MYKOLAS VAITKUS

Parašė Antanas Gustaitis

1883.X.27 - 1973.V.20 Nesulėtinamai bėga laikas, nešdamas mus vis į naują rytojaus dieną, kuri gausina mūsų materialinius lobius, platina mūsų vaikų kelią į aprūpintą ateitį, kol toje žėrinčioje gerovėje pasijuntame dar labiau nuskurdę ir dar daugiau praradę . . . Praradę mūsų tėvų ir senelių natūralią išmintį, iš jų išmoktas padoraus gyvenimo formules, jų gyvos širdies įdainuotus poezijos žodžius ir garsiai nedeklamuojamą, o vis dėlto skaudžiai graudinantį tėvynės ilgesį. Nesugrąžinamon praeitin nuo mūsų tolsta visas kadaise pakiliai stovėjęs senoviškasis žmogus ir jo idealo šviesulys. Tokia šiandien jau amžinai gyviesiems prarasta anų romantiškųjų laikų siela yra ir garbingasis velionis kanauninkas Mykolas Vaitkus, atmerkęs savo draugiškas akis gal ir prieš kito pasaulio žydrųjį skliautą. Šį kartą mirties šešėlis tyliai išsivedė iš mūsų tarpo ne tiktai dar vieną Lietuvių Rašytojų Kalba pasakyta, atsisveikinant kan. Mykolą Vaitkų Lietuvių Rašytojų Draugijos vardu (Providence, R.I., gegužės 21) Draugijos garbės narį, apdovanotą ordinais ir pagyrimo raštais šviesų kultūrinio darbo veteraną ar 90-ties metų švelnų baltagalvį senutėlį. Jis savo juodu delnu tarsi būtų uždengęs dar niekur nespausdintus ilgų dešimtmečių mūsų kultūros istorijos puslapius, kurių be Mykolo Vaitkaus jau niekad nebeįskaitysime, tarsi būtų išrovęs aną istorinį Baublio ąžuolo kamieną, kursai yra matęs dar gyvą Dionizą Pošką, ar sudeginęs Martyno Mažvydo katekizmo egzempliorių ir Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbą. Be Mykolo Vaitkaus mes jau niekad negirdė-sime iš pirmųjų lūpų nežinotų ir neužrašytų įvykių ir intymių pokalbių su jo vyresniuoju bičiuliu Maironiu, niekad su asketiškuoju Adomu Jakštu, su Baliu Sruoga, su Kaziu Binkių, Salomėja Nėrim, su margaspalve šeima aktorių, dainininkų, dailininkų ir politikų, kurie visi jau yra mirę, mirę, mirę ir mirę . . . Mes netekome žmogaus, kursai tarsi vynas tekančiame malonios valandos šnekėjime atsiminė įdomiausias mūsų kultūrinio gyvenimo retenybes, ant "politikos laktų" aukštai sutūpusius gaidžius ir po jomis darbščiai smėlį purenusius žvirblius, Lietuvos nepriklausomybės džiaugsmu lėbavusius ir jos rūpesčiais dūsavusius. Jis atsiminė juos netgi spalvingesnius ir kilnesnius, negu jie tikrovėje buvo, ir nepajuodino net savo priešų, kurie kadaise ne-, suprato jo menininko polėkių. Visiems jis atleido, visus pateisino ir net prieš menkos asmenybės skeletą pats savęs viešai nepadidino. Visi jam tebuvo "geručiai", "brangučiai", "mano mielieji", "prieteliai', o blogiausiu atveju "šelmiai", nors jie būtų buvę visai skirtingų pažiūrų, raguoto būdo ar linkę į nežabotą gyvenimą. Tai dėl to, kad Mykolas Vaitkus ligi paskutiniųjų šios žemiškosios viešnagės valandų ir po kanauninko rūbu, ir po ordinais asmens branduolyje tebuvo tiktai gėrio ir grožio dainius. Poetas, kuriam grožis buvo tarsi kokia jo širdyje įsikūnijusi nežemiškoji dvasia, plazdenusi ne tik jo poezijos posmuose, bet rikiavusi ir jo kasdieninį darbą, jo santykius su aplinka ir netgi jo rankų judesius, kalbantis su bičiuliais ar deklamuojant seniai išmoktus klasikų kūrybos gabalus. Ir visas Mykolas Vaitkus tebuvo tarsi jo eilėraščių vardai: Žemės šypsniai, Gyvoji liepsnelė. Gėlės malda, Meilės ilgesys, Baltieji toliai, Grįžimo sapnas, Iliuzija ir Pelenų diena . . . Dėl to iš visų mūsų švelniausiųjų dailiojo žodžio dainių tik Mykolą Vaitkų atsitiktinai regėjome giliausioje senatvėje vienišą žalumynuose paskendusiame"Mozarto namelyje" grojantį fleita . . . Toks jis išliko ir ligi pat mirties also dvelktelėjimo, kai, virtęs šerkšno sidabru, pakilo į saulę. Teišlieka jis toks amžinai mūsų gyvame atminime! Antanas Gustaitis