MIESTO ATEITIS PRAEITIES PERSPEKTYVOJE Spausdinti
Parašė Vytautas P. Zubas   
Miesto žiburiai visada viliojo žmogų, bet iki šio šimtmečio dėl įvairių priežasčių miestai augo pamažu ir didesnių problemų nekėlė. Dar šimtmečio pradžioj 38% JAV gyventojų buvo žemdirbiai, o dabar liko tik 5.2%. Kitur padėtis dar daugiau pasikeitė. Anglijoj žemės ūkyje dirba 3.1%. Net Afrikoje jau 20% gyventojų susitelkė miestuose, tiek kiek Lietuvoj prieš Antrą pasaulinį karą. Šiandien Lietuvoj jau daugiau kaip 50% gyvena miestuose, ir numatoma, kad šio dešimtmečio gale žemės ūkyje bus likę tik trečdalis krašto gyventojų.

Toks staigus gyventojų pajudėjimas iškėlė problemas, kurias bando spręsti politikai, sociologai, miestų planuotojai, architektai ir kiti. Dauguma sprendimų yra nauji, laiko neišbandyti, kaip naujos ir pačios problemos. Anglas mėgo savo gyvenvietę vadinti pilimi, o šiandien daugiau kaip 2 milijonai londoniečių gyvena daugiaaukščiuose namuose (Observer, 1974.X.13). Dar blogiau: tame pačiame Londone 1970 m. trūko 106,000 butų, o 1974 m. vidury jau stigo 130,000 (Evening Standard. 1974.IX.4). Negeresnė padėtis ir kitur. Paryžiečiui tenka 1 kv. metras parkų ir kitų atvirų plotų, o Senoj teka daugiau srutų kaip vandens (Le Monde, 1974.IX.25).

Neseniai pasauliniu mastu prasidėjęs gamtos apsaugos judėjimas neaplenkia ir miestų. Tarptautinių organizacijų ir privačia iniciatyva rengiamuose suvažiavimuose pesimistai kalba, kad už 20 metų žmonija uždus savo pačios taršoje. Kiti padėtį vertina blaiviau, į ateitį žvelgia per praeities patirtį. Journal of the Royal Institute of B riti s h Architects 1974 m. spalio mėn. išspausdino amerikiečių ekonomisto, diplomato ir autoriaus John Kenneth Galbraith kalbą, pasakytą Sunday Times ruošia tarptautinėj konferencijoj "The Erploding City". Į miesto problemas 15 žvelgia ekonominiu istoriniu požiūriu, neslepia savo socialinių simpatijų ir padaro įdomių išvedžiovįmų.

Galbraith išskaičiuoja penkis miesto tipus, kuriuos šių dienų modernus didmiestis visus sujungia. Seniausias yra politinis — valdovo įmestas, kurį iš eilės sekė prekybinis, pramoninis, miestas-stovykla ir šių dienų daugiaveidis didmiestis.

Politinis miestas buvo ne kas kita, kaip valdovo dvaro praplėtimas už jo sienų. Kaip dvare, taip ir mieste viešpatavo valdovo valia ir skonis. Senovėj valdovai garsėjo kruvinomis militarinėmis pergalėmis arba savo miesto puošnumu. Abi aplinkybės imponavo kronikininką ir pakeleivį. Politinio, arba valdovo, miesto likusius matome senose Europos ar Azijos sostinėse, ir negalim sakyti, kad privaloma valdovo valia estetiniu požiūriu būtų buvęs blogas reiškinys. Architektūroj tvarka visada geriau kaip netvarka, simetrija maloni akiai, dėl to ją ir matom miestų ir pastatų planavime. Galbraith net teigia, kad tam tikras ryšys tarp skonio, fantazijos ir valdančios klasės visada buvo.

Politinis miestas yra praeitis — jo likučiai užgožti vėlesnių miestų tipų. Kaip gryniausias šio miesto pavyzdys nurodomas XVI a. pabaigoj Šiaurinėj Indijoje dykumoje pastatytas Fateh-pur — Sikri. Tą Indijos dalį tada valdė Mogulų islamo imperija, vardą paveldėjusi iš Džingischano palikuonių, sunykusi Britams užėmus Indiją 1803 m. Mogulų palikimas architektūroj ir mene yra didelis, geriausiai žinomas Tadž Mahal mauzoliejus Agroje.

Valdovo užgaida 24 mylios nuo Agros pastatytas Fatehpur — Sikri, tuo laiku buvęs gražesnis ir didesnis už Londoną, buvo gyvenamas tik 14 metų ir apleistas greičiausiai dėl vandens stokos. Gyvenami namai ir krautuvės sunyko, bet iš smiltainio statyti viešieji pastatai per 400 metų sausame klimate išsilaikė labai gerai. Čia harmoningai persipina indų ir islamo kultūros. Virš didingų pergalės vartų iškaltas įrašas "Gyvenimas yra tiltas. Jį pereik, bet nestatyk ant jo" lyg ir pabrėžia, kaip viskas turė-^ jo paklusti visagaliui valdovui.

Galbraith mano, kad politinis miestas, papildytas prekybinio, yra pavyzdys, koks miestas iš tikrųjų turėtų būti. Dar iš valdovo dvaro paveldėtas įsitikinimas, kad valdžia turi tam tikrą privilegiją architektūrinei didybei ir grožiui, pasiekė mūsų laikus. Šitai išryškėja naujose sostinėse, kaip Washingtonas, Canberra, Brasilia ar New Delhi. Tai miestai planuoti ir statyti krašto valdžios, išpuošti, nevisada skoningai, kad maloniai patrauktų akį, lyg siekiant atsverti mokesčių mokėtojo nepasitenkinimą. Toli neieškodami pavyzdžių, prisimenam, kaip menkas provincijos miestas Kaunas per trumpą laiką suklestėjo, kai tapo Lietuvos sostine, ir kaip mažai apie jį girdime šiandieną. Krašto politinį centrą perkėlus į Vilnių, ten auga nauji priemiesčiai, statomi premijas laimintys viešieji pastatai.

Jei politinio miesto architektūrinį veidą formavo valdančio asmens ar grupės skonis ir užgaida, tai prekybinis miestas augo pirklių luomo įtakoje. Šitas verslas reikalauja susiklausymo, ir dėl to prekybinis miestas buvo rūpestingai planuotas, prisilaikant visiems privalomų nuostatų, tačiau paliekant daug individualios laisvės. Pirklio jautrumas madai ir vyraujančiam skoniui turėjo įtakos jo miestui, ir pastatas dažnai tarnavo teigiamam prekės pristatymui — reklamai. Tad prekybinis miestas ne tik prilygsta, bet dažnai ir pralenkia valdovo miestą savo elegancija, turtingumu ir tvarkingumu. Pavyzdžius matome Venecijoj, Genojoj ar Hanzos miestuose.

Pirmieji prekybiniai miestai priklausė nuo vandens kelių, kuriais vyko visas susisiekimas. Vėliau atsirado miestai, priklausantys nuo žemės ūkio: miestas aprūpino žemdirbius reikalingom prekėm ir supirko ūkines gėrybes. Šitie miestai dažniausiai nedideli, juos matome važiuodami bet kuriuo Amerikos antraeiliu keliu, keliaudami Europoj ar Britų salose. Pravažiuodami tokio prekybinio miestelio gal vienintele gatve, matom gražius, didelius namus, pastatytus atstu nuo kelio. Tai buvusi pirklio gyvenvietė. Šiandien čia gyvena profesionalas ar valdininkas, o gal Sears ar J.C. Penny vietinės prekybos vedėjas.

Su pramonine revoliucija miestas tapo pramonės sinonimu. Pasikeitė net pati žodžio "miestas" reikšmė, anksčiau sukėlusi didybės, elegancijos ir puošnumo vaizdą, o dabar kelianti nešvaros, triukšmo ir skurdo vaizdus. Šita vaizdų asociacija atsiliepė net į senų ir gražių miestų reputaciją. Politiniame mieste gyveno valdovo dvaro žmonės, valdininkai, kariai ir tarnai. Pirklių mieste gyveno tarnautojai ir smulkūs valdininkai. Abiejuose gyveno amatininkai, krautuvininkai ir elgetos. Išskyrus paskutiniuosius, šių miestų gyventojai buvo reprezentatyvūs, nes to reikalavo pats gyvenimas: visi jie bendravo ar tarnavo visuomenei ar klijentui, kurį nevalyva apranga ar grubus apsiėjimas būtų atbaidę. Spalvingas įvairumas aprangoj, kalboj, manieroj ir net kvapuose asociavosi su skirtingais amatais ar verslais. Miestas nebuvo nuobodus.

Pramoninis miestas šitokių reikalavimų nekėlė. Žmogus čia buvo įrankis, ir jo apranga, apsiėjimas ar išvaizda nemažino atliekamo darbo kiekybės. Nešvara ir apsileidimas net atpigino gamybą, nes sumažino viešojo aptarnavimo išlaidas. Ekonomijos, ne elegancijos ir buvo siekiama. Tad pramoninio miesto gyventojai nebuvo gražūs. Negražūs buvo ir jų namai. Dar blogiau buvo darbovietėj, kur pagrindinis energijos šaltinis anglis teršė visą aplinką. Kai pirklys vien dėl savo verslo turėjo būti žmogus su skoniu ir fasonu, tai pramonininkui šito nereikėjo. Jo interesai ribojosi mašinomis, metodais ir kainomis. Jis operavo anglimi, nafta, plienu ir chemikalais. Žiūrėdami į nelabai senus pramonės gaminius, matom, kad jie buvo tokie pat, kaip ir jų kūrėjas: paprasti, grubūs, tvirti, be skonio, bet veiksmingi ir patvarūs. Ekonomija pradėjo stelbti estetiką.

Pramoniniame mieste vyravo liberali etika, ir administracija buvo gana nepriklausoma. Minimalūs miesto patarnavimai ne tik mažino viešąsias išlaidas, bet buvo patogūs pramonei ir dėl to, kad nešvariame mieste jos tarša ir atmatos mažiau buvo pastebimos. Gamykloms buvo reikalinga tik tamsaus proletariato darbo jėga, tad mokyklos paslaugiai tokius ir parūpino. Šita įtaka stiprėjo, kol paveikė visą švietimo sistemą, kuri dabar paruošia gerus siauros srities specialistus, bet neduoda visapusiško išsilavinimo. Kitoj vietoj tas pats Galbraith sako, kad šių dienų nepaprastą mokyklų skaičiaus ir švietimo išaugimą apsprendė ne kas kitas, kaip išvystytos pramonės besotis reikalavimas. Tai antras neigiamas ekonomijos poveikis kultūrai.

Įdomi amerikiečio Galbraith nuomonė, kad Europos miestai geriau tvarkomi dėl to, kad ten mažiau nesąžiningumo. Amerikoj žmogus matuojamas pagal pinigus, jis sugeba uždirbti, ir miesto tėvai pagal tą etiką gyvena. Gero vardo ekonominė ir blogo vardo politinė jėgos nuo seno Amerikoj eina ranka rankon.

Šio šimtmečio pradžioj pramoninis miestas galutinai išsivystė. Anglų Sheffieldas, vokiečių Esse-nas, Amerikoj Pittsburghas ir Kanadoj Hamiltonas geriausi pavyzdžiai. Miestui išaugus, pradėjo kurtis priemiesčiai, davę pradžią miestui-stovyklai, nes pramoninis miestas tiko tik darbui, o iki pat pirmo šio šimtmečio ketvirčio pabaigos buvo dirbama 7 dienas po 12 valandų, neišskiriant nė Kalėdų. Tik vėliau padėtis pradėjo keistis, daugiausia dėl individo pajamų padidėjimo. Atsirado naujos profesijos, kaip buhalteriai, tarnautojai, padaugėjo gydytojų, advokatų, atsirado nauji ir pelningi amatai aptarnauti automobilį, šaldytuvą, radiją.

Pasikeitė ir pramonės bendrovė, prarasdama individualų savininką. Departamentų vedėjai, kontrolieriai, bankininkai, teisiniai patarėjai, skelbimų ir reklamos agentūros atsistojo tarp darbininko ir savininko. Darbininko interesus ginti pasiėmė samdomi unijų tarrautojai. Padėtis tiek pasikeitė, kad pramonės kraštuose raštininkai toli prašoka juodadarbių skaičių.

Nuo pat pramoninio miesto pradžios gyventojai stengėsi bėgti iš nešvaros ir dūmų į priemiesčius. Baltarankių skaičiui padidėjus, priemiesčių augimas paspartėjo. Čia gyvenimas buvo gana ramus ir švarus, augo žolė ir medžiai. Čia palyginti prieinama kaina buvo galima naudotis gerom mokyklom, parkais, žaidimų aikštėm, nes nereikėjo šitais dalykais dalintis su neturtingaisiais. Greitai po Antrojo pasaulinio karo visi miestai buvo apsupti priemiesčiais, kurie neturėjo jokių centrinių funkcijų, charakteringų politiniam, prekybininko ar pramoniniam miestui. Čia niekas nebuvo gaminama ar kuo nors prekiaujama, iš čia niekas nevaldė. Čia žmonės tik gyveno, neretai tik laikinai, kaip stovyklavietėje, nes moderni pramoninė visuomenė pasidarė mobili. Šitą miestą Galbraith vadina stovykla.

Tuo pačiu laiku keitėsi ir miesto gyventojai. Miestai visada daugiausia augo dėl to, kad dalis žemdirbių prieauglio yra priversti ieškoti pragyvenimo kitur. Didėjant gyventojų skaičiui, XIX a. gale Anglijoj pramonė buvo vienintelis išsigelbėjimas tūkstančiams žemdirbių, o kai XIX a. vidury Airijoj neužderėjo bulvės, masės žmonių turėjo ieškoti duonos Amerikos kasyklose ir gamyklose. Tada ir iš Lietuvos prasidėjo gausesnė emigracija, kurios didžiausia priežastis taip pat buvo geresnio gyvenimo ieškojimas.

Po Antrojo pasaulinio karo žmonių bėgimas į miestus ne tik pasikartojo Anglijoj ir Amerikoj, bet apėmė ir Europą. Žemdirbiai vėl pajudėjo miesto link ne tik ieškodami geresnio uždarbio, bet ir dėl to, kad žemės ūkis buvo pradėtas mechanizuoti. Pramonė augo ir reikalavo net užsieniečių darbininkų, kaip pvz. Vokietijoj, Kanadoj ar JAV. Tuo laiku ir lietuvių politinių emigrantų banga lengvai įsikurdino ne dėl kokių juos priimančių kraštų humanizmo, bet dėl paprasčiausio darbo jėgos trūkumo. Lietuvoj tuo laiku žemdirbys prarado nuosavybę, ir tai daugelį privertė ieškoti darbo kitur. Gerai, kad Lietuvos teritorijoje atsirado iki tol negirdėta darbo jėgos paklausa pramonėje, padėjusi nuo žemės pasitraukusį žemdirbį įdarbinti savame krašte. Kitaip kraštas galėjo prarasti gal visą ketvirtį gyventojų kitų sovietinių kraštų sąskaitom Gausi XIX ir XX a. emigrantų masė rodo, kad lietuvis žemdirbys nevengė ieškoti geresnio uždarbio net toli nuo savo krašto ir tariamas jo prisirišimas prie žemės yra gal tik poetinė išmonė.

Kolonialiniuose kraštuose pokario laiku prasidėjo antplūdis iš kolonijų. Teisiškai šie žmonės galėjo laisvai judėti, ir atsirado pavojus, kad pvz. Anglijoj gali nustelbti britus. Anglai tai suprato ir pasiskubino patys imperiją pakeisti laisvų kraštų bendruomene. Amerika, anksčiau atsisakiusi Filipinų, didesnių kolonijų nebeturėjo, bet, mechanizavus žemės ūkį, ir čia įvyko didelis gyventojų judėjimas. Prisidėjo ir dirbtino pluošto atsiradimas, sumažinęs medvilnės pareikalavimą. Žmonės turėjo ieškoti pragyvenimo ir iš Pietų prasidėjo judėjimas į Šiaurės pramoninius centrus. Dauguma tų žmonių, kaip ir Britų imperijos gyventojai, bu v spalvoti. Rasinė problema, iki tol buvusi tik JAV Pietuose, pasidarė aštn Šiaurėje ir rimta Anglijoj, kai ten apsigyveno dideli skaičiai buvusių kolonijų gyventojų.

Kartu su naujų gyventojų antplūdžiu miestas patyrė ir socialinius pasikeitimus. Anksčiau vidinė įtampa aiškiai buvo tarp darbininko ir darbdavio, o streikas ir gatvių demonstracijos buvo tos įtampos išdavos. Dabar savininką pakeitė gamyklos administracija, o darbininkui derybose atstovauja samdyti unijų pareigūnai. Streikas dar dažnas reiškinys, bet asmeniška pagieža iš:v ko, ir naujam proletariatui kapitalas nebe priešas. Šlavėjo, valytojo ar nekvalifikuoto statybos darbininke svajonė buvo gauti gerai apmokamą pastovų darbą pramonėje. Būdami daugiausia spalvoti baltųjų masėj, jie troško gyventi, mokytis ir dirbti spalvai aklame mieste. Jų priešas buv: valdžia ir esama santvarka. Kai šitas proletariatas išėjo į gatves, jis degino ne kapitalistą, bet patį miestą. Šitie įvykiai dar labai neseia mūsų atminty, bet yra vilties, kad ne nebepasikartos. Pramoninis miestas įžengė į naują periodą, sujungiantį visus anksčiau išvardintus tipus į vieną daugiaveidį didmiestį.

Galbraith nežiūri pesimistiškai į miesto ateitį, nors sąlygoja, kad tai priklausys nuo keleto aplinkybių Lengviausiai išsispręs naujųjų gyventojų asimiliacija, kai miestų au-gimas sulėtės. Tai atsitiks savaime, nes pvz. Anglijoj ir Amerikoj žemdirbių masės jau likviduotos; tad pamatyti nuo Bostono iki Washingtono nusitęsiantį megalopolį mūsų amžiuje tikriausiai neteks. Daugelis miesto negerovių, šiandieną Amerikoje priskiriamų rasiniams skirtumams, iš tikrųjų kyla iš labai žemo kultūrinio ir ekonominio buvusių žemdirbių lygio. Prisiminkime Okies ir Arkies iš Steinbecko "The Grapes of Wrath".

Ateinanti miestiečių generacija bus geriau išmokslinta ir daugelis dabartinių ekonominių trūkumų bus nugalėti. Kai šitai įvyks, sumažės rasinė įtampa, o gal ir visai išnyks. Turtingi ir beturčiai, net tos pačios spalvos ir ta pačia kalba kalbantys yra prasti kaimynai, o skirtingų rasių turtingieji gražiai sugyvena. Rasiniuose kraštuose, kaip Pietų Afrika ir Rodezija, didžiausia priespauda ir kyla kaip tik iš viduriniosios baltųjų masės, kuri nei inteligencija, nei turtu nepasižymi. Amerikoje juodam esą sunkiau patekti į dailidžių uniją, kaip į gydytojų sąjungą. Tarp kitų mažumų ir lietuvių vardas negražiai nuskambėjo, kai prieš keletą metų Amerikoj vyko rasinės riaušės.

Daugiaveidžio didmiesčio masėms sukulturėjus, prasidės gyvento-73 grįžimas iš priemiesčių į centrus. Galbraith sutinka su manančiais, kad kaimiečio gyvenimas yra nesusipratimas ir laukų žalumas negali pakeisti miesto kultūros. Bėgimas į priemiesčius buvo miestiečio protestas prieš nekultivuotų žemdirbių antplūdį. Kai šitos žymės išnyks, be abejo, išryškės gerosios miesto gyvenimo ypatybės. Daugely miestų jau pastebim gyventojų grįžimą prasidedant.

Kitos dvi aplinkybės sunkiau sprendžiamos. Pirmoji yra kapitalizmo nepajėgumas duoti miestui būtinus įrengimus ir patarnavimą. Mieste gyvenama susispaudus: viešasis susisiekimas ir sveikatos apsauga yra labai svarbu, tačiau nė viename mieste šitos problemos nėra tinkamai išspręstos. Vakarų Europoj ir Japonijoj, nekalbant apie "socialistinius" kraštus, šis kapitalizmo nepajėgumas bent pripažįstamas, nors vis tiek laikomas tik atsitiktiniu. Amerikoje nė šito nėra. Tad antroji aplinkybė išplaukia iš pirmosios, ir reikia, kad Vakarų pasaulis suprastų ir pripažintų, kad miestas iš esmės yra socialus padaras. Modernaus didmiesčio ateitis priklauso nuo šito, ir kol tai nebus suprasta, tol miestas bus atsilikęs svarbiausiose srityse, kaip butai, transportas ir sveikata.

Miestų tipų apžvalga parodė, kad miestas buvo jaukiausias tada, kai jis buvo valdovo dvaro tąsa, kai nebuvo aiškios ribos, skiriančios privatų ir viešąjį sektorius. Tai sekant, šiandien mieste turėtų būti daug daugiau skiriama viešiesiems ir gyventojų poilsiui skirtiems įrengimams, transportui, sveikatos apsaugai ir šalpai. Tačiau matome, kad yra priešingai, kad privatus sektorius naudojasi nepalyginti didesnėm sumom ir kad bendrovių teikiami patarnavimai yra geresni ir gausesni už miesto.
Matom puošnius namus ir šiukšlinas gatves. Privatus miestiečio turtas auga, bet nėra pinigų pasamdyti užtektinai policijos jam apsaugoti. Visiems prieinama televizija, bet mokyklos nepatenkinamos. Visi gali maudytis namuose vonioj, bet nėra viešų paplūdimių. Produkcijos sritys, kuriose kapitalistinė pramonė ypatingai veiksminga, tik padidina miesto sunkumus, pvz. automobilis ne tik kelia triukšmą, gatves užkemša, bet ir orą padaro nekvėpuojamą. Iš pramoninio miesto paveldėta nuomonė, kad viešiesiems reikalams užtenka tik mažos dalies bendrųjų pajamų, yra pasenusi ir klaidinga. Jei norim, kad ateities miestas būtų sociališkai ir kultūriškai sveikas ir saugus gyventi, viešosios išlaidos turi viršyti privačias. Reikia grąžinti valdovo miesto dvasią ir ištrinti privatų ir viešąjį sektorius dalinančią liniją. "Tai ne ideologinis reikalas. Tai būtinybė, kylanti iš socialinės miesto prigimties", — sako Galbraith.

Pripažinus socialinį miesto charakterį, ne tik duonos, saugumo ir žaidimų reikalai atsistos kitoj plotmėj, bet bus paveiktas ir estetinis apipavidalinimas. Turistai lanko senus valdovų miestus ir modernias sostines, o ne pramoninius šiukšlynus. Priežastys aiškios, ir skirtumas elementarus. Politiniai, arba valdovo, miestai buvo ir yra socialinė pilnuma, o pramoniniai miestai išliko kaip nežaboto kapitalizmo palikimas. Netikini, kad Dresdeno miestelėnai savo laiku buvo estetiniu atžvilgiu pranašesni už Dūsseldorfo ar Pitts-burgho gyventojus, bet žinom, kad Dresdenas turėjo paklusti vienai centrinei koncepcijai, vienam stiliui, kuris kieta ranka buvo uždėtas iš aukščiau. Galbraith pripažįsta, kad šitai gali būti bloga, bet rezultate vis tiek geriau, negu visiškas centrinio autoriteto neturėjimas.

Kontrolių modernioj ekonomijoj šalininkas Galbraith mano, kad šiandien populiarus liberalizmas neprisideda prie miestų gražinimo ir gerinimo. Liberalizmo paveldėta žymė yra nenoras paklusti nuostatams, nenoras bent plačiu bruožu priimti vieną ar kitą stilių ir pagal jį rikiuoti architektūrinius vienetus. Iš tikrųjų, tur būt, nėra kitos srities moderniam gyvenime, kaip miestas, kur liberalinių principų pajungimas socialiniams poreikiams turėtų didžiausios svarbos. Galbraith mano, kad raktas į gražesnę miesto ateitį yra miestų žemės kontrolė, pasiekiama tik socialistiniu keliu, apie kurią šiandieną vengia kalbėti net liberališkai nusiteikę vakariečiai socialistai.

Kalbą užbaigdamas Galbraith sutinka, kad jo išvedžiojimai gali atrodyti tendencingi, ir pripažįsta, kad norėjęs tik parodyti, kokia miesto ateitis turėtų būti, bet nesiima atsakomybės, kad ji iš tikrųjų tokia bus. Savo neapsisprendimui pateisinti pagrindu jis nurodo vyraujančią liberalizmo ir kapitalizmo pažiūrą, kad ateitį galima numatyti, bet jos negalima apspręsti.
Vytautas P. Zubas