SIDABRINĖ EGLĖ Spausdinti
Parašė Medardas Bavarskas   
Jei kam tenka važiuoti miesto centro link ir jis pasirenka Eglių alėją, turi stebėtis, iš kur ši alėja gavo tą vardą, nes visu keliu važiuodamas jis nemato nė vienos eglės. Akylesnis stebėtojas supranta, kad alėja nauja ir neseniai suprojektuota. Abiejose jos pusėse stovi nauji, liuksusiniai apartamentiniai namai, kai kurie jų dar nebaigti. Alėja plati, neseniai išpilta asfaltu, viduryje paliktas platus ruožas, naujai išvelėnuo-tas ir gerai prižiūrimas. Jame prisodinta medelių, kurie pritvirtinti prie ilgų karčių. Vasarą gali ten matyti didelių apskritimų, kuriuose auga įvairių rūšių gėlės. Bet nė vienos eglės. Su miesto ribomis baigiasi šis žalias tarpas, alėja susiaurėja ir virsta paprasta gatve. Tiesa, joje nėra fabrikų ir mažai krautuvių. Abiejose pusėse taip pat apartamentiniai namai, bet seni, neprižiūrimi ir pajuodavę nuo dulkių, laiko ir nešvaraus oro. Juo arčiau miesto centro, juo juodesni namai. Pravažiuojantieji pastebi vieną neįprastos formos namą. Jis didesnis už kitus ir palieka įspūdį, kad kažkada ten buvo planuota statyti bažnyčia, bet dėl kažkokių priežasčių paversta į nuomojamą namą. Jis taip pat pajuodavęs nuo laiko. Juo keisčiau, kad virš ketvirto aukšto ant plokščio stogo stovi priestatas, aiškiai turėjęs būti bokštu, bet statytojams pakeitus nuomonę paverstas į butą.
Aš ten gyvenu.
Butas nedidelis, du kambariai, virtuvėlė ir vonia, bet nežinau, ką veikčiau su didesniu. Visi mano langai šiaurės pusėn, kuriuos dalinai užstoja akla mūro siena, bet viename kambaryje yra langas į pietus. Šalia stovi kiek mažesnis pastatas. Pro jį galiu matyti kairėje miesto centrą ir dangoraižius, dešinėje užmiestį, apsuptą medžių, ir gabalėlį ežero. Svarbiausia, kad kiekvieną saulėtą dieną šis kambarys yra šviesus, kada kiti kambariai palieka tamsūs. Tame kambaryje aš praleidžiu daugiausia laiko. Aš gyvenu čia daugelį metų ir esu bene seniausias šio pastato gyventojas. Kaip toks turiu privilegijų. Pavyzdžiui, aš galiu pasirinkti didesnį ar šviesesnį butą, bet pripratęs gyventi čia nenoriu kilnotis. Ant sienų kabo po vieną Picasso, Renoir ir da Vinci reprodukcijos. Saulėtame kambaryje turiu žinomo dailininko lietuvišką peizažą, kuriame yra beržas ir Rūpintojėlis. Prisipažinsiu, aš jį pirkau labiau dėl beržo, negu dėl Rūpintojėlio, nes turiu tikrą dar iš Lietuvos atsivežtą miniatiūrinį Rūpintojėlį, kuris stovi ant vienos iš daugelio knygų lentynų. Dar turiu buvusio gero savo draugo akvarelę. Šiuo metu jis pagarsėjęs, bet manęs, matyt, neprisimena. Turiu kito draugo aliejų, vaizduojantį jūrą ir žuvėdras, kurį jis man padovanojo važiuodamas Australijon. Dingo jis ten ir neturiu jokios žinios apie jį. Knygų lentynose visų pamiršta "Ingeborga" ir pilnas Hamsuno knygų rinkinys. Nemanau, kad po tiek metų kas nors užsimanytų jas sudeginti. Šalia popiežių enciklikų rinkinio šonas prie šono stovi Markso "Kapitalas" ir Hitlerio "Mano kova". Jokios eksplozijos. Nė kibirkšties. Šalia Dostojevskio Šolochovas. Jie taip pat sugyvena. "Kad žmonės galėtų taip sugyventi", — pagalvoju retkarčiais. Ant stereo pagal nuotaiką klausausi Šabaniausko ar Schuberto, arba "Red River Valley" ar Beethoveno devintosios simfonijos. Per radiją klausausi žinių ir oro. televizijoj seku beisbolą ir keliones į mėnulį. Ko dar galėtų man trūkti? Buvo pagunda nusipirkti Van Gogho reprodukciją, bet pagalvojau, kad ant sienų nėra vietos, o prievarta įspraudęs jausiuosi lyg muziejuje. Vienintelė vieta virtuvėlėje. Bet argi galėčiau taip įžeisti seną maestro?

Savo "bokšte" nesu vienintelė gyva būtybė. Vienuma man nemaloni. Todėl prieš keletą metų nuėjau gėlių parduotuvėn ir paprašiau pardavėją, kad jis parinktų man gėlę, kuri būtų man kaip draugas. Gėlininkas parodė man nedidelę gėlę, visą išbertą baltais žiedeliais. Jis sakė, kad tai vienintelė tokios rūšies gėlė, kuri kasmet žydi vis kitokios spalvos žiedais. Žinoma, aš jam netikėjau, bet man buvo vis tiek. Aš tenorėjau, kad trumpais atvejais kada išeidavau krautuvėn ar kitur, turėčiau su kuo atsisveikinti ir grįždamas žinočiau, kad manęs kas laukia. Aš pastačiau ją ant to vienintelio lango, pro kurį šviečia saulė. Deja, po savaitės jos žiedai nuvyto, ir ji niekuomet daugiau nebežydėjo. Bet, nepaisant to, ji augo, jos lapai žaliavo, tik — nebežydėjo. Dažnai mudu žiūrėdavome vienas į kitą, ir aš girdėjau ją kalbant: "Ką tu sau galvoji? Taip nueisi į krautuvę ir nusipirksi sau draugą, kuris mylės tave ir tau žydės? Kvaily! Aš ne tau skirta. Aš skirta jaunystei, džiaugsmui, o ne tavo tamsioms sienoms, tavo vienatvei ir tavo mirusiai sielai. Taigi nelauk, kad aš kada nors tau žydėsiu. Geriau pakeisk mane kuo nors pigesniu". Aš bandžiau jai atsakyti, aiškintis, bet ji manęs nesiklausė. Ir kiek kartų bandydavau jai kalbėti, ji ignoravo mane, lyg dėdamasi manęs negirdinti. Taigi įsigijau ne draugą, o priešą. Aš net nežinau, ar esu labiau, ar mažiau vienas.

Beskaitančiam, taip kaip man berašančiam šias eilutes susidaro įspūdis, kad niekad kitaip nebuvo, kad taip amžinai aš gyvenau tame "bokšte" tarp keleto daiktų. Gal tai dėl to, kad šitoje istorijoje be manęs neegzistuoja joks kitas žmogus. Be manęs taip pat nėra jokio kito gyvo padaro, tik ta viena manęs nemylinti gėlė. Bet taip nuolatos nebuvo.

Kartą ir aš buvau jaunas, turėjau savo šeimą, savo mylimuosius. Tiesa, gerų draugų neturėjau, bet tai dėl mano nepaprastos sėkmės. Pradėjau dirbti vienoje įmonėje paprastu darbininku, nežinia dėl kokios priežasties ėmiau kilti man nesuprantamos sėkmės pakopomis aukštyn, kol pagaliau įmonės savininkai paskyrė mane jos vedėju ir direktorium. Kaip galėjau turėti tikrų draugų tokiose aplinkybėse?

Nuo mažens svajojau pastatyti sau pilį, ką nors panašaus į Axel Munthes "San Michele". Ji stovėjo ten mano vaizduotėje, mano sapnuose. Aš mačiau ją, nors niekas kitas negalėjo jos matyti. Bet man ji buvo tikra. Ir vardą turėjo. Aš pavadinau ją "Isola di Capri". O, jaunyste! Tu, su savo vaizduote, savo sapnais! Nieko tau neatrodo negalima.

Ir Štai atėjo laikas, atėjo valanda, kada galėjau savo svajones įkūnyti. Ir kodėl ne? Turėjau energijos ir pinigų. Prie ežero nusipirkau milžinišką sklypą, kuriame pradėjau statyti savo "Isola di Capri". Tai buvo kažkas tarp pilies ir šiltadaržio. Savo masyvumu, savo bokštais ir bokšteliais pastatas priminė pilį, bet tiek, kiek jame buvo mūro, nemažiau buvo ir stiklo. Nenormaliai dideli langai praeiviui turėjo atrodyti juokingai, bet kas man buvo praeiviai? Nuo alėjos juos skyrė šešių pėdų aukščio mūrinė tvora su vartais iš storų geležinių grotų su aštriais smaigaliais. Kiekvienu dienos metu saulė visuomet rasdavo savo kelią vidun. Aš nemėgstu tamsos. Už pastato prisodinau vaismedžių, o priekyje įrengiau didelius gėlynus. Užsispyriau sukurti sau ir savo mylimie . šiems rojų, iš kurio dėl savo protėvių kaltės buvau išvarytas. Bet kaip besistengiau, niekaip negalėjau tos vietos užbaigti taip, kaip ji atrodė mano vaizduotėje.

Kartą nuvažiavau toli nuo namų, kur girdėjau esant retų žalumynų ir medelių. Visą dieną rinkausi, kol pagaliau parduotuvė buvo uždaryta. Kai užpakalyje parduotuvės kroviau priekabon savo pirkinius, kurie turėjo puošti mano "pilį", tarp iš parduotuvės išmestų šiukšlių pastebėjau ne. didelę nuvytusią eglutę. Jos keli spygliai atrodė surūdiję, o šaknys sausos. Nežinau kodėl pasiėmiau ją ir įsidėjau priekabon. Ji man atrodė kaip pamestinukas, kuriam likimas nedavė net progos kovoti prieš pralaimėsiant. Nors grįžome jau vėlai naktį, tą pačią naktį pasodinau žalumynus ir medelius jiems numatytose vietose. Tą sudžiūvusią eglutę nunešiau į patį galą sklypo prie užpakalinės tvoros ir pasodinau ten. Netikėjau, kad kas iš to išeis, bet jei joje buvo bent lašas gyvybės, norėjau duoti progą jai mirti kovojant žemėje, o ne šiukšlyne. Pasodinęs tuojau pamiršau apie ją. Tiek turėjau darbo, tiek turėjau planų! Nors kartais įmonėje tekdavo išbūti iki vidurnakčio, grįžęs vis tiek planavau ir dailinau. O, jaunyste! Tu nežinai nuovargio, tau nieko nėra negalimo!

Po kelių metų kartą nuėjau į sklypo galą ir prie tvoros pamačiau nepaprasto grožio sidabrinę eglę. Ji siekė man virš krūtinės, nors prieš keletą metų atrodė tokia menkutė ir mažytė. Apstulbęs žiūrėjau į ją ir galvojau: "Geroje kovoje nėra pralaimėtojų".

O kaip klydau! Nepaisant talento ir energijos, nebūtinai vietą užima tinkamiausias tam žmogus. To neužtenka. Šalia talento reikia ir politikos, suktumo, pataikavimo. O šito aš negaliu pavadinti gera kova. Dėl to kaip greitai iškilau, taip greitai buvau ir pašalintas. Praradau savo svajonių "pilį". Mano mylimieji vienas po kito paliko mane. Apie kai kuriuos žinau, apie kai kuriuos ne. Nė neieškau jų. Ir kam? Aš jiems nereikalingas. Kartais per Kalėdas gaunu kelis pasveikinimus, kartais ne. Aš taip pat kartais parašau jiems pasveikinimus, kartais ne.

Dabar galvoju: gal tik medis geroje kovoje išeina laimėtoju, bet ne žmogus. Ir vėl galvoju: kada šėtonas nuvedė Kristų į aukštą kalną, parodė Jam viso pasaulio grožį ir pažadėjo visa tai Jam atiduoti, jei Jis parpuolęs pagarbintų jį. Kristus nesutiko. Jos kovojo gerą kovą. Ir štai: vieni laiko jį laimėtoju, kiti ne. Bet aš patenkintas tuo, ką turiu. Tik mano gėlė žiūri į mane ironiškai šypsodamasi, lyg sakydama: "Ar tu iš tikrųjų patenkintas savo padėtimi, ar taip tik sau sakai?".

Jei kas sako, kad prie vienumos galima priprasti, klysta. Tiesa, ilgesnį laiką galima su ja susigyventi, kaip kad mulas susigyvena su savo našta. Ta našta nėra nepakeliama, tačiau jaučiama, kaip ašutinė, kaip ilgesnis pasninkas. Dievas sukūręs žmogų pripažino, kad negera žmogui būti vienam. O kiek, Dievo vardu norėdami būti tobulais, išeina tyruosna, kur minta šaknimis, arba užsidaro vienuolynuose, padarydami amžinos tylos įžadus. Bet laikas nuo laiko po ilgesnės vienumos ir jie kartais pajunta, kad staiga ir be jokios priežasties ta vienuma pasidaro nepakeliama. Ir taip trapistas eina koplyčion, šį kartą ne melstis tam Dievui, Kuris niekad neatsako, bet rasti kitą tuo pačiu reikalu atėjusį brolį Nors jie negali vienas su kitu kalbėtis, bet jaučia vienas kito skurdžią buitį, ir jiems būna lengviau. Taip pat ir iš tyrų retkarčiais ateina barzdotas ir laukinių žvėrių kailiais prisidengęs atsiskyrėlis į miestą ir šaukia jo gyventojus daryti atgailą prieš ateisiant Tam, Kuris teis ugnimi. Ir jam būna lengviau, ir jis vėl grįžta į tyrus.

Aš nesu nei vienuolis, nei atsiskyrėlis. Jei gyvenu panašiai, tai ne savo pasirinkimu, bet taip susidėjus aplinkybėms. Nepaisant to, vieną vakarą ir aš pasijutau, kad vienuma tuo tarpu pasidarė man nepakeliama, ir žinojau, kad jei bent trumpam nepasikalbėsiu su kitu žmogumi, neišlaikysiu. Žinojau, kad apatiniuose aukštuose gyvena daug žmonių, bet per ilgus metus nesistengiau nė su vienu susipažinti. Kaip tą vakarą gailėjausi to! Argi galėjau taip sau nueiti prie kurių nors durų, už kurių nežinojau kas gyvena, pasibelsti ir tam, kuris tas duris atidarytų, pasakyti: "Žmogau, aš negaliu daugiau pakelti vienumos. Padėk man ir leisk mums pasikalbėti bent pusę valandos". Kiekvienas palaikytų mane bepročiu.

Tada prisiminiau sidabrinę eglę. Daugelį metų nebuvau apie ją galvojęs. Ji tikrai nepalaikytų manęs bepročiu. Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo devinta valanda. Jei tuojau išvažiuočiau, būčiau ten 'maždaug pusvalandį po vidurnakčio. Nedelsdamas ir daugiau negalvodamas, išvažiavau eglių gatve, kuri vėliau pasivadino eglių alėja ir baigėsi pasiekusi greitkelį. Greitkeliai retai turi vardus. Dažniausiai numerius. Tuoj po vidurnakčio pasiekiau tą vietą. Naktis buvo tamsi, juoda kaip rašalas, nesimatė nė mėnulio, nė jokios žvaigždės. Nors mano svajonių pilies viename lange degė silpna šviesa, bet negalėjau pasakyti, ar kas pakeista, ar palikta taip, kaip aš palikau. Bet geležiniai vartai su aštriais smaigaliais buvo užrakinti. Apvažiavau ilgą bloką aplinkui ir sustojau prie namo, kurio sklypas siekė mano buvusį sklypą. Namas buvo tamsus, jame nedegė jokia šviesa. Bet įvažiavimas nebuvo užtvertas. Kaip vagis prasėlinau pro namą, perėjau ilgą sklypą ir pasiekiau neaukštą užpakalinę tvorą. Lengvai perlipau per ją, ir mano skruostą palietė sidabrinės eglės spygliai. Praskyręs šakas, apkabinau jos liemenį. Ji kaip motina savo šakomis prispaudė mane prie savo kieto liemens. Negalėjau sulaikyti jausmų. Karštos ašaros riedėjo mano skruostais. "Aš žinojau, kad tu ateisi", kalbėjo sidabrinė eglė. "O, kaip aš tavęs išsiilgau! Nežinau, ar tu dažnai apie mane pagalvodavai, bet aš kasdien galvodavau apie tave. Jei galėčiau eiti, seniai būčiau atėjusi pas tave. Aš negaliu eiti, bet galiu tave matyti, kur tu bebūtum. Tu nežinai, kaip aš esu laiminga, dabar laikydama tave savo glėbyje! Aš esu tavo ir tik tau priklausau. Ir tu turėtum būti laimingas. Tu gerą kovą kovojai, tu ne veltui gyvenai. Žinai Emily Dickinson eilutes:
... ar padėti alpstančiam paukšteliui
pasiekti savo lizdą,
aš ne veltui gyvensiu.

Ar tu ne daugiau padarei? Tu davei progą nuvytusiai eglaitei užaugti milžiniška sidabrine egle. Aš gerai pažįstu tave. Tu niekados nepritapai prie šio gyvenimo. Visą savo gyvenimą palikai sapnuotojas. Bet ko tu verki? Miršta sapnuotojas, bet niekada nemiršta jo sapnas. Ir kas paliks iš šio netobulo, lūžtančio gyvenimo? Nieko, išskyrus sapnus. Mes niekuomet nesiskirsime, nes aš tau amžinai priklausau. Kada tu verki, ir aš verkiu. Kada tu esi laimingas, ir aš paaugu aukštyn keletą pėdų. Net mirtis mūsų neperskirs. Jei aš tave pragyvensiu, aš augsiu tol, kol pasieksiu tave. Jei tu mane pragyvensi ir iš mano kūno bus padalytos lentos, aš tikrai žinau, kad ir jos priklausys tiktai tau. Kada ateis tavo mirties valanda, tavo karstas bus padarytas iš mano lentų, ir taip giliai žemėje mes gulėsime šonas prie šono daugelį, daugelį metų iki visų dalykų pabaigos, kol vieną dieną abu būsime prikelti garbėje ir niekeno neregėtame grožyje".

Kada lengvesne širdimi grįžau į savo bokštą, pirmas dalykas, kurį pastebėjau, buvo mano gėlės lapai. Tokie stiprūs, tokie žali, jie kabėjo nulinkę žemyn, nuvytę ir bespalviai. Ji buvo mirusi.