Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Bažnyčia Lietuvoje ir Vatikanas 1940 - 1945 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. DR. VIKTORAS PAVALKIS   
Lietuvos ir Vatikano diplomatinius santykius 1918 - 40 autorius nagrinėjo šio žurnalo 1972 rugsėjo numery.

1940 birželio 17 nuncijus Luigi Centoz savo telegrama iš Kauno painformavo kardinolą Luigi Maglione, Vatikano valstybės sekretorių, kad Sovietų kariuomenė užėmė Lietuvą ir kitas dvi Baltijos respublikas.1 Lenkijos dalyje, kurią buvo užėmę sovietai, kiekvienas vyskupas ordinaras buvo gavęs iš Šv. Sosto teisę savo nuožiūra paskirti du patikimus dvasiškius, kurie, jei jis pats būtų sukliudytas eiti pareigas, paveldėtų jurisdikciją administruoti jo vyskupiją. Dabar tą pačią teisę Šv. Tėvas suteikė taip pat Baltijos kraštų ordinarams.2 Apie tai. nuncijus painformavo Lietuvos vyskupus, atsilankęs į jų konferenciją, sušauktą (1940.VII.2) aptarti to laiko padėtį. Kauno arkiv. Juozapas Skvireckas su ašaromis akyse savo ir kolegų vyskupų vardu maldavo nuncijų perduoti popiežiui jų prašymą, kad šis užtartų Lietuvą, ypač kai bus formuojama nauja pokarinė Europa.3 Prabėgus trims savaitėms, Centoz painformavo Lietuvos vyskupus apie Šv. Tėvo susirūpinimą Lietuva ir jo pasiryžimą dėti visas pastangas palaikyti su jais ryšius.4

Liepos 3 dieną užsienio reikalų ministerijos sekretorius Pijus Glovackas pranešė nuncijui, kad Kauno vyriausybės nutarimu konkordatas su Vatikanu yra atšaukiamas ir kad nunciatūra Kaune turinti užsidaryti. Vykdydamas Šv. Sosto parėdymą, Centoz perkėlė nunciatūros archyvą į Berlyno nunciatūrą, o pats, iki bus galima, pasiliko Lietuvoje.5

Vienas iš to laiko jo rūpesčių buvo parinkti tinkamą kandidatą Vilniaus vyskupo - padėjėjo vietai. Dar prieš Lietuvos okupaciją, 1940 vasario mėnesį Vilniuje mirė vysk. Casimir N. Michal-kiewiecz, arkivyskupo Romuald Jalbrzykowskio padėjėjas. Tuo laiku Vilniaus gyventojų dauguma buvo lenkai, bet jų didelė dalis ten buvo atsikėlę tik po to, kai 1920 m. Lenkija ginklu atplėšė Vilnių ir Seinus nuo nepriklausomos Lietuvos. Lietuvai atgavus Vilnių (1939.X.10), Kauno vyriausybė atsisakė jiems suteikti lietuvišką pilietybę ir darė spaudimą, kad jie išsikeltų į kitas vietoves. Tas buvo taikoma ne tik pasauliečiams, bet taip pat dvasiškiams: kunigams, vienuoliams, seserims ir klierikams. Iš Vilniaus išsikėlusių lenkų vietos turėjo būti užpildytos lietuviais, atsikeliančiais iš prieškarinės Lietuvos. Dėl to vyskupui Michalkiewiecziui mirus, Šv. Sostas naujo vyskupo paskyrimą buvo atidėjęs, kol išryškės Vilniaus gyventojų pastovesnė padėtis.

Keletą dienų prieš Lietuvos okupaciją užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys kreipėsi į nuncijų su prašymu, kad Vilniaus vyskupo padėjėjo paskyrimas nebūtų ilgiau atidėliojamas ir kad juo turėtų būti paskirtas lietuvis. Priešingu atveju, Urbšys pastebėjo, vokiečiai su sovietais galėtų apkaltinti Lietuvos vyriausybę jos perdideliu prielankumu lenkams. Nors ir ne dėl tų pačių motyvų, nuncijus pritarė lietuvio vyskupo paskyrimo idėjai. Savo laiške kard. Maglione, 1940.VI.3, jis pabrėžė, kad dėl Kauno vyriausybės nepalankaus nusistatymo lenkų atžvilgiu jų skaičius Vilniuje turėsiąs žymiai sumažėti, o lietuvių skaičius turėsiąs pakilti. Lietuviai ir lenkai dažnai ateiną į nunciatūrą, vieni ir kiti gindami savo teises. Lietuvos vyriausybė nenorinti kalbėtis su arkiv. Jalbrzykowskiu, nes neturinti juo pasitikėjimo. Nuncijus dėl to manąs, kad Vilniaus vyskupu -padėjėju turėtų būti paskirtas lietuvis, kuris pasižymėtų išmintimi, padėties supratimu ir turėtų arkivyskupo Jalbrzykowskio, Lietuvos vyriausybės ir dvasiškių pasitikėjimą.6
Sovietams okupavus Lietuvą (1940.VI.15), nuncijaus susižinojimas su Vatikanu kiekvienu momentu galėjo būti nutrauktas. Dėl to naujo vyskupo - padėjėjo paskyrimas Vilniuje pasidarė skubus reikalas, juo labiau, kad arkiv. Jalbrzy-kowskis buvo senas ir sirgo vėžiu. Šv. Sostas birželio 16 telegramos keliu davė instrukcijas nuncijui tuoj surasti atitinkamą kandidatą lietuvį, kuris eventualiai, jei arkiv. Jalbrzykowskis būtų sukliudytas eiti savo pareigas, galėtų būti paskirtas jo įpėdiniu.7

Centoz kandidatu parinko vysk. Mečislovą Reinį, kuris tuo laiku buvo Vilkaviškio vyskupu -padėjėju su sosto paveldėjimo teise.8 Tačiau kard. Maglione (1940.VII.2) pasisakė prieš Reinio kandidatūrą, nes jį skiriant į Vilnių pritiktų jam suteikti paveldėjimo teisę, kadangi tokią teisę jis jau buvo turėjęs Vilkaviškio vyskupijoje. Šis klausimas sudarytų sunkumų tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių. Dėl to Šv. Sostas manąs, kad į Vilnių galėtų būti perkeltas vysk. Vincentas Briz-gys, kuris tuo laiku buvo Kauno arkivyskupo padėjėju be paveldėjimo teisės. Brizgį perkėlus į Vilnių, jo vieton Kauno vyskupu - padėjėju galėtų būti paskirtas Vilkaviškio seminarijos profesorius kun. Vincentas Padolskis, kurio tinkamumas į vyskupus Šv. Sostui jau buvęs iš anksčiau žinomas.9
Liepos 6 Centoz telegrama painformavo kardinolą Maglione, kad vysk. Brizgys sutiktų būti perkeliamas į Vilnių tik iš paklusnybės, o su kun. Padolskiu jam dar nepavykę pasimatyti. Tačiau nuncijus ir šį kartą pabrėžė savo nuomonę, kad Reinys turėtų būt paskirtas į Vilnių, atsižvelgiant į tos arkivyskupijos svarbą ir į Reinio prestižą, gabumus ir nuopelnus. Padolskis galėtų būti paskirtas vyskupu - padėjėju Vilkaviškyje. Brizgys, išbuvęs Kaune nuo balandžio mėnesio (1940), jau yra ten įsitraukęs į darbą. Jo pakeitimas Padolskiu — jaunu kunigu iš Vilkaviškio vyskupijos galėtų iššaukti Kauno arkivyskupijoje nepasitenkinimą.10

Už trijų dienų, 1940.VII.9, Šv. Tėvas padarė galutiną sprendimą. Jis paskyrė Reinį į Vilnių, pakeldamas į arkivyskupus, bet palikdamas padėjėju be paveldėjimo teisės. Kun. Padolskis buvo nominuotas vyskupu ir paskirtas padėjėju į Vilkaviškį. Ta pačia proga buvo duotas Šv. Sosto parėdymas, kad jei kuri nors vyskupija pasiliks be vyskupo ordinaro, jo padėjėjas tuo pačiu pasidarytų apaštališku administratoriumi su reziduojančio vyskupo teisėmis.11
Reiniui nuvykus į Vilnių pas arkiv. Jalbrzy-kowskį, šis jį priėmė gana gerai.12 Tačiau Lenkijos ambasada prie Šv. Sosto įteikė Vatikanui savo protestą, laikydama lietuvio vyskupo paskyrimą į Vilnių priešingu Lenkijos konkordatui. Šv. Sostas pažiūrėjo į šį ambasados nusiskundimą kaip visiškai nepagrįstą.13
Padolskio konsekracija įvyko Vilkaviškio katedroje rugpiūčio 4 dieną (1940), dalyvaujant nuncijui ir vyskupams: Karosui, Reiniui, Staugaičiui, Brizgiui ir Borisevičiui. Nors tą dieną komunistai šventė Lietuvos oficialų priėmimą į Sovietus kaip keturioliktą respubliką, naujo vyskupo konsekracija praėjo labai ramiai. Vyskupams vykstant į katedrą ir taip pat iš jos išėjus, žmonės suklaupę gatvėje, kad gautų jų palaiminimą.14

Nuncijus Centoz išvyko iš Lietuvos to paties mėnesio 24 dieną. Prieš išvažiuodamas, jis dar išrūpino penkiems diakonams Šv. Sosto leidimą priimti kunigystės šventimus po trečio teologijos kurso15 ir turėjo pasitarimą su vyskupais dėl Kauno seminarijos perorganizavimo, nes visos kitos seminarijos jau buvo uždarytos. Centoz rašė kardinolui Maglione, kad Kauno seminarija liko išsaugota Brizgio didelių pastangų dėka.16 Ši nuncijaus pastaba buvo jo graži apologija dėl nepritarimo Brizgio iškėlimui iš Kauno į Vilnių.

Stasys Girdvainis, Lietuvos ministras prie Šv. Sosto, kategoriškai pasmerkė Lietuvos inkorporaciją į Sovietus. Vatikanas Baltijos valstybių okupacijos nepripažino ir dėl to Lietuvos pasiuntinybei buvo leista tęsti savo darbą.
Nuncijui Centoz sugrįžus į Romą, Brizgys jam pasiuntė pranešimą (rugpiūčio 31 dieną), kad Kauno seminarija esanti pasiruošusi pradėti naujus mokslo metus rugsėjo 16. Ji turinti gerus profesorius, parinktus iš įvairių vyskupijų; valdžia kas mėnesį leisianti išimti iš banko 10,000 litų jos išlaikymui. Kunigai esą realistai, bet ne pesimistai. Esamomis aplinkybėmis jie darą, kas yra galima. Pasaulinė valdžia esanti patenkinta jų laikysena.17

Brizgio nupieštas padėties vaizdas jo vėlesniuose laiškuose arkiv. Orsenigo, nuncijui Berlyne (1940.X.18 ir 1941.1.9), yra daug tamsesnis. Jis rašė, kad Kauno seminarijos pastatas jau valdžios nusavintas, nors pati seminarija su 180 seminaristų neuždaryta. Privačios mokyklos buvusios uždarytos; jų ir vienuolynų turtai atimti. Vienuolėms buvę siūloma kita tarnyba, jei jos atsisakytų savo pašaukimo, bet jos likusios moraliai nepalaužtos. Civilinė moterystė — priverstina, spausdinimas religinių knygų uždraustas. Saugumo policija vertusi kunigus daryti jai pranešimus; jų keletas pasižadėję bendradarbiauti, bet jie tuoj painformavę savo viršininkus. Sovietų agentai plačiai vedą komunistinę propagandą, bet lietuvių komunistų skaičius net darbininkų tarpe labai mažas. Tūkstančiai žmonių suimta ir išvežta į Rusiją. Suareštavus misionierių Bružiką, apie 10,000 (sic!) žmonių pasirašę prašymą, kad jį paleistų, bet jų daugumas buvę suimti.18
1941 kovo 21 Brizgys rašė kardinolui Maglione apie tikinčiųjų pavyzdingą laikymąsi, kuris dažnai siekiąs heroizmą. Ypatingai gražiai laikąsi aukštesniųjų mokyklų ir universiteto studentai. Tačiau religinis aptarnavimas esąs uždraustas kalėjimuose ir labai suvaržytas ligoninėse. Apie 30 kunigų esą suareštuoti ir jų likimas nesąs žinomas, kaip esąs nežinomas likimas ir suareštuotų pasauliečių, kurių skaičius siekiąs tūkstančius. Apie 30 kunigų esą pabėgę į Vokietiją, kiti dešimts repatrijavę. Kai kurie iš jų pabėgę iš Lietuvos, kad išvengtų pavojaus būti areštuoti, bet ne visi turėję pagrindo savo baimei. Ne visi iš jų turį tas pačias reikiamas kunigams savybes, bet jų dauguma yra verti pasitikėjimo ir pagalbos. Kai kurie iš jų galėtų tęsti akademines studijas, kad geriau pasitarnautų Bažnyčiai. Jei Šv. Sostas rastų galimybę sudaryti sąlygas jų studijoms, Lietuvos episkopatas būtų labai dėkingas. Dėl informacijos parinkti tinkamesnius kunigus studijoms buvo siūloma kreiptis į kun. Stasį Ylą Berlyne, kuris esąs vertas pasitikėjimo ir turįs ryšius su nunciatūra Berlyne.

Tame laiške Brizgys dar pageidavo gauti seminarijai reikalingų vadovėlių ir religinės literatūros rusų kalba.19 Tų dalykų persiuntimo į Lietuvą reikalu jis patarė kreiptis į kun. Carol Fulst, S.J., Klaipėdoje. Brizgys jau savo ankstyvesniame laiške Centoz buvo rašęs (1941.1.9), kad rusų kareiviai privačiai parodę susidomėjimo religija. Jis manąs, kad, Rusijai tapus laisva, misionieriai ten turėtų gerą pasisekimą. Jis dėl to norėtų, kad Vatikanas parūpintų Italijos valdžios leidimą pasiųsti keletą kunigų iš Lietuvos į Romą jų studijoms Russicum'e.20
1941 kovo 9 Pijus XII priėmė audiencijai kun. Johann Kippą, S.J., kuris dar neseniai buvo repatriavęs iš Lietuvos į Vokietiją. Iš jo popiežius gavo papildomų žinių apie seminarijas ir kitas mokyklas, vienuolynus, vyskupus, kunigus ir nepalaužtą žmonių tikėjimą.21

Žinios iš Lietuvos, pasiekusios Šv. Sostą, nebuvo gausios, bet jos užtektinai nušvietė sunkią Bažnyčios padėtį. Šv. Sostas daugiausia informacijos susilaukė iš Brizgio, kuris 1941.III.21 rašė kardinolui Maglione, kad, Vokietijos ministrui išvažiavus iš Kauno, jos užsienio ministerija padėsianti susisiekti su pasauliu.22
Pas popiežių atsilankymo metu kun. Kippas jam patarė pasiųsti Lietuvos vyskupams padrąsinimo laišką. Pijus XII jo pasiūlymą priėmė ir pasiuntė laišką "In Baltica regione", adresuotą visiems Baltijos kraštų vyskupams.23 Deja, popiežiaus laiškas pasiekė Lietuvą tik po vienų metų jau vokiečių okupacijos laiku.24

Vatikano radijo transliacija okupuotiems kraštams buvo pats prieinamiausias būdas parodyti Šv. Sosto jais susirūpinimą.25 To radijo lietuviškos programos komitetas Romoje manė, kad laisvame pasaulyje iškėlimas virSuroon Lietuvos gyventojų kančių galės eventualiai jų padėtį palengvinti. Šiuo tikslu jis rankiojo žinias apie įvykius Lietuvoje iš įvairiausių šaltinių, nors neturėjo jokios galimybės patikrinti jų tikslumo. 1941 m. Šv. Sostas gavo Brizgio pakartotiną prašymą, kad Vatikano radijo lietuvių pranešėjas nustotų kalbėjęs apie įvykius krašte, nes jie ten žmonėms esą geriau žinomi.26 Šis Brizgio prašymas Vatikane buvo suprastas kaip ženklas, kad komiteto pastangos šiuo būdu palengvinti Lietuvoje pasilikusiųjų padėtį atnešusios priešingus rezultatus.

Hitleriui pradėjus karą prieš sovietus, Anglijoje laikraščiai paskelbė, kad jis davęs Vatikanui pažadą paremti misijas Rusijoje po jos išlaisvinimo, jei Vatikanas dabar moraliai paremsiąs Vokietiją. Ši žinia neturėjo jokio pagrindo.27 Tačiau Vokietijos vyriausybė kitu pagrindu darė spaudimą į Vatikaną, kad Šv. Tėvas padarytų vokiečiams palankų pareiškimą. Berlynas stengėsi sudaryti įspūdį, kad vokiečiai, kariaudami su sovietais, kartu kariaują ir dėl krikščioniškos civilizacijos išsaugojimo.28 Tačiau kaip kitur,29 taip ir Lietuvoje nacių veidmainystė ir nedraugiškumas Bažnyčiai tuoj išryškėjo.

Lietuviams partizanams išvijus komunistus iš Kauno, sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė tuoj atšaukė sovietinius įstatymus, ir Bažnyčia pradėjo normalų gyvenimą. Tikybos dėstymas buvo sugrąžintas į valstybines mokyklas. Kauno universitete buvo atgaivintas Teologijos fakultetas. Seminarijos veikė ne vien tik Kaune, bet taip pat Vilkaviškyje, Telšiuose ir vėliau Vilniuje.

Vokiečiams daugiau įsistiprinus krašte, Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo panaikinta (1941. VIII.5) ir jos vietoje buvo paskirtas nacių komisaras. Sovietų nepalankūs Bažnyčiai įstatymai, ypač liečia jos nuosavybę, vėl buvo atnaujinti.
Vokiečių okupacijos pradžioje Lietuvos vyskupai savo kolektyviniame laiške Pijui XII atvirai aprašė (1942.X.8) tikinčiųjų patirtas kančias prie bolševikų, bet nutylėjo apie nacių žiaurumus ir pastangas suvaržyti Bažnyčios laisvę.30 Apie to laiko esamą padėtį jie painformavo arkiv. Orsenigo, nuncijų Berlyne, gyvu žodžiu per vieną lietuvį klieriką, kuris studijuodamas Vokietijoje buvo parvykęs į Lietuvą atostogoms. Pasiremdamas per jį gauta iš vyskupų informacija, nuncijus 1942.XII.2 rašė kardinolui Maglione, kad Lietuvoje bažnyčių pastatai ir kiti turtai pasilikę nacių valdžios žinioje. Vienuolynai, kurie norėję naudotis savo senomis patalpomis, turėję mokėti nuomą. Tarp nacių politinės valdžios ir bažnytinės hierarchijos nebuvę jokių artimesnių santykių — vieni kitus ignoravę su tam tikru respektu, kad neiššauktų konflikto.31 Tas konfliktas negalėjo būti išvengtas tautoje, kai prasidėjo areštai ir deportacijos. Suimtųjų tarpe buvo nemažas skaičius dvasiškių ir seserų, ypač iš Vilniaus arkivyskupijos. Pats arkiv. Jal-brzykowskis buvo išvežtas į Marijampolę.32

Vatikanas ėmėsi diplomatinių žygių per nunciatūrą Berlyne padėti suimtiesiems ar išvežtiesiems, ypač dvasiškiams,33 tačiau tie žygiai dažniausiai buvo nacių ignoruojami.

Konkordato su Vokietija nuostatai buvo numatę, kad, prieš paskirdamas vyskupus ir jų padėjėjus su paveldėjimo teise, Šv. Sostas atsiklaus Berlyno sutikimo dėl parinkto kandidato. Okupavę Lenkiją, naciai pareikalavo, kad Vatikanas neskirtų ten ne tik vyskupų, bet ir kitų aukštesnio rango dvasiškių be civilinės valdžios sutikimo. Vatikanas šį reikalavimą atmetė ir atsisakė pripažinti vokiečių okupuotus kraštus Vokietijos dalimi, kol po karo bus šis klausimas išspręstas taikos sutartimi ar kokios nors tarptautinės institucijos. Nuo to laiko Berlynas atsisakė tartis su Vatikanu bet kokiais bažnytiniais reikalais už prieškarinės Vokietijos ribų.34 Nuncijui Orsenigo nebuvo leista susisiekti su okupuotų kraštų vyskupais, o siunčiami paprastu paštu laiškai buvo tikrinami. Dėl to nuncijus kiekvieną kartą turėjo ieškoti kokio nors pilnai patikimo asmens, kuris galėtų patarpininkauti korespondencijos perdavime. Nevisada tokį asmenį buvo galima surasti.
Numirus Kaišiadorių ordinarui vysk. Juozui Kuktai (1942.VI.16), Šv. Sostas jo vieton paskyrė vysk. Teofilį Matulionį. Jo paskyrimo raštas buvo pasiųstas 1943.1.15 arkiv. Skvireckui per Berlyno nunciatūrą.35 Kadangi nebuvo aišku, ar tas raštas nueis į Lietuvą, Matulionio paskyrimas buvo laikomas didelėj paslaptyje. Skvireckas gavo Vatikano raštą tik už trijų mėnesių, 1943.IV.17.36 Lietuvos ministras prie Šv. Sosto St. Girdvainis buvo painformuotas apie Matulionio paskyrimą į Kai-šiadorius, kai Skvirecko atsakymas jau buvo pasiekęs Vatikaną. Gridvainis priėmė šią žinią (1943. V.26) su džiaugsmo ašaromis akyse.37
Tais pačiais metais rugpiūčio mėnesį Šv. Sostas kreipėsi per nuncijų Berlyne į Lietuvos vyskupus, kad jie parinktų kandidatą į Telšių vyskupo sostą, nes ordinaras Justinas Staugaitis buvo miręs prieš mėnesį (1943.VII.8). Tačiau vyskupų atsakymas nebuvo gautas, ir dėl to 1944 sausio 21 Pijus XII padarė sprendimą, paskirdamas vysk. Vincą Borisevičių Telšių vyskupijos ordinaru ir nominuodamas kun. Pranciškų Ramanauską jo padėjėju.38

1943 kovo 12 Kaune įvyko Pijaus XII vai-nikavimosi minėjimas. Susirinkusiųjų vardu buvo pasiųstas popiežiui prašymas, kad, kai po karo bus svarstomas mažųjų kraštų likimas, jis užtartų Lietuvą prieš sovietų nepagrįstas į ją pretenzijas. Po prašymu pasirašė: vysk. V. Brizgys — Kauno vyskupas padėjėjas, St. Raštikis — buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, J. Ambrazevičius — Kauno universiteto profesorius ir ėjęs laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas, J. Gravrogkas — Kauno universiteto rektorius. Šio rašto tekste buvo įsibrovusi chronologinė klaida, nukelianti bažnytinį susirinkimą Konstancijoje iš XV a. į XIII a. Vatikano 1967 m. išspausdintuose 1939 -1945 metų dokumentuose apie Lenkiją ir Baltijos kraštus, šis raštas yra įdėtas be jokio nurodymo, kad popiežius jį būtų matęs. Tačiau tas, kuris jį skaitė, atkreipė dėmesį į klaidingą datą, prie jos
skliausteliuose pridėdamas lotynišką — sic.39

Bažnyčios kanonai reikalauja, kad vyskupai Europoje atsilankytų pas popiežių kas penkti metai. Lietuvos vyskupai būtų turėję vykti į Romą 1944 m. Jiems negalint to padaryti, Pijus XII tų metų gegužės 15 jiems pasiuntė laišką, kuriuo jis stengėsi padrąsinti juos ir visus tikinčiuosius (Le Saint Siėge et la situation religieuse etc. . . II, p. 867).

Kaip sovietų, taip lygiai vokiečių okupacijos metu kai kurie Lietuvos vyskupai — ligos, sukaktuvių ar kuria nors kita proga — susilaukė popiežiaus padrąsinančius linkėjimus su apaštališku palaiminimu. Klierikams Vatikanas pasiuntė teologinių knygų kaip Pijaus XII jiems asmeninę dovaną.40

1944 m. prasidėjus didesniems Berlyno bombardavimams, nuncijus Orsenigo išsikėlė į Eich-staettą. Prieš palikdamas Berlyną, jis dar suskubo painformuoti Šv. Sostą, kad, nacių spaudžiami, arkiv. Skvireckas, vysk. Brizgys ir vysk. Padolskis rugpiūčio mėnesį persikėlė į Vokietiją.41 Netrukus Baltijos trys respublikos vėl pateko sovietų okupacijom

Komunistai, sugrįžę į Lietuvą, iš naujo pradėjo terorą ir Bažnyčios persekiojimą. Tačiau bet koks susižinojimas su laisvu pasauliu buvo visiškai nutrauktas. Vatikano prašoma, Londono vyriausybė davė instrukciją savo ambasadoriui Maskvoje sužinoti iš patikimų šaltinių apie tikrą Katalikų Bažnyčios padėtį Lenkijoje, Suomijoje ir Baltijos kraštuose. Britų ministras prie Šv. Sosto Sir D'Arcy Osborn 1945.IV.25 gavo iš ambasadoriaus Maskvoje pranešimą, kad komunistai labai skaitėsi su Katalikų Bažnyčia Lenkijoje ir davė jai laisvę. Bet Baltijos respublikose padėtis buvusi skirtinga. Masiniai areštai su deportacijomis buvę pradėti dar prieš prasidedant Vokietijos karui su Sovietais. Dabartinė Bažnyčios padėtis tuose kraštuose esanti maždaug tokia pat, kokia buvo sovietams juos okupavus pirmą kartą.42
A. Dargis Dažytas medžio piaustinys. Triptiko (126 coliai x 68 colių) pirmoji dalis
Karo metu su Vokietija Sovietų Sąjunga pasidarė JAV sąjungininkė. Vatikanas dėl to kreipėsi į Valstybės Departamentą su prašymu, kad būtų daromi žygiai Maskvoje išlaisvinti j Rusiją deportuotus iš Baltijos kraštų dvasiškius. Sovietai tačiau atsakė, kad visi deportuotieji esą karo nusikaltėliai ir dėl to Maskvos vyriausybė negalinti suteikti apie juos jokių žinių.43

Antrasis pasaulinis karas pasibaigė visišku Vokietijos pralaimėjimu 1945 gegužės mėnesį

I. Centoz kardinolui Maglione, 1940.VI.17, Le Saint Siėge
et la situation religieuse en Pologne et dans les Pays Baltes,
1939 - 1945 (1967), I, p. 257; 259.
2. Maglione nuncijui Centoz, 1940.VI.25; Maglione —
Aratai, 1940.VI.25, o. c, I, p. 261; Maglione nuncijui Cen-
toz, 1940.VII.5, o.c, I, p. 268.
3. Centoz, 1940.VII.3, o. c, I, p. 266.
4. Centoz, 1940.VII.25, I, p. 280.
5. Centoz, 1940.VII.3, o. c, I, p. 266; Orsenigo, 1940.
VII.16, o. c, I, p. 274; Maglione, 1940.VII.6, o. c, I, p.
270; Maglione 1940.VII.17, o. c, I, p. 275.
6. Centoz, 1940.VI.3, I, p. 249.
7. Maglione, 1940.VI.16, o. c, p. 249; Maglione, 1940.
VI.27, o. c, I, p. 262.
8. Centoz, 1940.VI.28, o. c, I, p. 262.
9. Maglione, 1940.VII.2, o. c, I, p. 265.
10. Centoz, 1940.VII.6, o. c, I, p. 270.
II. Maglione, 1940.VII.9, o.c, I, p. 271.
12. Centoz, 1940.VII.23, o. c, I, p. 278.
13. Notės du cardinal Maglione, 1940.VIII.2, o. c, I,
p. 282, 285 ir 293.
14. Centoz, 1940.VIII.6, o. c, I, p. 283.
15. Centoz, 1940.VIII.19, o. c, I, p. 289; Maglione,
1940.VIII.21, o. c, I, p. 290.
16. Centoz, 1940.VIII.14, o. c, I, p. 287.
17. Brizgys, 1940.VIII.31, o. c, I, p. 293.
18. Brizgys, 1940.X.18, o. c, I, p. 312; 1941.1.9, o. c,
I, p. 355.
19. Brizgys, 1941.111.21, o. c, I, p. 389.
20. Brizgys, 1941.1.9, o. c, I, p. 357.
21. Project d'une lettre aux l'evėąues de Lithuanie, 1941.
III.3, o.c, I, p. 377.
22. Brizgys, 1941.111.21, o. c, I, p. 389.
23. Lettre du Pape Pie XII aux evėąues dans les Pays Baltes, 1941.111.12, o. c, I, p. 383; 377.
24. Les Evėąues de Lithuanie au pape Pie XII, 1942. X.8, o. c, II, p. 653; Skvireckas kardinolui Maglione, 1942. III.19, o. c, II, p. 548.

25. Brizgys, 1941.111.21, o. c, I, p. 389.
26. Brizgys, 1941.1.9, o. c, I, p. 355 - 358.
27. Maglione laiškas Godfrey, 1942.111.14, o. c, I, p. 27.
28. Notės de Mgr. Tardini, 1941.XI.21, Le Saint Siėge
et la guerre mondiale - Juillet 1941 - Octobre 1942 (1969),
p. 316.
29. Memorandum, o. c, p. 72; p. 316.
30. Les Evėąues de Lithuanie au pape Pie XII, Le
Saint Siėge et la situation religieuse etc, II, p. 653.
31. Orsenigo, 1942.XII.2, o. c, II, p. 686.
32. Reinys, 1942.111.23, o. c, II, p. 550; 1942.VI.16,
o. c, II, p. 591; Orsenigo, 1942.IV.27, o. c, II, p. 567.
33. Maglione, 1942.V.19, o. c, II, p. 572; p. 652.
34. Vokietijos ambasadorius Vatikanui, 1941.VIII.29, o. c.
I. pp. 435 - 436; Maglione Vokietijos ambasadoriui, o. c,
II, pp. 517 - 524; Orsenigo, 1942.VI.27, o. c, II, pp.
596 - 598; Notės de Seriacano, 1942.X.22, o. c, II, p.
660; Note de Mgr. Tardini, 1941.VIII.29, Le Saint Siege
et la guerre mondiale etc, p. 160.
35. Maglione Skvireckui, 1943.1.15, Le Saint Siėge et la
situation religieuse etc, II, p. 719.
36. Skvireckas kardinolui Maglione, 1943.V.4, o. c. II
785.
37. O. c, II, p. 794.
38. O. c, II, p. 861.
39. O.C., II, 763 - 767.
40. O. c, I, p. 487.
41. O. c, II, p. 878.
42. O. c, II, p. 901.
43. O. c, II, p. 768; p. 792.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai