Parašė Marius Katiliškis
|
PAVASARIS Kad Jūs matytumėt, kaip dūksta paukščiai tiesiog prieš mano langą! Nežinot Jūs — tai raudongūžis strazdas su pačia. Ir Ir kaip apninka kvaišos mintys juos pamatyti dar ir sekantį pavasarį. Ir dar ir dar — kokį pusantro šimto metų. -- -- -- -- -- --
Ieškojau, kažkodėl, magnolijos prie Hudson Bay. Ir, žinoma, jos neradau. O aptikau berželį Santa Monicoj ir jauną Migueljį laistantį kasdien. Kaip tau patinka beržas, Miguel? Atsakė Miguel: — O, man patinka balti medžiai! O nepatinka man mano juodi plaukai! -- -- -- -- -- --
Jei būčiau žinojęs, kad tik tiek tau tereikia, būčiau tau viską sunešęs ir atidavęs. Aš visko turėjau per daug, ir man pačiam nieko tada nereikėjo.
Viską tau būč atidavęs, ir net tai, apie ką tu nedrįsai pasvajoti. Visko turėjau per daug, tik nežinojau, kam save atiduoti. -- -- -- -- -- --
Būtų buvę paprasta laukti, pagyvent, pamylėt ir numirti. Tik nieks nepamokė, kaip nusigauti kiton upės pusėn siauru ir linguojančiu lieptu. Tik nieks nepasakė, kas yra meilė ir kas lūkesys. Tik leido klaidžioti ir laukti. Tik laukti ir laukti . . .
|