Aidai.eu Apžvalga

Parodos, premijos ir meno kritika

Parašė Viktoras Vizgirda

Šiais metais New Yorke ir Chicagoje surengtos reprezentacinės meno parodos susilaukė kontroversinių įvertinimų. Atrodo, kad profesinių pagrindų stoka jas ruošiant buvo svarbiausia nepasisekimų priežastis.

Parodų negalavimus aptarė K. Bradūnas, profesiniu požiūriu K. Žoromskis ir A. Valeška "Drauge", A. Beržienė — "Naujienose".
Atsakinga Chicagos parodos rengėja ir Čiurlionio galerijos direktorė jautriame žodyje tame pačiame "Drauge" aiškinasi dėl visų smulkmenų. Iš jos teigimų sužinome, kad paroda buvo ne "suneštinė", kaip K. Bradūnas tvirtina, bet dar blogiau — "suprašyta, sumaldauta". Klausimas: ar tai didina jos vertę ir ar tai mažina kieno nors atsakomybę? Nenorima užgauti galerijos architekto, bet lieka neaišku, ar jau iš tikrųjų, tą patalpą statant, jau buvo ji numatyta paveikslų kabinimui. Tvirtinama, jog "šiandien pasakyti paskutinį žodį, kad šitas meno kūrinys pasiliks ar kitas su šia diena užsibaigs, negalime". Manau, kad yra galima, reikia tik nusimanyti. Ir posakis, kad "tikrasis ir vienintelis kritikas — laikas", yra tik sąlyginis iš senų laikų įsipilietinęs aforizmas, kaip ir Picasso kartą pasakymas, kad "visus muziejus reikia sudeginti". Kad buvo laikai, kada patys didžiausi dailininkai buvo nepriimti į parodas, taip pat yra tik publikos smalsumui pasaldinti posakiai. Ne priėmimas į parodą nustato dailininko didumą, ir ne nuo tada jis pasidaro didelis, kada pirmą kartą patenka į parodą. Aš nežinau didelių menininkų, kurie kada nors buvo nepripažinti. Ir Cezanne, ir Van Goghas, ir Gauguinas, ir impresionistai, ir Matisse kone nuo gimimo dienos buvo suprantančiųjų pripažinti ir įvertinti. Jų populiarumas masėse yra jau kitas reikalas. Jų vietas parodose kadaise užgožė tūkstančiai kitų dailininkų, kurių vardų šiandien niekas jau nežino. Ir šiandien, ypač Amerikos dailės parodų dalyviai, anot K. Bradūno, "menu paišdykavę jaunuoliai" ir seniai, ar nebus tik tie, kurie šiandien užgožia tikrų dailininkų kelią ir kurie su laiku jau įsirikiuos į užmirštųjų gretas?

Galerijos direktorė kaltina senuosius, kad ignoruoja jaunosios kartos dailininkus. Dail. A. Valeška pastebėjo, kad vyresniosios kartos dailininkai išaugino ne vienos mūsų kartos dailininkų prieauglį. Bet jeigu mes džiaugiamės kiekviena jauna priaugančia jėga, tai tas nereiškia, kad ta proga ir jaunystės priedangoje dar kiti dešimt nepribrendusių jaunuolių gali paskui žengti į meno šventyklą.

Ne visada taip jau lengva pastebėti naują meno pajėgą pradedančiųjų tarpe. Kartu betgi matome, kad, tų gabiųjų beieškodami, jau įvairiausio amžiaus visus pradedančiuosius be jokios išimties su kaupu iškėlėm į viešumą iš nežinios.

Chicagos parodos premijų komisijoje buvo žymūs ir pasireiškę dailininkai, kurių kūrybą mes gerbiame. Manytume, kad premijos paskyrimas atitiko amerikietišką meninį bangavimą ir standartus. Chicagos Dailės institutas irgi buvo paskyręs 1000 dol. premiją už juodai nuteptą drobę. Bostono Contemporary Art instituto palubėje kabojo kaip eksponatas penki automobilių seni ir surūdiję dujų išmetamieji vamzdžiai. į kareivišką antklodę susukta siuvamoji mašina po neperšaunamo stiklo gaubtu tūnojo New Yorko Moderniojo meno muziejuje pailiustruoti surrealizmo kūrybai. Montrealyje ir Toronte "realizmų" parodoje sumesta židinio malkų krūva (žr. iliustraciją) taip pat buvo "neįkainojamas meno kūrinys". Garsiosios Washingtono Corcoran galerijos didžiausioje salėje ant didelės sienos, kaip kokia Sikstinos Madona, kabo didžiulis ir susirangęs veltinis.

Negalima sutikti su R. Jautokaitės prisiminta,

Janina Kinkienė: Smūgių eilė (drabužinė medžiaga). Chicagos Vasario 16 parodoj laimėjo I-ją premiją (Lietuvių Fondo). Nuotr. D. Vakarės

kad ir profesoriaus, nuomone, kad visa tai mums yra menas", kol atsiras "koks nors pasaulinis autoritetas ir sakys mums, kad menas užsibaigia su Rubensu". Manau, kad, ir nelaukdami tokio autoriteto atėjimo, minėtus eksponatus ramia sąžine galime jau dabar nurašyti.

Tas mano teigimas betgi nenusako mano pažiūrų į abstraktinį meną, kada aš džiaugiuosi Varnelio, Zapkaus, Žoromskio, Viesulo,Braždžio, Mondriano, Klee, Miro, Mothenvellio, Rauschen-bergo, Kline, Soulages, Rothko kūryba.

Nesvarstau ir J. Kinkienės premijuoto darbo meninės vertės ar premijos jai paskyrimo prasmingumo. Bet tačiau mums svarbu pasvarstyti, ar mes galime vaikytis paskui dabarties naujų srovių karštligę ir meno pirklių užmačias? Lietuvių dailės kūrėjų pareigos yra kitokios, būtent — kurti muziejinį ir vertybių meną, kuris pripildytų mūsų kultūros aruodus, o tai ir yra laidas tautos gyvybiniam išlikimui.

Bene dar liūdnesnį vaizdą matome New Yor-ko parodos rengimo aparate. Tai pastanga be jokių pašalinių kliūčių, kaip kad Chicagoje nutiko, suniveliuoti parodos lygį.

Jau ne pirmą kartą prieš New Yorko parodas, kaip iš ožio rago, iš anksto pylėsi reklamos apie organizuojamas parodas be jokių informacijų apie paveikslų atrinkimą ir komisijų sudėtį — pagrindinį dalyką, liečiantį parodos dalyvius. Nežinia kam tie skelbimai buvo skiriami, dailininkams ar visuomenei, kad laiku nusiblizgintų batus į parodos atidarymą. Esu gavęs pakvietimą dalyvauti parodoje, kur buvo surašytos visos datos ir valandos, tačiau be jokios užuominos apie jury komisijų sudėtį. Kam toks popierizmas?

Ir dėl šių metų parodos išsamesnė informacija, jau su jury komisijomis, pasirodė "Darbininke" sausio 31 d. Darbai reikia pristatyti vasario 15 d. Gal tik gaisrininkų meno kuopelės, kurios turi savo aliarmo sistemą, gali sėkmingai tokiomis sąlygomis dalyvauti.

Į komisijas eksponatams atrinkti ir premijoms skirti reikia kviesti jau pasireiškusius dailininkus, kurie gali turėti pasitikėjimą. Šios parodos dalyvių sudėtis rodo, kad jury komisijos nariai tokio pasitikėjimo kai kuriuose dailininkuose neturėjo, nors įsakmiai buvo pabrėžta, kad jie visi yra N.Y. Dailininkų sąjungos nariai, tarytum priklausymas profesinei sąjungai reiškia jau ir meninį lygį. Gražu, kada šeimoje yra pianinas ir dukrelė paskambina Chopino noktiurną ar Strausso valsą, bet gerbkime šimto narių muzikų sąjungą, iš kurių du dainuoja operoje, o pianinu gerai skambina tiktai vienas.

Dažnai muziejų ir kiti administratoriai, kurie patys nėra dailininkai, tvarko kultūrinio gyvenimo politiką, sprendžia atstovavimą reprezentacinėse parodose. Ir pirkliai kartais pirmieji pastebi didžiuosius menininkus, kaip kad atsitiko su Van Goghu, Matisse. Bet lieka vis tik neaišku, kokia buvo LB pareigūno rolė abiejose jury komisijose.

Visuomeninės organizacijos, LB apylinkės, skautų židiniai, birutietės ar sodalietės daro didelį kultūrinį darbą, rengdamos dailininkų parodas; dailininkus ir lankytojus pavaišindamos, jos sukuria jaukią atmosferą. Bet reikia neužmiršti, kad tarp

Robin Mackenzie: Limbvvood, 72 x 72 x 18 in. (The Montreal Museum of Fine Arts, Survey 1970 — Realisms parodoje)

dailės ir parodos surengimo atsiranda kaip ir siena, kur vienas dalykas baigiasi, o kitas prasideda, kada paveikslai pakabinami ant sienos.
Parodos rengėjai ir mecenatai paskyrė premijas, išreikšdami pageidavimus, ką ir kaip dailininkai turi kurti, — premijas už tautinę tematiką ir tradicinį meną. Paprastai premijos skiriamos už geriausią darbą.

' Jeigu į Lietuvių Bendruomenės veiklą įeina lietuvių kultūros ugdymas, tai jokia tos organizacijos valdyba nėra kompetentinga puoselėti savo narių skonį atitinkantį meną ar tai, ko niekas negali ir suprasti. Jeigu poniai patinka koks nors ypatingas teptuko pabraukimas drobėje, tai tokį paveikslą ji gali sau susirasti. Džiugu, kad mecenatai skiria paramą kultūros ugdymui, bet jų auka turi eiti tik tos kultūros kokybiniam tikslui.

Dailininkai nežino tradicinio meno srovės.. Suprantamiau būtų sakyti: "pamėgdžiojantis menas". Dailininkų kūryba gali turėti tik ryšį su praeitimi, iš kurios jie gali semtis įkvėpimo. Gal tik persų kilimų audėjai per amžių amžius audžia vis tuos pačius motyvus pasaulinei rinkai.

A. Galdiko abstraktinė tapyba yra daug tautiškesnė už kitų piešiamas gubas, Palangos pajūrius, čiukurus su žirgeliais, piliakalnius ar kryžius. Ir Žmuidzinavičius, sekdamas Čiurlionio pavyzdžiu, piešė dangum skriejantį raitelį, pušeles ir kryžius. Bet tas kūrinys nepraturtina nei jo, nei lietuvių dailės kūrybos. Tas pats ir su jo išgarsėjusiomis trimis pušelėmis, kurių jis pripiešė po vieną variantą kiekvienam pirkėjui. Žmuidzinavičiaus garbę sudaro jo Lietuvos užkampių ir ežerėlių jautriai pagauti motyvai, kurie, šalia jo patriarchalinės veiklos lietuvių dailės baruose, įrašo jo vardą lietuvių dailės istorijon kaip dailininko ir patrioto. Toks tai yra tautinis menas, vertas amžino paminklo ant kūrėjo kapo.

Jeigu ieškosime pavyzdžių svetur, tai pačiai tautiškiausiai prancūzų dailei atstovauja Renoiro nuogos mergos. Delacroix priešė maurus Afrikos žemyne. Bet ta jo kūryba teikia garbę tik prancūzų dailei.

Premijos gali būti skiriamos už skirtingas dailės Šakas, kaip grafika, ofortas, skulptūra ar religinė dailė (čia tai jau ir tematika), bet tik už geriausią religinį paveikslą, o ne už kokį išlaižytą pagal kieno nors instrukcijas ar nuteptą rudomis spalvomis, kaip seni meistrai kad darė.

Kas atsitiktų, jeigu visi dailininkai, trokšdami gerovės lietuvių dailei, paklustų kvieslių šauksmui ir tik pinigo suvilioti, kaip A. Vakselis tikina, sulėktų į parodą vien su apygardos narių ir mecenatės skonį atitinkančia kūryba. Ar tai nebūtų vien nuosmukis?

Teko taip pat nugirsti, kad parodos atidaryme praskambėjo tėviški pamokymai dailininkams, būtent: jų būtų ir daugiau dalyvavę, bet, matyt, jiems nepatiko Vasario 16 iškaba. Betgi manyčiau, kad parodos rengėjai nėra įgalioti mokyti dailininkus patriotizmo. Gerbiamieji, leiskite dailininkams patiems pasirinkti ir turinį, ir formą.

Ir populiarumo premija yra tik diletantų išdaiga, deja, dažnai praktikuojama. Panaši premija už muziką išbrauktų iš istorijos ir Beethoveną, ir Mozartą. Ar reikalinga tad tokia premija reprezentacinėje parodoje? Nebent visuomenei klaidinti, kad nežinotų, kas geras dailininkas, o kas ne.

Dar prieš metus buvo didelė staigmena ar net kuriozas dailininkų gyvenime. Buvo taip nutarta: jeigu pirmoji premija tenka moderniam menui, tai antroji automatiškai — "tradiciniam" menui. Ir atvirkščiai: pirmąją premiją paskyrus "tradiciniam" menui, antrąją tenka jau skirti, gal būt, už pačią silpniausią drobę visoje parodoje — abstraktinę kompoziciją, jeigu tiktai viena tokia ir yra. Tuo būdu jos autorius pagal kokybę jau atsiras antruoju visame dailininkų kolektyve.
Šiandien ir gatvės žmogus jau nerūšiuoja dailės naujovių į kokybines ir menkybines, nes visose dailės srovėse yra ir gerų, ir blogų darbų. Abstraktinis menas yra jau beveik šimto metų senumo, senesnis už Svirskio kryžius, o istorikai jo atsiradimą sieja net su egiptiečių, romanų, bizantine tapyba ir mozaikomis, kiek šioje dailėje originalūs objektai atitolsta nuo fotografinio panašumo. Be abejo, tai reliatyvus aptarimas, nes daiktas gali būti daugiau ar mažiau abstraktus, bet šiandien baltoje drobėje nuteptą juodą skritulį galime priskirti jau prie "tradicinės" dailės.

Reikia stebėtis parodos rengėjų, tarp kurių buvo ir trys dailininkai, reikalavimu iš dailininkų dar kažkokios specialios tautinės kūrybos.
Iš patyrimo žinome, kad dailės kritikos išeivijoje neturime. Jeigu kas bando ne draugiškai paliaupsinti, tas jau gali būti įtartas, kad lepinasi neapykantoj, netolerantingume, kivirčų kėlime, -melžimuose.

Rengiant parodą, bereikia tik susirasti patalpą ir draugą, kuris tave gražiai aprašytų. O tokių visad atsiranda — kad ir pagarbus intelektualas, save dar ir į kritikus įrašęs, nes kažkada meno kultūros sėmėsi, gyvendamas kartu viename kam-baryje su dideliu menininku. Buvo teigimų, kad ir už sienos gyvenant galima giliai pažinti žmogaus asmenybę. Tur būt, besiklausant pridėjus ausį prie sienos. Sunku tai užginčyti.

Pauliaus Jurkaus parodos dalyvių inventorizacija ("Darbininke"), pavadinta žvilgsniu, taip pat tik dezorientuoja parodos lankytojus. Jokios kokybinės analizės — visi vienodai geri. Toks vertinimas tolygus atostoginiam reportažui apie aristokratišką išvaizdą, sidabrinius stikliukus, kojines. Kas buvo parodoje, tas matė švelniomis ar nešvelniomis spalvomis nutapytas ir kokio dydžio buvo paveikslas. Kitiems tai nieko nesako.

Pasiskaičiusieji mano teigimų šoks ieškoti pavyzdžių praeityje, amerikiečių dailės gyvenime ir tarptautiniuose vandenyse.
Bet tie tarptautiniai vandenys negali būti mums pavyzdžiu. Amerika jau pati nežino, kur eina. Šiandien dailininkas yra garsenybė New Yorke, o už keliolikos metų jo vardo jau niekas neatsimena. Bostone ar New Yorke — išsireklamavęs, o Chi-cagoje — jau visai negirdėtas. Viską užgožia praeinamųjų kuriozų ieškojimas, dailės pirklių interesai ir reklama.

Mes dar išskiriame savo dailininkus. Bet LB New Yorko apygardos taip uoliai organizuojamų premijų gausa išvirsta į ordinų infliaciją. Už keliolikos metų nebus nė vieno negavusio premijos. Baigei kokius mokslus, turi teisę į profesinę sąjungą, nutapei čiurlenantį upelį ar abstraktą, parodoj dalyvauji jau be jury komisijos, gavai premiją ir — jau tolygus su visais kitais.

Išvados: tiek New Yorke, tiek Chicagoje, kad ir išlyginus visas negeroves ir ištaisius klaidas, esamomis sąlygomis neįmanoma surengti tikrai aukšto lygio reprezentacinę parodą. Premijų skyrimas rotacine tvarka padėties neišgelbės. O kas bus, jeigu niujorkiečių bus eilė premiją gauti, tuo tarpu tais metais Chicagoje pavyks surengti gerą parodą, o New Yorke vėl bus šių metų lygio?

Praeitais metais per D. Šatą Lietuvių Fondui buvo įteiktas premijoms skirti planas, kuriam pritarė ir N. Y. Dailininkų sąjunga. Buvo siūloma sudaryti dailės komisiją iš Lietuvių Fondo, N. Y. Dailininkų sąjungos, Lietuvių dailės instituto ir Čiurlionio galerijos atstovų. Premija galėtų būti skiriama bet kurios reprezentacinės parodos surengimo proga, bet ne būtinai už joje išstatytą eksponatą. Premija gali būti skiriama ir parodoje nedalyvaujančiam už jo visą kūrybą. Visa tai galima svarstyti, keisti, papildyti, neužmirštant ir K. Bradūno siūlomo atskirų dailininkų kvietimo į parodas.

Priėję kokių nors išvadų, gal ir pajėgsim išryškinti visuomenei mūsų kūrybingiausias dailės pajėgas, išskirti jas nors iš tų tarpo, kurie griebiasi teptuko, tik neturėdami ko veikti.

Sukurta: Kretingos pranciškonai