V. IGNO PUSAMŽIS Spausdinti
Parašė Viktoras Vizgirda   

Vytautas Ignas (anksčiau Ignatavičius) gimė 1924 gegužės 16 Raseinių apskrityje. Vidurinį mokslą ėjo Biržuose ir Vilniuj, kur gimnaziją baigė 1941 m. Tais pačiais metais stojo į Vilniaus dailės akademiją. Pertrauktas studijas tęsė Freiburge i. Br. po karo įkurtojoj dailės mokykloj. Ją baigė 1948 m. Atvykęs į JAV, dirbo vitražų studijose Clevelande, Chicagoj ir New Yorke. Pastaraisiais metais yra apsigyvenęs Connecticut valstijoj (netoli Hartfordo ir Putnamo). Pabėgęs iŠ didmiesčių, įsikūrė nuosavoj sodyboj, supamoj laisvos gamtos.

Daugiausia savo paties rankomis ten įsirengė didelę studiją (su krosnimi numatomai keramikos kūrybai).

Vytauto Igno kūryboje yra du spalvų ir formos atžvilgiu skirtingi laikotarpiai.

Pirmajame laikotarpyje vieninteliai jo figūrinių kompozicijų motyvai — likimas gatvės vargano žmogaus: šlaviko, juokdario, našlaičio ar sulysusio paauglio, kuris su išklerusia gitara dar bando praskaidrinti savo beviltišką kasdienybę. Tų kaulėtų ir sulysusių žmogysčių atvaizdavimui Ignas pagailėjo skaidresnės spalvos ar pavasariniais žieJais pasipuošusio medelio papuošti bevardiško gyvenimo aplinkai. Nedaug lietuvių dailėje yra pavyzdžių, kur su tokia jėga ir taip įtikinančiai dailininkas perkelia į drobę socialinės temos motyvus.

Bet vėliau, egzilinio gyvenimo iš vietos į vietą vėtomas, V. Ignas staiga persiorientuoja savo pasaulėtoje. Prarastos tėvynės prisiminimai ir ilgesys nustelbia kasdieninę tikrovę ir jos rūpesčius. Prabangą, materialinę gerovę ir pro langus matomus šiukšlynus užgožia naujas tėvynės ilgesio ir vaizduotės pasaulis. V. Ignas, lyg sūnus palaidūnas, grįžta prie pradinių lietuvių liaudies kūrybos ištakų. Jo paletė staiga praskaidrėja lietuviškos gamtos ir pavasario žiedų spalvomis. Tarytum ta pati tema — su žmogumi, gyvuliais ir medžiais — atsiskleidžia visai naujo-mis spalvų gamomis.

Savo kūryboje V. Ignas lygia sėkme reiškiasi ir grafikoje ir tapyboje.

Kaip jau minėta, pirmiesiems jo tapybos darbams būdingas yra sausas spalvų koloritas vaizduoti morališkai sunykusiems žmonėms. Pavyzdžiui: "Batų valytojas", "Atsisveikinimas", "Peizažas su juodu mėnuliu". Vargani personažai aprengti, gal ir nealkani, bet dvasiškai sunaikinti, žiūri į mus papilkavusiu žvilgsniu.

Kada V. Igno koloritas skaidrėja. spalvos sužiba jau vaivorykštės gaivumu. Naujos tematikos pavyzdžiai: "Rūpintojėlis", "Sopulingoji", "Piemenėlis", "Žvejai", "Jaunamartė".

Kai šokėjų grupės ir liaudies ansambliai stengiasi atkurti senovę pagal negausiai užsilikusius duomenis, tai V. Ignas ieško formos savo individualiam pasauliui, įsiskverbdamas į praeities dvasią. Taikliai, jį būtų galima pavadinti liaudies menininku. Tačiau jis nekopijuoja, to, kas priklauso jau muziejams. Kūrybinis jo išradingumas yra didelis.

Reikia atkreipti dėmesį į ornamentinius motyvus V. Igno grafikoje ir tapyboje. Jų gausu, ir vis kitokie, nesikartojantys, nematyti, bet išraiškūs, kaip kryžių saulės, raižinių raštai ar audinių stilizuotos tulpės.

Tie darbai neturi perspektyvos — plokšti. Trijų matavimų tuštumą užpildo kaip tik tie ornamentiniai motyvai, kurių vaidmuo yra tolygus kūrinio siužetui.

V. Igno šventieji, žvejai ir piemenėliai yra išskaptuoti iš to paties kamieno, kaip ir dievadirbių kūryba, kuri nepažinojo Madonos dieviškojo grožio ir ikonografijos nuostatų apaštalams. Tai tie patys liaudies žmonės kasdieninėj kaimo aplinkoj su savo rūpesčiais ir vargais.

Seriją tų darbų ir matome Igno kūryboje: "Pasaka", "Gyvybės medis", "Saulė ir paukščiai" ir 1.1. Visi jie yra tauriai užbaigti, ir juose ornamentinis filigrana, yra kaip liaudies daina, kaip gėlių žydėjimas.

V. Ignas aktyviai dalyvauja lietuviškajame dailės gyvenime — kolektyvinėse parodose. Daug yra surengęs ir individualinių parodų didžiosiose kolonijose. 1971 m. pavasarį jo 85 tapybos, grafikos ir akvarelės darbų paroda buvo surengta Vilniuj (Parodų rūmuose). 52 tos parodos darbus jis padovanojo Valstybiniams dailės muziejui. Ta proga dailininkas prof. A. Gudaitis taip rašė apie Vytauto Igno kūrybą: "Svarbiausias V. Igno kūrybos bruožas — stebėtinas lyrizmas. Mums, lietuviams, kūryboje jis nesvetimas. Tačiau V. Igno poezija be galo asmeniška, graudi, niuansuota. Jo paveikslai pripildyti jautrios, trapios šviesos. Jie tarsi virpa. Ir juose atskleistas greičiau vidinis, negu išorinis žmogaus dvasios būvis. Šitoks dailininko pasaulis labai savotiškas ir įdomus ne tik mums, bet ir įvairių tautų žmonėms".

Šiame žurnale daug kartų atskiri numeriai buvo iliustruoti V. Igno kūrinių nuotraukomis. Trejus metus (1965-67) "Aidų" viršeliai ir skyrių vinjetės buvo V. Igno. Tuo metu jis buvo parūpinęs žurnalui ir daug atskirų vinječių, spausdintų ir vėliau.
Viktoras Vizgirda