LIETUVOS JAUNIMAS MOKYKLOJE Spausdinti
Parašė J. Vaškūnas   
Mokykla visada stovėjo ir stovi didžiųjų tautos interesų centre. Lietuvių tautai ją reikėjo dar ir iškovoti, net daug aukų sudėti. Kova dėl lietuviškos mokyklos vyksta ir šiandien Lietuvoj. Jei kam Alma mater buvo tik trafaretiniai žodžiai, tai mums ji buvo tikrai gaivinanti motina.

Mokyklos reikšmę gerai suprato ir okupantas, tuojau pat pradėjo ją pajungti savo tarnybai. Bet kiek jam tai pasisekė?

Nors praėjo trys dešimtmečiai, okupantui nepasisekė Lietuvos mokykloje užgniaužti laisvės dvasią. Įdomiai praveria langus į pavergtąją mokyklą rašytojo Vytauto Bubnio apysaka "Aberonas". Autorius visus mokslus išėjo sovietinėj mokykloj, vėliau pats aštuonerius metus mokytojavo vidurinėj mokykloj, taigi gerai pažįsta nūdienius mokinius, mokytojus ir mokyklą. Apysaka parašyta komunistinės "savikriti-kos" dvasia, dėl to daug ką atskleidžia iš to, kas dedasi dabartinėj Lietuvos mokykloj.
(Vytautas Bubnys gimė 1932 Prienų valsčiuj. Mokėsi Prienų vidurinėj mokykloj, 1957 baigė lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute ir iki 1965 mokytojavo Kaune. 1966 jis buvo paskirtas "Moksleivio" vyr. redaktoriumi.

Tai partinis rašytojas, kuriam ir šiandien pokariniai laisvės kovotojai partizanai lieka "banditai". Kaip žinome, Prienų apylinkė itin pasižymėjo laisvės kovose. Ir V. Bubnys savo autobiografijoj tai primena. Mokydamasis Prienuose, gyveno su vyresniais gimnazistais ir ypač žavėjosi vienu šeštoku, rašiusiu eilėraščius. "Netrukus tas vaikinas dingo. Dingo ir dar vienas šeštokas iš gretimo kambario. Po kurio laiko sužinojome: abu išėjo j banditus ir žuvo. Žuvo ir kiti moksleiviai, kuriuos aš pažinojau, — komjaunuoliai. O kitais metais ir aš pats vos vos išlikau gyvas: banditų kulkos sunkiai sužeistas, visus metus negalėjau lankyti mokyklos".
V. Bubnys neišėjo j "banditus", bet nestojo nė j komjaunuolius. "Kodėl? Aš neretai ir šiandien apie tai galvoju: juk tarybinio gyvenimo tiesai pritariau, su gyvenimu ėjau koja kojon. Ir man rodos, kad viską sugadindavo 'agitatoriai'. Kaip šiandien prisimenu: direktorius paliko kartą mus, dešimtokus, po pamokų, išdalino anketas ir paaiškino: eisit namo tik tada, kai jas užpildysit. Tylėjom mes, tylėjo direktorius. Praėjo viena valanda, antra. Direktorius įsinervinęs pradėjo aiškinti, kad jeigu mes nestosime j komjaunimą, jis mus pašalins iš mokyklos. Su kiekviena valandėle manyje augo vis didesnis priešiškumo jausmas: nieko nepadarys, gąsdina! Tiesa, tą dieną keletą mano bendraklasių direktorius išvarė namo ir liepė mokykloje daugiau nesirodyti. Tačiau po trejeto dienų pats pakvietė: 'Šįkart dovanoju, bet kitą kartą . . .' O kitą kartą jau savo kabinete jis mane 'tėviškai auklėjo':

'Ką tu veiksi, baigęs vidurinę? Studijuosi? Nepriims. Tik komjaunuolius priima, tik komjaunuoliams stipendijas moka. Ir darbą geresnį gautum . . .' ". Taip V. Bubnys apie savo mokyklos metus pasakoja knygoj "Tarybų Lietuvos rašytojai", išleistoj 1967, p. 524-525.

"Arberono" apysaka ir yra parašyta parodyti, kaip daug ką gali sugadinti "agitatoriai". Parašyta jaunimo požiūriu, bet, "Pergalės" 1969 nr. 9 recenzento Vyt. Girčio žodžiais, "su partiniu principingumu ir dideliu pilietiniu susirūpinimu". Todėl "Arberonas" 1970 buvo apdovanotas komjaunimo premija. Išėjusi 1969, šiemet ši knyga išleista antru leidimu. Pagal šią apysaką Vilniuje baigiamas sukti ir filmas "Mažoji išpažintis".

Penketas anksčiau išleistų V. Bubnio apysakų bei apsakymų knygų nebuvo atkreipusios skaitytojų dėmesio. Bet atviriau (kaip buvo rašoma, "drąsiai") atvertos Lietuvos mokyklos žaizdos suteikė knygai pasisekimo: "mažoji išpažintis" (kaip filmui parinktas vardas) dėl savo pažintinės vertės domina ir tuos, kuriems "partinis principingumas ir didelis pilietinis susirūpinimas" skamba atvirkštine reklama.

Kaip sakyta, visa autoriaus "drąsa" nepralaužia "savikritikos". Nors V. Bubnys vidurinėj mokykloj ir spyriojosi stoti į komjaunuolius, bet jau seniai apsidraudė partija — partietis nuo 1962. O jei kur "Arbe-rone" ir buvo per drąsus (atseit, per atviras), su kaupu apmokėjo pernai išleistu romanu "Alkana žemė", tiesiog kokčiai išdergiančiu laisvės kovotojus - partizanus. Red.).

"Arberono" apysaka vaizduoja vieną sovietinės mokyklos savaitę, kurią sudrumsčia j direktorės rankas patekęs rankraštinis laikraštėlis "Arberonas". Vardas keistas, bet reikalas paprastas: tą laikraštėlį sumanė keturi dešimtokai ir pavadino savo vardų pirmosiomis raidėmis: iš Arūno, Beno, Romo ir Naglio išėjo mįslingas Arberonas. Pagrindinis apysakos herojus pirmasis jų — Arūnas, sūnus istorijos mokytojo ir dailininkės, betgi kurie išsiskyrė, pasidalydami vaikus. "Pasidalino mudu — Saulių ir mane — lyg kokius daiktus: šitas tau, šitas man. Niekada nemaniau, kad suaugę žmonės, kurie amžinai save laiko išmintingais ir neklystančiais, staiga galėtų tapti mazgotėmis, užmiršdami visus gražius ir skambius žodžius, kuriuos jie taip mėgsta kartoti: taurumas, tiesa, drąsa, sąžinė ir taip toliau, ir taip toliau" (15). Jauni žmonės biaurisi melu. Tai ir daro juos maištininkus, nepakenčiančius rutinos, netiesos ir prievartos. O to visko yra per akis.

Gerai žinome, su kokia retorika sovietinė spauda vaizduoja komjaunimą. O kaip iš tikrųjų jaučiasi jie patys, parodo "Arberone" aprašomas komjaunuolių susirinkimas.
Jūratė stovi prieš klasę su popierėliu rankoje.
— Siūlykite, draugai.
Ji — naujai iškeptas mūsų idėjinis vadovas. Buvo mergaitė kaip mergaitė, niekuo nesiskyrė iš kitų klasės pamaivų ir štai tapo nepaliečiama, staiga be galo surimtėjo. Tiesą sakant, mes patys ją ir išsirinkom. Kažkas pasiūlė, ir mes — valio! Juk argi kas nori, kad ta našta ant jo paties galvos kristų! Ir Jūra pasispyriojo, pasiskundė, kad nesugebėsianti, tačiau dabar imasi. "Draugai, draugai . . ." Ar tik kartais mes jos nepastatėme ant pirmojo karjeros laiptelio? Jeigu iš tikrųjų taip, padarėme didžiausią kiaulystę — Jūrą ne tik amžiams pasmerkėme likti senmerge visuomenininke, bet ir padėjome tapti dirbtine gėle: nei tikro kvapo, nei tikro grožio — paradui.
— Draugai, mes turime sustatyti darbo planą. Siūlykite patys.
Dievaži, jai tik į tribūną.
— Susitikim su rašytojais.
— Su poetais. Su Blože.
— Miręs Bložė.
— Sapnuoji. Vakar mačiau.
— O kodėl su Blože?
— Jis rašo modernius eilėraščius ir augina barzdą
— Tyliau, draugai, kalbėkime po vieną . . . Prašau, draugai.
— Suruoškim išvyką grybauti.
— Tai beidėjiška. Geriau metalo laužą . . .
— Neturės pionieriai ko veikti.
— Su kareiviais susitinkam.
— O kas už mergaites atsakys?
— Chamai! (37).
Pagaliau, sunkiai begalėdama susirinkimą suvaldyti, pirmininkė pati siūlo darbo planą: Draugai, numatomas toks darbo planas.
— Kas numatė?
— Kuriam galui dar čia ta vaidyba!
— Aš seniai žinojau. Kaip visada.
— Draugai, prašau paklausyti. Pirma, susirinkimas tema "Mums visos tautos broliai".
— Užpernai tas pats buvo!
— Tylėk, Repetitio est mater studiorum.
— Plius nuobodorum.
— Antra, draugai: "Komjaunimas — karštų širdžių karta".
— Sužavėti!
— Ir trečia, draugai: "Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis". Tai bus susirinkimas, draugai, apie mokymosi reikšmę.
— Balsuoju iš kairės ir dešinės!
— Sušukime tris kartus: "Valio!"
— Bet tu man atsakyk, Jūra ... tai yra, drauge Jūra! Kas tokį planą sustatė?
Kvailas tas Naglis. Čirkštelėjo kaip degtukas ir skėsčioja rankom. Lyg pirmą kartą sėdėtų susirinkime.
— Mes aptarėm . . . komitete ... ir suderinom su direktore.
Jūratė sumišus. Ant nosies žiba prakaito lašiukai, akys nuleistos. Bet greitai ji atgauna pusiausvyrą ir sutvirtėjusiu balsu pati puola:
— Gal šitie klausimai šiandieną nėra aktualūs, draugai?
Visi valandėlę suglumsta ir spokso į Jūratę. Aš pirmąkart ją matau tokią karingą.
— Gal kuris nors iš šitų klausimų politiškai neteisingas, draugai? (38 - 39).
Šio "dialoginio" susirinkimo metu "redaktoriai", iš matematikos rašomųjų darbų sąsiuvinio išėmę du lapus, kuria "Arberono" antrąjį numerį (jo data visai šiuolaikinė: "1967 m. rugsėjis"!). Dėsto jame tokias tiesas:
1. Jeigu žmogus tyli, dar nereiškia, kad jis žuvis ir užkibs ant kabliuko.
2. Į dangų balsas eina ne to, kuris turi didžiausią gerklę.
3. Ne visuomet 99% kartoja 1%.
4. Greičiau dramblys išlįs pro adatos skylutę, negu
laiku sušunkantis 'valio' nusisuks sau sprandą (37).

Tarp visokių atėjusių minčių Serijinis slapyvardžiu laikraštėlin įrašo ir komjaunuolinę refleksiją: "Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk visi mes serijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme keletą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas ir mūsų kolektyvinio sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. Spaliukai netgi po gėlę įbruko kiekvienam ir žiūrėjo j mus lyg į kokius didvyrius. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėm tris butelius vyno — 'ta proga', ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas nesužinotų". Laikraštėlį paįvairino poros mokytojų ir pirmininkės Jūratės šaržai. Po Jūratės šaržu buvo parašyta: "Ant aukštos, stačios tribūnos įsižiebė komjaunuoliška ugnelė". O pirmininkė Jūratė per visą laiką pagaliau išsėmė visus dienotvarkės klausimus" ir paskelbė laikanti susirinkimą uždarytu. "Ligi pertraukos (susirinkimas, matyti, vyko pamokų metu — J. V.) dar penkiolika minučių. Visi užgriūva mano suolą. Stvarsto laikraštėlį. Skaito. Žvengia. Tik Jūratė sėdi viena, pavargusi, nusikamavusi, bet ir patenkinta — susirinkimą pravedė" (p. 40 - 43).

Patiems ateina galvon klausimas, kad tas "Arbe-ronas" tik "vaikų žaidimas". Tačiau tai įdomus žaidimas: "Rašyti viską, ką galvoji, sakyti visą teisybę' . Kai Naglis, vienas redaktorių, paklausė Arūno, koks tos visos teisybės tikslas, Arūnas atsakė: "širdį apvalyti". Naglis pagalvojęs pritarė: "Iš tikro, kartais prisirenka daug nuosėdų" (p. 41).

Palieka "nuosėdų" visa propaganda, kuri bijo tiesos. Ir juo labiau nori jaunimą apsaugoti nuo savarankiško mąstymo, juo labiau jam kyla klausimai, kurių nevalia kelti. Kaipgi Lietuvos jaunimas gali nesidomėti savo tautos praeitimi?

Šalia guli "Istorija". Keturis puslapius reikia perskaityti. JAV. . . ekonominė krizė, Ruzvelto vyriausybės politika ir dar velniai žino kas. Kartą Naglis paklausė istorikę: "Ar yra tokia . . . senovės Lietuvos istorija?" — "Septintoje klasėje mokėmės". — "Kažkodėl nepamenu". — "Mes turėjome keletą pamokų iš Lietuvos istorijos". — "Ir viskas?" Mokytoja paraudo ir užsipuolė: "Kas tai? Kaip tai reikia suprasti? Mes mokomės pagal Švietimo ministerijos patvirtintą programą ir prašau be jokių provokacinių klausimų . . ." (49).

"Provokacinius klausimus" kelia net jų pačiu komjaunuolinė patirtis. "Kuo tikėti?" — klausia savęs Arūnas.

Mūsų klasėje kabėjo portretas. Kai mane priėmė : pionierius, aš, į jį žvelgdamas, prisiekiau. Vieną rytą portreto neberadome., Tik balta dėmė ant aprūkusios sienos. Žirafa tarė: "Mes klydome . . . Tačiau mes turime tikėti . . ." Po keleto metų stojau į komjaunimą. Ant sienos kabėjo naujas portretas. Tačiau jau kitą dieną per ilgąjį pertrauką įėjo sargas ir nukabino. Žirafa vėl pakartojo "Klydome. Tačiau mes turime tikėti ..." — "Kuo tikėti r" — paklausiau aš. Mokytoja suglumo, nežinojo, ką atsakyti. Ir aš pagalvojau, ar auklėtoja viskuo tiki, ką mums kalba? Gal liepia tikėti, pati netikėdama? Man pasidarė baisu, ir aš paklausiau tėvą: Kodėl vakar visi kalbėjo viena, o šiandien — kita?" "Taip reikia, sūnau", — trumpai atsakė. "Tad kuo tikėti?" — sušukau. "Ruošk pamokas. Užaugsi — suprasi", — nervingai užbaigė tėvas (121).

Aišku tėra, kad nereikia tikėti religija. "Arberone" tai iškyla net poroj atvejų. Pirmas atvejis — žinomosios "anketos".

Visiems nusibodo tos anketos. Vien tik šį mėnesį tris pildėme. Kvailiausi klausimai. "Kas tau padėjo atsikratyti religiniais prietarais?" — O jeigu aš jais niekada nebuvai apsikrėtęs? — "Kokias namuose šventes šventi?" — Visas, net ir čigoniškas. Algis pasakojo parašęs: "Labiausiai laukiu kūčių, nes duoda skaniai pavalgyti". — "Kaip tu įrodytum, kad dievo nėra?" — Iškeverzojau atsakymą: "Nemėgstu aiškinto to, kas visiems aišku". Skiedėm, kaip kas išmanydami, nes pavardžių rašyti nereikėjo. Sako, ir kitos klasės pilstė vandenėlį, ir per pertraukas juokėmės, pilvus susiimdami (61).

Draudžiant religinį auklėjimą iki 18 metų amžiaus net bažnyčioj, o visą laiką visur skiepijant ateizmą, okupantui daugiau mažiau pasisekė nureliginti Lietuvos jaunimą. Tačiau vis dėlto ne ligi tokio fanatizmo, kokio laukia. "Arberone" tai vaizduoja antra mokyklą ištikusi krizė. Romas, gabus ir nagingas moksleivis, sugebėjęs pats pasidaryti radijo priimtuvą ir tranzistorių, bedarydamas vieną cheminį bandymą, susisprogdino. Direktorė norėjo jį pašarvoti mokykloj ir laidoti be kunigo. Motina betgi savo sūnų pašarvojo namuose: karsto gale degė dvi žvakės ir stovėjo medinis kryželis. Nugirdusi, kad Romą palydės kunigas, direktorė nulėkė pas motiną ir bandė ją perkalbėti: "Argi negalima be kunigo? O jeigu taip norit, tegul kunigas vienas iš anksto pašventina duobę". Motina kietai atsakė: "Prašom manęs nemokyti". Susiskambinusi dar su švietimo skyriumi, direktorė turėjo mokykloj pranešti:

— Taip, draugai . . . Laidotuvėse bus kunigas. O ten, kur kunigas, jums, komjaunuoliams, nėra ko veikti. Niekur nesiruoškite. Bus sekanti pamoka ir visos kitos pamokos. Draudžiu kam nors išeiti iš mokyklos . . .(100).

Mokykla buvo lyg sprogusios bombos sukrėsta. "Per pertrauką po klasę skraidė perkūnai, raganos. Sugarmėjome prie direktorės kabineto, bet durys buvo užrakintos. Vis tiek einam! Bėgam!' — šūkčiojom lyg apkvaišę, vieni kitus perrėkdami. Bet paskui tie balsai smarkiai praretėjo. 'Velnias mums rizikuoti'" (101). Išbėgo draugo laidoti tik keturi, bet du sugrįžo nuo mokyklos vartų, o pusiaukelėj nusprendė ir trečiasis, kad geriau gal neiti ("dar mamai praneš"). Vienas Arūnas nuvyko į draugo laidotuves. Ten sutiko dar Beną, nes tas jau buvo metęs mokyklą. "Buvo Arberonas, o liko Arbenas", — konstatavo Benas.

Daug buvo bėdos dėl to "Arberono" ir Arūnui, ir direktorei. Kai direktorė pašaukė Arūną tardyti, jis tiesiog ją įvedė isterijos priepuolin (atrodė, kad "ji tuoj pat gaus infarktą"): jos mokykloj — slapta organizacija, atseit, "anti . . .organizacija"! (o "taip reikia, kad mokykloje būtų ramu ir tylu, kad niekas nieko blogo nepagalvotų"). Į klausimą, kas jiems vadovauja, Arūnas provokuodamas atsako: "Tasai, kuris atnešė šitą laikraštėlį". Ar jis žinąs, kodėl tasai taip padarė, Arūnas atšauna: "Sako, ir Judas nuo to pradėjo". Išvesta iš kantrybės, direktorė jam šaukia: "Piemuo! Lauk! Nešdinkis!" ir, vėl susistabdžiusi, įsako atsivesti tėvą. Direktorę ėmė siaubas dėl "an-tiorganizacijos", o Arūnui buvo pikta, kad "iš adatos skaldo vežimą": "Žinoma, tai kvaila, vaikiška, tačiau biauru, kai tave pradeda Įtarinėti lyg kokį valstybės išdaviką" (77 - 79). Tėvo nebetenka atsivesti, nes, išvykęs poliklinikon, jis paguldomas j onkologinį dispenserį (ten irgi melą skelbia plakatas: "vėžys — liga pagydoma"!). Antrą kartą direktorė bando Arūną iškvosti jau geruoju ("meili tarsi lapė"): "Kas nors užsiminė, pasiūlė . . . Gal iš vyresniųjų? — Aš pats. Ir tuščia tauškalvnė per komjaunimo susirinkimus" (144).
Komjaunimas sudarė Arūnui irgi bėdos. Tuoj po Romo laidotuvių sušauktame susirinkime buvo puolamas, kad "žemina komjaunimo garbę. Tik pagalvokit — dalyvavo religinėse apeigose!. Iš suglamžytų sąsiuvinio lapų draugai bėrė kaltinimus, "nunėrę galvas, nepakeldami akių", ir, "atlikę tą pareigą, spūdino į suolą". Tik Naglis išdrįso pasakyti: "Už ką Arūną? Už ką? Kad jis draugą? . . . Mes visi norėjom . . . mes visi būtume ėję, tik išsigandom. Mes bailiai, paskutiniai bailiai". Bandė savo mokinį motyvais teisinti ir klasės vadovė (auklėtoja) Žirafa, bet direktorė ją pertraukė, kad tai sunkus nusikaltimas, kuris liečia visą mokyklą, "dar daugiau — visą milijoninę komjaunuolišką šeimą". Direktorė pagrasė, kad Arūno personalinė byla bus perduota aukščiau, bet vis dėl to paliko jį ramybėje, "žinoma, ne šiaip sau, ne iš geros širdies. Juk kiekviena panaši byla — tai įrodymas, kad mokykloje ne viskas tvarkoje. O argi ji (direktorė — J. V.) to nori?" (106 - 108).
Tą pačią savaitę Arūnui svarstyti šaukiamas ir antras komjaunimo susirinkimas jau dėl paties "Arberono". Kaip šis susirinkimas vyks, jau iš anksto aišku.
Šiandien, per vieną pertrauką, priėjo prie manęs Jūratė.
—    Rytoj tave komjaunimas svarstys. Išpūtęs akis, pasižiūrėjau į ją.
—    Prieš klasę turėsi pasiaiškinti.
—    Kas liepė?
Aš žinojau — tai ne Jūratei šovė į galvą, ir ne kam nors kitam iš klasės.
—    Direktorė užsuko, tiesa?
—    Iš kur tu žinai?
—    Žinau!
—    Tik niekam nesakyk. Ir kai svarstysim, prisipažink kaltas.
Buvo ir juokinga, ir pikta.
—    Ir prašyk, kad dovanotume, gerai?
—    Tu supranti, ką kalbi?

—    O kas ne taip? Viską užprotokoluos, ir tas protokolas gali būti ... Ką žinai, visada geriau prisipažinti ir gailėtis ...
—    Aš neturiu ko gailėtis! Ir prieš ką . . . Juk visi žinojot, visi rašėt, visi kvatojotės. Gerai buvo? Gražu?
—    Aš nieko nežinojau, — Jūratė išsigando ir net rankom sumosavo. — Tu nepainiok, Arūnai . . . Nepripainiok ko nereikia. Mums teks surašyti protokolą . . .

Būtų berniukas, dantis būčiau išbarstęs, dievaži . . .(146). Be abejo, susirinkimas taip ir praėjo, kaip derėjo jam praeiti. Bet apysaka ligi jo nebeprieina maištavimą autorius baigia "laiminga pabaiga": į pamokas neatėjusiam Arūnui paskambina klasės auklėtoja, sužinojusi, kad "Arberonas" tebuvo keturių draugų vardas, ir susitaria, kad jis tuojau ateis mokyklon.

Arberonas? Koksai Arberonas? Nėra jokio Arberono. Tai buvo iš kaladėlių pastatytas namelis. Sugriuvo. Jo nėra ir niekada jau nebebus.

Mes norime būti suaugę, o vis tebežaidžiame vaikiškus žaidimus (174).
Iš tiesų, V. Bubnio dramatizuotasis maištavimas tebuvo vaikiškas reagavimas į visus "muilo burbulo" pūtimus. Bet ar esamomis sąlygomis paties šio maišto lyg "muilo burbulo" supliuškimas neslepia autoriui nebekylančio klausimo, ar vaiko metų nebaigia toks pat kaukės užsidėjimas, prieš kurį buvo bandoma maištauti.
Bent šiek tiek praverdama langą į Lietuvos mokyklą. "Arberono" apysaka buvo skaitytojų sutikta su nepaprastu susidomėjimu, kaip apie tai rašė "Literatūra ir menas" (1970.1.17):

Nepaisant kai kurių nepalankių aplinkybių, — buvo vasara, atostogavo knygos herojai ir, suprantama, skaitytojai, — ji buvo kaip mat išpirkta. Nors apysaka beveik nesusilaukė kritikų dėmesio ir ažiotažo, tačiau 'Arberono" iki šiol negalima gauti ne tik miestų, rajonų, mokyklų, bet ir, sakysim, Rašytojų sąjungos bibliotekoje: vis skaitoma ir skaitoma. Nors pastaruoju metu mažiau populiarūs knygų aptarimai, herojų teismai, skaitytojų konferencijos, — V. Bubnys su 'Arberonu' portfelyje apvažiavo labai daug respublikos miestų ir miestelių; skaitytojų laiškai iki šiol autorių kviečia ir kviečia į naujus susitikimus . . .
Suprantama, daugiausia knyga domėjosi mokytojai. Ir būtent savo šios knygos aptarimuose jie kalbėjo apie "Arberoną" ne kaip apie rašytojo vaizduotės kūrinį, bet kaip apie faktą, dienoraštį ar protokolą.

Tai ir parodo, kiek ši knyga yra tikroviška, pagrįsta gyvenimo faktais.
Minėtame laikrašty R. Sadauskas aprašo, kaip knygą aptarinėjo Druskininkų vidurinės mokyklos mokytojai. Nors ir uždarame posėdyje, bet autoriui buvo pasakyta: "Atleiskite, jeigu mes daugiau kalbėsime apie gyvenimą, negu apie knygą". Taigi pripažįstama, jog knyga parašyta taip realiai, kad jos negalima atriboti nuo tikrovės. Vienas mokytojas kalbėjo: "Mokyklos direktorė piešiama išimtinai kritiškomis, netgi satyriškomis spalvomis. Tačiau nepasakysi, kad šis paveikslas netikroviškas". Kita mokytoja irgi teigė: " 'Arberone' nupiešta mokytojų buitis, man atrodo, autentiška . . . mes dažnai būnam priklausomi nuo buities nesklandumų". Nuoširdžiausia buvo pedagoginio instituto studentė - praktikantė, kuri paklausta, ar patiko "Arberonas", atsakė: "Nepatiko. Gal todėl, kad šioje knygoje radau savo portretą ir išsigandau" . . .

Paskaičius šitokius pedagogų aptarimus, susidarė įspūdis numestos nesprogusios bombos, apie kurią iš tolo vaikšto vyrai ir bijo prie jos prisiartinti. Visų pastabose niekas nebandė palukštenti pačių karštųjų kaštonų. Bijo rašytojas, bijo kritikas, išsigąsta ir skaitytojas, save suradęs ir išdavęs. Tad taip ir gimsta vaizdas, kaip savo tėvynėje "Arberono" herojai palindę po lova patamsy prie spingsulės skaito savo gyvenimo dienoraštį.