų jaunesnę žmoną dėl to, kad, jo manymu, ji negalėsianti be jo gyventi. Jis bandė nudurti ją peiliu. Laimė, žmonos sužeidimas nebuvo sunkus. Pritaikius grupinę terapiją ir atitinkamus vaistus, ligonis pasitaisė ir po 4 mėnesių buvo išleistas į namus.

4. E., 75 metų, pensininkas, paguldytas į ligoninę dėl pasikartojančių įvairių kūno negalių: pilvo skausmų, galvos svaigimo ir nemigos. Ligonis sirguliavęs širdies liga, kuri pasireiškusi netaisyklingu plakimu, turėjęs vidurių kraujavimus, vidinį trūkį ir padidėjusią prostatą. Jo prislėgta nuotaika pasireiškė prieš 4 mėn. po dukters mirties. Jis nenorėjo sutikti, kad jo duktė yra mirusi. Galvojo, kad ji vis dar gyva. Atsisakė dalyvauti jos laidotuvėse. Nelankė jos kapo. Psichiatrinis gydymas ir vaistai žymiai pagerino ligonio būklę — po 3 savaičių buvo išleistas į namus. Psichiatro nuomone, ligonio nerimas ir depresija pasireiškė dėl mirties baimės ir nenoro pilnai priklausyti nuo 17 metų jaunesnės žmonos.

Psichologiniai faktoriai depresijai atsirasti yra mažiau reikšmingi vidutiniame amžiuje. Tačiau po 65 metų, kai tenka apleisti darbą ir išeiti į pensiją, kai jėgos pradeda silpnėti, tūlas savęs paklaus: ar tai viskas, ko jis siekė? O gal jis jau esąs nenaudingas šeimos ar visuomenės narys. Pajamos iš pensijos dažnai yra žymiai kuklesnės. Vaikams palikus namus, kyla klausimas, kas pasirūpins ligoje ar senatvėje. Miršta vyras ar žmona — vienišumas kankina. Tėvų puoselėtos ir brangintos moralinės vertybės naujai generacijai atrodo atgyvenusiomis.
Baigiamosios pastabos Liguistas nerimas gali suluošinti individą dvasiškai ir fiziškai. Mūsų laikais, nors ir daug kalbama apie individo laisvę, tačiau dažnu atveju ji yra iškreipta tikrovė arba nepagrįsta viltis. Esą, amerikietis gali kopti aukštyn, pasirinkti darbą ir profesiją pagal savo norą ir gabumus. Deja, tikrovė yra daug pilkesnė. Dabartinė technologiškai orientuota visuomenės socialinė struktūra tas galimybes žymiai apsunkina. Teisė būti vienos ar kitos rūšies amatininku priklauso nuo tam tikrų institucijų. Be jų leidimo tos ar kitos rūšies amatu negali verstis. Jei dirbi fabrike, dažniausiai dar turi priklausyti kokiai nors organizacijai. Patekti į kolegiją be mokslinio pažangumo reikia ir kitų sąlygų. Jaunuolis ar jaunuolė, stodami į aukštesnes mokyklas, turi užpildyti dažnai labai sudėtingus blankus. Dėl etninių ar kitokių priežasčių asmuo negali būti to ar kito klubo narys. Socialinė dinamika tokiu būdu yra ribota. Į tokią visuomenę ateina augantis ir bręstantis individas. Jo tolimesnis likimas priklausys nuo jo intelektualinio potencialo ir aplinkos, kurioje jis vystėsi: jo šeima, namai, draugai, mokykla; jo konfliktai, laimėjimai ir nesėkmės siekiant savo tikslo. Jei užsibrėžti tikslai buvo nerealūs ir nepasiekiami, asmuo gali kristi į nusiminimą. Pavyzdžiui, jei riboto gabumo muzikos mėgėjas panorės tapti garsiu pianistu ar šiaip tapytojėlis tapti antru Picasso, rezultatai dažniausiai bus nusivylimas ir gal depresija. Tokie asmenys dažnai esti liguistai ambicingi, priekabūs ir patalogiškai smulkmeniški. Gyvenime tokie asmenys gali tiesiog arba sirgti tvarka, arba būti visai netvarkingi. Ir vienu, ir kitu atveju jie įgrįsta visuomenei su visokiais savo planais ir idėjomis ir, įsivaizdavę buvę nesuprasti, tampa ligoniais.

Gydymo klausimu, išskyrus sunkius atvejus, psichiatrų, psichologų ir sociologų nuomonės dažnai skiriasi. Profesinės pagalbos reikalingumas priklausys nuo visuomenės reakcijos į kitaip galvojantį ar kitaip besielgiantį individą ir nuo to. koks tos vietos visuomenės kultūrinis ir socialinis stovis. Pvz., kur nors Afrikos džiunglėse pažiūros į psichiatrinį gydymą nebus tos pačios, lyginant su šiuo kraštu. Sutinkama, kad psichiatro pagalba yra reikalinga sunkiais ligos atvejais. Tačiau ginčijamasi dėl lengviau sergančių. Labiau radikalūs psichiatrai mano, kad reikia gydyti visus, sunkiai ir lengvai sergančius. Esą, gydant ir lengvus atsitikimus bus išvengta senėjusių ir sunkiai pagydomų ligų. Tvirtinama, kad tokiais atvejais, kai liguista būsena įsisenėja, žmogus prie to pripranta, atsiranda iš to nauda, pvz., pensija, globa ar užuojauta, ir asmuo taip apsipratęs nenori keisti gyvenimo būdo. Vaistų reikšmė ūminiais psichinių susirgimų atvejais yra labai svarbi. Juos panaudojus, žymiai sumažėjo ligonių skaičius ligoninėse. Dauguma jų, nors ir toliau vartodami vaistus, gali gyventi namiškių tarpe ir būti darbingi. Tačiau ne-lauktina, kad vaistai susirgusį išmokytų, kaip gyventi, išspręstų ligonio socialines ir šeimynines problemas, privedusias prie liguisto stovio. Psichiatro pagalba dažniausiai esti konsultatyvinė. Jo uždavinys padėti ligoniui suprasti jo paties sunkumus. Išeitį iš tų sunkumų ligonis pats turi susirasti.
Literatūra:
William Barrett: Irrational Man, A Doubleday Anchor Book, 1962;
C. H. Hardin Branch: Aspects of Anxiety, J. B. Lippin-cott Company, 1965;
Leland E. Hinsie and Robert Campbell: Psychiatric Dictionary, Third Edition. Oxford Univ. Press. 1960.
Frederich C. Redlich and Daniel Freedman: The Theory and Practiee of Psychiatry, Basic Books, 1966;
Jackson A. Smith: Psychiatry, The Williams and \Villrins Company, 1959;
Lietuvių Enciklopedija II t., p. 53, IV t., p. 451-452.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai