Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMŽINĄ ATILSI PROF. IGNUI KONČIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kostas Nenortas   
"Kas gimė, tas turi mirti, kaip jis begyventų, kokias ištaigas beturėtų ar iš vargų galvos nepakeltų. Ką Dievas myli, tam ir kryželius stato: vargdienis ilgiau vargsta šioje ašarų pakalnėje. Visų vienodas likimas. Visus vienaip žemelė priglaudžia". Taip rašė prof. Ign. Končius apie mirimus.

Ir vasario 19 vakare mus pasiekė liūdna žinia, kad mirė ir prof. Ignas Končius. Mirė jis Putname, Arkivysk. Matulaičio vardo senelių namuose, globojamas Nekalto Prasidėjimo seselių vienuolių. Buvo jis žinomas fizikas, kraštotyrininkas, visuomenininkas, jaunuomenės auklėtojas — mokytojas.

Ignas Končius gimė 1886 liepos 31 Žemaitijoje, Žarėnų valsčiuj, Purvaičių kaime, kur "buvo galas dvaro žemės, čia valsčiaus riba, čia apskričių (Telšių - Raseinių) riba".
Tėvai turėjo 36 ha ūkį. Augino dvi dukras ir tris sūnus, iš kurių užaugo viena duktė ir du sūnūs, — kiti maži mirė. Profesorius buvo pats jauniausias šeimoje.

Paaugęs ir brolio paruoštas, išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos II klasę. Progimnaziją baigęs, 1903 m. įstojo į Liepojos gimnaziją. Nuo šeštos klasės pamokomis užsidirbdavo sau pragyvenimą, nes tėvas neišgalėjo išlaikyti. Čia jis įsijungė ir į slaptą politinę bei visuomeninę veiklą, sakė prakalbas prieš caro valdžią Liepojos fabrikų darbininkams ir savo gražia rašysena prisidėjo prie hektografuotų atsišaukimų prieš valdžią rašymo. Taip pat aktyviai reiškėsi ruošiamuose lietuviškuose vaidinimuose vaidintoju ir režisierium.

Užaugęs Žemaitijos kaime, nuo pat mažų dienų įprato stebėti gamtą: "Gamta duoda žmogui tai, ko jam trūksta. Vis tiek, ar tai būtų kūno norai, sielos polinkiai. Tik mokėk gamtą stebėti, mokėk ją jausti". Tad, baigęs gimnaziją (1907) ir pasirinko gamtos mokslus savo specialybe ir atestatų konkurso keliu buvo priimtas
Petrapilio universitete į fizikos - matematikos fakultetą. Universitetą baigė 1913 m. ir nuo tų pačių metų rudens pradėjo mokytojauti Palangos progimnazijoje, dėstydamas matematiką.

Studijuodamas Petrapilio universitete, Ig. Končius sekretoriavo, vėliau pirmininkavo Lietuvių studentų draugijai, lankė prof. E. Volterio skaitytas paskaitas apie lietuvių-latvių senienas, suorganizavo Lietuvai pažinti ratelį, kuriam pirmininkavo.

Čia jis arčiau susipažino su prof. E. Volteriu, kuris tyrinėjo ir rinko Lietuvos etnografinę medžiagą. Prof. Volteris apsidžiaugė suradęs jaunuolį besidomintį kraštotyra, parūpino jam tyrinėjimo priemones ir davė nurodymus, o Ig. Končius, įsigijęs reikiamų žinių, nusipirkęs foto aparatą ir dviratį, atostogų metu pradėjo fotografuoti ir aprašinėti pakelėse esančius kryžius ir koplytėles. Taip 1912 m. apvažinėjo Plungės pakeles, apkeliaudamas 800 km. kelią. Nufotografavo ir aprašė daugiau kaip tūkstantį kryžių ir koplytėlių.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1914 rugpiūčio 3 Palangoje vedė Mariją Kentraitę ir pasitraukė į Rusiją. Pradžioje gyveno Petrapilyje, buvo ten kurį laiką Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto sekretorium, o vėliau 1915 m. rudenį, Palangos gimnazijai persikėlus į Vorra (Estija), grįžo ten mokytojauti. Frontui artėjant, gimnazija buvo iškelta į Stau-rapolį Kaukaze, kur ir Ig. Končius su šeima persikėlė gyventi.

Kaukaze išgyveno rusų revoliuciją, kol po didelio vargo 1921 m. vasarą su šeima pasiekė Lietuvą. Lietuvoje pradėjo mokytojauti Žemės ūkio ir mišių mokykloje Dotnuvoje. Dėstė fiziką. Mokinių tarpe įsteigė gimtajam kraštui tirti būrelį, o 1922 m. vasarą su V. Ruokiu išvaikščiojo visas Palangos apylinkei ir abu drauge vėliau Išleido knygą "Palangos kraštas" (1325, 255 psl.). Be to, Ig. Končius išspausdino dar dvi knygas:
"Meteorologija" (1924, 216 psl.) ir "Ūkininko dangus" (1925, 112 psl.).

Žemės ūkio ir miškų mokyklą pavadinus Žemės ūkio technikumu, o nuo 1924 m. — Žemės ūkio akademija, Ig. Končius buvo pakeltas į docentus, o 1926 m. pakviestas dirbti Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedroje. Buvo išrinktas fakulteto tarybos sekretorium ir tose pareigose išbuvo 10 metų, o nuo 1937 m. buvo "Matematikos — Gamtos Fakulteto Darbų" redaktorium.

1933 m. pakeltas ekstraordinariu profesorium, ir prof. K. Šliūpui mirus, paskirtas Eksperimentinės fizikos katedros vedėju.

Vadovavo žemės radioaktyvių spindulių matavimams, išleido "50 fizikos praktikos darbų" (1928, 84 psl.), 1936 m. pradėtame leisti "Gamtos" žurnale buvo redakcijos narys ir išspausdino fizikos terminų žodyną, mažesniais straipsniais (daugiausia fizikų biografijomis) gausiai bendradarbiavo "Kosmose". Su dr. A. Juška 1941 m. paruošė ir redagavo "Fizikos kursą". Išvertė kelias knygas iš fizikos ir gamtos mokslų srities.
Ig. Končiaus fizikos paskaitos buvo įdomios ir studentų gausiai lankomos. Jis mokėdavo vaizdžiai gamtos dėsnius paaiškinti, atkreipdamas dėmesį į aplinką, į kasdieniniame gyvenime užtinkamas smulkmenas. Jo skaitomos fizikos paskaitos buvo savitos. Vien tik Vytauto Didžiojo universitete pas prof. Končių egzaminus iš fizikos laikė iš viso apie 3000 studentų.

Gyvendamas Kaune, be tiesioginio darbo universitete, profesorius dar dirbo Archeologijos komisijoje, steigė oro muziejų, buvo vienas iš zoologijos sodo iniciatorių.

Dar studento atliktos kelionės po Žemaitiją ir žemaitiški rūpintojėliai profesoriui nedavė ramybės. Jis suprato, kad "koplytėlėse — kryžiuose kaupėsi žemaičio menas, savotiškas, pakankamai tolimas nuo bet kokios svetimos įtakos: čia gali išskaityti žemaičio jautrią širdį, lakų mintijimą, sumanų magingumą" — rašo jis, prisimindamas žemaičių kryžius.

Tad 1932 m. vasarą, susiradęs po Pirmojo pasaulinio karo užsilikusius savo užrašus, kurių išliko tik 380 km. kelio aprašymas, išsileido vėl į kelionę. Jam rūpėjo sužinoti, kas pasikeitė per 20 metų. Berado tik 57% kryžių ir koplytėlių, o naujus tik aštuonis. Nuo to laiko kas vasarą apvažinėdavo po 400-500 km. kelio, aprašydamas rastus kryžius ir koplytėtes. Iki 1940 m. apkeliavo visus Žemaitijos kelius.

Žinodami profesoriaus didelį kruopštumą, nesistebėdami toliau skaitome, kad "betrūko vienos 1940 n vasaros patikrinimams, ar neužsiliko kame neaplankytas ar, kitur kelius nutiesus, užmirštas kelias. Tai sutrukdė okupacijų pradžia".
Ir taip buvo apvažiuota 2424 km helių, surašyti 3234 šventųjų vienetai. Iš savo kelionių profesorius išvedė, kad Žemaitijoje vienam kilometrui tenka 1.3 šventojo, arba vienam šventajam 0.7 kilometro. Surink-medžiaga buvo paskelbta "Soter" 1931, 1933-34, 1936-38) ir "Gimtojo Krašto" žurnaluose, o fotografijų negatyvai padėti Vytauto D. Kultūros muziejuje.

Bet ne tik kryžiais domėjosi profesorius. Jam taip pat buvo įdomu m žmones sutikti, jų būdas, galvosena ir papročiai. Su visais jis rasdavo kalbos, visus jis suprasdavo. Ir kada skaitai tuos aprašymus, sunku skirti, kur profesorius aprašo žemaičius, kur jis pats apie save kalba.

Savo būdo tvirtumu ir aiškiu nusistatymu, prof. Ig. Končius itin pasireiškė sunkmečiams užėjus.

Vilnių atgavus, 1939 m. lapkričio 20 Švietimo ministras paskyrė prof. Ig. Končių Vilniaus Stepono Batoro universiteto valdytoju. Sunkios pareigos — perimti tą universitetą Lietuvai. Tačiau tinkamesnio toms pareigoms žmogaus ir negalėjo būti.
Čia ir iškilo profesoriaus asmenybė, pasireiškianti savo drąsa ir dideliu taktiškumu.
Tiesa, valdytojas buvo įspėtas nešioti ginkliuką. Tačiau, kam tai. Prieš universitetui priklausančius žmones vienas pats su kulkosvaidžiu neapsigintai. Čia reikėjo drąsos — valdytojas savam krašte. Vilnius teisingai Lietuvai turi priklausyti. Akimis reikėjo kalbamąjį pikčiurną suvaldyti. Rimtas ramumas (tai brangiai kainuoja) turi visur ir visuomet neapleisti.

Darbo šalta nuotaika, tarsi aplink viskas ramu, viskas sava, visi visiškai pritaria. Eiti tiesiai reikiamu keliu, nors po kojų kažin kas dėtųsi. Ramus šaltumas, visai be pykčio, niekuomet nepakeliamas balsas, visur tik mandagus prašymo formos, bet trumpas — aiškus, ryžtingas įsakymas, padeda valdyti", — rašė profesorius, prisimindamas tas pareigas, kurias atliko su pasisekimu.

Trijų mėnesių laikotarpy prof. Končius lengvai susitvarkė su ten besimokančiais 3000 studentų, 111 vyresniojo mokslo personalo, 256 jaunesniojo mokslo personalo narių; vien tarnautojų, sargų buvo 780 asmenų.

Aptvarkius universitetą, prof. Končius prašė švietimo ministerijos skirti rektorių. Pats nesutiko būti skiriamas. Vėliau perdavė savo pareigas jo paties nurodytam ir švietimo ministerijos paskirtam Vilniaus universiteto rektoriui prof. M. Biržiškai, o pats grįžo Kaunan į savo anksčiau turėtąsias pareigas.

1941 gegužės mėn. NKVD suėmė profesoriaus jauniausiąjį sūnų. Dėl to buvo tardomas ir profesorius, o po savaitės irgi suimtas. Karo su vokiečiais pradžioje profesorius grįžo pėsčias nuo Červenės, vienas iš nedaugelio gyvų išlikusių tos mirties kolonos dalyvių.

Laimingai grįžęs į Lietuvą, prof. Ig. Končius vėl dirbo universitete. Vokiečiams sustabdžius Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir visų kitų šalpos organizacijų veiklą, šalpos reikalus bandė tvarkyti darbo ir socialinių reikalų tarėjas. Jo sudarytas komitetas neturėjo visuomenės pasitikėjimo, todėl generalinio tarėjo žinioje buvo sudaryta Savitarpinė Pagalba, apėmusi 27 apskričių ir 335 valsčių komitetus.

Savitarpinė Pagalba šelpė studentus, į Vokietijos kacetus patekusių šeimas ir į Vokietiją išvežtuosius darbams. Jos metinė apyvarta siekė apie keturis milijonus markių pinigais. Prof. Končius buvo vienas iš Savitarpinės Pagalbos organizatorių ir visą laiką jai pirmininkavo.

"Aplamai, žemaitis nusileisti nemėgsta. Tai sudaro jam sunkiai pakeliamų nemalonumų. Drąsesnis jis, kai nenusileidžia. Et, sako, toks, kad vis pavėjui linksta. Koks iš jo vyras, skystakošis, paleistsparnis, nuknabęs, kaip varna po lytaus, kaip vištų apspiaudytas", — rašė profesorius.

Ir vėl, rimtam momentui esant, prof. Končius, neatsižvelgdamas į jokias aplinkybes, pasielgia pagal savo nusistatymą. Kada vokiečiams nepavyko Lietuvoje suorganizuoti lietuviškus SS legionus, generalinis tarėjas sukvietė lietuvių visuomenės atstovus susidariusiai padėčiai aptarti. Vokiečių rūstumui sušvelninti buvo reikalaujama pasirašyti atsišaukimą, raginantį jaunuomenę stoti į vokiečių kariuomenę. Prof. Končius tame pasitarime taip pat dalyvavo, bet jis buvo vienas iš trijų, kuris tą atsišaukimą atsisakė pasirašyti.

Jaunuomenė suprato, kaip elgtis. Iš lūpų į lūpas pasklido gandas, kad Končius nepasirašė. Jam pagarba ir už tai.

1944 m. atsidūręs Vokietijoje, mokytojavo ir dirbo Lietuvių tremtinių bendruomenėje, būdamas jos pirmininku.
Atvykęs Amerikon, apsigyveno Bostone. Dirbo Tufts universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. Priklausė įvairioms lietuvių visuomeninėms organizacijoms, buvo Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos Bostono skyriaus garbės nariu, dirbo su skautais.

"Liūdi žemaitis, slopu jam gyvenančiam ne savoje žemėje, ne savam krašte, svetur išvykus", bet "... paverksi, kai ateis džiaugsmo, laimės valandėlė. Dabar dirbk ir dirbk, kad greičiau užsimirštumei, darbas atstums ašaras", nes "... gyvą darbą dirbant ir akmuo ima krutėti", — raminasi profesorius ir kimba į darbą. Jis atkuria iš atminties savo numylėtus Žemaitijos kryžius ir juos pradeda drožinėti. Dalies jo išdrožtųjų kryžių nuotraukų rinkinys yra išleistas atskira knyga (Medžio drožiniai, 1954).
Jo parašyta knyga "Žemaičio šnekos" (1961, dvi dalys) yra gyvas Žemaitijos krašto ir žmonių buities įdomus aprašymas. Be jos, Bostone dar parašė "Savitarpinę Pagalbą", "Stepono Batoro Universitetą", "Červenę", "Medžiagą žemaičiams pažinti". Visa tai rankraščiuose, kruopščiai užbaigta, sudarytų apie 500 puslapių.

Išdirbęs virš dešimts metų Bostono Tufts universiteto fizikos tyrimų laboratorijose ir sulaukęs 75 m. amžiaus, prof. Ig. Končius išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi pas savo sūnų Liudą į Bristol, Conn.

Prof. Ig. Končius savo gyvenimą pašventė mokytojavimui. Jaunuomenė jį mylėjo, jo rūpestingai paruoštos kalbos skatino prie darbo, mokslo. Profesorius niekados nesikartojo, visuomet turėjo ką nors naujo, įdomaus pasakyti. Jaunuomenei linkėdavo dorai auklėtis, vilionėms nepasiduoti, vadovautis šaltu protu, dabarties gyvenimą sieti su tautos praeitimi, o ne nuo šios dienos pradėti. Labiausiai profesoriui prie širdies buvo skautai. Jis buvo studentų skautų korporacijos "Vytis" ir Studenčių skaučių draugovės garbės narys, Akademinio skautų sąjūdžio 1947-54 m. valdybos pirmininkas, ilgametis Lietuvių Skautų Sąjungos tarybos narys. Teko jį dažnai matyti skautų stovyklose, rašė skautiškoje spaudoje, sielojosi negerovėmis ir džiaugėsi pasisekimais. Už nuveiktus darbus Skautų Sąjungai skautininkas prof.

Ig. Končius buvo apdovanotas aukščiausiais "Padėkos" ir "Geležinio Vilko" ordinais.
Prof. Ig. Končius buvo ne eilinis žmogus. Jį reikėjo pažinti, norint geriau suprasti, o pažinti nebuvo taip lengva, nes, "žemaitis turi paslėpęs savyje nepasitikėjimą, neviltį, skausmą. Jis tai nerodo, kolei nepažįsta sutiktojo žmogaus, kolei sutiktasis žmogus nepasirodė jam patikimas — ištikimas. Patikėtam žmogui žemaitis pasisako, pasipasakoja, savo nusivylimus, atveria širdį".

Savo kalbose ir raštuose vengė vartoti svetimus ir tarptautinius žodžius. Išgirdęs įmantrius ir nelietuviškus žodžius vartojant, kartais užklausdavo, ar kalbantysis gerai supratęs, ką sakąs. Jei taip, tai juk galįs lietuviškai daug paprasčiau ir aiškiau išsireikšti.

Profesorius nemėgo, jei kas jį ponu pavadindavo, nes anot jo, "dvarininkai juk yra ponai, bet ne žmonės", o profesorius buvo žmogus.

Prof. Ig. Končius apie savo kraštą, savo tėvynę taip atsiliepė: "Laimingas, kuris ne tik dirbti — vargti, bet ir mirti gali savoje tėviškėje", nes "tik tėviškės oras, tik tėviškės vanduo, tėviškės miškas, tėviškės saulė, lytus, dargana džiugina jį, gaivina -stiprina, žadina prie darbo sau ir kitiems".

Amžiną atilsį profesoriui Ignui Končiui. Mirė jis sulaukęs gražaus amžiaus, daug dirbęs, daug ir nuveikęs. Jo atminimas ilgai liks mumyse, ar iš universiteto auditorijos, ar iš susirinkimų vėlesniais laikais, ar iš asmeniško bendravimo. Jo neatspausdinti raštai, įdomūs savo mintimis, ne kasdienine kalba parašyti, turėtų būti kaip galint greičiau išleisti, kol, anot profesoriaus, mes dar skaityti visai nepamiršom, ar beraščiais netapom, dėl ko velionis taip pat sielojosi. Gausus jo drožinių rinkinys turėtų rasti sau atitinkamą vietą, kad jie kaip galint didesniam lietuvių skaičiui taip žadintų tėvynės prisiminimą, kaip profesorius, tėvynę prisimindamas, juos drožė. Tai būtų mūsų pagarbos pareiškimas jam, kurios jis užsitarnavo.
Kostas Nenortas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai