Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į BRAZILIJOS LIETUVIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS SAULAITIS   
Lietuvių Brazilijoje yra nuo seniau. Nėra ištirta buvusi lietuvių kolonija netoli pirmosios krašto sostinės šiaurėje (Salvador), įkurta XVII a. pradžioje kartu su olandais kalvinais, tuo pačiu metu, kai mokytojas "Curtius" dirbo New Amsterdame (dabar New York) Šiaurės Amerikoje. Dar nėra istorinio veikalo ir apie lietuvius, kurie apsigyveno Brazilijoje prieš I pasaulinį karą, daugiausia žemės ūkio srityse, kur jų palikuonys ir dabar gyvena. Galima tikėtis, kad šio šimtmečio pradžioje atvykusieji išlaikė lietuvių kalbą iki šių dienų ūkiuose ir kaimuose. Brazilijos sociologai teigia, kad imigrantai kalbą išlaiko bent iki trečios kartos kaimuose, o didmiesčiuose bent iki antros kartos.

Didesnė lietuvių dalis Brazilijon atvyko maždaug 1926 - 29 metais. Dauguma gyvena Sao Paulo mieste ir apylinkėse. Buvusioje sostinėje Rio de Janeiro žinoma lietuvių apie 500. Atskirų šeimų yra ir Para-na. Rio Grande do Sul ir Santa Catarina valstybėse Brazilijos pietuose. Šis pranešimas bus daugiau apie Sao Paulo lietuvių gyvenimą.
Statistiniai duomenys surinkti 1970 lapkričio -gruodžio mėnesiais. Duomenis galima laikyti gan tiksliais, nors jie surinkti tik iš dvidešimtosios lietuvių dalies. Skaičiuojama lietuvių apie 20,000 asmenų, arba 4000 šeimų. Šeimų paskirstymas mieste remiasi kun. Jono Bružiko, S. J., tą medžiagą renkančio nuo 1963 m., kartoteka.

Sao Paulo lietuviai
Pats mažiausias ryšys su lietuviais, kurie surašyti kartotekose, palaikomas kalėdojimo laikotarpiu, kuris dėl šeimų skaičiaus ir geografinio išdėstymo užima vienam žmogui arti vienerių metų darbo. Kalėdodamas kunigas pašventina namus, palieka paplotėlį ir priima auką; kur yra vaikų bei jaunimo, kviečia į stovyklas, chorus, lituanistinę mokyklėlę; platina spaudą ir renka prenumeratas; papildo kartoteką naujais duomenimis (mirtys, vedybos, krikštai); apklausinė-ja, ar yra daugiau lietuvių apylinkėje; padeda suieškoti giminių adresus kituose kraštuose. Vienu žodžiu, kaip senovėje, kunigas eina visą eilę tautinių ir religinių pareigų.
Iš statistinio pavyzdžio, apimančio aštuonias miesto sritis (portugališkai vadinamus "bairus"), dešimt šeimų iš 331 nepriėmė kunigo. Iš jų šešios dėl religinių ar tautinių nusistatymų, keturios dėl to, kad nebelaiko lietuviškų kalėdinių papročių (tuo tarpu vietiniai kaimynai iš lietuvių išmoko namų šventinimą ir paplotėlius — kalėdaičius: tokių šeimų, kuriose nėra nė vieno lietuvio, pasitaikė devynios minėtose srityse). Penkios šeimos iš dešimties nepriėmusių kunigo yra palinkusios ar perėjusios iš katalikų į baptistus ar į spiritistus, kurie neretai būna stipriai antikata-likiški. Dvi buvo "komunistinių" nuotaikų. Iš 331 šeimų dvi buvo evangelikų, penkios buvo pokarinės emigracijos (po II pasaulinio karo atvykusieji nesudaro nė 1% visų žinomų lietuvių skaičiaus). Spėjama, kad gali būti dar bent tiek pat lietuvių (čia skaičiuojamos ir mišrios šeimos ir visi palikuonys), apie kuriuos nežinoma, tai būtų iš viso apie 40,000 tautiečių Sao Paulo mieste.

Lietuvių gyventojų miesto dalys proporcingai apgyventos, tad galima manyti, kad ekonomiškai nesiskiria nuo bendrojo Sao Paulo ir apylinkės gyventojų gyvenimo lygio. Dauguma gyvena "vidurinės" klasės bairuose. Pats didžiausias lietuvių skaičius (apie 1000 šeimų) gyvena Vila Zelinoje. Šeima vidutiniškai turi 5 narius. 45% visų žinomų lietuvių yra jaunimas (iki 35 metų amžiaus), amžiaus vidurkis yra maždaug 37 metai — apie 10 metų daugiau negu visų gyventojų mieste (pačios Brazilijos vidurkis yra 18 metų). Bet tai tik parodo, kad daug jaunų šeimų nėra žinomų.

Iš visų šeimų (pirmosios ir antrosios kartos) 60% yra lietuviškos — abu tėvai lietuviai. Antroje kartoje mišrių šeimų skaičius pakilo nuo 5% pirmoj kartoj iki 68%. Maždaug tas pats nuošimtis išsilaiko ir kokioje nors lietuviškoje veikloje dalyvaujančiųjų tarpe, atseit, mišrios šeimos išlaiko savo nuošimtį ir ten. Pokariniai ateiviai lietuviškoje veikloje daug daugiau reiškiasi, negu jų negausumas rodytų. Tai patvirtina bendrą visų tautybių emigracijos dėsnį, kad vėliausioji emigracija yra tautiškiausia (Sao Paulo rusai yra penkių imigracijos bangų, kurių 1955 m. iš Kinijos atvykusi yra pati gyviausia). Apie antrosios kartos mišrias šeimas reikėtų pasakyti, kad statistikon įtrauktoje veikloje (mokykla, stovykla) jų vaikų ir jaunimo skaičius yra gausesnis už jų nuošimtį.

Tautinės nuotaikos
Lietuviškoji veikla ir tautinė dvasia šeimoje remiasi patirtimi ir pažiūromis. Brazilijos tautiečių pažiūros gerokai skiriasi nuo Š. Amerikos lietuvių (senųjų ir pokarinių). Brazilijos sąlygos buvo tokios, kad skiriasi net nuo Argentinos bei Urugvajaus lietuvių, kurie į tuodu kraštu atvyko maždaug tuo pačiu metu (1926 - 1929).

"Tipiškas" Brazilijos lietuvis (jeigu toks yra), turįs per 50 metų, t. y. atvykęs tokio amžiaus, kad dar atsimena Lietuvą (tokių būtų 33% visų lietuvių), iš Lietuvos išvyko dar kūrimosi metais, kada ten gyvenimą sunkino ekonominė ir politinė krizė. Tėvai, mažažemiai ar dvarų tarnautojai, karo metu pasitraukė j Rusiją, sugrįžo karo pabaigoje ar kiek vėliau, taip kad nemaža dalis tėra keletą metų gyvenę nepriklausomoje Lietuvoje. Atrodo, kad didesnė dalis atvykusi iš Suvalkijos ir Kauno apylinkių, nors yra ir iš kitur. Išvyko daugiausia šeimomis, savo pinigais (pardavę, ką Lietuvoje turėjo) ar sutartimis, kad Brazilijoje ūkiuose (fazendose) atidirbs laivo bilietą. Iki šių laikų yra užsilikusi ne tik anų laikų lietuvių kalba (kaip ir JAV senųjų ateivių tarpe), bet ir šiek tiek miestelėnų ar minėtų sričių tautinių nuotaikų, pamargintų lenkiškumu (nors iš statistinio pavyzdžio "sulenkėjusių" šeimų būta tik apie 10, arba 3%).

Iš Lietuvos išvyko daugiausia dėl ekonominių priežasčių, dalis tiesiog laimės ieškoti ar "Amerikos" iliuzija susivilioję (Brazilija irgi yra Amerika!). Kai kurie karčiai mini Lietuvos valdžią (Smetoną, Krupavičių); dauguma, valdžios skatinama, išvyko tik pragyventi. (Tuo laiku emigracija į JAV buvo uždaryta; tad vienintelė galimybė išvykti iš Lietuvos buvo į Pietų Ameriką, išskyrus mažesnius skaičius į Liuksemburgą, Angliją ar kitur). Visa tai sąlygoja Lietuvos vaizdą, kurį Brazilijos lietuvis nešioja savo širdyje. Apie Lietuvos gamtą, dainas, religinius papročius Brazilijos lietuvis kalba su pasigėrėjimu ir su ilgesiu. Tas ilgesys ne vieną gundo grįžti į Lietuvą, kurios tikro vaizdo gal ir neturi. Apie Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, jis mano kitaip, nes jam teko matyti didelį karo ir pokarinį (I pas. karo) vargą. Tos nuomonės neatitaisė nė ryšiai, kuriuos valstybė 1930 - 40 stengėsi su išeivija palaikyti. Sunku pasakyti, kodėl JAV senieji ateiviai, išvykę iš Lietuvos prieš pirmąjį karą, geriau sugebėjo pajusti, kad ir iš toli, nepriklausomos Lietuvos modemų pulsą. Gal dėl to, kad ten vyko kitos rūšies emigrantai, o čia vaizdas liko sušalęs ties 1926 metais. Tokiu būdu dauguma neturi gerų atsiminimų iš Lietuvos ir neturi psichologinių ar informacinių sąlygų tam vaizdui atitaisyti, nors lietuviškiausia Brazilijos lietuvių dalis per spaudą ir kitaip matė moderniąją valstybę. Ji pergyvena Lietuvos tragediją panašiai, kaip JAV lietuviai.
Prieš 40 metų gyvenimas Brazilijoje buvo kitoks, negu dabar Sao Paulo mieste. Ūkiuose — kavos fazendose jaunos šeimos vargingai gyveno — mirė kūdikių nuo įvairių ligų. Vienaip ar kitaip visi traukė į miestą, kuris, nors guli ties 24-ta parelele, yra 700 metui aukštumoje ir turi europiečiams mielesnį klimatą. Sunkiais laikais šeimos turėjo pačios rūpintis savimi, žmogiškasis kitais pasitikėjimas buvo palaužtas, nes (bent kai kurie) jautė, kad Lietuvos valdžia jais Lietuvoje nesirūpino, pusiau per apgaulę buvę raginti (valdžios ar kelionių įstaigų) čia vykti ir buvę fazendose apgauti, patekę į lyg tikrų baudžiauninkų socialinį lygį.
Lietuvos valdžia įsteigė penkias mokyklas tais laikais, kada nebuvo šiame krašte daug valdiškų mokyklų. Kartu su vietine programa eita ir lituanistinė, talkinama Užsienio lietuviams remti draugijos ir atsiųstų mokytojų. Tų mokyklų vaisiai išliko tarpinėje kartoje, kuri dabar turi 40 - 45 metus. Veikė daugybė organizacijų, gyvavo spauda.


Karui prasidėjus, Brazilijos valdžia norėjo prislėgti vokiečius gyventojus, tad drauge paspaudė ir visas tautybes (dar bijodama ir kelių šimtų tūkstančių japonų), uždrausdama viešai (autobuse, telefonu, gatvėje, per radiją) kalbėti, pamokslus sakyti, spaudą leisti gimtąja kalba. Buvo uždrausta ruošti gimtadieniai ir vardinės keliskart tam pačiam žmogui per metus; reikėjo papirkti valdžios inspektorius, kad nepraneštų choro koncertų lietuviškų dainų. Pokariniai ateiviai, nors jų labai maža, įnešė daug gyvumo, bet jų didesnė dalis išvyko į Šiaurės Ameriką po kelerių metų, išsigandę primityvių sąlygų (pramonė pradėjo sparčiai plisti tik 1955 m.).

Apie Lietuvą dabar nemaža dalis turi abejonių. Lietuviai buvo iš dalies susiję ir su prieškariniais komunistiniais sąjūdžiais (buvo keletas ištremtu ar nušautų), į kuriuos iš dalies turėjo prievarta jungtis, kad darbdaviai neišmestų iš darbo. "Nuoširdžių" komunistuojančių liko ligi šiai dienai, bet jų veiklos nėra: jie pasitarnauja tik tiek, kad "Gimtasis kra6tas" turi apie ką rašyti, vengdamas bendros lietuviškos veiklos. Yra sugrįžusių į Lietuvą, yra ir vėliau iŠ ten vėl grįžusių Brazilijon ir čia arba tylinčių ar pakeitusių spalvą. Bet jų ir turistų (iš Brazilijos ir iš Lietuvos) pasakojimai dar nepakankami pajusti, kaip i< tikrųjų Lietuvoje yra. Gi spauda nepasiekia visų.

Susipratę lietuviai ne tik išlaikė tris likusias mokyklas (jos yra anais laikais įsteigtos Lietuvių Sąjungos Brazilijoje žinioje), parapiją, organizacijas, spaudą, bet ir aplamai yra prisidėję prie lietuviškųjų reikalų — gauna spaudą iš užsienio, aukojo Vasario 16 gimnazijos statybai, Bražinskų bylai, Jaunimo metams ir t. t.

Tautinė veikla
Viską aprašyti sunku — ir nereikalinga — bendram vaizdui nupiešti. Šiuo metu veikia dvi parapijos. Vila Zelinos Šv. Juozapo parapija veikia apie 40 metų. Ji tapusi teritorinė, nors nuosavybė priklauso ne arkivyskupijai, bet Šv. Juozapo lietuvių katalikų bendruomenei (kaip buvo ir JAV tautinėse parapijose prieš 1886 JAV vyskupų dekretą). Jos apylinkėje gyvena labai daug lietuvių (sakoma, bent 1000 šeimų), ir ji yra veiklos centras. Po 35 metų klebonavimo prel. Pijus Ragažinskas parapiją pervedė Tėvams Saleziečiams, atvykusiems 1971 m. Jie visi (trys, vėliau laukiama dar bent vieno) yra lietuviai, bet parapija yra mišri.
1963 m. buvo pakviesti lietuviai jėzuitai, jau nuo 1949 m. protarpiais vedę misijas ir visi dirbę pastoracini darbą. 1968 m. arkivyskupas, jų neatsiklausęs, įsteigė Šv. Kazimiero asmeninę lietuvių parapiją (tokių tautinių parapijų ir kapelianijų mieste yra 18). Jėzuitai aptarnauja visus lietuvius už Vila Zelinos ribų, apie 2000 kv. km plotą. Lietuviškas pamaldas, laikomas trylikoje bainj (miesto dalių), per metus aplanko apie 1000 - 1500 lietuvių. Parapijos centras yra Mooocoje.

Lietuvių kunigų esama 17 visoje apylinkėje, kurių 7 dirba su lietuviais. (Tenka pažymėti, kad vietinės parapijos turi net iki 100,000 ar daugiau para-piečių; nėra papročio lankyti šeimų, kaip pas lietuvius, jeigu tai ir būtų Įmanoma).
Eina vienas laikraštis, keturių puslapių savaitinė Mūsų Lietuva", 750 egzempliorių tiražo. Paštu siunčiama apie 300 egz., o mieste vaikai ar seneliai išnešioja. Neturint radijo programos, tai vienintelis ry-5ys. (Paštu siuntą pasunkina miesto sąlygos — tik 22% gatvių aptarnauja paštininkai). Keliskart per metus išeina Lietuvių sąjungos Brazilijoje biuletenis, daugiau savais reikalais.

Byla tarp Sąjungos ir jėzuitų, ėjusi 1966 - 69 m. dėl vienos mokyklos pastato naudojimo, nežiūrint, kieno buvo teisybė, užnuodijo nuotaikas ir tarp veikėjų, ir taip paprastų žmonių. Sąjungos nariais šiuo metu yra daugiau prasimušę lietuviai, "paprastieji" jaučiasi jų nenorimi ir atskirti. Jėzuitai kartais "kaltinami", kad metėsi į liaudį, nusisukdami nuo inteligentų (kaip bebūtų, nesvarbu: čia kalbama apie nuotaikas).

Veikia du chorai, turį po 30 narių, vyrų brolija (tiek pat narių), moterų draugijos, Maldos apaštalavimo būreliai. Bendruomenė steigta ir vėliau atkurta, bet nėra dar išaugusi Į jungiantį vienetą, neišdirbdama savo vaidmens šiose sąlygose ir negaudama visų paramos.

Seserys pranciškietės, turinčios tris namus (dvi mokyklas), šiuo metu lietuviškame gyvenime beveik nesireiškia. Jų taipe yra Amerikos lietuvaičių ir Brazilijoje gimusių.

Jaunimas
Lietuvių 45% sudaro jaunimas (iki 35 metų). Tikra teisybė, kad lietuviškumui nustatyti nėra jokios taisyklės. Grynai lietuviško kraujo šeimose pasitaiko besigėdinčių savo tautybės, o mišriose šeimose — tėvų, kurie išmoko lietuviškai arba nuoširdžiai lietuvius užjaučia, vaikai lietuviškai kalba. Buvusių komunistuojančiųjų vaikaičių tarpe yra geni lietuvių. Tad kiekvieną atvejį reikia imti atskirai. Pažįstu du jaunuolius, kuriuos gatvėje sutikęs laikytum juodukais, bet kurie yra lietuvių mišrių šeimų vaikai ir kalba lietuviškai, vienas lanko ir mokyklėlę.

Jaunimą visų pirma įtakoja tėvų atsiminimai apie Lietuvą, kurie nevisada skaidrūs. Antra, karo laikotarpis, kada buvo suvaržyta veikla (tai sudarė pažiūrą, kad tautybė neigiamas dalykas, nors Brazilija kaip modernus industrinis kraštas stovi ant emigrantų pečių). Trečia, per visą 40 metų laikotarpį beveik nebūta pastovios jaunimo organizacijos, nors pokarinė emigracija įsteigė skautus (dabar jų nėra), ir nevisai vienodai veikia ateitininkų kuopa.

Apie 70 jaunimo dalyvavo apie 8 metus ateitininkų būrelyje, kun. J. Šeškevičiaus vadovaujamame. Baigę mokslus ir sukūrę šeimas, jie maloniai prisimena tas dienas, kurios nutrūko maždaug po dvejų metų, kai vadovas pasitraukė (prieš 8 metus).

Labai svarbų vaidmenį nuotaikos atžvilgiu turi ir pati tautiškumo sąvoka, kuri skiriasi nuo JAV. Kai kurie Brazilijos lietuviai dar karčiai prisimena laikus, kada juos vietiniai vadindavo "bišo da agua" — per vandenį atkeliavusiu gyvūnu, kuriuo nevadinamas portugalas, nes Brazilijoje kalbama jo krašto kalba. Būti gimusiu Brazilijoje yra didelis dalykas, ir nėra mados sakyti "aš esu lietuvis", bet sakoma "aš lietuvių vaikas"; nors trečioji karta, su kuria tenka susitikti, jau kartais kalba kaip JAV trečioji karta — save vadina "lietuviais" be paaiškinimų, nors apie daugumą sako "mūsų vaikai brazilai".

Yra tekę susipažinti su 30 - 35 metų žmonėmis, kurie, pradėjus lietuviškai kalbėti, atkerta: "aš esu brazilas", nors viską puikiai lietuviškai supranta. Po kelių tokių atsitikimų jau sugebi žmogus atsakyti: "Aš esu amerikietis (vietine sąvoka — Amerikos pilietis), bet stengiuosi išmokti šio krašto kalbos. Manau, kad ir brazilai pakankamai gabūs, kad galėtų daugiau kaip viena kalba kalbėti". Oficialiai ir mokslą išėjusiųjų tarpe kalba vadinama "portugalų", kaip ir JAV "anglų", bet imigrantai ir jų vaikai (bet kokios tautybės) paprastai sako "braziliška kalba", kaip JAV anglų kalbą ateiviai dažnai vadina "amerikoniška".

Mokyklose kalbama apie krašto įvairiaspalvę sudėtį. Pasitaiko, kad lietuvių vaikai turi progos pasakyti šį tą apie lietuvius Brazilijoje, kiti ir rašto darbus paruošia. Bet nėra prieita tokio susipratimo, kaip JAV, kad iš tėvų paveldėta tautybė nebūtų laikoma neigiamybe.

Apie jaunimo tautines nuotaikas kalbėdami, turime prisiminti ir šio krašto kitokią sociologinę sudėtį. Vergijos šimtmečiai įpratino gyventojų vietinę masę neturėti sąmonės, kad žmogus esi už savo ateitį atsakingas ir gali ją pakeisti, — todėl ir lengviau pasiduoda "likimui". Toliau: kultūra yra individualistinė, bet kitokiu būdu negu JAV, kur individualizmas pagrįstas ambicija ar darbštumu. Brazilijoje dar
nėra papročio grupėj veikti (chorai, tautinių šokių zmpės daugiausia ateivių tarpe) — retai televizijoje matai grupinį pasirodymą margumynų programose. Nėra papročio ar socialinio spaudimo priklausyti organizacijoms ar stovyklauti. Tas pažiūras nejučiomis perima ir krašto lietuviai.

Baltijos tautų savaitės Sao Paule 1971 m. vaizdai. Viršuje — Sao Paulo valstybės seimelio atstovė ir miesto turizmo įstaigos tarnautojas atidaro parodą; dalis 400 dalyvių bendrame birželio Įvykių minėjime. Viduryje — įeinant į lietuvių skyrių; "Žilvitis" šoka atidarymo dalyviams ir televizijai. Apačioje — "Žilvičio" narės prieš pasirodymą minėjime; parodos bendras vaizdas.
Nuotraukos A. Saulaičio
 

Visas Brazilijos jaunimas nepaprastai siekia mokslo; suaugusių neraštingų (70%) mokymas taip pat sėkmingai plinta (juo pasinaudoja ir lietuviai, neturėję progos išmokti rašyti ir skaityti). Švietimo sistema tokia, kad amžinai reikia laikyti egzaminus į vietas, kuriose daug kandidatų. Dauguma studentų amžiaus jaunimo dirba ir mokosi tuo pačiu metu, tad tikrai neturi laiko sueiti (pavyzdžiui, tautinių šokių grupė

"Nemunas" tegali susiburti sekmadienį popiet, Jaunimo kongreso komitetai susirinkti sekmadienį apie pietus). Nors šiltame klimate greičiau fiziškai bręstama (gal metus dvejis greičiau, negu dabar JAV . bet vaikai ir jaunimas kaimietiškesni, ne tokie "so-fistikuoti", nors ir gyvena moderniame didmiesty. Čia gyvenimas lėtesnis, kaimynų bendravimas daugiau primena mažą miestelį su charakteringu vaišingumu. Vaikai būna mokykloje, namie ir šiek tiek gatvėje. Jei šeimos kur išeina, išeina visi — vaikų nepaleidžia. Yra pasitaikę, kad 17 - 23 metų amžiau^ kų" neišleidžia į lietuvių jaunimo stovyklą ar kitur, kadangi jie "nepratę" vieni išvykti ar autobusu važiuoti. Gyvenimas sėslesnis — lietuvišku požiūriu paprastumas bei šeimyniškumas nebūtų žalingas, jeigu su visa aplinkos kultūra nebūtų ir tam tikro apsiribojimo mažu ratu.

Veikia dvi lituanistinės mokyklos — prie abiejų parapijų, turinčios iš viso apie 100 registruotų mokinių. Yra jaunimo sambūris "Žilvitis" su maždaug 55 nariais, kurių dalis priklauso ir ateitininkų kuopai, ir šoka tautinius šokius. 1970 metų gale buvo įsisteigęs 14 - 18 metų amžiaus 30 narių būrys "Lapė snape", pasiryžęs šokti, dainuoti ir vaidinti (Argentinos dešimtmečio "Rambyno" pavyzdžiu), bet dėl suaugusiųjų įtampų negalėjo išsilaikyti. Urugvajaus "Ąžuolyno" šokėjams atsilankius Brazilijoje, susibūrė pačių iniciatyva 12 porų ratelis "Nemunas", sėkmingai šokąs tautinius šokius.

Beveik visi lietuviai (vyresnio amžiaus) dejuoja ir pageidauja, kad jaunimas organizuotųsi ir veiktų. Lietuvį kunigą laiko maždaug lietuviškumo simboliu (ar rakštimi), nes beveik kiekvienoje retai matomoje šeimoje iš karto pradedama aiškinti, kodėl vaikai bei vaikaičiai kalba ar nekalba lietuviškai.

Ryšys su pasauliu
Latvių ir estų esama tik keli tūkstančiai. Su jais lietuviai gražiai bendradarbiauja, ruošdami išvykas, minėjimus ir parodą Baltų savaitės (birželio mėn.) proga.

Su kitų kraštų lietuviais dėl atstumų ir minėtų sąlygų ryšiai nėra glaudūs, nors jau įvyko keturi Pietų Amerikos lietuvių kongresai (nuo 1961 m.). Artimiausi kraštai — Argentina ir Urugvajus, kurių lietuviška veikla, nežiūrint mažesnio skaičiaus, aplamai laikoma stipresne. Jaunimas labai nori bendrų stovyklų su tų dviejų kraštų jaunimu (tokia įvyko 1968 m.), o dabar ruošiasi II Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui.

Bendri lietuviški rūpesčiai per "Mūsų Lietuvą", LB ir kunigų lankymąsi bei pranešimus pamaldų metu pasiekia ir Brazilijos lietuvius.

Mūsų ateitis
Apie Brazilijos lietuvius pateiktieji duomenys ir aprašymas jau sudaro šiokį tokį vaizdą šios lietuvių bendruomenės gyvastingumo ir tuo pačiu jos ateities. Nėra sociologinė paslaptis, kad bet kokios tautos emigracija, atkirsta nuo kamieno ir neturinti glaudžių ryšių su kitomis tautos bendruomenėmis užsienyje, neturi sąlygų išlikti "amžinai". Kol optimistai ir pesimistai nutars, kaip bus ateityje, šioje bendruomenėje veikiantieji laikėsi principo, kurį Petras Šimonis, ilgametis veikėjas ir dabartinės LB valdybos pirmininkas, išreiškia šitaip: "Gelbėkime, ką galime". Todėl čia dėmesys kreipiamas į sveikus reiškinius, o ypač Į jaunimą.

Pirmiausia, Brazilijos lietuvių tarpe nėra aiškių nelietuviškų nuotaikų "komunistine" prasme. Visuomenė nėra dėl to suskilusi (Urugvajuje yra kitaip). Nuotaikos yra bent ne priešingos, o daugumos — palankios, jeigu yra ar būtų veiklių asmenų ar vienetų.

Antra, pati krašto nuotaika, t. y. modernios valstybės kūrimasis (krašto atspalvis panašus į Lietuvos atsikūrimą nepriklausomybės pradžioje) yra iš esmės palanki tautiškai gyvybei: mokslo siekimas, kūrybingumas, vis didesnis judrumas, kultūrinio lygio kėlimas.

Sao Paulo Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos vyresnieji mokiniai 1971 mokslo metais. Jų du trečdaliai moka lietuviškai, nors yra trečios kartos. Nuotr.J. Kidyko

Trečia, trečiosios kartos jaunimas (kuris sudaro visur dalyvaujančio jaunimo daugumą) noriai lietuviškumo mokykloje ar stovykloje perima, kiek tik pajėgia mokytojai ar vadovai perduoti. Visą laiką klausinėja apie Lietuvą, lietuvius, lietuvių veiklą išeivijoje.

Toliau: visa eilė sąmoningų asmenų ieško naujų būdų lietuviškai veiklai plėsti.
Saleziečių iniciatyva posėdžiauja visų organizacijų atstovai, ramiai aptardami ilgalaikius klausimus — naujos jėgos, nedalyvavusios praeities nesutarimuose, sudaro sąlygas iš užburto rato išsisukti. Lituanistinis švietimas stiprėja, nes tenka vietoje pagaminti vaizdines priemones lietuvių kalbai mokyti tos kalbos nemokantiems (609c stovyklautojų ir mokinių) — panašios sąlygos tokiu mastu ligi šiol išeivijoje tebuvo Vasario 16 gimnazijoje, Argentinoje ir Urugvajuje. Studentinis jaunimas sudaro pusę (12) literatūros ratelio, kas mėnesį nuo 1971 vasario susirenkančio, narių. "Nemunas" susikūrė '"Ąžuolyno" iš Urugvajaus atvežto užsidegimo poveiky. Po 8 - 9 metų pertraukos plačiau atgaivinta-stovyklavimas, didėja lituanistinės mokyklos mokinių skaičius.
Sambūris "Žilvitis", vadovaujamas mokyt. N. Vinkšnaitienės ir remiamas stipraus tėvų komiteto, plečia ir stiprina savo veiklą. Pradėtas gausiai iliustruotas jaunimo puslapis prie "Mūsų Lietuvos' abiem kalbom. Įsisteigė Kunigų Vienybė.

Kitus reiškinius galima rasti laikraščių puslapiuose. Svarbu, kad yra pagrindas, per ilgus veiklos metus išlaikytas ir atnaujinamas, ant kurio viltingai statoma ateitis. Kaip ir religinis tikėjimas, taip ir tautinė ištikimybė nėra statistinių apskaičiavimų ar garantijų išdava. JAV lietuvių mastu imant, Brazilijos lietuvių veikla yra kukli, (nors Sao Paulo antras laisvame pasaulyje lietuvių skaičiumi), bet tautiečiai dar ilgai neišnyks iš lietuviško žemėlapio, ypač jeigu "vienybė težydėtų".



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai