Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽODINIO KVARTETO PASIKLAUSIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ant. Gustaitis   
Jau senokai prieš skaitytojo akinius guli atskleistas Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondo Čikagoj 1971 m. data gražiai išleistas Kosto Ostrausko dramų rinkinys "Kvartetas" (170 psl.). Vadinasi, — "imkiet mane ir skaitykiet!" O, be to, — ką jūs, ponai, galite pasakyti tiems, kurie tokių kūrinių neskaito?

Žinoma, į tokį klausimą šiandien tegalima atsiliepti tiktai tyliu atsidūsėjimu, nes recenzijas rašyti pavojinga. Ypač, jeigu jos liečia gerą bičiulį, kurio tikrai nenorėtum kokiu nors paslydusiu žodžiu staiga atversti į nepermaldaujamą priešą. Ir mes čia ryžtamės apsiriboti tiktai pakankamai padrikais "absurdiniais įspūdžiais", visiškai nepretenduodami į neklaidingumą.

Pirmiausia, apie Kostą Ostrauską — dramaturgą šiandien jau pervė-lu būtų kalbėti ir jį pristatinėti skaitytojams, nes tai jau anksčiau ir išsamiai padarė J. Blekaitis, R. Šilbajoris, Vyt. A. Jonynas, A. T. Antanaitis, Pr. Visvydas ir dar vienas kitas. O kad nereikėtų išvestinės nuomonės laukti šio straipsnio gale, mes galime ją trumpai išklostyti pradžioje.

Taigi, autorius žvilga gilia erudicija, gerai pažįsta dramaturgijos meno mechaniką, moka vartoti jos įrankius, turi šiltu krauju tvinksinčią humoro arteriją, o sprendžiant iš dramose užtinkamų gausių režisūrinių pastabų, — pats yra (ar nori būti) režisierius, aktorius ir dar išsimiklinęs muzikas. To ir užtektų.
Bet, deja, tradicinės, ar, sakykime, klasikinio sukirpimo dramos šalininkas mums neabejotinai gali surikti iš salės: "Visa tai niekai! . .Dramaturgas savo talentą piktnaudoja tuštiems eksperimentams! . .Šalin nuo scenos! . ."

Ne, mes vis dėlto nesame linkę, vos uždangai pakilus, į Kostą Ostrauską mėtyti pomidorais. Leiskime jam dar bent pasiaiškinti, nes manome, kad autorius savo kūrinius pažįsta bent taip pat gerai, kaip ir pats save, nors aplamai žmogaus akis pati savęs be veidrodžio tarpininkavimo negali įžiūrėti. Ir štai "Dirvoje" spausdintame pokalby su Saulium Šimoliūnu jis pats atskleidžia visą eilę teisybių, kurių mums dabar nėra reikalo spėlioti ar jas iš naujo "atrasti". Ten mūsų dramaturgas pažymi, kad gana gausus jo kūriniuose muzikinis elementas tesąs tik veikalo paremiamasis pamušalas, bet ne esminis dalykas. Vadinamieji "Musicals" jo niekad nedominę. Jis nesąs ir Samuel Beckett. Eugene Ionesco ar kurio kito sekėjas, o vien "sau žmogus". Jo kūriniuose nereikią ieškoti ir "tradicinės lietuviškos" tematikos, nes jos tenai ir nesą. Autorius neturįs ir jokių "slaptų užmačių" ką nors glostyti ar piktinti (nors jo veikėjas prausykloje garsiai nuleidžia vandenį). Jis esąs skeptikas ir "absurdo" bei "idealizmo" teatrų sąvokoms. Tuo mes tikime ir nesiginčysime įrodinėdami autoriui, kad jo "Kvartetas" yra patriotinis šedevras. Mažiau norėtume tikėti tik tokiu dramaturgo prisipažinimu: "Nesu teatrų lankytojas, todėl negaliu pasakyti, kokios nuotaikos plūduriuoja Įvairiuose dabarties teatruose". Bet jeigu jis taip tvirtina, tebūnie ir čia jo teisybė.

Suprantama, kad Kostas Ostrauskas siekė sukurti grynai savo dramas ir savo teatrui, į kitus gal ir nežiūrėdamas. Gi naujoviškume šiandien yra neribotų galimybių. Tradicinėje dramoje būtinai ieškotume psichologiškai pagrįstų ir prisotintų charakterių ar būdingai išskaptuotų tipų, logiškai tiesiamos veiksmo linijos, pozityvios ar kitiem negatyvios idėjos ir panašių "senoviškų dorybių**. Šiandien — viena to paties veikėjo akis gali juoktis, antra — verkti, o trečia — užsimerkus miegoti kišenėje. Svarbu, ką tuo autorius nori pasakyti. Nuo personažų gali būti visiškai nuskusta mėsa, nes žmogaus pavidalo pagrindas yra jo kaulai. Skeletų dialoge galima irgi pasiekti karštos draminės įtampos, vienokios ar kitokios idėjos išryškinimo ar visų paneigimo, nes svarbiau — kam tos tragiškos ar komiškos kaukolės atstovauja, ką jos šneka, kol išbyra dantys.

Tarp kitko, nukrypstant į šalį, viename San Francisco teatrėly buvo padarytas dar nuostabesnis eksperimentas. Ten statytame dabar madingame seksualinio turinio veikalėly buvo pasiekta "absoliučios idėjos koncentracijos" ir dar nebūto naujoviškumo: iš scenos buvo visiškai pašalinti asmenys, o palikti veikti tik jų esminiai organai . . .

Bet tuos pavyzdžius ne Kosto Ostrausko dramaturgijai išryškinti čia pakišame. Mūsų autorius dar toli gražu ne tokiu teatro išdaigingos jaunystės keliu eina. Jo minėtų dramų pradžioje ir pabaigoje
— "Gyveno kartą senelis ir senelė". Vadinasi, dar yra ir kažkas "sena", — bent pasakos pavadini-nimas. Be to, ir gana seniai ir ilgai tie jo seneliai gyveno, kaip paprastai tokiais atvejais gyvenama: 200 ir daugiau metų. Taip ilgai, kaip ir žmonių aklas ir bejausmis likimas. Dėl to jie ir su atšalusia sąžine, ir su skleroze — užmušinėja ne tuos, kuriuos reikėtų. Atrodo, kad šie likiminiai Ma-tuzaliai šaltai kaukšteltų plaktuku į kaktą ir pačiam Kostui Ostrauskui, jeigu jis pasipainiotų scenoje. O būtų neverta žūti nuo simbolių rankos.

Tarpe žudikiškos "veiklos" senelių skaitomos spaudos aktualijos dar labiau atšviečia mūsų gyvenimiškųjų polėkių beprasmybę ir juokingumą likimo plaktuko šešėlyje, ko autorius ir siekė.
Deja, pasaką ir realybę dramos veikale sunkoka be žymės sulydyti. Čia vis pritrūksta to "pasakiškojo dūmo", kuriuo pasižymi Juliaus Kaupo "Kripštukas pragare" ar Kazio Borutos "Baltaragio malūnas"
— žodinio dūmo, kursai taip vykusiai uždengia sulydymo siūles.

"Duobkasiuose", antrojoje šio rinkinio dramoje, bent jos konstrukcijoje, galime įžiūrėti jau žymiai mažiau "specialaus naujumo", bet juntame daugiau draminės į-tampos. Gal būt, dėl to, kad Pirmam duobkasiui gana originaliai
"įbumintas" Hamleto tekstas ar kad prieš mūsų akis su karčia ironija kasama duobė gyviems ir mirusiems — ir Šekspyro lobį įsisavinusiam aktoriui, ir nuosavo natūralaus proto zimagorui. Nesgi ir mes čia filosofuojame, pasirėmę kastuvo kotu, ir patys užsikasame žemėsna, nesulaukę Panelės Mirties senmergystės ir mirties.
Bet šituo K. Ostrausko pasisekimu vis dėlto nepatartume pasinaudoti kitiems mūsų dramaturgam, nes gali atsirasti susigundžiusių prie bendro butelio scenoje susodinti Hamletą, Karalių Lyrą, Faustą, Šarūną ir Pupų Dėdę, kiekvieną su savo originaliais tekstais . . .

Apie Kosto Ostrausko trečiąją dramą "Kvartetą", mokėdami groti tiktai lūpine armonika, teišdrįs-tame pasakyti: Allegro, Andante, Scherzo, Finale . . .Taip, kaip ir parašyta, nieko nepridedami. Žaismas užuominom ir nuotaika, kaip ir aplamai muzikoje. Ir trumpai kirptais dialogais: — Pažadėjai. — Ne. — Kodėl? — Negaliu. — Nenori? — Noriu. — Su manim? — Su visais. — Mit dem Wissen waechst der Zvveifel . . .

Ir pabaigoje: Ne! Komiška! Absurdas!
Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad autorius šį savo kūrinį "padarė" prie braižomosios lentos, apskaičiavęs turimos medžiagos kiekį, tįsumą, temperatūrą . . . Bet mes to tikrai nežinome.
Iš "Metų" divertismento į skaitytojo akis gal daugiau krinta "Pavasaris" ir "Ruduo". Pirmajame šmaikščiai suniekintas Apvesdintojo amatas ir sužadėtinių pirminis idealios meilės entuziazmas, o "Rudenyje" — ano "Pavasario" vaisiai. O jie — lova plati, prausykla arti, žmona neatšalusi, o vyras — impotentas. Tarp šių keturių gairių — daug alegorinio kankinimosi ir neeilinių įvykių, iki amūro nusižudymo imtinai. Mūsų absurdine samprata, viso šio vyksmo pagrindinę mintį galėtų išsakyti nelaimingoji žmona savo replika: "Jeigu akmuo nukrinta ant kiaušinio, — vargas kiaušiniui. Jeigu kiaušinis nukrinta ant akmens . . . , ' vargas kiaušiniui."
Gaila, kad apie "Vasaros" peslius čia nieko negalime rašyti, nes toji mūsų įspūdžių dalis turėtų būti pantomiminė ar ją reikėtų atšokti.

O aplamai, — koks avangardinis Kostas Ostrauskas savo dramose besirodytų, jis dar nerenčia rūmų, kuriuose tebūtų tik viena siena, gi langai— įrėminti grindyse. Nors jo pastatas ir pianino pavidalo, bet vis dėlto su pamatais ir stogu.

Jeigu laikytumės pažodžiui Luigi Pirandello nuomonės, kad menas yra gyvenimas, o ne išmintis, tai galėtume konstatuoti, kad mūsų dramaturgas tos išminties, pabars-tomos prancūziškomis, angliškomis, vokiškomis ir kitokiomis citatomis* gerokai nepagailėjo. Bet šis noras trumpai ir perdaug pasakyti, nelaukiant, kol tai padarys nuosekliai psichologiškai išbalansuoti personažai, jį ir nutolina nuo realizmo.

Kostas Ostrauskas kuria ne mūsų "plačiosios publikos" paklausai, o greičiau net — ieškodamas su ja konflikto. Jo dramose nėra ir tos mūsų visuomenės mėgiamos "optimizmo šviesos" ir "kilnių idealų nurodymo". Jo kūryboje mes įžiūrime tik satyrą ar tragiškai besišypsantį liūdesį, nors jis linksmiau ir bandytų kalbėti.
Baigdami ir atsiprašydami dėl absurdiško šnekėjimo, mes iš anksto žinome, kad daugelis čia pasiges būtinai pridėtinos mūsų dramaturgo kardiogramos, preciziško minėtų dramų lukštenimo papusla-piui ir pažodžiui bei tos smogiamosios frazeologijos, kuria turi pasišymėti profesionalo kritiko traktatas ir be kurios neįmanoma įsi-gręžti į jokio kūrinio esmę ir perteikti skaitytojui kiek gilesnio Į-žvalgumo. Pavyzdžiui, mes visiškai neišryškinome klausimo, kodėl tų dramų amūras yra hermofrodi-tas, kodėl "Rudens" Vyras nebandė balneoterapijos, pagrindinai neišaiškinome "Kvarteto" muzikantų polisemantinio dialogo ir ką reiškia perkeltine prasme Senelio frazė "Chi . . .chi. .. .chi. .. .' kurią jis taria, tvodamas plaktuku į grindis.

Mes taip pat rimtumo įspūdžiu: padidinti nepacitavome Berto!: Brechto tvirtinimo, kad "tikra kūriniui pagarba pareiškiama tada, kai mes atskleidžiame kitų jam šventu plepumu rodomą klaidingą pagarbą", nes ir be to Kosto Ostrausko darbą gerbiame.
Ant. Gustaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai