DU ATSILIEPIMAI DĖL "AIDŲ" PRADŽIOS Spausdinti
Tolimąją "Aidų" praeitį prisimenant
1975 metai lietuvių tautai atneša Aidų" žurnalo trisdešimties metų kraitį, sukrautą tremties kraičio skryniose ir paruoštą transportui į išlaisvintą Lietuvą. Jei tai siuntai būtų lemta ir ilgiau už Lietuvos ribų užsigulėti, nereikia baimintis, kad tautai skirtą kraitį sunaikins laiko dantys: jis, Horacijaus žodžiais, "patvaresnis už varį".

Trijų dekadų žurnalo sukaktį vertingais straipsniais šių metų "Aidų" pirmajame numeryje pažymi Leonardas Andriekus, OFM, ir Vytautas Bieliauskas, "Aidų" steigėjas ir pirmasis redaktorius. Trisdešimts metų — tai ilgas laiko tarpas, ir tolimąją kelio pradžią gali pridengti laiko horizontai ir vėlesnių įvykių srautas. Tačiau V. Bieliauskas anuos įvykius savo straipsnyje prisimena aiškiai, nes jis pats anomis dienomis "naujuoju kūdikiu" daugiausia sielojosi ir jo ateitimi rūpinosi. O dabar su pagrindu gali didžiuotis, kad tas jo "kūdikis", vėliau jau kitų vedamas už rankos, išaugo į puikų vyrą ir savais nuopelnais įsitvirtino lietuvių kultūros istorijoje.

Istorinio tikslingumo dėlei tačiau tenka pataisyti vieną klaidelę, įsivėlusią į V. Bieliausko straipsnį. Gal tai ir nelabai svarbi klaida, bet dažnai ir dėl nedidelių praeities dalykų (pvz., ar Krupavičius bučiavosi su Smetona) yra keliami klausimai, norint išsiaiškinti, "kaip iš tikrųjų buvo?". Tad ir grįžtant į tolimąją "Aidų" praeitį, man regis, kad kiek kitaip buvo su pirmuoju žurnalo leidėjo — "Spaudos darbuotojų kolektyvo" sąstatu, negu V. Bieliauskas kalba savo straipsnyje. O mano prisiminimai tokie:
1945 pasibaigus Vokietijoje karui, mudu su A. Pauliukoniu maždaug gegužės mėnesio antroje pusėje vėl atsiradome Muenchene (mat, frontui artėjant, buvome pasitraukę prie Alpių) ir vėl pradėjome dirbti dr. V. Bieliausko vadovaujamoje Lietuvių Sąjungoje. Pirmininko paragintas, pradėjau redaguoti sieninį "Informacinį biuletenį", kuris išeidavo kas antrą dieną ir būdavo iškabinamas sąjungos būstinėje, Lamontstrasse 21. Čia tuo metu kasdien atsilankydavo didžiulės masės žmonių. Per,vasarą to biuletenio išėjo keliasdešimts numerių. Tuo pačiu metu dr. V. Bieliauskas (kuris iš Lietuvių Sąjungos pirmininko pareigų pasitraukė vidurvasarį) planavo "Aidus" ir tyrinėjo išleidimo galimybę, nes reikėjo gauti amerikiečių karinės valdžios leidimą, surasti spaustuvę, telkti bendradarbius. Kai viskas vystėsi palankia linkme ir jau baigėme ruošti pirmajam numeriui medžiagą, buvo sudarytas formalus "Aidų" leidėjų kolektyvas. 1945 rugpiūčio 27 kolektyvo posėdyje buvo pasirašytas susitarimas, susidedantis iš 15 paragrafų. Noriu pacituoti bent keturis paragrafus:
"Dr. V. Bieliauskas, J. Kojelis, J. Sakevičius ir V. Šmulkštys sudarome kolektyvą lietuviškam laikraščiui (informaciniam biuleteniui) leisti". "Laikraštis (informacinis biuletenis) bus vadinamas * Aidai' ". "Vyr. redaktorius yra dr. V. Bieliauskas". "Redakcijos ir administracijos reikalą sprendžia, (personalą) samdo ir pareigas bei atlyginimus nustato visi kolektyvo dalyviai bendru susitarimu; tas pats taikoma ir dėl laikraščio dydžio ir turinio".

Kiek prisimenu, į kolektyvą buvo kviečiamas ir A. Pauliukonis, iš visų mūsų labiausiai prityręs spaudos žmogus, bet įeiti nesutiko. Tikrųjų priežasčių nežinau, bet manau, kad A. Pauliukonis nemėgo sutartimis ir parašais saistančių įsipareigojimų. Tuo nenoriu nuneigti vertingos A. Pauliukonio talkos pirmiesiems "Aidams". Kitų asmenų, kuriuos V. Bieliauskas mini savo straipsnyje, kolektyve nebuvo. Jie buvo Lietuvių Sąjungos tarnautojai.

Mudu su V. Šmulkščiu talkinome vyr. redaktoriui, parūpindami medžiagos, J. Sakevičius — leidimo ir administravimo darbuose. Suredagavus 4-5 numerius, V. Šmulkštys išvyko į Tuebingeną gilinti klasikinės filologijos studijų (ten įgijo doktoratą), tad likome trys kolektyvo nariai.

Pradžioje "Aidai" vadinosi "lietuvių informacinis leidinys", vėliau "kultūrinis-informacinis leidinys", o nuo 1946, perėmus redaguoti K. Bra-dūnui, pasidarė "lietuvių kultūrinis žurnalas". Ilgainiui leidėjo — "Spaudos darbuotojų kolektyvo" — praktiškoji reikšmė mažėjo, o nuo 22 numerio leidėjas visai nebebuvo žymimas.
Ta pačia proga norisi priminti ir antrojo straipsnio autoriui, L. And-riekui, kad "Aidai" turėjo ne tris, o keturis redaktorius. Savo straipsnyje, išskaičiuodamas redaktorius (psl. 7), nepamini dr. V. Bieliausko. Tiesa, pirmieji "Aidų" numeriai sav turiniu ir technika negali prilygti dabartiniams "Aidams". (V. Bieliausko teigimą, kad pirmieji "Aidų" numeriai buvę "be klaidų ir su tobula technika", reikia laikyti kiek pretenzingu). Bet to ir reikalauti negalima. 'Juos reikia vertinti ano meto pionieriškomis sąlygomis. Tačiau daug įdomiau pažiūrėti į pirmųjų "Aidų" turinį. Redaktorius ir jo bendradarbiai anuo metu užėmė pozicijas ir kultūros, ir visuomeniniais, ir pagaliau politiniais klausimais, nuo kurių idealistinė ir sąmoninga išeivija nesišalina ir po 30 metų. Tik negalima sutikti su V. Bieliausko teigimu, kad jo lėmimu pirmieji "Aidai" "atsiriboję nuo politikos" ir kad kiti redaktoriai iki šiol to atsiribojimo laikęsi. Iš tikro pirmieji "Aidai" nuo politikos neatsiribojo ir kaip "informacinis leidinys" atsiriboti negalėjo. Nuo lietuviškos politikos "Aidai" neatsiribojo ir tapę kultūros žurnalu. Jau pačiu savo egzistavimu "Aidai" yra politinis faktorius, ir dėl to jie neįleidžiami į okupuotą Lietuvą,

"Aidai" atsiriboja, ir tuo reikia džiaugtis, tik nuo siauros srovinės ir egomaninės politikos. Bet nuo tokios politikos išeivijoje turėtų atsiriboti ne tik kultūros, bet ir politikos žurnalai. To siekiau, redaguodamas politikos žurnalą "Į Laisvę".
Juozas Kojelis

Dėl straipsnio apie "Aidų" pradžią
"Aidų" žurnalo 30 metų sukakties proga dr. V. Bieliauskas savo straipsniu apie "Aidų" žurnalo pradžią (Aidai, .1975 Nr. 1) prisiminė ir laikraštėlį, ėjusį Aidų Dienos Informacijos vardu. Kaip buvęs to laikraštėlio redaktorius, norėčiau šia proga kai ką papildyti ir patikslinti.

1945 rugpiūčio 1 susirinkus gausiai lietuvių grupei Lohengrino (Muen-chene) stovykloje, informacinio leidinėlio reikalas pasidarė labai aktualus. Tuo metu stovykloje gyvenusių Tautinių grupių vadovai sudarė informacinę komisiją, kuri tuojau pradėjo leisti sieninį laikraštėlį, vardu "Vox Unitatis". Komisijos vadovas Petras Minkūnas redagavo laidą anglų kalba, kun. Jonas Pauperas — vokiečių, Balys Vyliaudas — lietuvių, Janis Pamilians — latvių ir Laine Einberg — estų kalba. Vieną egz. gaudavo stovyklos administracija, o kiti trys egz. būdavo iškabinami ant sienų stovyklos gyventojams pasiskaityti. Kiekviena laida, po 4 puslapius išeidavo kasdien, išskyrus šventadienius.
Netrukus P. Minkūnas, išrinktas lietuvių grupės vadovu, iš informacinės tarnybos pasitraukė, ir jo redaguota laikraštėlio laida anglų kalba sustojo. Komisijos vadovo pareigas perėmė kun. J. Pauperas.

Tremtinių spaudos pradininkas dr. V. Bieliauskas ryžosi šio stovyklinio laikraštėlio lietuviškąją laidą dauginti ir skleisti lietuvių tarpe kaip "Aidų" žurnalo priedą. Tam tikslui stovyklos gyventojai sudėjo 3,000 markių rašomajai mašinėlei su lietuvišku raidynu įgyti, o Andrius Ignaitis suremontavo miesto griuvėsiuose rastą rotatorių. Tokiu būdu 1945 gruodžio 15 pasirodė rotatoriumi dauginamas dienraštis — Aidų Dienos Informacija. Jis ėjo kasdien, išskyrus sekmadienius, po 4 - 8 puslapius iki 1947 m. Technikinį spaudos darbo atliko Kazys Simanavičius ir Vaclovas Kesminas.

Dr. V. Bieliauskas anksčiau minėtame straipsnyje rašo: "Aidų Dienos Informacijos' redagavimą iš kun. J. Paupero perėmė Pranas Gudaitis, kuris su Baliu Vyliaudu tęsė šį dienraštį dar pusų metų". Iš tikrųjų kun. J. Pauperas niekad neredagavo ir niekuo kitu neprisidėjo prie tiesioginio Aidų Dienos Informacijos paruošimo darbo. Jis tik redagavo nereguliariai einančią stovyklinio laikraštėlio laidą vokiečių kalba ir ėjo informacinės komisijos vadovo pareigas, iki pasitraukė iš stovyklos 1946 m. Kaip komisijos vadovas jis atstovavo visų laidų redakcijoms ir darė atitinkamus susitarimus. Taip pat jis susitarė su dr. V. Bieliausku dauginti laidą lietuvių kalba ir platinti lietuvių tarpe. Pr. Gudaitis, kurį dr. V. Bieliauskas mini kaip buv. Aidų Dienos Informacijos .redaktorių, ne tik kad neredagavo to laikraštėlio, bet iš viso redakcijoje buvo pasirodęs tik du kartu. Kalbamojo leidinio redakcijai gražiai talkininkavo Astrauskas ir Danutė Guda vi -čiūtė, kurie sekė anglišką spaudą ir svarbesnes žinias vertė į lietuvių kalbą.
Dr. V. Bieliauskas, priėmęs Aidų dienos Informacijos leidėjo naštą ir finansinę atsakomybę, atliko milžinišką tremtinių informavimo darbą tada, kada tokia informacija buvo labiausiai reikalinga.
Balys Vyliaudas


ATITAISYMAI
Vasario nr., p, 55, po VDU senato nuotrauka atitaisytina: antroje eilėje paskutinysis iš dešinės yra ne S. Žakevičius, bet P. Katilius (matematikos - gamtos fakulteto prodekanas).
P. Rabikausko straipsny kovo numery, p. 97, II skilty 5-6 eilutėse i5 apačios turi būti; A. Rukša.
A. L. straipsny kovo nr., p. 131, II skilty 2 eilutėj iŠ virSaus turi būti: "tėra besąžininis šmeižimas".
A. Gustaičio feljetone balandžio nr., p. 167, I skilty iškritusi 17 eilutė iŠ viršaus: O ką, gerbiamasis, dabar pasakysi? — i