Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KĘSTUČIO ZAPKAUS TAPYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vida Krištolaitytė   
Prieš dvidešimt metų Čikagos lituanistinėj šeštadienio mokykloj išgirdau iš klasės draugų, penkiolikmečių ar šešiolikmečių, kad Kęstutis Zapkus, tas energingai tautinius šokius šokantis skautas, labai mėgsta piešti. Staigi dvasios brolystė užsidegė manyje, su juo dar nesušnekus. Staiga kilo toks neišaiškinamas žavesys, kaip tąkart Vokietijos la-geryj užklydus su Egle Rūkštelyte, pirmo skyriaus drauge, į saulėtą palėpę apleistose kareivinėse, kur jos tėvas, Antanas, dalį jų gyvenamo kambario buvo pavertęs į ateljė. Ten kabėjo ant sienos Eglės galvutės portretas, buvo ir daugiau paveikslų kambaryje, švelniai sklido nuostabus dažų kvapas. Saulės spindulys pro langą švietė tiesiai į Eglės portretą. — Egle, tai Tu. — O taip, mano tėvas daug paišo.— Pokalbis baigtas. Mes greit išbėgom į kiemą žaisti. Ir taip užsibaigė mano ekstazė, pirmą kartą aplankius dailininko kambarį.

Panašus žavesys kilo Žemaitijoje, kai pamačiau avižų lauką senelių ūkyje 1944 metų vasarą. Tos avižos bangavo vėjuje, kaip Dievyčio ežero vanduo. Jos buvo sidabrinės, daug smulkesnės už kitus javus; jos nebuvo žalios, bet šviesiai mėlynos. Man, penkių metų vaikui, tai buvo nuostabus reiškinys ir gal pirmas estetikos pajutimas.

Grožis ir menas traukte traukė mane nuo vaikystės dienų, todėl nebuvo sunku rasti kalbą su Kęstučiu Čikagoje, kai sužinojau, kad jis domisi menu. Taip, jis sakė, mėgsta piešti ir lanko Čikagos meno instituto paauglių klases. Ten eina veltui kartą į savaitę; ir jei aš noriu, jis gali gauti kortelę, kurią dalijo jo gimnazijoj. Atsakiau, kad mums Marijos gimnazijoj nedalijo tokių kortelių, todėl negaliu eiti etc.
Kiek vėliau sužinojau, kad Kęstutis Zapkus yra minimas National Geographic žurnale. Radau tą žurnalą — tikrai straipsnelis apie Kęstutį ir reprodukcija jo kūrinio: mergaitė, lietuvaitė, sėdi prie lango ir rymo, brolelių laukia, pagal lietuvišką liaudies pasaką. Pasirodo, dar anksčiau Kęstučio meno mokytojas, jam būnant 12 metų, pastebėjo jo meniškus gabumus ir įsijungė Kęstutį į vaikų meno konkursą, kur jis gavo premiją. Tuo būdu vėliau ir pateko į tą žurnalą.

Praėjo eilė metų. Zapkus baigė gimnaziją ir lankė Čikagos meno institutą. Kai kartą su Bernardu Prapuoleniu užsukom pas Zapkų. atsimenu, kad buvo smuikas jo bute. Kęstutis mėgo muziką. Bachą. Grojo smuiku. Vienas iš jo amerikiečių kolegų Čikagos meno institute prisimena Kęstutį grojant smuiku pertraukų metu, sau, privačiai. Bachas — Kęstučio meno inspiracija.

Baigdamas meno institutą, K. Zapkus gavo pagrindinę šio instituto piniginę premiją. Įsigijo meno magistro laipsnį Syracuse, N.Y. Čiurlionio galerijoje surengtą jo parodą įvertino meno kritikas Frans Schultz Čikagos pagrindiniame amerikiečių laikrašty. Po straipsnio — amerikiečių galerija Čikagoje ir — Europa, ten. 1965 m. Zapkus dalyvavo parodoje, pavadintoje "6 amerikiečiai Paryžiuje", kur jo kūrinį įsigijo JAV ambasada už 2,000 dol.

Grižęs iš Paryžiaus, K. Zapkus apsigyveno Nevv Yorke. Ne\v Yorke yra 600 galerijų ir prieš penkiolika metų pagal Nevv York Times buvo apie 30,000 dailininkų. New Yorke jo darbus rodė Stable galerija garsiojoj Madison Avenue galerijų dalyje. Whitney muziejaus kuratoriai užtiko Zapkaus kūrybą galerijoje, ir jis pateko į Ne\v Yorko apžvalginę Whitney muziejaus tapybos parodą su gražia didžiule drobe.

Zapkus pajėgia išlaikyti labai erd-rofesinę savo darbo studiją. Pragyvenimui užsidirbti jis dėsto. Vien i 5 parduotų savo kūrinių nepragyvena. Spėčiau, kad vien iš savo kūrybos pragyvena tik lA% New Yorko dailininkų. Zapkus dėsto profesinėj meno mokykloj, kuri plačiai žinoma. Kartą jo paklausiau, ar jis dėsto garsiojoj School of Visual Arts. Jo atsakymas buvo: "ar Tu juokauji, man ten darbo niekas neduos, nes aš turiu lietuvišką pavardę". Gal čia pasirodo tik jo kuklumas, o ne žiauri \e\v Yorko pasaulio meno realybe.
Šiuo laiko Zapkus yra vienas iš ikos pastovių Cooper galerijos narių. Ši galerija yra aukšto lygio, viena iš pirmųjų atsidariusi New Yorko meno kvartale, kuris vadinamas SoHo, ir nuo 1973 gegužės mėnesio atidariusi erdvesnes patalai galerija ir surengė Zapkui individualią jo tapybos parodą prieš dvejus metus, o praeitą rudenį nuo lapkričio 17 iki gruodžio 12.

Šioj parodoj buvo išstatytos (8) dro-viena jų milžiniško 30 pėdų ilgio, 9 pėdų aukščio. Drobės abstrakčios, kruopščiai atliktos, sistematin-gos.

Stebint iš toliau Zapkaus kūrybą per metų eilę, ji kaip brangakmenis sužibo. Pačios formos susmul-kėjo. Buvo laikas kai buvo galima jo formas apčiuopti, nors jos jau buvo pavirtę, pabirę virtinėm, fugom, kaip Bacho gaidos ir garsai popieriuje bei drobėje. Dabar jo dro-fes >kamba pilnoj orkestracijoj, pilnoj begalybėj, lyg būtum didelėj salėj ir ore jaustum muzikos virpėjimą, pakėlus galvą virš paties orkestro.

Zapkaus drobėse matomi aiškus užsispyrimas, fascinacija ritmui. Aiški meno filosofija: pakartojimas paprastų elementų — formos, spalvos. Aiški sau užsidėta struktūra, tvar-I i tos laisvai pasirinktos struktūros savanoris sulaužymas, ir vėl rėmų užsidėjimas, ir vėl sulaužymas.

Savo technikoje Zapkus vartoja labai asmenišką, subtilią spalvą; nėra primityvaus geltono, mėlyno ar raudono, bet tų spalvų niuansai. Sofistikuoti niuansai. Mažu formų, brūkšnelių, taškelių, kaip žmoniųmasėje pakartojimas, jų išblukimas ir vėl išryškėjimas.

Zapkus yra demokratas savo kompozicijose; jis visus elementus vienodai vertina. Nėra pas jį dominuojančių figūrų. Kiekvienas kūrybinis kompozicijos elementas turi lygią vertę, lygią teisę egzistuoti — tuo praturtinti bendrą paveikslo visumą.
Neuropsichologai galėtų analizuoti, kaip pereinama nuo matymo iki pajutimo. Nuo regėjimo apčiuopiamų paveikslo struktūros elementų: spalvos, formų, linijų, masės, tonų, faktūros ir juos valdančių paveikslo struktūros dėsnių, tai yra — pakar-tojimo-ritmo, balanso, kontrasto, harmonijos, vientisumo, damos, bendro ryšio — iki viso to trancendenci-jos — meno.

Zapkus savo drobėse vartoja ir mechanines priemones: liniuotę, pieštuką bei serigrafijos pagalbą, bet virš visa to, kaip labai asmenišką parašą, ploną teptuką, kuriuo sugriauna liniuotu linijų ribas ir mechaniškos serigrafijos paraštę.

Gaunama saugi, pastovi nuotaika, egzistavimas tarp užsibrėžtų ribų, pasimetimas formose, vėl rėmų užsidėjimas ir vėl jų savanoris, laisvas sulaužymas. Galų gale — virpėjimas, apsvaigimas, begalybė. Spalva. Ekstazė. Technika, technikos transcendencija — laisvė.

Kai atsistoji Zapkaus paveikslo centre ir fiziškai matai tik paveikslą, nes akis nepajėgia 30 pėdų drobės kraštų aprėpti, tada jauti, kaip paveikslas pradeda alsuoti, judėti, gal kaip avižų laukas. Drobės paviršius yra tik langas, kuris užtveria begalybę. Nebejuntama poros metrų erdvė tarp žiūrovo ir drobės. Paveikslas apgaubia žiūrovą, jį apsupa, ir dalis paveikslo užslenka žiūrovo užnugarin.

Reikia nebijoti įbristi į Kęstučio Zapkaus paveikslą: tyla ir dėmesys — vienintelis receptas šiai ekstazei. Džiaugsmas yra garantuotas. Kai kurie vadina tai gryna tapyba.

Vida Krištolaitytė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai