"ELISIR D'AMORE" — MEILĖS ELIKSYRAS Spausdinti
Parašė Vladas Jakubėnas   
G. Donizetti komiška opera Chicagos scenoje

Šių metų Chicagos Lietuvių Operos premjera atidarė lietuvių muzikinei publikai naują pasaulį: vietoj dramatiškų ar audringai romantiškų pergyvenimų išvydom ir išgirdome scenoje giedrią muzikinę komediją. Šalia nemirtingo Rossinio "Sevilijos kirpėjo", to paties laikotarpio Belli-nio ar Donizetti operos šiuo laiku įgyja lyg naujo aktualumo ir yra mielai statomos ir klausomos Europos ir Amerikos teatruose. Gaetano Donizetti (1797 - 1848) "Meilės eliksyras" yra viena iš penkių operų, tvirtai išsilaikiusių šių dienų repertuare; iš viso šis produktingas kompozitorius jų parašė daugiau negu šešiasdešimt. "Meilės eliksyro" veiksmas vyksta "turtingesnės" — vidurio ar šiaurės — Italijos užkampyje. Ši aplinkuma buvo gražiai atvaizduota iš New Yorko išrašytomis Stivanelli Costume Co. dekoracijomis ir kostiumais. Buvo tai tam tikra naujiena mūsų publikai, pripratusiai prie mūsų dailininkų įvairiai stilizuotų, kartais simboliškai eskizinių dekoracijų. Nuomonių dėl naujovės buvo reiškiama visokių: sceniškas įspūdis buvo malonus, bet gal tai neturėjo užkirsti kelią mūsų dailininkų būsimiems pasirodymams. Kita naujiena buvo taip pat iš New Yorko pasamdytas režisierius Herbert Beattie, kuris atliko tikrai gražų darbą tiek su choristais masinėse scenose, tiek ir atskirų veikėjų akcijos koordinavime. Režisierius dirbo, palaikydamas glaudų kontaktą su dirigentu Vytautu Marijošium, kuris patvirtino daugumą jo pasiūlymų.

Operos solistų sąstatas buvo įdomus tuo, kad pagal rolių ypatybes tik vienas Algirdas Brazis seržanto Belcore rolėje buvo iš įprastųjų "keturių didžiųjų". Ši rolė yra gimininga daugeliui jo sukurtų operinių, o ypač operetinių, vaidmenų ir buvo jo atlikta įtikinamai, su gražiu "bel-canto", sudarančiu ypač teigiamą jo balso pusę. Didelė, kone centrinė turtingos kaimietės Adinos rolė teko Ginai Čapkauskienei, turėjusiai progą parodyti savo koloratūrinio balso skambumą, judrumą bei tikslumą. Sceniškos išvaizdos ir laikysenos atžvilgiu ji padarė sunkiai tikėtiną pažangą, palyginus su jos pirmais žingsniais scenoje. Taip pat stambios apimties rolę turėjo St. Wicikas, sukūręs simpatingą naivaus kaimiečio tipą; ypač gražios formos jis buvo balso atžvilgiu. Šis malonaus tembro lenkų tenoras, atrodo, yra tvirtai įaugęs į mūsų operos sceną, beveik kasmet apsiimdamas ir išmokdamas jam svetima kalba net ir tokias stambias roles. Malonus įnašas Chicagos Lietuvių Operai buvo pirmas pasirodymas didesnėje rolėje lietuvių kalba Arnoldo Voketaičio, kuris yra tvirtai įsikūręs amerikiečių stambiose operų ir koncertų scenose. A. Vo-ketaitis yra bosas-baritonas vidutiniško stiprumo, bet pakankamo skambumo; jo vokalinis pajėgumas yra nustelbiamas pirmaeilės charakteringai komiškos aktoriaus dovanos; jis vaidina visu savo kūnu; jo veidui labiausiai tinka drastiškos, šaržuotos išraiškos. Dr. Dulcamara — magiko - šarlatano daktaro — tipą jis atvaizdavo mefistofeliškai komišką, nuolat traukiantį į save klausytojų dėmesį. A. Voketaitis yra taip pat tobulai muzikalus, galįs per savo aktoriškas išdaigas visai nekreipti dėmesio į dirigentą ir, muzikai einant greitu rečitatyviniu tempu, visur pasilikti ritme. Margarita Momkienė, simpatingoje nedidelėje Gianettos, Adinos draugės, rolėje gražiai pasirodė, jai reljefingą foną sudarė visa mergaičių grupės scena, puikiai pateikta režisūros ir chorinės kultūros atžvilgiu.

Visame pastatyme buvo jaučiama tvirta dirigento V. Marįjošiaus asmenybė; ypač daug, atrodo, jam teko pasidarbuoti su choru, kuris dainavo dar negirdėtu lengvumu. Donizetti muzika yra lyg neišsemiamas šaltinis daugiau lengvų, bet gražiai atliekant nebanaliai skambančių melodijų; kai kur jos prašneka švelnia lyrika, kaip tenoro garsioje rolėje "Una furtiva lagrima". Dirigentui V. Marijošiui pavyko pasiekti vieningo, gracijos ir elegancijos pilno stilistinio efekto, mūsų operos scenoje naujo ir suteikiančio šiam pastatymui visai profesinio atspalvio. Čia daug prisidėjo ir orkestras: 30 iš Lyric Opera sambūrio pasamdytų muzikų pasitaikė ypač aukšto lygio, be to, ir iš dirigento pusės buvo į juos kreipiama nuolatinio niuansuojančio dėmesio, suteikiant diskretiško, elegantiško ir išlygintai tvirto skambesio. Orkestro sąstatas, nors ir kiek sumažintas, buvo visai panašus į originalios partitūros reikalaujamą.
Jau premjeroje, balandžio 19 d. spektaklyje, buvo jaučiama harmonija ir precizija; antrame spektaklyje ji dar padidėjo.

Trečią, už savaitės įvykusį spektaklį dirigavo Alvydas Vasaitis. Jis pernai itin vykusiai debiutavo kaip operos dirigentas paskutiniame "Kaukių baliaus" spektaklyje. Šių metų uždavinys buvo žymiai sunkesnis. Pati operos muzika atrodė lyg lengva ir nesudėtinga (turinti faktiškai gana komplikuotų choriniai solistinių ansamblių); V. Marijošiaus ji buvo pateikta lyg savyje užbaigtas, nudailintas kūrinys. "Associate" dirigento uždavinys čia būtų juo tiksliau pakartoti jau pasiektą stilistinį grožį. A. Vasaitis ėmėsi operos dirigavimo su jam įgimtu jaunuolišku veržlumu, kas tačiau šiuo atveju — visai priešingai, negu pernai — veikė jo nenaudai. Operos pradžioje kai kur trūko pilno kontakto su adikėjais; tačiau svarbiau buvo ne tai — visos operos tempai buvo greitesni, kontrastai mažesni; operos muzika kažkaip neteko savo grakštumo ir elegancijos, įgydama kai kur "kapoto" charakterio. Veikalo eigoje buvo pasiektas vis didėjantis sklandumas, bet, jaunam dirigentui visą dėmesį kreipiant į sceną, orkestro skambesys buvo garsesnis ir gerokai neteko spalvingumo ir niuansuotume Visumoje spektaklis nebuvo taip jau blogas, bet jis vaizdžiai parodė, kokį skirtumą sudaro kultūringa, prityrusi vadovo ranka kaip tik tokioje lengvoje muzikoje. Turėti savo "aš" ir jį parodyti yra naudinga jauno dirigento savybė, bet, kaip matėme, — ne visur ir ne visada vienodai sėkmingai pritaikoma. Iš solistų paskutiniame spektaklyje geriausios formos buvo G. Čapkaus-kienė, M. Momkienė ir dalinai St. Wicikas; kiti — A. Brazis ir A. Vo-ketaitis — savo įprastame gražiame lygyje.
Vladas Jakubėnas