Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Studento krikščioniškas žvilgsnis į lietuvių misiją PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZIMIERAS SIDERAVIČIUS   
šio straipsnio autorius yra pokoleginių studijų studentas, veikliai besireiškiantis studentuose ateitininkuose.

Amerikos gyventojas yra senųjų tradicijų atsisakymo ir savarankiškos dvasios šalininkas. Nuolatinis gyvenimo formų ir aplinkos keitimas pasidarė amerikiečio ryškiausiu bruožu. Žmonės ieško savo malonumų greitai kintančioj materialistinėj visuomenėj; ištikimumas pastoviom vertybėm ir idealam mažai vertinamas. Eilinis gyventojas, su pionieriaus mentalitetu, vis dar yra tvirtai įsitikinęs, kad gera, kas nauja.

Tokia aplinka sukrečia lietuvių jaunimą, kuris pradėjo nuo mažens gilintis į seną savo tėvų kultūrą ir jau išmoko vertinti ištikimumo vertybę. Net tas studentas, kuris išaugo lietuviškoj didmiesčio dalyje, pradeda abejoti ir svarstyti, ar verta stengtis išlaikyti ir branginti tą euro-pietiešką ir krikščionišką kultūrą, su kuria jis vis dar mažai te susipažinęs ir negiliai į ją te-įaugęs. Gyvenamojo krašto visuomenėj perspektyvos aiškiai didesnės negu lietuviškojoj. Studijos, profesinis darbas, draugai — viskas reikalauja prisiderinti prie aplinkos. Tuo tarpu lietuviškoji visuomenė, rodos, tirpsta.

Vyresniųjų lietuvių nuo nutautimo saugojimosi priemonės beveik sudarė ghetto mentalitetą. Mokslą einantis ar darbą pradedantis jaunuolis jaučia, kad jis turi apsispręsti: ar pasilikti toj mažoj, šeimyniškoj, bet varžančioj visuomenėj, ar verčiau, atsisakius praeities ir saistančių ryšių, jungtis į plačią ir gyvą Amerikos visuomenę ir bandyti ten pasiekti sau pripažinimą, karjerą ir laimę?

Gal būt, reikia pažvelgti į abiejų motyvų skirtingą vertę. Viena visuomenė istorijos būvyje yra pasisakiusi už lietuviškas, krikščioniškas ir demokratines vertybes ir atitinkamus gyvenimo tikslus. Dabar ji tėvynėje kovoja su aiškiai tironiška jėga, grindžiama ateistinio materializmo ideologija. Šita kova išryškina ne tik pačių įvy-tybių vertę, bet ir jos šalininkų asmenišką vertingumą ir vidinį stiprumą. Ateistinio marksizmo iššūkis yra aiškus. Tai yra tironija, kuri vartojo ir vartoja prievartos priemones savo valdžiai plėsti. Nesutikdama, kad valstybė sukurta žmogui, o ne žmogus valstybei, ji nepripažįsta žmogaus įgimto kilnumo, kiekvieno asmens pašaukimo į aukštesnes, amžinąsias vertybes. Dėl to tironija neleidžia žmogui laisvai siekti tų dalykų, kurie yra svarbiausi žmogaus gyvenime.

Dabar mes girdim apie drąsias Lietuvoje protesto prieš šią tironiją peticijas. Lietuvos žmonės yra diktatūros skaudžiai varžomi, tačiau vis tiek laikosi tikėjimo ir didžiai brangina laisvę. Ne mes vieni girdim apie tas peticijas, bet, rodos, tik lietuviškosios kilmės žmonės į jas reaguoja. Šių peticijų ignoravimas demokratinėse šalyse reiškia, kad ta lietuviška krikščioniška kultūra turi viena kovoti su ištikusiom sunkiom nelaimėm.

Šitas faktas ir išryškina dabartinės Amerikos visuomenės vertę. Šita visuomenė irgi išaugo krikščioniškoj ir demokratiškoj tradicijoj, kuri aiškiai suprato šmogaus prigimtį ir teises, kurios tai prigimčiai priklauso. Arčiau pažvelgus betgi pasidaro aišku, kad dauguma tų žmonių, kurie formuoja dabartinės Amerikos kultūrą, tik dengiasi pasididžiuotinom vertybėm, kad geriau galėtų pasiekti savo pačių interesus. Kai pasitaiko lemiantis momentas, paaiškėja, kad jie taip atkakliai kovojo, kopdami į vadovaujančias vietas ne tam, kad galėtų geriau ir daugiau tarnauti Dievui ir kitiem žmonėm, bet kad patenkintų asmeninės ambicijos valdžios įgeidžius. Tai neseniai įrodė neteisingų metodų vartojimas per praėjusius rinkimus.

Kitas lemiamas momentas buvo JAV Aukščiausio Teismo abortų priėmimas. Abortas buvo legalizuotas, nes Amerikos vadai įsitikino, kad abortas yra reikalingas sustabdyti gyventojų skaičiaus augimui ir kad tai bus tinkama priemonė susidoroti su taršos, skurdo ir bedarbių šalpos problemomis. Jie utilitarinį nusiteikimą pavertė pagrindiniu moraliniu principu. Ilgos ir ryžtingos pastangos sudaryti sąlygas abortų priėmimui ir jų įvykdymas Aukščiausio Teismo keliu įrodo vertybių sąmonės praradimą. Jų tuštumą užpildo materialistinė, "gero gyvenimo" utilit tinė ideologija. Vieno lietuvio ryžtas išsiveržti į laisvę taip pat išryškino padėtį. Ši žemažiūriska pasaulėžiūra vėl viešai parodė vertybių sąmonės išblėsimą, kai sugrąžino Simą Kudirką rusams. Aukšti laivyno ir valdžios pareigūnai apgailėtinai įrodė, kad jie nejaučia savo atsakomybės saugoti žmonių laisvę ir teises, neturi nė mažiausio savo darbo pagrindų supratimo.

Tačiau, kai iškeliam dabarties demokratinio gyvenimo ligos simptomus, anaiptol mes nesmer-kiam pačios JAV konstitucijos ir jos valdymo formos. Forma dabar pasidarė arena, kurioje ideologijos kovoja, taikiai grumiasi. Tragiški trūkumai atsiranda, kai patys piliečiai nepakankamai stengiasi įgyvendinti vertybes savo kasdieniniame gyvenime. Patys piliečiai turėtų semtis įkvėpimo ir jėgos iš krikščioniškų principų, giliau juos suprasti ir vykdyti.
To dabar trūksta; ir kas blogiau, žmonės nesupranta, kad to trūksta, kad kasdieninis gyvenimas galėtų ir turėtų būti geresnis. Ligos lieka nenugalėtos, nes pagerėjimo priemonių neieškoma, nei jos bandomos. Buržuazinis atsakymas į dabartinių ligų simptomus, kuriuos visuomeniniame gyvenime dabar dažnai iškelia vien kairieji, yra toks, kad tos ligos neišgydomos, kad, gaila, toks žmogus yra ir bus, ir todėl patys elgiasi taip pat, kaip anksčiau elgėsi.

Paaiškėja, kad demokratijų padėtis yra gan liūdna. O tautinės grupės, pabėgusios nuo so-\ietinės tironijos, turi juo didesnį palinkimą nekritiškai žiūrėti į visą demokratinę tvarką ir netvarką, per vėlai suprasdamos, kad "sekuliarinis konsumerizmas" gali būti toks pat pavojingas žmogaus dabartiniam gyvenimui ir galutiniam tikslui, kaip ir dialektinis materializmas. Užmaskuo-priešas yra pavojingesnis.

Tie, kurie myli tiesą ir nekenčia blogio, niekada nesitaikys nė prie mažiausios netobulybės, bet atkakliai stengsis tobulinti save ir visą visuomenę. Reikia giliai įsisąmoninti, kad pusėtinišku-mas reiškia ne teigiamą charakterio bruožą, bet jo trūkumą. Kilnus žmogus kritiškai skiria, kas jo aplinkoje girtina ir kas peiktina. Tironija ne neduoda progos kilniam žmogui pasireikšti; Amerikos demokratija bent užtikrina laisvę tiem, kurie stengiasi savo gyvenime vykdyti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes, radikaliai atnaujinti visuomenę.
Taigi pamažu išryškėja, kad išeivijos lietuvių jaunimas turi progą ir iššūkį gilintis į savo unikalią lietuvišką krikščionišką kultūrą ir perduoti kitom kartom, kas joje yra geriausio. Bet greit pasirodo, kad šios kultūros išlaikymas yra ne pasyvus, bet daug reikalaujantis procesas. Didvyriškų vertybių išlaikymas reikalauja didvyriškų pastangų. Didvyriški reikalavimai betgi kelia ir žalingą pesimizmą, kuris yra per daug paplitęs tarp lietuvių studentų ir aplamai tarp katalikų. Pamirštama, kad viltis yra pagrindinė krikščioniška vertybė, kad katalikas turi teisę daug tikėtis ir iš šito gyvenimo, angažuojantis jo tobulinimui. Ne kelio duobės, bet kelionės viliojantis pozityvus tikslas skatina nepailstamas pastangas.

Mes matom, kad sąmoningi krikščionybės priešai turi savo tikslą ir nebijo kitų priekaištavimo • ar pasipriešinimo. Jie uoliai dirba, kad kurtų savo žemišką karalystę be Dievo. Vienintelis dalykas, kurio jie turėtų bijoti, yra rimtas katalikų susirūpinimas savo tikėjimu. Kiek šventasis pralenkia paprastą žmogų tikėjimu, viltim ir meilės laimėjimais, tiek krikščioniškoji santvarka pralenktų mūsų dabartines visuomenes.

Tos naujos krikščioniškos santvarkos pranašumas būtų laiduotas, jei jos piliečiai su ryžtu ir energija pildytų Dievo valią žemėje. Antrasis Vatikano susirinkimas naujai patvirtino pozityvų visų krikščionių veiklos tikslą: "Pasauliui Dievo planas yra šis: kad žmonės sutartinai atnaujintų žemiškąją santvarką ir nepaliaujamai ją tobulintų ... O pasauliečiams reikia imtis to žemiškosios santvarkos atnaujinimo kaip savojo uždavinio. Vadovaudamiesi Evangelijos šviesa bei Bažnyčios mintimi, krikščioniškosios meilės veikiami, jie privalo darbuotis pačioje tos žemiškos santvarkos tikrovėje ir ryžtingai veikti, . . . visada ir visur ieškoti Dievo karalystės teisybės" (II Vatikano susirinkimo dokumentai, II, p. 141-142).

Negalima paneigti, kad mūsų gyvenamajame laike blogis labai išplito — tiek, kad susimaišymas pasiekė net krikščionis. Tačiau krikščionys gali tikėti, kad dabar dygsta gėrio sėklos, kurios skleisis ir tikrai atnaujins žemiškąją santvarką. Teisybės reikalavimai ypač įpareigoja visus lietuvius kaip galima daugiau prisidėti prie tos didvyriškos dvasios, kuri siekia blogį nugalėti gėriu. Jei lietuvių tauta, taip stipriai jaučianti dabartinio pasaulio netobulumus ir taip gerai suprantanti atsinaujinimo būtinumą, nebandys pakelti žmonių minčių ir'širdžių į dvasines vertybes, kokia kita tauta išsijudins iš savo pasyvumo ar savotiško gero gyvenimo ieškojimo? Jei katalikai nejaučia misijos įvesti naują žemišką santvarką savo kenčiantiems broliams, ar galima tikėtis, kad kitos tautos greit galės numesti neteisingų ideologijų ir paviršutiniškų tikslų siekimo pančius? Kitos tautos turėtų matyti laisvuosius lietuvius, siekiančius suderinti savo gyvenimą, darbą ir kultūrą su krikščioniškojo humanizmo reikalavimais.

Šitie idealai dar toli. Lietuviai laisvajame pasaulyje dabar užsikrėtė visom moderniom problemom, kurios siaučia demokratijose. Visi lietuvių visuomenėje žino kai kurias tas problemas. Tad visiems ir tenka pareiga suprasti šias problemas ir imtis jų sprendimo. Visuomenė, kuri save blaiviai pažįsta ir tikrai siekia kurti krikščionišką gyvenimą, dės daug daugiau pastangų pasiekti savo tikslui, negu ta visuomenė, kuri domisi tik liaudies dainų ir šokių išlaikymu. Tokia visuomenė reikalaus, kad energingai ir pareigingai siektų aukščiausių idealų visi: kunigai ir pasauliečiai, jaunieji ir vyresnieji, paskiri individai ir organizacijos.

Savęs supratimas, visuomenės supratimas ir idealų supratimas galutinai reikalauja giliau suprasti krikščioniškąjį tikėjimą. Šiuo metu pagrindinė pasauliečių, ypač jaunimo, problema yra katalikiško susipratimo stoka, sunaikinanti žmogaus atsparumą aplink jį klestinčiom ideologijom. Lietuvoj areštuotieji kunigai tai suprato ir rizikavo savo gyvybes dėl to paprasto katekizmo, kuris dažnai yra išjuokiamas ir nenaudojamas laisvajame pasaulyje. Jie taip pat suprato, kad į vidinį atsinaujinimą ir laiko žaizdų gydymą veda tik evangelijos įsisąmoninimas ir gyvas tikėjimas
Gyvenamojo laiko problemos neleidžia laukti, kad Dievas padarytų tai, ką patys galim pada

ryti. Pasitikėjimas meile ir viltimi vis dėlto neleidžia tikintiesiems pasauliečiams trauktis į istorijos užkampį ir optimistiškai laukti, kad savaime reikalų eiga pasisuktų į gera. Iš savo tikėjimo žinome, kad visi dalykai vyksta pagal Dievo planą ir kad maldos išklausomos. Bet tai nepanaikina atsakomybės turimose situacijose imtis energingos veiklos, greitų ir tiesioginių priemonių laiko rūpesčiams spręsti.

Įsitikinus, kad lietuvių tautai skirta ne tik išlaikyti tuos turtus, kurie jai buvo duoti, bet juos dauginti ir tuo būdu atlikti kilnią misiją pasaulyje, reikia pažvelgti į draugų pažiūras. Vienintelis būdas išlaikyti savąją pasaulėžiūrą ir jos esmines vertybes visuomenėje, kuri yra nepalanki ir net priešinga tom vertybėm, yra ne izoliacijos, bet imunizacijos metodas. Jei liga pasklidusi visur, neišsaugosi žmonių nuo apsikrėti-mo. Reikia verčiau, kad visi patys norėtų būti s\ eiki, patys žinotų ir vartotų apsisaugojimo priemones, patys kiek galima vengtų pavojingų užsikrėtimo progų. Lietuviškos stovyklos galėtų vykdyti sąmoningą imunizacijos programą; tačiau dabar stovyklose nėra ne tik imunizacijos, bet ir izoliacijos. Aplinkos nuotaikos skverbiasi ir į stovyklas.
Dažnai atsitinka, kad vadovai tik galvoja, kaip stovyklautojus "užimti" ir kaip jiems parūpinti 'gero laiko", tikėdami, kad vaikų auklėjimasis ateis kažkaip savaime, gal per suaugusių viešą pavyzdį. Net pačių vadovų tarpe nėra tikrų pastangų išryškinti šių laikų problemas ir paruošti as ir teigiamas ideologines programas.

Pavyzdžiui, vienas dabartinis, gal nevisai sąmoningas, įsitikinimas jaunųjų tarpe yra tas, kad tikras gyvenimas yra spontaniškas, laisvas ir lengvas, kad kiekviena diena ir net kiekvienas momentas turėtų atnešti įdomumų ir pasitenkinimų. Tokia nuotaika naikina kiekvieno sėkmingo darbo bruožus: gerą pasiruošimą, intensyvias pastangas, drausmę, tvarką ir ryžtingą ištesėjimą ligi galo, nepaisant nuobodulio, sunkumų ir nesėkmių. Lietuviška pasaulėžiūra išaugo iš realiai galvojančios ūkininkų tautos, kurios pagrindiniai gyvenimo bruožai buvo darbas, tikėjimas, gyva tautinė tradicija ir laisvė; dabar pamirštama ar nepastebima, kad tikra krikščioniška, lietuviška ir europietiška pasaulėžiūra savaime neišaugs nepalankioj Amerikos atmosferoj.

Kiekvienas suaugęs mato, kad šitokios vertybės savaime neišauga; jos turi būti iškovotos. Žmogus per vargą pasidaro toks, koks jis yra, nes jis turi laimėti savo esmę, savo charakterį, mokslą ir tikėjimą. Lietuvių kultūros supratimas irgi neišvengia šio lėto augimo, žingsnis po žingsnio brendimo. Amerikoj tai yra sunku net norinčiam. Dar sunkiau tam, kuris nesupranta, kad jis turėtų norėti kultūrinio tobulumo. Jų dėmesys ir susidomėjimas irgi turi būti iškovoti. Tėvų auklėjimas susilpnėja, vaikui pasiekus tam tikrus metus, nes jis mažiau jų klauso. Tuo metu jis daugiau dėmesio kreipia į savo draugų ir visuomenės nusistatymus. Kaip tik šio amžiaus metu lietuviškos organizacijos turėtų šią kovą perimti.

Filosofija prasideda apeliavimu "Pažink save" ir toliau skatina tos objektyvios tiesos ieškojimą, kuris pamažu išsivysto su asmenišku vertybių įgyvendinimu. Kas tikrai save pažįsta, žino ir tai, koks jis yra, ir tai, koks jis privalo būti. O šabloniškas pripratimas prie savo aplinkos yra tartum antiimunizacija!

Šie principai galioja ir visai visuomenei. Ar galima sakyti, kad lietuvių visuomenė save gerai pažįsta?
Iš grynai žemiškos perspektyvos žiūrint, tie pesimistai yra teisingi, kurie nemano, kad lietuviai laisvame pasaulyje išsilaikys ir kurie nemato jokių būdų padėti tėvynės lietuviam. Tai reikalaus daugiau pasiryžimo, aukojimosi, darbštumo ir dosnumo, negu paprastai galima laukti iš žmonių; kaip sakoma, situacijai pakeisti reikia tikro stebuklo.

Pasidaro aišku, kad jei tikrai įvertinsim ir pasiryšim išlaikyti savo krikščioniškai lietuvišką paveldėjimą, visi lietuviai turės pasiryžti dėti herojines pastangas. Lietuvių jaunimas, tiek Amerikoj, tiek Sovietijoj, turės įsidėmėti kun. Zdebskio žodžius, kad tauta, kurios vaikai nebeklauso savo tėvų — ir Tėvo, — neišsilaikys. Keliaudama kita gyvenimo kryptim, negu juos supanti visuomenė, lietuvių tauta tikrai pajus tą tiesą, kad krikščionys yra tik laikini keleiviai šioj žemėj ir kad tame kelyje stebuklai tikrai atsitinka.

Klaidos atitaisymas
Vyto Maciūno straipsny "Jaunimo sąjungos užmojai" (1974, Nr. 5, p. 226) paskutiniame sakiny įsibrovė korektūros klaida, visai iškreipusi jo prasmę. Todėl čia pakartojami to straipsnio baigiamieji žodžiai:
Vilčių, o gal tik svajonių daug! Žengiame prieš vyresniosios kartos skeptiškumą ir jaunesniosios apatiją. Kol kas dar mūsų optimizmas juos abu viršija.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai