|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
 V. Remeika: Vienišas molas vakarėjant (1969)
KELYJE
Niekas kelyje neklausinėjo,
Ar išeiname, ar grįžtame.
Kaukes laikas ant veidų uždėjo —
Likom nepažįstami.
Jau ne tos, ne tos žaibingos akys —
Mūsų veido linijos — ne tos . . .
Skrenda metai, skrenda gobūs vagys —
Paimtų brangybių jie neatiduos.
O mes einam, einam sau iš lėto
Prie didžiųjų Vartų, neskubėdami —
Per pajūrių smėlį, per naktis žvaigždėtas
Vabalėlių pėdomis . . .
PASKUTINIS ŽODIS
Viešpatie, duok jūrų balsą,
Viešpatie, duok upių balsą,
Kad išgirstų paskutinį mano žodį
Šioj akimirkoje gęstanti žvaigždė.
Per ilgai užkeiktu akmeniu tylėjau
Niekad saulės nelankytoj dauboje.
Mano balso erdvės negirdėjo,
Kai vidurnakčiais minėjau ją . . .
Kaip nešauksi — žvaigždės gailiai gieda —
Miršta jų sesuo ir mano mylimoji.
Ugnimi įmintos velnio pėdos
Akmeniniuos kūnuose liepsnoja.
Viešpatie, duok jūrų balsą,
Viešpatie, duok uphį balsą,
Kad išgirstų paskutinį mano žodį
Šioj akimirkoje gęstanti žvaigždė.
ŽAIZDA
Užvožtos dūla visos knygos,
Tik ta viena dar atvožta —
Ne popierius,
Ne raidės,
Ne paveikslai —
Čia atvira žaizda.
Kieno, kieno tas kraujas laša —
Nei tu, nei aš žinau.
Užtemdė mūsų vizijas
Naktų vitražai —
Giedokime graudžiau!
Giedokime Martirologijas —
Palikime dainas —
Iš atviros žaizdos
Išplūdęs kraujas
Pašventino dienas.
Tegul užvožtos knygos dūla —
Gana jau tos vienos:
Be popieriaus,
Raidžių, paveikslų,
Be pasakos, dainos . . .
MEDŽIO ALEGORIJA
Tu galėjai sutverti mane medeliu —
Medžio, mano dalia panaši.
Abu stovim prie žemės kelių
Vieniši, vieniši.
Prakeliauja pro šalį minia,
Tyla paukščių giesmė tolumoj . . .
Jie palieka ir jį, ir mane
Vienumoj, vienumoj.
Kels taures įsilinksminę žmonės,
Paukštis vandenį gers nuo akmens -
Mes žaliuosim iš Dievo malonės
Lig rudens, lig rudens.
Medžiui uždrausta eit prie šaltinio
Ir kaitroj susivilgyt šaknis —
Aš esu gimtos žemės smiltynų
Kankinys, kankinys . . .
POEZIJOS ŠIRDIS
Rasoj sužvilgo pirmutinis žiedas —
Tuojau ir visa žemė suklestės . . .
Giedok, Ichnatone,
Giedok, Pranciškau Asyžieti —
Vėl Dievo saulė,
Poezijos širdis,
Atkyla iš nakties!
Toje širdy nėra
Erškėčių dyglio
Nei ieties dūrio —
Ji mano skausmo dainai atvira
Šioj pusėj ryto
Ir jūsų giesmei
Už laiko durų.
Tu nežinai, šventasis Asyžieti,
Tu nejauti, karališkas Ichnatone,
Kaip miela būtų
Man atgimti žiedu,
Vadintis saulės sūnumi,
Klestėti Jūsų giesmėje
Nematomu . . .
 V. Remeika: Miestovaizdžio fragmentai (1970)
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
