PRŪSŲ KALBOS GRAMATIKA Spausdinti
Parašė Pr. Skardžius   
WILLIAM R. SCHMALSTIEG: An Old Prussian grammar; the phonology and morphology of the three catechisms. The Pennsylvania State University, University Park and London, 1974. 358 psl.

W. R. Schmalstiegas (Šmolstygas), gimęs 1929.X.3, nuo 1967 m. yra valstybinio Pensilvanijos un-to profesorius. Jo svarbiausia mokslinio darbo sritis yra baltų ir slavų kalbos. Gerai pramokęs lietuviškai, jis ypač daug rūpinasi lietuvių ir kitų baltų kalbotyros dalykais. Ir vienas iš stambiausių jo kalbotyrinių darbų kaip tik yra ši prūsų kalbos gramatika.

Senieji prūsai, vakariniai baltai, yra XVII a. visai išnykę. Svarbiausi jų išlikę kalbos paminklai yra vadinamasis 800 žodžių vokiškai prūsiškas Elbingo žodynėlis, surašytas maždaug apie XIV a. pusę, ir trys katekizmai, pirmasis ir antrasis išleisti 1545 m. ir turintys vos po 5 psl., o tretysis išleistas 1561 m. ir turintis 134 psl. vokiško bei prūsiško teksto. Tai yra M. Liuterio mažojo katekizmo vertimas. Jo vertėjas yra Abelis Vilis, vokietis, prūsiškai nekaip temokėjęs ir savo vertimui naudojęsis vieno prūso pagalba. Be to, S. Grunavas savo kronikoje yra davęs apie šimtą labai netiksliai užrašytų ir vėliau iškraipytų prūsiškų žodžių. Visus žymesniuosius prūsų kalbos paminklus yra išleidęs R.Trautmannas (Die alt-preussisischen Sprachdenkmaler, Gottingen, 1910), o vėliausiai ir lig šiol geriausiai tų paminklų kalbą yra aprašęs J. Endzelynas (Senprū-šu valoda, Riga, 1943, ir Altpreussi-sche Grammatik, Riga, 1944). Pastaruoju laiku V. Mažiulis fotografuo-tiniu būdu yra išleidęs Prūsų kalbos paminklus (Vilnius, 1966) ir dabar apie tų paminklų kalbą rašo antrąją dalį. Šalia to dar išleisti prūsų kalbos vietovardžiai ir asmenvardžiai: G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, 1922, ir R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, 1925.

Dabar W. Schmalstiegas ėmėsi naujai ir savotiškai aiškinti gramatinius prūsų kalbos dalykus. "The assumption behind this work, — rašo jis savo pratarmėje, — is that there was indeed a system to the Old Prussian language, i.e. there was a limited number of distinctive pho-nological units, a definite and limited number of morphological elements and a syntax which was not much different from the syntax of the other Baltic languages. With s ome exceptions I have established the forms of Old Prussian merely by means of a comparison with the extant Lithuanian and Latvian. The orthography of Old Prussian is so confusing that there are doubtless numerous errors in my guesses. On the other hand it seems preferable to interpret the evidence rather than to accept it at face of value". Taigi autorius, priešingai daugeliui ankstyvesnių prūsų kalbos tyrinėtojų, pirmiausia stengiasi fonologiškai spręsti apie prūsų kalbos garsus, t.y. ne iš prieštaringų prūsų kalbos rašybos dalykų, bet iš akivaizdybės (evidencijos), kurią galima susidaryti su lietuvių ir latvių kalbų pagalba. Pvz. prūsiškai rašoma mensa, mensai ir menso arba auctimmiskū "vyresnybė" šalia auctimmiskai "t. p/' Autorius šiuos du žodžius sufone-mina: *mensa (plg. žem. męsa šalia meisa ir lat. miesa) ir *aukti-miska (lietuviškai būtų *augtimiš-ka, iš *augtas "aukštas" ir priesagos -imiška). Čia visur rašybinės pr. galūnės -a, -o -ū ir -ai iš tikrųjų tegali žymėti vieną fonemą -a. Arba štai vėl prūsiškai įvairiai rašomą ds. km. grikan, grecon, grekun ir griąuan "griekų, nuodėmių" autorius sufonemina *grekan, t. y. ds. km. galūnę jis taria buvus tik -an. Prūsiškai rašoma gallū, gailu fonologiškai tegalėjusi būti *galvū; plg. liet. galva, lat. gatva, rus. golova ir kt. Taip pat ir prūsų urs "senas" jis panašiai, kaip ir J. Endzelynas, taria buvus *varas; plg. liet. tarm.
voras, -d arba voras, -a "senas", vorupė "senupė" ir kt.

Šitaip fonemindamas įvairiai parašytus prūsų kalbos žodžius arba jų formas, autorius daug kur geriau įžvelgia prūsų kalbos tikrovę, negu kai kurie ankstyvesni tyrinėtojai. Bet jis pats pripažįsta, kad tai dažnai tėra tik jo spėjimai (guesses), ir ar tie spėjimai visados yra tikri, gali būti įvairiai manoma. Pvz. R. Traut-mannas (Balt.-slav. Wb. 119) rus. korova, lenk. krotva ir kt. bei liet. karvė (antrinis e-kamienas) kildina iš *karva, o pr. curtois, gl. kurtcan "jautis" ir sen. lenk. karto "senas jautis" veda iš *kūrva-. J. Gerulis (Die altpreuss. Ortsnamen 77) pr. vietovardžius Curtvin, Cortven, Kurtoin-gen, Cartvingen (vok. Kartoinden) ir Curioedumpne, Corivedompne (vok. Cordommen), Kortoe-laucken jungia su pr. curtois, kurį J. Endzelynas (Senprūšu valoda 199) pirmoj vietoj sieja su lenk. karto ir jau toliau su liet. karvė, rus. korova ir kt. Iš visos prūsiškos rašybos, atrodo, pr. curtois (gl. kurtoan) galėtų būti kildinamas iš *karva- ir *kurva~.

Autoriaus nuomone, rytiniai baltai skirią ide. *6 ir *a (plg. liet. duoti, lat. duot, gr. didomi "duodu" ir motė "moteris, motina", lat. mate "motina", gr. mater "t. p."), o vakarinių baltų, prūsų, kalboje tie balsiai supuolę, plg. pr. dat, dat-wei "duoti" ir mūti "motina" (iš * mate ),smūnen t s "žmogus" (iš *zma-nent-), smūnint "gerbti" ( = liet. imčninti) ir kt. Bet liet. kalboj šalia duoti seniau galėjo būti ir *doti, kurio šaknį do- dar rodo visa eilė vedinių: dotas "dovis, dovana", do-talas "t.p.", M. Daukšos dotilas "dovis, duoklė", dosnas, dosnūs, lat. ddstit "lengvai davinėti, dalyti" ir kt. Plg. J. Endzelynas, Filologu bied-rlbas raksti, IV 136 ir mano Liet. kalbos žodžių daryba, 166, 219 ir 479.

Pr. rikijs, rikis, rykyes, reykeis, rikeis, rekis, vs. km. rikijas, gl, rikijan vienur jis kildina iŠ *rikej[a\s, o išnašoje (p. 325) jau taria šį daiktavardį galint būti su-fonetintą *rikij[a]s, *rikij[a]n. Tai veikiausiai yra paskolinta iŠ gotų *reikeis (germ, *rlkls). Man rodos, pr. rikijs (rikijan) gali būti kildinamas iš *rikijas, panašiai kaip dagys, lat. dadzis iš *dagijas, iš kurio yra paskolintas estų tagijas, žr. mano ŽD 61, 71. Dėl liet. kalbos priesagos -ėjas žr. ib. 83-84.
Autorius (Baltistica, 1971, VII, (47-48) įrodinėjo, kad pr. vs. gl. kėr-dan, kerdan "laiką" galėtų būti fo-neminamas *kartan ir toliau siejamas su liet. kartas, bet, pasikalbėjęs su J. Kazlausku, kurio nuomone lietuviai niekados nevartotų šio žodžio ta pačia reikšme, kaip pr. kerdan, jis suabejojo: "Probably Kazlauskas is right here and I am wrong" (p. 57). Iš tikrųjų pr. kerdan (vs. vd. *kerdd) yra tas pat žodis, kaip liet. *kerda "galvijai, banda", iš kurios yra kilęs kerdžius "piemenų vyresnysis", ir slav. *čerda (rus. čereda "Reihe, Reihenfolge", lenk. trzoda "banda, kaimenė" ir kt.). Pr. *ker-da reikšmė "laikas" galėjo išriedėti iš "Reihe, Reihenfolge, Zeitfolge"; plg. iš baltų paskolintą karelų ker-da "Ordnung, Reihenfolge".

Pr. deitvūtiskai, deitoutiskai "palaima" autorius teisingai fonemina *deivdtiskd; bet, užuot lyginęs su liet. dievūotis "siekti Dievo vardu", jis pirma galėjo tai veikiau sieti su sen. liet. deivotas "dievotas, pamaldus", toliau su deivotis arba dievotis "atsisveikinti", lat. dievd-tiės "dievūotis" ir kt. Pr. *deiva-tiska yra sudaryta iš to paties kamieno *deivata-, iš kurio yra kilęs ir pr. deivouts "palaimintas, selig" (=liet. deivotas, dievotas).

J. Endzelynas (Senprūšu valoda, 27-28) mano, kad ide. o vietoje pr. katekizmų kalboje vartojamas d ar o lietuvių bei latvių kalbose skaitytinas kaip uo, pvz. peroni "bendruomenė" (plg. liet. ir lat. priesagą -uon-), tikromai "teisūs" (plg. liet. -uom- žodžiuose diduomenė, visuomenė), enkopts (ir enąuoptzt) "palaidotas": liet. kuopti "kaupti, kasti" ir kt. Bet W. Schmalstiegas šiuos žodžius fonemina: *peranin arba *perunin (p. 99), "tikrumai arba tikrumai (su ta pačia priesaga •um-, kaip liet. tikrumd, tikrumas); čia pr. -o- veikiau atliepia liet. -uo-(plg. tikrūomenė "tikrieji giminės"), ne -u-. Kaip rodo ryt, aukšt. kopti ir kuopti "laidoti", pr. enkopts (enąuoptzt) galėtų būti *enkapt[a]s ir gal *enkdpt[a]s.

Sekdamas J. Kazlausku, autorius (p. 156t.) yra linkęs manyti, kad liet. tarminės būtojo kartinio trečiojo asmens lytys dė, sto esančios senos aoristinės šaknys, plg. sen. indų a-dha-t, a-stat ir kt. Tokia lytis kaip atjo seniau galėjusi būti kirčiuojama "atjo, bet vėliau pagal naujadarą atjoja buvusi paversta į atjo. Bet lytys sto, atjo gali rodyti, kad jose neseniai yra atkritusi galūnė -jd. ir todėl galėjo išlikti tvirtapradė priegaidė; plg. ryt. aukšt. didė iš didėja, ilgo iš ilgėja ir kt. Lytys ilgo, trumpo taip santykiauja su ilgoj, trumpoj, kaip jo, norė su joj, norė j ir kt.; plg. dar tarm. daindu iš dainavo ir kt. Taigi nelabai tikėtina, kad pvz. liet. preteri-tinė lytis sto "stojo" būtų tolygi senovinei, labai tolimai sanskrito so-ristinei šakniai -sthd-. Pagaliau autorius gana hipotetiškai aiškina pačios preterinių lyčių galūnės -ja susidarymą: jotas, sako jis, čia buvęs kaip hiatas įvestas pagal šiokią analoginę proporciją: dirbti syji su "dirb-a, kaip *de-ti, *std-ti su *de-jd, *std-jd (žr. p. 157). Toliau plg. Chr. Stang, Vgl. balt. Grammatik 315 t. ir mano J. Kazlausko gramatikos re-zenciją (Lituanistikos darbai, III 227t.).

Kaip lietuvių kalboje, W. Schmal-stiegas ir prūsų kalboje nemato pre-teritą turėjus galūnę -jd, todėl pvz. postai, postai "tapo", dai "davė" jis fonemina *pa-std, *dd ir kt. Šį gana painų dalyką kalbininkai sprendžia įvairiai, ir aš čia to plačiau nebenagrinėsiu; dėl to plg. dar J. Endzelynas, Senprūšu valoda, 116-119.

Prūsų veiksmažodį gunttoei "ginti, varyti" autorius fonemina *gantvei, gunimai "varome" — *ganama. Bet man, kaip ir J. Endzelynui, E. Fraen-keliui ir kt., rodos, kad šios prūsų veiksmažodinės lytys veikiausiai turi tą pačią šaknį gun-, kaip ir liet. gūnyti "ginti, varyti", gunioti "vaikyti, baidyti", ir kt.; kad ji būtų paskolinta iš slavų, visai netikėtina. Pr. guntvoei galėtų atliepti liet. *gunti. Dėl balsių kaitos gin-: gan-: gun-(pvz. ginti: ganyti: gunidti, pagu
nikis "pasiuntinukas, Laufbursche") plg. tūžti: telžti: talžyti: tulžti "šlapti, mirkti", tulžis ir kt.

Šitomis savo keliomis abejonėmis aš nenoriu sumažinti autoriaus viso darbo vertės. Ne, šis jo veikalas parašytas labai rūpestingai ir numa-ningai, panaudojant gausią naujausią literatūrą ir pasitariant su šių dienų įvairių kraštų kalbininkais. Tyrinėdamas gana prastai užrašytus negyvosios kalbos paminklus, jis, pirmoj vietoj spręsdamas ne iš prieštaringų rašmenų, bet, kaip jau minėjau, iŠ kitų baltų kalbų evidencijos, daug kur gana sėkmingai atkuria prūsų kalbos fonemas. Bet išlikusiuose prūsų kalbos paminkluose yra apsčiai tokių dalykų, kurių kaip reikiant, visai aiškiai, jau nebegalima išaiškinti ne tik iš pačios prūsų kalbos, bet ir iš kitų baltų kalbų, ir tokiais atvejais tenka tik spėlioti, griebtis įvairių hipotezių. Tačiau W. Schmalstiegas, spėliodamas ar hipotezuoda-mas, elgiasi gana atsargiai ir blaivai; jis, dažnai griežtai nespręsda-mas, nurodo tik vieną ar kitą galimybę. Tuo būdu visas šis jo darbas įgauna didelę mokslinę vertę, ne tik baltų, bet ir lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Tai yra tikrai geras, modernus ir kruopštus darbas, galima sakyti, tam tikra kalbo-tyrinė retenybė šiais laikais.
Pr. Skardžius