PIANISTO MANIGIRDO MOTEKAIČIO REČITALIS |
|
|
|
Parašė Algis Šimkus
|
Fortepijonas yra vienas sunkiau techniškai apvaldomų instrumentų. Aukštesniam lygiui šiuo instrumentu skambinant pasiekti reikia, greta įgimto gilaus muzikalumo, ilgų metų kantrių ir atkaklių studijų. Nesiste-bėtina tad, kad lietuvių pianistų šeima nėra gausi. Net ir daug gausingesnės tautos savo koncertinio lygio pasiekusius pianistus gali suskaityti ant pirštų.
Šių metų sausio 20 d. Chicagos publika su pateisinamu smalsumu susirinko Jaunimo Centro salėje paklausyti jau čia Amerikoje išsivysčiusio pianisto Manigirdo Motekaičio rečitalio. Su didesne programa keletą metų viešumon neišėjęs, M. Motekaitis šį kartą pasirodė jau tvirtai apvaldęs savo instrumento techniką. Jis sugeba net ir sunkiausias pasirinktų kūrinių dalis nugalėti lengvai ir be pastebimų pastangų. Gera ir tiksli jo atmintis negąsdina klausytojo nemalonių sutrikimų grėsme. Reikia tikėtis, kad tolimesnė patirtis išlygins ir tą keletą smulkesnių "nesusipratimų", pasitaikiusių netrumpoj programoj.
Motekaitis yra padaręs žymią pažangą ir muzikinėje interpretacijoje. Iš prigimties būdamas gana rezervuoto būdo, jis visada išsiskirdavo atlikimo "šaltumu", lyg ir stoka asmeniško įsitraukimo į grojamą muziką. Tačiau šią programą atliekant, palaipsniui teko pripažinti, kad ir toks objektyvus interpretacijos stilius, jei pateikiamas laisva technika ir pakankamai rafinuotu skoniu, sugeba pagauti klausytojo dėmesį ir sėkmingai perteikti atliekamą kūrinį.
Koncerto pradžioje atliktos klasiškosios Mozarto A-minor ir Beetho-veno F-majorop. 54 sonatos praskambėjo muzikaliai ir įtikinančiai, nors visumos įspūdis kiek nukentėjo dėl greitosiose dalyse pasirinktų per lėtų tempų, ypač Mozarto sonatoj.
Patraukliausią programos dalį sudarė po to sekę lietuvių kompozitorių kūriniai, kurie greta garsiųjų klasikų pilnai atlaikė savo svorį originalumu bei kūrybingumu. Jau pirmasis veikalas, Vlado Jakubėno "Pasaka", Motekaičio rankose prabilo sodriomis spalvomis ir lietuvišku nostalgiškumu. Gaila, kad retas Jakubėno muzikos interpretatorių tesugeba taip efektingai pagauti šias charakteringas jo muzikos savybes. Giedrės Gudauskienės "Rondo" (iš sonatinos op. 12) parodė šios Kalifornijoje besireiškiančios kompozitorės kūrybos pavyzdį.
Jeronimo Kačinsko Andante gra-cioso iš "Atspindžių" ciklo atlikta su nuoširdžiu paprastumu ir įsijautimu. Jau ne pirmą kartą, klausant retokai girdimos Kačinsko muzikos ir turint galvoje paties kompozitoriaus bei jo kūrybos vertintojų tvirtinimus, kad jis esąs vienas "pažangiausių" ir moderniausių mūsų kompozitorių (suprask: sunkiai klausomas), jo muzika ir šį kartą paliko kiek paradoksišką įspūdį: būtent, nepaisant išreklamuotų atonalinių bei kitokių radikalių harmoninių priemonių, nuskambėjo labai melodingai, švelniai ir visiškai suprantamai. Neišvengiamai kilo noras dažniau ir daugiau išgirsti šio mūsų kuklaus ir talentingo muziko kūrybos. Lietuviškoji dalis baigta Juozo Gruodžio dar studijų laikais parašytomis variacijomis "Berneli, nevilio" dainos tema. Tai įdomus, judrus ir įspūdingas kūrinys, kurio atlikime Motekaitis turėjo progos parodyti, kad jis sugeba atsipalaiduoti nuo jam įprasto "beasmeniškumo" ir gali beveik gaivalingai atsiduoti grojamai muzikai.
Antroje programos dalyje atlikta Paganini o-Liszto antrasis iš "Six grand ėtudes", Debussy devintasis iš jo "Arpeggio" etiudų ir Rachma-ninovo Etiudas op. 39, nr. 1. Šiuose koncertinio pobūdžio aukštos technikos reikalaujančiuose kūriniuose Motekaitis parodė savo sklandžius technikinius sugebėjimus. Programa efektingai baigta vienu mažiau komplikuotu Chopino Noktiurnu op. 62, nr. 2 ir Brahmso pirmuoju ciklu "Variacijų Paganini tema" op. 35.
Manigirdo Motekaičio asmenyje sulaukėme profesinio lygio pianisto, sugebančio pagauti ir išlaikyti klausytojo dėmesį per ištisą ilgesnę, pigių efektų nesiekiančią programą. Ypatingo gi dėmesio Motekaitis užsitarnauja savo nuoširdžiu lietuvių kompozitorių kūrinių pamėgimu ir jų išimtinai patrauklia interpretacija. Algis Šimkus
|