Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS PARODA ČIKAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Danguolė Stončiūtė   
Vasario 16-tosios proga Čikagoje 6iemet buvo suruošta Čiurlionio galerijos kūrinių paroda, t.y. tų darbų, kurie saugojami Čiurlionio galerijoj ii bus grąžinami į Lietuvą nepriklausomybę atgavus.

Parodos sudėtis tiesiog kviečia ją kritiškai aptarti šiuo klausimu: kokį kūrinių lobį įteiksime laisvajai Lietuvai? Atsižvelgus į dabartinę padėtį, laisvos Lietuvos greitai sulaukti negalime tikėtis. Tad Čiurlionio galerijos globoj esančių darbų dabartinė paskirtis yra reprezentuoti lietuvių dailės išeivijoje nueitą kelią. Juk ji yra vienintelė tokia rinktinė galerija laisvajame pasaulyje.

Vasario 16-tosios parodoj buvo išstatyti 75 iš turimų 175 paveikslų galerijos fonduose. Taigi, iš šios parodos pilno vaizdo dar negalima sudaryti. Betgi reikia prileisti, kad parodos ruošėjai norėjo išstatyti reprezentacinius darbus. Parodoje buvo išstatyti darbai šių dailininkų: Augiaus, Balukienės, Blyskio, Bulotaitės, Dagio, Dargio, Gailiaus, Galdiko, Igno, Jonyno, Kasiulio, Kaupo, Kelečiaus, Krištolaitytės, Lapės, Marčiulionienės, Marčiulionio, Mic-kūnienės, Mozoliausko, Murino, Palubinskienės, Paukštienės, Petravičiaus, Rato, Raulinaičio, Skuodaitės, Sodeikienės, Urbaitytės, Valiaus, Vesčiūnaitės, Viesulo, Virkau, Vizgirdos, Zapkaus, Žoromskio ir Žum-bakienės darbai. Buvo išstatyti 35 grafikos darbai, 30 tapybos ir 10 skulptūros.

Nors parodoje buvo atstovautas nemažas skaičius mūsų dailininkų, jų darbai buvo nelygiai pristatomi. Vieno dailininko buvo išstatyti aštuoni darbai, bet kai kurių tik po vieną. Savaime aišku, kad to dailininko, kurių kūrinių buvo išstatyta daugiau ir iš įvairių kūrybinio darbo etapų, yra sudaromas pilnesnis vaizdas.

Pavyzdys yra dailininko A. Dargio darbai šioje parodoje. Žiūrovas pirma stabteli prie jo medžio raižinių "Trys figūros" ir "Kompozicija", sukurtų 1950 m., kuriuose glūdi statiškumas, bet matyti savito charakterio pradžia. Jo 1960-1961 m. tapyboje matyti subtilus vystymasis iš ankstyvesnių grafikos darbų į dabartinio laikotarpio tapybą. Eiliniam dailės mėgėjui ši vystymosi eiga nėra esminė pamatyti, bet atsižvelgiant į galerijos rinktinio meno vertę laiko tėkmėje, ši evoliucija yra itin svarbi.

Visiškai kitaip galima aptarti dailininko V. Igno atstovavimą šioje parodoje. Jo darbų tebuvo išstatyti keturi, bet jo tapybos "Autoportretas" (1958) taip stipriai parodo dailininko charakterį bei stilių, kad net to vieno darbo užtektų galerijos rinktinėje.

Deja, tokio pilnutinio vaizdo negalima susidaryti iš daugumos kitų liet. dailininkų išstatytų darbų. Tai apsunkina kritišką jų įnašo aptarimą, nes daugiausia tėra išstatyta tik po vieną dailininko darbą. Būtų galima palyginti fonde esančio darbo lygį su kitais dailininko darbais, bet jei tas fonde esantis darbas sukurtas 1940 ar 1950 metais, reikia prileisti, kad dailininkas tobulėjo ir jo kūrybinė vizija keitėsi. Todėl būtina galerijai dėti pastangas įsigyti naujesnius dailininkų darbus, sakykim, bent vieną kas dešimtmetį.
Pavyzdžiui, dailininkas V K. Jonynas, kuriam teatstovauja trys grafikos darbai iš 1950 metų laikotarpio, galėjo būti geriau reprezentuojamas. Ši paroda galėtų sudaryti žiūrovui įspūdį, kad Jonynas jau seniai nustojęs kurti. O iš tikro būtų galima jį priskirti prie labiausiai kūrybingų mūsų dailininkų.

Kitu pavyzdžiu galėtų būti dailininkas K. Zapkus, kuris gal mažiau pažįstamas lietuvių tarpe ir galerijoj atstovaujamas vienu 1960 metų tapybos kūriniu. O jis visgi dalyvauja įvairiose amerikiečių parodose, įskaitant ir Čikagos Meno Institutą. Ar nebūtų vertinga turėti lietuvių galerijoj jo naujesnių darbų, ypač kai jis yra pasukęs kita kryptim savo kūryboje?

Dailės darbų išliekamą vertę tegali vien laikas nuspręsti. Ar fonde sutelkti paveikslai galės suteikti lietuviams pasididžiavimą po dvidešimt ar penkiasdešimt metų? Ar tie kūriniai dovanoti išlaisvintai Lietmai pakankamai įneš ką nors naujo ar vertingo į Lietuvos kūrybinį pasaulį? Juk jie buvo sukurti pilnos kūrybinės laisvės atmosferoj, tuo laiku, kai Lietuvoje gyvenantis dailininką s suvaržytas turėjo dirbti.

Dalinai teigimą atsakymą į šiuos klausimus galima rasti, pažvelgus į ankstyvesniuosius grafikos darbus. Augiaus, Rato, Jonyno, Petravičiaus ir Valiaus darbai dvidešimties metų perspektyvoje pasilieka stipriais kūriniais. Jau dabar matyti, kad dar ilgesnio laiko bangų plovimas negriaus jų pėdsakų dailės lankose. Jie išsilaikys.

O kaip su vėlyvesniais darbais? Pereiti keli metai rodo, kad Čiurlionio galerijoj išstatytų parodų lygis vis kyla. Jei iš tų parodų Čiurlionio galerijos fondui būtų skirti geriausi darbai (o, deja, nevisuomet taip įvyksta), nebūtų ko rūpintis. Svarbu, kad galerijos rinktinė vis augtų ir būtų papildoma naujais stipriais darbais, nusakančiais lietuvio dailininko išeivijoje nueitą kelią.
Danguolė Stončiūtė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai